Prieš 155 metus balandžio 13-ąją netoli Marijampolės gimė būsimas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, popiežiaus Jono Pauliaus II pavadintas žmogumi pagal Dievo širdį. Šiemet ir kitąmet Lietuvoje minimos reikšmingos sukaktys, tiesiogiai susijusios su šiuo šviesuoliu, apie jį netrukus bus pasakojama ir dokumentiniame filme „Pirmasis“.

Kino pasakojimas atsiranda pačiu laiku: 2027-ieji paskelbti palaimintojo Jurgio Matulaičio (1871–1927) ir Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordato metais, minėsime šimtąsias šios asmenybės mirties – gimimo dangui – metines.

Tėvo Jurgio pastangomis 1926 metais buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, 1927 metais pasirašyta Lietuvos ir Vatikano sutartis. 1918 metais Jurgis Matulaitis įžengė į Vilniaus vyskupo sostą, šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus. Priverstas veikti atvirai priešiškomis politinėmis aplinkybėmis, apgynė Bažnyčią, kad ji netaptų politikų įrankiu tautoms priešinti.

Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi – vos dešimties sulaukęs liko visiškas našlaitis, paauglystėje susirgo kaulų tuberkulioze ir ši liga kankino jį visą gyvenimą. Vis dėlto itin nepalankios aplinkybės nesutrukdė Jurgiui Matulaičiui puikiai baigti Peterburgo dvasinę akademiją, Fribūro universitete apsiginti aukščiausiais balais įvertintą teologijos daktaro disertaciją ir tapti puikiu, studentų itin mylimu tos pačios Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi ir vicerektoriumi.

Pirmasis

Toks epitetas tėvui Jurgiui dera daugeliu aspektų: pirmasis Lietuvoje įkūrė vienuoliją – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją; pirmasis profesionalus socialinių mokslų žinovas Rytų Europoje; pirmasis lietuvis, Bažnyčios pripažintas palaimintuoju nuo šv. Kazimiero laikų; pirmasis Šventojo Sosto atstovas nepriklausomoje Lietuvoje; pirmasis etninis lietuvis Vilniaus vyskupas; pirmasis ganytojas, į savo ganomuosius baltarusius prabilęs baltarusiškai.

Pasak filmo scenarijaus bendraautorės, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos narės sesers Viktorijos Plečkaitytės, filme siekiama ne tik atskleisti palaimintojo Jurgio asmenį ir veiklą, jo liudijimo ir darbų reikšmę Bažnyčiai ir Lietuvai, bet ir pakviesti į susitikimą ar net į pokalbį, į dialogą.

„Daugeliu aspektų – ir išsilavinimu, ir pareigomis – tėvas Jurgis buvo europinio, gal net pasaulinio masto asmenybė. Vis dėlto visada išliko vienuolis, kunigas, ganytojas, tiesiog Dievo žmogus“, – teigia sesuo Viktorija.

Palaimintąjį Jurgį ji vadina kasdienos šventuoju, tai yra žmogumi, kuris nepaprastai ištikimai gyveno ir savo kasdienybėje sugebėjo įžvelgti Dievo buvimą bei veikimą, kad iš Jo artumo semtųsi įkvėpimo ir jėgų kiekvienam žingsniui. „Kaip styga, kurią lengva užgauti. Toks jis buvo santykyje su Dievu: nuolat pasiruošęs skambėti po Dievo pirštu“, – kalba sesuo V. Plečkaitytė. Stipresnis jos pačios santykis su tėvu Jurgiu užsimezgė tada, kai pradėjo atrasti jį kaip žmogų kasdienybėje – tarp žmonių, uždavinių, sunkumų, klausimų, nepasisekimų, nusivylimų, atradimų.

Sausos biografijos nebus

Filmo režisierius Haroldas Klevinskas tikina, kad „Pirmasis“ neprimins sauso biografinio pasakojimo. Anot jo, biografiniai faktai ir istorinis kontekstas pinsis su tėvo Jurgio užtarimu malones patyrusių žmonių istorijomis. Režisierius prisipažįsta anksčiau apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį žinojęs tik esminius faktus. Tačiau pradėjus labiau gilintis tėvas Jurgis atsiskleidė kaip nepaprastai įdomi, daugialypė, net intriguojanti asmenybė.

„Štai beveik 100 metų praėjo nuo jo mirties, regis, kalbame apie istorinę asmenybę, tačiau šiandien susipriešinusioje, kraštutinumų draskomoje mūsų visuomenėje jis yra ne mažiau svarbus ir aktualus. Visų jo darbų esmė buvo Dievas, tikėjimas, per tai jis skleidė tiesą ir šilumą“, – pabrėžia H. Klevinskas. Jurgis Matulaitis buvo vienytojas, ganytojiška veikla aneksuotame Vilniaus krašte, paskui – Kaune sugebėjo išsilaikyti virš politikos, politikavimo.

Tėvui Jurgiui buvo svetima žmones skirstyti, rūšiuoti, visi jam buvo lygūs Dievo meilėje. Nepalaikė ir nacionalizmo – siekė vienyti daugiatautį, daugiakalbį ir daugiakultūrį Vilniaus kraštą.

Filmo scenarijaus bendraautorė Gailė Garnelytė teigia, kad tėvui Jurgiui buvo svetima žmones skirstyti, rūšiuoti, visi jam buvo lygūs Dievo meilėje. Nepalaikė ir nacionalizmo – siekė vienyti daugiatautį, daugiakalbį ir daugiakultūrį Vilniaus kraštą. Anot G. Garnelytės, Jurgis Matulaitis buvo kunigas iš pašaukimo, o ne savo vaidmeniu. Taip pat puikus vadybininkas, reformatorius, steigęs vienuolijas, prieglaudas.

Pašnekovai pabrėžia, kad filmu nenorėta kurti šventojo siaurąja prasme portreto. Priešingai – siekta atskleisti ypač paprastą palaimintojo Jurgio Matulaičio žmogiškumą, parodyti įvairialypę jo asmenybę. Apie jį filme kalba tikėjimo liudytojai, biografijos žinovai, vienuolės, Bažnyčios istorikai, taip pat žmonės, per tėvo Jurgio užtarimą išgyvenę nuostabius Dievo stebuklus.

„Kalbindami pašnekovus, klausydami jų pasakojimų, ieškojome jų santykio su palaimintuoju Jurgiu. Per tą santykį išryškėja ir jo žmogiškumas, ir šventumo tikrovė“, – teigia kūrėjai.

Filmo „Pirmasis“ idėja prodiuserei Daivai Bilinskienei ir seseriai V. Plečkaitytei kilo 2023 metais per Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos suvažiavimą Marijampolėje.

„Esu skaičiusi palaimintojo Jurgio „Užrašus“. Nustebino ir įkvėpė Dievui pasišventusio žmogaus mintys, nušvitimai, akimirkos išgyvenimai. Jis dalijosi pastabomis apie kasdienybę, būtį ir tarnystę žmogui, Dievui. Lietuva privalo daugiau apie jį sužinoti ir atrasti, kokį didžiavyrį, stiprų dvasinį lyderį turi ir kokią svarbią užduotį jam anuomet patikėjo Šventasis Sostas“, – kalba D. Bilinskienė.

Kol laukiama kanonizacijos

Filme skiriama dėmesio ir Jurgio Matulaičio kanonizacijos – paskelbimo šventuoju – procesui. Pasak sesers Viktorijos, nėra tiesioginės sąsajos tarp žmogaus darbų ir jo paskelbimo palaimintuoju, vėliau – šventuoju.

„Darbai yra šventumo vaisiai, tačiau ne medis. Šventumo medis yra kas kita. Jo esmė – santykio su Dievu klausimas, motyvacija, iš kurios randasi visi darbai. Todėl ir kanonizacijos procese bandoma atpažinti, kaip atsiskleidžia žmogaus dorybės, tokios kaip tikėjimas, viltis, meilė, kantrumas, susivaldymas, klausiama, ar žmogus gebėjo būti kantrus, kai tam reikėjo didvyriškų pastangų, ar gebėjo išlaikyti viltį, kai vilties nebuvo, ir panašiai“, – aiškina sesuo Viktorija.

1982-aisiais popiežius šv. Jonas Paulius II suteikė Jurgiui Matulaičiui Garbingojo Dievo tarno titulą, o 1987 metais paskelbė palaimintuoju. Beatifikacija, vykusi Romoje iškilmingai švenčiant Lietuvos krikšto 600-ąsias metines, laikyta šv. Jono Pauliaus II ypatingos ganytojiškos meilės Lietuvai ženklu.

Įrodyti įvykusio stebuklo faktą, kad palaimintasis būtų paskelbtas šventuoju, nepaprastai sunku, todėl proceso trukmė yra nenuspėjama ir gali būti tikrai ilga. Liudijimai apie palaimintojo Jurgio užtarimu patirtas malones ir dabar nuolat pasiekia atsakingus už kanonizacijos bylą, atidžiai studijuojami ir pristatomi ekspertų vertinimui.

Pasak G. Garnelytės, jai pačiai teko kalbėtis su ketvirtos stadijos vėžiu susirgusia ir jau prieš penkerius metus mirtiną gydytojų diagnozę ir prognozę, kad jai teliko gyventi pusė metų, išgirdusia moterimi. Taip pat klausyti istorijos, kai sovietų saugumo darbuotojas, apsilankęs Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose, naujai atrado tikėjimą ir atsisakė bendradarbiauti su represine institucija.

„Dabar palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos klausimas priklauso nuo to, kada atsakingos Bažnyčios institucijos įvertins kurią nors malonę, gautą jo užtarimu, kaip tikrą ir neginčytiną stebuklą. O tėvo Jurgio užtarimo meldžia, malones patiria ir liudija ne vienas, todėl gal netruksime sulaukti ir jo paskelbimo šventuoju“, – viliasi filmo kūrėjai.

„Pirmasis“ buvo filmuojamas Vilniuje, Kaune, Prienuose, Marijampolėje, Panevėžyje ir Romoje. Filmo operatoriai – Deividas Nutautas ir H. Klevinskas, garso režisierius – Kostas Radlinskas, gamintoja – Studija TVIP. „Pirmojo“ premjera numatoma tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, vyks pristatymai Kaune, Marijampolėje, filmą rodys LRT televizija.

Filmo gamybą iš dalies finansuoja Marijampolės savivaldybė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija, Kauno savivaldybė, LRT, Studija TVIP.

Šaltinis Pranešimas žiniasklaidai, 2025 08 27

Seimo nutarimu 2027-ieji yra paskelbti atmintinais metais, siekiant deramai paminėti 100-ąsias arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties ir Lietuvos bei Šventojo Sosto konkordato ratifikavimo 100-metį. Palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis (1871–1927) – viena svarbiausių XX a. asmenybių, reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo, visuomenės raidos.

Savo diplomatinėmis pastangomis jis padėjo įtvirtinti Lietuvos tarptautinį pripažinimą, pasiekdamas, kad būtų įkurta savarankiška bažnytinė provincija ir paruošdamas konkordatą su Šventuoju Sostu. Kartu palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis reikšmingai prisidėjo prie visuomenės raidos, skleisdamas socialinio teisingumo idėjas ir per atnaujintas vienuolijas organizuodamas pagalbą vargstantiems bei jų švietimą.

„Jurgio Matulaičio asmenybė, veiklos vaisiai yra neatsiejama ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos diplomatijos bei valstybingumo istorijos dalis. Skirdami dėmesio istorinei atminčiai, kartu siekiame aktualizuoti šios šviesios asmenybės idėjas apie socialinį teisingumą, tautų santarvę, tikėjimo idealus šiandienos visuomenei. Platus partnerių tinklas rodo šių sukakčių svarbą, leisdamas įgyvendinti įvairiapusę, visuomenę įtraukiančią programą“, – sako laikinasis kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Minėjimo plane numatyta beveik 50 veiklų, apimančių kultūros, mokslo, edukacijos, viešinimo sritis. Minėjimo programa pasižymi įvairove: visoje Lietuvoje ir užsienyje bus rengiamos konferencijos, parodos, leidybiniai ir edukaciniai projektai.

Iškilmingas minėjimo atidarymas įvyks Kauno arkikatedroje bazilikoje, Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vyks maldos pusryčiai, o Užsienio reikalų ministerija organizuos kultūrinių renginių ciklą Lietuvos diplomatinėse atstovybėse. Vilniuje, Pilies gatvėje, bus atidengta paminklinė lenta arkivyskupui J. Matulaičiui, o Valdovų rūmuose lankytojus kvies senųjų dokumentų paroda. Taip pat bus sukurti nauji piligriminiai maršrutai Kaune, Vilniuje bei Marijampolėje ir pristatytas spektaklis apie arkivyskupo gyvenimą.

Mokslo bendruomenė bus kviečiama į septynias mokslines konferencijas, tarp kurių – tarptautiniai renginiai Šiluvoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Taip pat planuojama išleisti šešis leidinius, įskaitant mokslo populiarinimo knygą apie konkordato reikšmę ir proginį pašto ženklą, skirtą Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 100-mečiui. Siekiant plačiai paskleisti žinią visuomenei, bus sukurta speciali interneto svetainė (www.jurgismatulaitis.lt), pristatytas dokumentinis filmas „Pirmasis“ bei parengta virtuali paroda. Informaciją apie minėjimo renginius nuolat skleis Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, o jaunajai kartai – moksleiviams ir studentams – bus skirti specialūs konkursai bei edukacinės programos.

Įgyvendinant minėjimo planą dalyvaus platus partnerių tinklas, apimantis ministerijas, miestų savivaldybes, bažnytines institucijas, universitetus, bibliotekas, muziejus ir kitas organizacijas. Plano įgyvendinimą koordinuos jį parengusi Kultūros ministerijos Kultūrinės edukacijos politikos grupė.

Tik štai Bažnyčia pastaruoju metu gyvena istorinį momentą – Viešpats pasišaukė Šventąjį Tėvą Pranciškų, ir – Habemus papam – Leoną XIV. Įvyko inauguracijos šv. Mišios, popiežiui įteiktos insignijos. Naujas pontifikatas prasidėjo. Oi, kaip būčiau norėjusi tuo metu pamatyti tėvo Jurgio, žvelgiančio iš Dangaus, veidą, jo džiaugsmu švytinčias akis! Kodėl? Nagi akivaizdu – popiežiaus Leono XIII pontifikatas, jo enciklikoje Rerum novarum suformuluotas socialinis Bažnyčios mokymas uždegė neužgesinamą ugnį J. Matulaičio, anuomet dar studento, širdyje. Ir štai dabar, po gero šimtmečio, ta pati ugnis – Leono XIV širdyje. Bažnyčios širdyje. Bet apie tai gal rašys kas nors kitas, geriau išmanantis.

O aš skaitau Vilniaus arkivyskupo J. Matulaičio 1923 m. rugsėjo 8 d. ganytojiškąjį laišką „Apie popiežystę“ (taip jis pavadintas lenkų kalba išleistame rinkinyje).

Pal. J. Matulaičio ganytojiškasis laiškas apie popiežystę

„Grįžtu nuo Apaštalų Sosto – iš Romos <…>. Grįžtu visa širdimi mylėdamas Šventąjį Sostą, gyvai tikėdamas, kad jis yra Dievo įkurtas ir siųstas, giliausiai įsitikinęs, kad „pragaro vartai jo nenugalės“ (plg Mt 16, 18). Tais jausmais, šiuo įsitikinimu su jumis, mano mylimieji Kristuje, noriu pasidalinti – ir jūsų sielose noriu tai sužadinti ir sustiprinti.“

Įdomu, kuo ypatingas buvo tasai Ad limina vizitas? Kas būtent paliko tėvui Jurgiui tokį įspūdį, net sujaudino, kad grįžęs neištvėrė – sėdo rašyti savo ganomiesiems? Galėjo būti tai, kad popiežių Pijų XI pažinojo asmeniškai, kad Petro Soste matė žmogų, kuris, jo paties žodžiais: „Mūsų krašte yra buvęs, mūsų Katedroje šv. Mišias laikęs, žino mūsų vargus, trūkumus ir mūsų reikalus. Kaip niekas kitas jis turi mus visus savo širdyje…“

Monsinjoras Achille’as Ratti, apaštališkasis vizitatorius Baltijos kraštams, vyskupo Jurgio kvietimu pirmą kartą Vilniuje apsilankė 1919-ųjų pavasarį. Tų metų rudenį tėvas Jurgis dalyvavo jo konsekracijoje, o 1920-ųjų sausį ir kovą arkivyskupas A. Ratti kas kartą sustodavo Vilniuje pas arkivyskupą Jurgį, pakeliui į Kauną ir Rygą. Beje, įspūdžio, atrodo, būta abipusio. Ir ne momentinio.

Štai citata iš Pijaus XI 1928 m. birželio 14 d. oficialaus laiško: „Negalime susilaikyti nepriminę to nuostabaus arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus, kuris, vykdydamas mūsų pavedimus ir energingai darbuodamasis, tiesė kelius šiam religijos reikalų atnaujinimui.“ O keleriais metais vėliau, priimdamas iš marijonų dovaną – tėvo Jurgio portretą – išsitarė: Vir vere sanctus („Tikrai šventas žmogus“). Bet svarbu ne tai. Nuostabu, kad arkivyskupo Jurgio laiškas – iš tiesų apie viltį, apie Petro Sostą kaip vilties ženklą ir garantą! Ir skamba jis lyg parašytas šiandien.

Apie šv. Petrą ir jo įpėdinį

„Tu esi Petras (Uola), ant tos uolos pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18), – tarė Kristus šv. Petrui. Gal niekuomet šie žodžiai nebuvo tokie aiškūs ir suprantami kaip šioje gadynėje. Ar nematome savo akimis, kaip pragaro vartai puola Petro uolą? <…> Ar neregime, kaip tos suktybių ir piktybių vilnys išsiblaško, susidurdamos su viršžemiška Petro uolos galybe? Kokia nuo Šventojo Sosto plūsta ramybė, kokia Dievo galybė nuo jo plečiasi, kaip vis daugiau įtakos gauna žmonių sielose! <…>

Nepalyginamai graži šv. Petro bazilika, ir nėra su kuo lyginti Vatikano, bet ne mūrų didumas, ne marmurų tviskėjimas, ne paveikslų ir kitų papuošalų grožis sudaro jų tikrąją vertę ir galybę! Šv. Petro bazilikoje yra Švenčiausiasis Sakramentas ir jame Jėzus Kristus; po bazilika yra nedidelė koplytėlė, kurioje yra altorius su šv. Petro relikvijomis. Čia bazilikos garbė, čia jos vertė ir didybė! Vatikane gi gyvena Vyskupų Vyskupas, senyvas vyras baltais rūbais – vertinant žemiškai – galios neturintis kalinys[1]. Tai jis – Vatikano siela, tai jis – jo didybė, nes jis – viso katalikų pasaulio galva. Tarp baltais rūbais vilkinčio žmogaus, tarp Viešpaties Jėzaus Švč. Sakramente ir tarp šv. Petro po bazilika yra nenutraukiamas ryšys ir nuolatinė artimybė. Tas žmogus – tai Jėzaus Kristaus Vietininkas žemėje, tai šv. Petro apaštalo tikrasis įpėdinis; per jį Jėzus Kristus mus valdo, moko ir veda į išganymą; jame gyvena šv. Petras ir pildo Kristaus jam uždėtas pareigas.

„Pragaro vartai jos nenugalės.“ Pagonių pasaulis, matydamas prie kryžiaus prikaltą šv. Petrą, rodos, juokėsi iš tų Kristaus žodžių. Ir šiandien pasaulis <…> kartais sako, kad popiežių valdžia yra pasibaigusi. Net tarp tikinčiųjų, kai mato, kaip pragariškos nedorumo vilnys <…> daužosi į šv. Petro uolą, pasijunta kai kada abejojimų, ar Apaštalų Sostas turi dievišką galybę.

Koks paviršutiniškumas manymuose vienų ir silpnas tikėjimas kitų! Ne! Pragaro vartai jos nenugalėjo ir nenugalės. Ją pastatė ne žmogaus ranka, tik Jėzaus Kristaus. Pastatytas ne ant tvirto, patvaraus pamato namas turi griūti; laivas be vairininko turi virsti bangų žaislu; kariuomenė be vado, sutikdama priešą, turi išsiblaškyti; žmonių visuomenė be valdžios ir vyriausybės turi iširti. Kristus, steigdamas žemėje savo Karaliją – Šventąją Katalikų Bažnyčią – <…> žinojo, kad reikia duoti jai galingą ranką, kuri visus jungtų, širdį, kuriai visi rūpėtų, ir galvą, kuri visus valdytų. Štai dėl ko paliko žemėje popiežių. <…>

„Tu esi Petras – Uola“

Tarp dvylikos apaštalų Kristus nuolat ir atvirai išskiria vieną šv. Simoną: jam vienam maino vardą, pavadindamas jį Petru, tai reiškia uolą; už jį moka drauge su savimi mokestį; iš jo laivo moko minias ir taip trejus metus ruošia jį vadovauti Bažnyčiai; pagaliau palieka jį tos Bažnyčios pamatu ir galva, sakydamas: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus karalystės raktus“, – tai reiškia aukščiausią valdžią, ir „ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19). Tai reiškia: tavo įsakymas bus mano įsakymas, tavo leidimas – mano leidimas. Šie žodžiai nepalieka jokių abejonių: šv. Petras gavo visą Bažnyčios valdžią. Nėra Kristaus Bažnyčios ten, kur žmonės išeina iš šv. Petro valdžios. <…>

Kas žmogaus ranka yra pastatyta, laikui einant griūva, yra ir nyksta. Subyrėjo, rodos, nenuveikiamų Romos legionų ietys, žlugo ir pati Romos valstybė. Praskambėjo pagonių filosofų mokslas, išsisklaidė kadaise baisios erezijos, kurios kaip audringų marių bangos ūždamos ir putodamos daužė Petro uolą. O Petro uola visuomet ta pati – nepajudinama, nesvyruojanti. <…> Popiežius vis dėlto sėdi Petro soste ir valdo pasaulį. Karų kankinama žmonija vis labiau ir labiau į jį kreipia akis. <…>

Kai pasaulis, nutoldamas nuo Dievo – tiesos šaltinio, kad ir labai gerbdamas mokslą, skęsta klaidų ir dažnai visai neprotingų teorijų gelmėse, – popiežius stovi amžinosios tiesos ir patvarių dėsnių sargyboje ir drąsiai juos skelbia.

Kai pasaulis, kartodamas skambius šūkius, bet neturėdamas Dievo meilės, savo gyvenimą vis labiau remia egoizmu ir asmeniniais interesais, kai įsigali neteisybė, išnaudojimas, smurtas prieš silpnuosius ir prievarta prieš įstatymą, – popiežius kaip visuomet sergsti teisingumo dėsnius ir juos drąsiai primena.

Taip Apaštalų Sostas ir senovės amžiais, ir dabar yra pusiausvyra. Kad tai visas pasaulis įeitų į Katalikų Bažnyčią ir remtųsi į Petro uolą, kad tai iš tikrųjų imtų gyventi pagal tikėjimą, tikrų tikriausiai nebūtų žemėje tiek ašarų, tiek karų, tiek blogo.

Kai pasaulyje taip karštai visų trokštama, taip garsiai skelbiama, bet Dievu ir tiesa neremiama laisvė virto anarchija ir palaidumu, o kai kur net baisia tironija ir teroru, – popiežius stovi tikros laisvės sargyboje, tos laisvės, kuri išlaisvina žmogų iš nuodėmių ir blogų įpročių ir teikia jam dvasios, tai yra Dievo sūnų laisvę, tos laisvės, kuri yra kiekvienos tikros ir asmeninės, ir visuomeninės, ir politinės laisvės šaltinis.

Kai pasaulyje silpstant tikėjimui Dievu tiek pat stiprėja puikybė ir neapykanta, kai kyla klasinių, partinių ir tautinių egoizmų kovos ir, nepaisant garsių lygybės, brolybės šūkių, upeliais plaukia tose kovose kraujas – popiežius drąsiai visus kvietė ir kviečia į meilę ir gailestingumą, į santaiką ir ramybę. Jis visiems, ir pavieniams žmonėms, ir tautoms, nenustodamas primena, kad visi vieno Tėvo, esančio Danguje, vaikai yra tarp savęs broliai <…>, kad nesusilauksime tikros ir patvarios taikos ir ramybės, jeigu ji nebus remiama Dievo tiesa ir teisingumu <…>.

Taip Apaštalų Sostas ir senovės amžiais, ir dabar yra pusiausvyra. Žmonės, nutoldami nuo Dievo, praranda ją ir pradeda kristi į prapultį tiek dorovės ir dvasios srityje, tiek šiaip jau gyvenime. Kad tai visas pasaulis įeitų į Katalikų Bažnyčią ir remtųsi į Petro uolą, kad tai iš tikrųjų imtų gyventi pagal tikėjimą, tikrų tikriausiai nebūtų žemėje tiek ašarų, tiek karų, tiek blogo ir Dievo ramybė, Dievo palaima būtų su juo, o žemėje būklė darytųsi panaši į laukiamąjį rojų.“

Štai dar viena intencija maldai palaimintojo Jurgio atlaiduose, dar viena nauja spalva nuoširdžiam maldavimui: „Viešpatie, stiprinki mano ir visų mūsų viltį!“ Dar vienas motyvas eiti, važiuoti ir šauktis Tėvo Jurgio užtarimo: „Palaimintasis arkivyskupe Jurgi, melsk už popiežių Leoną, melsk už Bažnyčią, melsk už pasaulį, už mus!“

Parengta pagal: Jurgis Matulaitis, Ganytojiškasis laiškas, in: Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, red. kun. Kristupas Čibiras, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1933, p. 207; Bł. Jerzy Matulewicz, List pasterski o papiestwie, in: Bł. Jerzy Matulewicz, Listy Polskie, Centrum Formacji Maryjnej „Salvatoris Mater“, Licheń Stary, 2012, p. 165.

[1] Po to, kai 1870 m. rugsėjį Pjemonto karalystės kariuomenė, vienydama Italijos žemes, užėmė Romos miestą ir taip galutinai panaikino popiežiaus valstybę, Vatikane rezidavusio Romos vyskupo juridinis statusas Italijos valstybėje buvo neaiškus. Todėl popiežiai save vadino pasaulietinės valdžios įkaitais, įkalintais Vatikane. Šis klausimas buvo išspręstas 1929 m. vasario 11 d., kai Laterano Šv. Jono bazilikoje buvo pasirašytos sutartys tarp Šv. Sosto ir Italijos vyriausybės, įtvirtinusios Vatikano valstybės suverenitetą.

Svarbiausias pal. J. Matulaičio biografijos¹ datas daugelis žinom ir prisimenam. Gruodžio 1-oji – konsekracijos ir gruodžio 8-oji – įžengimo į Vilniaus vyskupo sostą dienos, sausio 27-oji – gimimo dangui diena; birželio 28-oji – beatifikacijos diena; liepos 12-oji – didžiųjų padėkos už beatifikaciją iškilmių Marijampolėje diena, virtusi kasmetinio t. Jurgio minėjimo – atlaidų – centru. Aišku, yra ir daugybė kitų, gal ne taip lengvai atmintyje iškylančių, pavyzdžiui, kunigystės šventimų ar vienuolinių įžadų. Vis dėlto kalbama ne apie jas.

Yra viena data, kurią esam lyg ir primiršę. O gal ji ir neatrodo kaip nors ypač svarbi (bent jau man taip buvo). O toji data – šiandien, prieš 90 metų. Tiksliau – 1934 m. spalio 24-oji ir 25-oji – tėvo Jurgio žemiškųjų palaikų perkėlimas iš Kauno į Marijampolę. Aišku, faktą žinojau. Nuolat matau ir nuotraukas Pal. Jurgio Matulaičio muziejuje.

Bet… Skaitau tą knygos skyrelį ir esu apstulbusi. Kaip gali būti, kad iki šiol nesuvokiau: gi būta galingo liudijimo, stebinusio ir džiuginusio net pačius dalyvius, tikros manifestacijos, pačiu vyksmu skelbusios, kas buvo ir kas tebėra t. Jurgis marijonams, Vargdienių seserims, Lietuvai, Bažnyčiai. Tiesa, esu jau seniai kažkur skaičiusi ar girdėjusi, kad būtent tai, kas vyko tas dvi spalio dienas, kas švietė žmonių veiduose, ir buvo galutinė ir lemiama paskata tėvams marijonams pradėti beatifikacijos bylą.

Buvau girdėjusi. O vis dėlto šiandien girdžiu lyg iš naujo. Taigi:

Slenka dienos, mėnesiai, metai. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus palaikai ilsisi (Kauno – aut. past.) bazilikos požemyje. Tačiau jis rodosi dar gyvas ir gyvena su gyvaisiais. Tai spaudoje, tai žmonių lūpomis nuolat minimas jo vardas, gėrimasi jo dvasia, stebimasi jo darbais.

Kada tik atidarytas bazilikos požemis, visuomet prie jo karsto dega porą žvakių, o neretai rasi ir vieną kitą asmenį, paskendusį tylioje maldoje. Ir miręs jis traukia prie savęs, guodžia, stiprina. Žmonės tą jaučia ir savaime sunkesnėse valandose ima šauktis maldoje jo pagalbos.

Bet itin artimas jis pasilieka marijonams, kaip Vienuolijos Atnaujintojas ir Tėvas. Taip jiems norėtųsi jį turėti arčiau, kad kuo dažniau galėtų aplankyti ir dvasia pasikalbėti. Todėl pamažu bręsta noras arkivyskupo Jurgio kūną iš bazilikos požemių išimti ir perkelti kitur. Tai daryti dar verčia ir kitos priežastys.

Kiekvieną pavasarį, kai smarkiai išsilieja Nemunas ir Neris, bazilikos požemiai yra pilni vandens. […]. Jau 1929 m. toks potvynis užlieja visą rūsį. Arkivyskupo karstas buvo visiškai apsemtas ir iškeltas. Į tai maža kreipta dėmesio, nes jis buvo palaidotas dviejuose karstuose: aklinai užlituotame metaliniame ir ąžuoliniame. Taigi vanduo, rodos, kūno pasiekti negali. Tačiau, kai vanduo atslūgo, karstas rastas ant šono. Atstatant į vietą, iš karsto išsiliejo raudonos spalvos vanduo. Tad tapo aišku, kad vanduo yra kokiu nors būdu pasiekęs kūną ir nuo violetinių rūbų nusidažęs. Bet ką gi daryti? Karstas ir toliau liekasi toje pačioje vietoje.

Tik 1934 m., švenčiant Marijonų vienuolijos atnaujinimo 25 metų sukaktį, nutarta garbinguosius palaikus perkelti Marijampolėn. Kauno arkivyskupas J. Skvireckas tam pritaria, o Vilkaviškio vysk. A. Karosas leidžia arkivysk. Jurgį palaidoti Marijampolės parapijos bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje. Kūno perkėlimo iškilmės paskirtos spalio 24–25 dieną.

Karstas iš požemio buvo išimtas dalyvaujant Kauno miesto gyd. S. Virkučiui, dr. A. Gyliui, Kauno kapitulos atstovui kan. P. Dogeliui, policijos atstovams ir Marijonų Vyresniesiems. Atidarius metalinį karstą, jame rasta daug vandens. Skiedros visiškai supuvusios, rūbai, ypač alba, taip pat apipuvę. Tačiau iš karsto nesijautė jokio dvokimo. (Oficialiame 1934 m. spalio 20 d. protokole, surašytame ant dr. A. Gylio privatinės vidaus ir nervų ligų ligoninės firminio blanko ir pasirašytame kun. J. Vaišnoros MIC ir dr. A. Gylio, teigiama: „Atidarius rasta: jokio dvokimo, kuris gaunasi kūnų oksidacijos metu, nebuvo. Tik buvo juntamas pagalvio pūvančių medžio drožlių kvapas.“)

Dalyviams buvo aišku, kad tame pačiame karste laidoti antrą kartą negalima. Bet kaip perkelti į naują karstą? Juk mirusio kūną, kuris mažiausiai penkerius metus mirko vandenyje, baugu ir paliesti. Bet visų nustebimui arkivyskupo Jurgio kūnas buvo ir sveikas, ir toks stangrus, kad visiškai be jokios baimės buvo galima perkelti į naują metalinį karstą vien tik rankomis. Kūnas visiškai kietas, tik kiek tamsesnės spalvos. Dvokimo visą laiką nesijautė jokio. […] Metalinis karstas įdedamas į naują ąžuolinį karstą. Taip pasiruošta kūno perkėlimui.

Iškilmės prasideda Kaune spalio 24 d. 7 val. Kauno Marijonų bažnyčioje. Tėvas Generolas A. Cikoto atlaiko iškilmingas šv. Mišias. Nedidelė bažnytėlė negali sutalpinti visų žmonių. Mieste sujudimas. Apie trečią valandą po pietų bazilikos šventoriun pradeda rinktis visų Kauno bažnyčių gedulingosios procesijos, ilgiausios eilės organizacijų, studentijos, moksleivijos. Atvyksta ir Respublikos prezidentas A. Smetona, visi ministeriai, aukštieji kariškiai ir valdininkai. Pasirodo, kad arkivysk. Jurgis Matulevičius ir po septynerių metų dar tebėra brangus, užtat visi nori jį pagerbti.

Netrukus geležinkelio stoties link pasijudina didžiulė procesija, kuriai vadovauja Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas, asistuojamas gausaus būrio dvasiškijos. Ir vėl gatvėse aidi liūdni choro garsai, kaip ir prieš septynerius metus. Lyja smarkus lietus, bet žmonių minios. Arkivyskupas Jurgis grįžta savo gimtojon parapijon, kaipgi jo nepalydėti.

Karstas įdedamas į atskirą vagoną, išpuoštą žalumynais ir vainikais. Daugelio palydėjusių ašaros maišosi su lietaus lašais. Traukinys pasijudina. Arkivyskupo Jurgio karstą lydi septyni vyskupai: arkivysk. P. Karevičius MIC, Telšių vysk. J. Staugaitis, Panevėžio vysk. K. Paltarokas, Kaišiadorių vysk. J. Kukta, Vilkaviškio vysk. koadjutorius M. Reinys, Podlesės (iš Lenkijos) vysk. H. Przedzieckis, vysk. P. Būčys MIC, Marijonų Generolas A. Cikoto, Lenkijos Marijonų atstovai ir per 30 kunigų.

Kazlų Rūdos katalikai jau iš anksto laukia ateinant traukinio. Jie nori ne tik pagerbti arkivysk. Jurgio palaikus, bet ir patį karstą pamatyti. Stoties viršininkas atidaro vagoną. Giliu atodūsiu, o kai kas ir atsiklaupęs palydi traukinį Marijampolėn.

Nors lyja smarkokas lietus, tačiau Marijampolės parapijos šventorius jau nuo 5 valandos vakaro pilnas žmonių. 6 val. 35 min. suskamba bažnyčios varpai. Tai ženklas, kad tuo momentu iš Kauno išėjo traukinys, veždamas arkivysk. Jurgio karstą. Žmonės ima rinktis dar gausiau. Daugumos rankose žvakės. Pro vartus įslenka gedulu perrištos organizacijų vėliavos, o paskui jas ilgos virtinės narių. Kuo gausingiausiai pasirodo Marijampolės moksleivija su savo pedagogais. Geležinkelio stotyje susikimšimas neorganizuotos visuomenės. Stoties perone išsirikiuoja ginkluota kareivių garbės kuopa su įgulos vadu pulk. A. Svilu priešakyje. Kariuomenės užpakalyje sustoja 26 organizacinės vėliavos. Kitą perono pusę užima dvasiškija. Vien kunigų procesijoje pasitikti karsto atėjo 65, o klierikų ir vienuolių 90.

Traukiniui stotyje sustojus, išlipa vyskupai ir kiti palydovai. Prie papuošto vagono prieina aukštieji Marijampolės inteligentai ir iš vagono išneša arkivysk. Matulevičiaus karstą, lyg parodydami, kad jiems malonu į savo miestą sulaukti tokių garbingų palaikų. Tuo tarpu karo orkestras groja gedulo maršą, kariuomenė gerbia ginklu, o vėliavos žemai nusilenkia prieš karstą, kurį tuojau ant savo pečių paima vienuoliai marijonai. Išmuša didingas ir gilios tylos momentas.

Karstas uždedamas ant aukšto katafalko, kuris buvo parengtas ant sunkvežimio, viso apipinto vainikais ir gėlėmis. Procesijai vadovauja penki vyskupai, apsirengę pontifikaliniais rūbais. Pasijudina procesija. Paskui karstą eina karo orkestras, giminės, inteligentija ir kariuomenė. Iš šalių viso kilometro ilgumo procesiją apsupa špaleriais fakelų nešėjai, kurių buvo iki 200.

[…] Arčiau bažnyčios gatvėse žmonių dar daugiau, o Vytauto gatvėje laukia išsirikiavusi kariuomenė. Pasitikimo iškilmėse dalyvavo apie 7000 žmonių. (Spauda prideda dar keletą detalių: „Tokių […] iškilmių Marijampolė dar nematė. Nors taip lijo lietus, bet tūkstančiai žmonių iš miesto ir apylinkių susigrūdo gatvėse, nuo bažnyčios iki gel. stoties. Takas buvo nuklotas eglių šakomis.“²)

Po mišparų ir pamokslo (jį sakė vyskupas P. Būčys MIC³) žmonės pro karstą plačia juosta bažnyčioje slinko 35 minutes, atiduodami pagarbą garbingiems palaikams. Budėjimas prie karsto tęsėsi visą naktį. Žmonėms praretėjus, prie karsto suklaupia dvylika Vargdienių Seselių, o per 100 jaunimo pradeda giedoti rožančių.

Jau trečią valandą ryto prasideda šv. Mišios ir iki 10 valandos be jokios pertraukos laikomos prie visų penkių altorių. Pasitaikius gražiam orui, spalio 25 d. taip gausiai pradeda rinktis žmonės, kad visa valanda anksčiau turi atvykti kariuomenė ir šauliai tvarkai palaikyti. Bažnyčion įleidžiama tik organizacijos ir vyresnieji moksleiviai. Vėliavos išsirikiuoja prieš karstą. Iškilmingosioms šv. Mišioms, kurias celebruoja Vilkaviškio vysk. A. Karosas, atvyksta vidaus reikalų ir švietimo ministeriai, aštuoni vyskupai, 164 kunigai, labai daug aukštosios inteligentijos ir vienuolių: Jėzuitų, Pranciškonų, Domininkonų, Saleziečių, Seserų Kazimieriečių, Elzbietiečių, Širdiečių, Moterų Kultūros Draugijos atstovės. Aplink katafalį sustoja Vargdienių Seserų Vienuolija.

Po šv. Mišių pamokslą sako vysk. J. Staugaitis. Jis savo pabaigos žodžiais visiems išspaudžia džiaugsmo ašaras, pasakydamas, kad galbūt netrukus eisime su dar didesnėmis iškilmėmis prie arkivysk. Jurgio karsto ir tuos palaikus kelsime ant altoriaus pagarbinti.

Paskutinės pamaldos. Vargdienių Seserys nuo katafalio ima vainikus […]. Marijonai kunigai ima savo garbingojo Tėvo karstą ir neša į sarkofagą, papuoštą gyvom gėlėm. Prieš sarkofagą visi vyskupai, abu ministeriai. Karstą tuoj paslepia gėlės. Visi skirstosi nenoromis. Tos didžiosios iškilmės, kurios panašios ne į gedulingas laidotuves, bet į didelio džiaugsmo šventę, jau praėjo…⁴

Beje, būta ir savotiško šių įvykių preliudo. Netgi labai reikšmingo. O prisimenama apie jį irgi ne taip jau dažnai:

1934 m. marijonai šventė savo atnaujinimo 25-metį. Ta proga popiežius juos priėmė specialioje audiencijoje. Šio susitikimo dalyvis kun. Janas Sobčikas rašo: „Maloningosios Dievo Apvaizdos patvarkymu turėjau laimės dalyvauti privačioje Šventojo Tėvo Pijaus XI audiencijoje mūsų vienuolyno nariams, kurioje mūsų generolas t. A. Cikoto vienuolijos vardu Jo Šventenybei padovanojo Atnaujintojo t. Jurgio Matulevičiaus portretą. Šventasis Tėvas, pasveikinęs mus visus, sustojo prie padovanoto portreto ir pasakė: „Gratum donum quia gratissima persona“ („Miela dovana, nes labai mielas asmuo“ – lot.). (Vysk. Jurgis su Achille Ratti – būsimuoju popiežiumi Pijumi XI – susitiko 1919 m., šiam esant vizitatoriumi Lenkijai ir aplinkiniams kraštams. Arkivysk. A. Ratti keletą kartų svečiavosi Vilniuje, vysk. Jurgis visuomet jį aplankydavo, būdamas Varšuvoje. Jie intensyviai susirašinėjo arkivysk. A. Ratti tapus nuncijumi Lenkijoje.) Ir po akimirkos susimąstymo: „Vir vere sanctus“ („Tikrai šventas žmogus“ – lot.). Tuos žodžius kai kas aiškino kaip kanonizacijos pranašystę.“⁵

¹ Kajetonas Zajančkauskas, „Nuo piemenėlio iki arkivyskupo. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus biografija“. Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1939 m.

² „Suvalkietis“, Marijampolė, 1934 m. spalio 28 d. Nr. 43 (235).

³ Žr. ten pat.

⁴ Kajetonas Zajančkauskas, „Nuo piemenėlio iki arkivyskupo. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus biografija“. Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1939 m., p. 90–98.

⁵ Tadeusz Górski MIC, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas, 2009 m., p. 477–478.

Rinkdama medžiagą buvau ją pasiėmusi, o baigusi ruošti tekstą tiesiog nepastebėjau, kad porą sakinių – neįpintų, nepanaudotų – pasiliko neištrinti, tartum pakibę teksto pabaigoje. Prasprūdo toji keista uodegėlė pro redaktorių tinklą ir atsidūrė visų skaitytojų akivaizdoj. Tąkart pyktelėjau ant savęs už žioplumą. O šiandien galvoju – gal ir gerai. Mat atėjo laikas kitam t. Jurgio tekstui, kurio pabaigoje – labai panaši ištara: „Meilė ugdoma mylint.“

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis tekstas – t. Jurgio asketinė konferencija iš lenkiškųjų rankraščių kolekcijos „Apie meilę bendrai“ – čia ne visiškai vietoje. Juk akivaizdu, kad ji ne apie maldą. Jos tema: viena iš dieviškųjų dorybių – meilė. O vis dėlto daugeliu atžvilgių ji tartum pratęsia pastarąją pamoką – apie intensyvios veiklos ir gilaus dvasinio gyvenimo derinimą, poreikį ir galimybę melstis visur ir visada, strėlinius aktus, kaip tokios nuolatinės maldos priemonę. O gal – daugiau nei pratęsia. Gal – pavedėja toliau ir giliau. Į pačią mados esmę ir pagrindą:

Koks yra meilės, kaip dorybės, poreikis ir iškilumas? Meilė yra būtina kaip priemonė. Visų pirma kaip priemonė išganymui pasiekti. Meilė – tai vestuvių drabužis, tai lobis ir brangusis perlas. Išganymą rodo tikėjimas, jį parengia viltis, o duoda – meilė. „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Tam, kad mūsų darbai būtų nuopelningi amžinajam gyvenimui, turime būti malonės būsenos, nuo kurios neatskiriama yra meilė. Meilė seka paskui malonę ir kaip veikiančiojo savybė, ir kaip veiksmo principas bei motyvas. Ji – tartum lobis dirvoje, kuria naudojamės, kad krautumės sau lobį danguje. „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3).

Meilė taip pat yra būtina priemonė tobulumui. Pati tobulumo esmė remiasi meile, kuri mus tiesiogiai jungia su Dievu, mūsų tikslu. „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. […] Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 12; 14). Pasak šv. Augustino, kur yra mažai meilės, ten mažai ir šventumo.

Meilė taip pat būtina ir todėl, kad yra įsakymo įvykdymas: „Vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 34–37.)

Meilė – ypatingas įsakymas, skirtingas nuo visų kitų. […] Įsimąstyk, koks išskirtinis yra šis įsakymas. Jau vien tai, kad Dievas leidžia save mylėti, būtų malonė. O Jis dar ir liepia mylėti, netgi įsako, kad mes negalėtume teisintis savo nevertumu. Jis tiesiog mus verčia ir net pragaru gąsdina.

Dažnai žadink meilės aktą, sakydamas paprastai: „myliu Tave“. Taip pat ir netiesiogiai: kalbėdamas „Gloria“, kitokiais maldingais atodūsiais ir aktais, pvz.: „Mano Dievas ir mano viskas!“; „O Gėri!“; „O Švč. Trejybe!“. Šv. Pranciškus yra sakęs: viską daryk iš meilės, būk kupinas meilės. Su šiuo meilės įsakymu sujungtas ir įsakymas viską sieti su Dievu: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).

Meilės dorybė – iškilesnė už visas kitas. Evangelijoje pagal Joną skaitome Kristaus žodžius: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Žmogus iš prigimties yra Dievo tarnas. Tačiau per pašvenčiamąją malonę ir meilę – sūnus ir draugas. Kristus mus atpirko ir sugrąžino mums prarastą Dievo bičiulystę. Kuo grindžiama ši draugystė ir koks jos turinys? Visų pirma bičiulystė yra gėrių bendrumas ir dalinimasis jais, abipusis palankumas. Kokia ši bičiulystė iš Dievo pusės? Dievas visuomet mus pralenkia: pirmas pamilo mus amžina meile. Ne tik davė mums prigimtį ir visa, ko jai reikia, bet ir malonę, kuri daro mus Dievo prigimties dalininkais. „Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais […] (2 Pt 1, 4). Tai prasideda čia per malonę, o galutinai išsipildo amžinybėje per garbę.

Meilė yra vidinis aktas, valios, širdies judesys, bet nebūtinai pojūčių reikalas, jausmas. Neatskiriamos yra nuostaba ir meilė. Meilės nustebintas žmogus negali neklausti: „Kuo aš tau atsilyginsiu?..“ Koks turėtų būti mūsų atliepas į Dievo meilę?

Dievas mėgsta būti mylimas. Mes nieko negalime duoti Dievui, kas būtų mūsų, nes viską esame iš Jo gavę, vien tik širdį ir laisvą meilę. Dievas trokšta mūsų širdies.

Iš meilės Dievas mums davė ir duoda viską, kad paskui galėtų mėgautis šiuo mums duotu gėriu. Tad ir mes mylėkime Dievą, nes Jis pirmasis mus pamilo. Tik vienas dalykas yra būtinas: mylėti Dievą ir Jam tarnauti. Turime galią, kurią pasitelkę galime mylėti Dievą: dažnai darykime meilės aktus.

Tebūna mūsų meilė geranoriška. Mylėkime Dievą, nes Jis pats savyje meilės vertas, o ne vien todėl, kad Jis mums geras. Tikėk, kad Dievas yra didžiausias gėris. O tada – mylėk! Apmąstykime Jo gerumą: Jis duoda mums savo Sūnų. Giesmių giesmė pasako viską: „Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mano“ (Gg 6, 3). Mokykimės tokio artimo, visiškai pasitikinčio bendravimo su Dievu per dažną Jo artumo prisiminimą, per maldą, o svarbiausia – Šv. Komunijoje. Be galo svarbu taip pažinti Dievą ir Jo slėpinius. Kas kartą geresnis vienas kito pažinimas virsta valios sutapimu. Todėl reikia ieškoti progų ir būdų būti su Dievu.

Iš tiesų meilės dorybė yra aukštesnė už visas kitas. Jai priklauso pirmoji vieta tarp teologinių dorybių. Dorybė yra tuo tobulesnė, kuo ji yra arčiau galutinio tikslo. Teologinių dorybių objektas yra Dievas, mūsų galutinis tikslas. Todėl jos yra aukščiau nei moralinės. O meilė tobuliau jungia su Dievu nei kitos dorybės. Juk tikime tuo, ko nematome, viliamės to, ko neturime. O meilė jau pati savyje yra gėris, ji artinasi prie Dievo ir ilsisi Jame. „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

Meilė yra visų dorybių forma, motina, šaknis, karalienė. Meilė – dorybių forma, nes kitos dorybės jos šviesą kaip daiktai saulės šviesą atspindi. Ji gaivina kitas dorybes, yra tartum jų siela. Meilė – dorybių motina ir šaknis, nes kitos dorybės kyla iš jos. Juk viskam apsisprendžiame iš meilės Dievui. Meilė – karalienė, nes nurodo, ką kitos dorybės turi daryti. Ji yra kitų dorybių tikslas. Ji visas kitas dorybes kreipia į savo tikslą. Juk ir visų įsakymų tikslas – meilė.

Dvasinį darbą reikia pradėti nuo meilės: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Asketinės teologijos vadovėliai pateikia dvejopą tobulėjimo metodą: kalba apie atskiras, pavienes dorybes, kad per jas siela pasiektų meilę, arba atvirkščiai: kalba apie meilę, o jau po to – apie kitas moralines dorybes.

Vis dėlto pradėti reikia nuo meilės. Tai tinkamesnis metodas, nes labiau atitinka Dievo tvarką ir žmogiškąją prigimtį. Žmoguje visas kitas galias valdo valia. Bet ji pati yra valdoma meilės. Kokia meilė, tokia ir valia. Dievo meilė pati aukščiausia, todėl ji ir valią pakelia. Šis metodas taip pat ir veiksmingesnis. Meilė duoda gyvybę, ji viską atgaivina. Be jos ir tikėjimas miręs, ir darbai negyvi. Ji jungia visą veikimą į vienovę, nurodo vienintelį, tikrai reikalingą dalyką. „Mylėk ir daryk, ką nori“, – yra sakęs šv. Augustinas. Meilė, turėdama savo objektu galutinį tikslą – Dievą – įsakmiai viską į Jį kreipia ir Jam pritaiko. Nes kas nori tikslo, nori ir priemonių. Tad, kaip sakyta, kitos dorybės meilės atžvilgiu yra priemonės. Todėl meilė – tartum karalienė, apsupta kitų dorybių palydos. Šis metodas taip pat ir lengviausias. Nes ten, kur yra meilė, nėra darbo, arba pats darbas tampa mylimas. Iš meilės kyla ramybė ir džiaugsmas, o tai yra būtini dalykai tam, kuris nori žengti pirmyn dvasiniame gyvenime.

Kaip augti meilėje? Visų pirma augimas meilėje yra Dievo darbas. Tai antprigimtinis dalykas. „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5). Yra du pagrindiniai būdai gauti meilės malonę. Pirmasis – kai malonė gaunama dėl atliekamo veiksmo. Visų pirma Šv. Komunija padaugina pašvenčiamąją malonę, didina uolumą, išlaiko ir augina meilę ir įprotyje, ir veiksme. Todėl raginama kasdien priimti Šv. Komuniją.

Antrasis – dėl asmens, kuris veiksmą atlieka. Meilės reikia nuolat prašyti, visiškai pasitikint Dievu, Šv. Dvasia, kuri savo esme yra Tėvo ir Sūnaus tarpusavio Meilė. Reikia šauktis Švč. Jėzaus Širdies – liepsnojančio meilės židinio, melsti Švč. Mergelę Mariją, tyrosios meilės Motiną. Tam nereikia savęs apsunkinti daugybe maldų, bet įprastas svarbu kalbėti dėmesingai, su atsidavimu ir nuoširdumu. Labai naudingi yra strėliniai aktai. Jie žadina meilę.

Vis dėlto augimas meilėje yra ir mūsų darbas. Meilės ugdymas turi būti ypač svarbi pratyba. Ir lavintis meilėje reikia susitelkus, su ilgesiu ir atsidavimu, su tikru įsimąstymu ir dosnumu. Pirmiausia svarbu trokšti. „Palaiminti alkstantys ir trokštantys […]: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Kas tikrai trokšta, tas nuoširdžiai griebiasi visų priemonių, kad pasiektų. Norint augti meilėje reikia susikaupimo, kad Dievą girdėtum, ir neskubėjimo, kad Jam atsiduotum. Uolus tikėjimo slėpinių apmąstymas būtinas, kad Dievo mintys ir idėjos taptų mūsų mintimis ir idėjomis. Neaugsime meilėje be didžiadvasiškumo, be dosnios, pasirengusios širdies: „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Meilė ugdoma mylint. Valia pamažu linksta meilės link. Tegu kiekvienas tavo veiksmas būna meilė: įprastų pareigų vykdymas, keliant širdį į Dievą.

Švenčiausioji Jėzaus Širdie, pasitikiu Tavimi!¹

Galvoju apie aną kažkurios pamokos pabaigoje prikibusią ištarą. O juk anoji ir šiandienė, sudėtos kartu, ne tik tobulai papildo ir paaiškina viena kitą, bet ir suima bei išsako visą t. Jurgio minties ir žodžio apie maldą esmę. Jei į Jubiliejaus metus širdyse ir mintyse išsineštume šitai – ne vien kaip žodžius, bet kaip patirtį – t. Jurgio maldos mokykla būtų išpildžiusi savo misiją. Taigi: Geriausia mokykla, kurioje galima išmokti maldos – pati malda, nes meilė ugdoma mylint.

¹ Parengta pagal: Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija De amore in genere.

Kyrie, eleison!
Christe, eleison! Kyrie, eleison!
Kristau, išgirsk mus!
Kristau, išklausyk mus!

Tėve, Dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,  pasigailėk mūsų!
Šventoji Dvasia, Dieve,  pasigailėk mūsų!
Šventoji Trejybe, vienas Dieve,  pasigailėk mūsų!

Kokių darbų imtųsi palaimintasis Jurgis Matulaitis šiandienos Lietuvoje? Vyskupu paskirtas bene prieštaringiausiu Vilniui laiku, 1918-aisiais, kai miestas ėjo iš rankų į rankas, tilo lietuvių kalba, o susipriešinimas šovė į aukštumas, tėvas Jurgis vyskupo šūkiu pasirinko kvietimą „Nugalėk blogį gerumu“.

Taip ne tik įžodino veikimo būdą, bet ir patvirtino jį savo gyvenimu. Tėvo Jurgio įkvėpimas – gyvas, užtarimas – realus, veikimas – juntamas, – liudija pal. J.Matulaitį atrandantys ir seniai pažįstantys žmonės: diakonas Arūnas Kučikas, gydytoja Margarita Sriubienė, seminaristas Donatas Jurevičius, sesuo Jolita Matulaitytė ir Vilniaus Arkikatedros bendruomenės narė Linita Žebrauskienė.

Susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu

Kokios pal. Jurgio asmens savybės labiausiai „kalba“ diakonui Arūnui Kučikui, kaip karitiečiui, vadovaujančiam Kauno arkivyskupijos Caritui ir Lietuvos Carito Tarybai? Pasak Arūno, visų pirma tai sąmoningai pasirinktas paprastas pal. J.Matulaičio gyvenimo būdas (nors būtų galima manyti, jog vaikystėje netekus tėvų, gyvenus gana kukliai, bet asmeninių gabumų ir darbštumo dėka „išėjus į didelius žmones“, norėtųsi likti tokiose aukštumose ir toliau kopti akademinio pasaulio ir bažnytinės hierarchijos karjeros laiptais, kitaip sakant, ganyti liaudį iš viršaus).

Kita A.Kučikui ypač imponuoja pal. Jurgio drąsa rūpintis sunkioje padėtyje atsidūrusiųjų reikalais, nepaisant dominuojančio visuomenės požiūrio ir socialinio spaudimo. „Turiu galvoje dėmesį darbininkų reikalams, nors dėl to jam buvo klijuojama socialisto ir modernisto etiketė“, – paaiškina diakonas. Trečioji nuostata – apsisprendimas darbuotis dėl Dievo karalystės, nepasiduodant politiniam spaudimui ir pranokstant tautiškumą: vienodai rūpintis žmonėmis, ar jie būtų lietuviai, lenkai, gudai, ar žydai.

Jei šiuo metu gyventų pal. Jurgis, diakono A.Kučiko nuojauta, pirmiausiai jis mėgintų atkreipti dvasininkų dėmesį į tai, kad Bažnyčia (parapija), turi ieškoti ir atrasti, kaip prisidėti prie asmens ir visuomenės gėrio (pagal Bažnyčios socialinį mokymą). Taip pat ragintų bažnytinę bendruomenę ir ypač Caritą darbuotis su tomis žmonių grupėmis, kurios yra atskirtyje ir kurias nenoriai priima (ar net atmeta) visuomenė.

„Tikiuosi, pal. Jurgis palaikytų nuolatinių diakonų rengimo idėją, ypač kreipiant jų tarnystę į pagalbą vargstantiems, bendruomenės telkimą ir teisingumo didinimą“, – sako diakonas Arūnas. – Taip pat skatintų pastoracinę veiklą grįsti malda, Šv. Rašto ir „laiko ženklų“ refleksija, o susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu. Manau, kad pal. Jurgis tikrai būtų sinodinio proceso Bažnyčioje šalininkas“.

Proga pažinti

Liepos 6–14 dienomis Marijampolėje organizuojamas pal. Jurgio Matulaičio minėjimas ir atlaidai – proga geriau pažinti, o kai kam galbūt naujai atrasti pal. Jurgį. Šiųmetinių atlaidų tema – „Kad nei viena diena nepraeitų be maldos“.

Kaip sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Jolita Matulaitytė, malda suteikia dienai kryptį: „Žinoti, kur einu ir ko siekiu palaimintojo pavyzdžiu – labai svarbu. Tik maldoje galiu būti pripildyta vilties, meilės, drąsos. Tik maldoje galiu būti pakelta iš nusivylimų, nepasisekimų. Ir kaip išaušus rytui kas kartą pradedu dieną iš naujo, taip kas kartą iš susitikimo su Dievu maldoje keliauju į dienos susitikimus, užduotis, tarnystę.

Kaip tūkstančiai tikinčiųjų, seserys meldžia ir tiki pal. Jurgio paskelbimu šventuoju. Tačiau koks pal. J.Matulaičio asmenybės bruožas labiausiai atskleistų šventumą? Atsakydama ses. Jolita dalijasi nuostaba, kaip palaimintasis Jurgis gebėjo išlikti šviesiu, viltingu ir mylinčiu žmogumi gyvenimo išbandymuose: „Dešimties tapo našlaičiu, paauglystėje susirgo kaulų tuberkulioze, liga kankino jį visą gyvenimą.

Būdamas Vilniaus vyskupu nebuvo nei lietuvių, nei lenkų mylimas, nei suprastas nuolat besikeičiančios valstybės valdžios, laikraščiai spausdino šaržus, jis sulaukė grasinimų… Kažin kokių minčių ir jausmų keldavo žinojimas ir patirtis, kad esi ne tik nemylimas, bet ir nepageidaujamas? Kaip tokiose situacijose netapti piktam, pagiežingam, nelaimingam? Atsakymą randu palaimintojo dienoraštyje. Svarbiausia – Dievo meilė, troškimas ir pastanga visur ieškoti Dievo, Jo valios išpildymo ir Jo garbės, gelminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad viskas yra niekai prieš Dievo meilę.

Palaimintasis Jurgis kiekvieną užduotį, pareigą vykdė tikėdamas, kad tik meilė daro stebuklus. Žinoma, galim tik bandyti įsivaizduoti, kiek jam pačiam reikėjo pastangų ir darbo ugdantis nuolankumą, kantrybę, romumą, gerumą,.. kad į kiekvieną žvelgtų ambicijas, nesusipratimus praaugančiu meilės žvilgsniu.“

Kaip brangaus draugo aplankymas

Linitai Žebrauskienei iš Vilniaus piligrimystė į Marijampolę prie pal. Jurgio palaikų – kaip brangaus draugo aplankymas. „Skaitome palaimintojo Jurgio mintis, laiškus, meldžiamės jo litaniją. Tai proga daugiau pagalvoti, koks jis galingas užtarėjas pas Viešpatį“, – dalijosi Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros bendruomenės narė.

Linita pal. Jurgį atrado rašydama magistro darbą apie pasauliečių pašaukimą Bažnyčioje. Buvo nuoširdžiai nustebinta jo „pranašiškų įžvalgų apie pasauliečius, kurios tik po gero pusšimčio metų buvo išsakytos Vatikano II susirinkime“, o dabar – aptariamos diskusijose apie sinodinę Bažnyčią.

Taikdarys, taikintojas, gebantis išklausyti ir sutaikinti prieštaraujančias puses bei skirtingų požiūrių žmones. Šios pal. Jurgio dorybės, Linitos nuomone, aktualios šiandien, kaip jai reikšmingas kasdienis palaimintojo relikvijų Vilniaus Arkikatedroje lankymas, prašant jo užtarimo Arkikatedros bendruomenei – pasauliečiams ir kunigams.

Kurso „gelbėjimo ratas“

Pal. J.Matulaitį kurso globėju yra pasirinkę Kauno kunigų seminarijos pirmakursiai. Kaip pasakojo vienas jų – Donatas Jurevičius, dar parengiamajame kurse pasirenkamas globėjas lydi ne tik seminarijos studijų laikotarpiu, bet ir, jei Dievas duoda, kunigystės keliu.

„Ilgai galvojome, ką čia pasirinkus? Mes keturiese esame iš Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų, tarp mūsų yra ir tautinių mažumų atstovų, ir lietuvių. Tada ir supratome, kad reikia globėjo, kuris apjungtų. Ir radome. Palaimintąjį Jurgį, kuris gimė prie Marijampolės, Vilkaviškio vyskupijoje, buvo Vilniaus vyskupu, yra ir lietuvių, ir lenkų gerbiamas palaimintasis. Būtent tuo jis mus pirmiausia patraukė“, – prisiminė D.Jurevičius.

Pal. Jurgis, Donat žodžiais, tapo savotišku „gelbėjimosi ratu“. Po vieno sunkesnio laikotarpio seminaristas ieškojo įžvalgų, kurios galėtų padėti jam ir kurso draugams. Rado. Ir jos iki šiol kabo ant tvarkaraščio lentos. „Pal. J.Matulaičio žodžius pasirinkome kaip mūsų kurso šūkį: nieko nebijok, dirbk, aukokis ir stipriai tikėk. Tikėk, kad gėris triumfuos ir nugalės blogį. Juk kas turi Dievą, kas turi Jėzų, tas turi viską. Šie žodžiai mums tapo kelrode žvaigžde. Kiekvieną vakarą kalbama malda į pal. Jurgį – ne formalumas, bet iš tiesų gyvas santykis“, – dalijosi seminaristas.

Donatas negalėtų rasti gražesnio pal. Jurgio asmens apibūdinimo, kaip jo paties žodžiai apie Katalikų Bažnyčią, kuri jam yra vienintelė tėvynė, o jis – tik jos patriotas: „Būtent tai man yra palaimintasis Jurgis. Ir jis iš tikrųjų veikia“.

Liga ir stebuklas

Gydytoja, dėstytoja Margarita Sriubienė pal. J.Matulaitį neseniai „atrado“ kelionėje į Lenkiją. Jos dėmesį patraukė liga – kaulų tuberkuliozė arba kaulų džiova, kuria jis sirgo nuo paauglystės ir su kuria pragyveno beveik 56 metus. „Anuomet tai buvo mirtina liga. Vien tai, kad kęsdamas jos keliamus skausmus pal. Jurgis pragyveno beveik 56 metus, yra Dievo stebuklas bei Švč. M. Marijos užtarimo vaisius“, – mano gydytoja.

Žvelgiant į pal. Jurgį jai akivaizdu, kokie mes dabar laimingi ir kaip pažengusi medicina: „Pal. J.Matulaičio mirties priežastimi buvo trūkęs apendicitas. Tuomet tai taip pat buvo mirtina liga, nes nebuvo antibiotikų. Juos Aleksandras Flemingas išrado dar po gerų dešimties metų. Vadinasi, tėvas Jurgis anuomet neturėjo jokių pasveikimo galimybių. Ir jis tą suprato, priėmė ramiai, be panikos ar baimės. Argi ne malonė priimti viską ramiai ir iškeliauti pas Tėvą?“

Žavi pal. Jurgio gebėjimas žvelgti į paprastus gyvenimo įvykius malonės šviesoje. „Pilkoje kasdienybėje jis sakydavo: „Ir mane visokie darbai trukdo ir slegia. Ką darysi? Dievo valia. Viskas Dievo rankose. Tegu Jo šventa valia įvyksta visame kame“. Painiose situacijose jis dalijasi savo patikimiausiu ginklu sunkiais atvejais: „Aš beveliju pasimelsti, kad mums visiems Dievas duotų Šventąją Dvasią“. Šiomis mintimis ir aš pradėjau remtis savo gyvenime. Kiekvieną dieną jas prisimenu. Ir tikrai, kai viską taip paprastai, aiškiai priimi į sielą, ateina ramybė, ir, atrodo, problemos išsisprendžia pačios“, – dalijosi gydytoja.

Vyskupo moto „Vince malum in bono“ (Nugalėk blogį gerumu) per šiuos kelis mėnesius tarsi tapo ir jos moto. „Toliau gilinuosi į jo gyvenimo detales, į biografijos faktus ir tikiu, kad laukia dar daug pažinimo malonumo“, – sako gydytoja, dėstytoja M.Sriubienė.

Pasimatymas Marijampolėje

„Susitikimui“ su palaimintuoju Jurgiu skiriama kiekvieno mėnesio 12 diena, mažuosiuose atlaiduose Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje paminint palaimintojo beatifikaciją. Na, o kiekvieną liepą iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų maldininkus sukviečia pal. J.Matulaičio atlaidai, šiemet Marijampolėje vyksiantys liepos 6-14 dienomis.

Kaip liudija maldininkai, tai ne tik puiki proga geriau pažinti tėvą Jurgį, aplankant jo gimtinę Lūginėje, palaimintajam skirtą ekspoziciją Marijampolės marijonų vienuolyne, pagerbiant palaimintojo relikvijas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, bet ir sutikti bendraminčių, įdomių, atvirų žmonių.

Teologas, profesorius, diplomatas

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 15-os sirgęs kaulų tuberkulioze ir išvykęs į Lenkiją pas pusbrolį Kelcuose jis pora metų mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai ją uždarius, studijavo Varšuvos seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Fribūre, Šveicarijoje įgijo teologijos daktaro laipsnį.

Paūmėjus ligai, Jurgis Matulaitis nutraukė darbą Kelcų kunigų seminarijoje. Prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.

1907–1911 m. profesoriaudamas dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu, po kelerių metų įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. Tų pačių metų gruodį paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams, įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų. Popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.

Mirė Kaune 1927 M.Sausio 27 dieną. Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves kanauninkas Juozas Tumas–Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“ Jurgį Matulaitį pavadino ir Popiežius Pijus XI.