Kunigas Marijonas Petkevičius savo ganytojišką tarnystę pradėjo Lietuvai sunkiu istoriniu laiku. Po karo prasidėjusi šalies sovietų okupacija persekiojo tikinčiuosius ir kunigus, varžė bažnytinę veiklą. Tvirtų pažiūrų jaunas sielovadininkas nepataikavo sistemai ir visur reiškėsi kaip antisovietinis kunigas. Sovietų valdžios represuotas į Vorkutos lagerius už tai, kad palaidojo partizaną ir pasakė prie jo kapo atsisveikinimo kalbą.

Sielovadininkas iš giliausios gelmės matė, kad jo ganytojiška veikla prasminga gali būti kalintiems lietuviams lageryje, todėl pasibaigus tremties laikui, vos grįžęs į Lietuvą, vėl išvyko apaštalauti į Sibiro gulagus, kad galėtų ten esantiems tremtiniams palengvinti jų kančios laiką svetimoje žemėje. Netrukus kunigą Marijoną Petkevičių vėl suėmė ir pakartotinai teisė.