Jonas Ilskis – kunigas, literatas, sovietinės valdžios politinis kalinys, tremtinys. Palangoje jo dirbta du kartus: pačioje tarnystės pradžioje (vikaru, gimnazijos kapelionu) ir Antrojo pasaulinio karo bei pokario laikotarpiu (klebonu, dekanu). Per kunigavimo Palangoje metus išvaikščioti takai takeliai, vedantys iš klebonijos į bažnyčią, pajūrį, parką, parapijos gyvenvietes, susipažinta ir nuoširdžiai bendrauta tiek su parapijiečiais, tiek su dvasininkais, atvykusiais į kurortą pailsėti. J. Ilskis Palangoje praleido gražiausius savo jaunystės metus, dirbo su entuziazmu, užsidegimu. Šiemet minime 115-ąsias kunigo Jono Ilskio gimimo metines.

Kelio pradžia

Jonas Ilskis gimė 1907 m. balandžio 18 d. Medsėdžių kaime (Ylakių valsčiuje, Mažeikių apskrityje). Mokėsi Ylakių pradinėje mokykloje ir progimnazijoje, Telšių gimnazijoje ir Telšių kunigų seminarijoje.

1934 m. gegužės 26 d. įšventintas kunigu. Jaunasis dvasininkas metus buvo Tauragės vikaru, 1935–1938 m. – Palangos vikaru ir gimnazijos kapelionu. Darbo kurorte buvo daug. Ilgametis Palangos klebonas ir dekanas Juozapas Šniukšta jau buvo garbingo amžiaus, todėl jaunajam kunigui dažnai teko jam talkinti ir atlikti klebono pareigas. Palangos parapija pagal žmonių skaičių buvo vidutinio dydžio, tačiau kurortinio sezono metu šis skaičius gana smarkiai išaugdavo. Poilsiautojai ateidavo į bažnyčią ir norėdavo, kad juos aptarnautų.

Darbas su jaunimu

Be darbo bažnyčioje, jo pareiga buvo tikybos dėstymas miesto mokymo įstaigose. Jonui Ilskiui patiko dirbti, bendrauti su jaunimu. Palangos gimnazijoje aktyviai veikė ateitininkų, pavasarininkų grupės. Kunigas kartu su moksleiviais dalyvaudavo ir popamokinėje veikloje – moksleivių organizuojamuose renginiuose, šventėse, pušelių sodinimo talkose. Tikybos jis mokė ir Palangos pradžios mokyklos vaikus bei parapijos kaimų (Virkštininkų, Kunigiškių, Paliepgirių, Šventosios, Būtingės) pradžios mokyklų vaikus. Vykdavo į tas mokyklas arkliu traukiamu vežimaičiu arba dviračiu. „Mokykla mane užbūrė ne mažiau kaip gaivinantis pajūrio oras. Visą širdį ir energiją aš jai atiduodavau, nes gerai supratau, kad ką pasėsime šių jaunų žmonių širdyse, tokius ir vaisius gausime. Ne kas nors kitas, o jie užaugę turėjo vadovauti Lietuvai, jie ateityje turėjo nulemti tautos likimą“, – rašė kunigas apie darbą Palangos mokyklose (Ilskis J. Mano gyvenimo takelis. Vilnius, 1998, p. 94). Palangos gimnazija buvo įsikūrusi tame pačiame pastate, kur anksčiau veikė savo istorija garsėjusi progimnazija, kurioje mokėsi labai daug būsimų žymių Lietuvos inteligentų, visuomenės veikėjų.

Kunigui atmintyje išliko  1936 m. Palangos katalikiškojo jaunimo „Pavasario“ kuopos surengta Jūros šventė, minint pavasarininkų organizacijos Palangos kuopos įkūrimo penkioliktąsias metines. Savo atsiminimuose kunigas pateikė šios šventės programą. Pirmoji diena skirta pamaldoms, ekskursijai laivais po jūrą, muzikos ir pavasarininkų jungtinio choro dainų koncertui. Antroji diena vėl pradėta pamaldomis, tada – sporto programa ir civilinės aviacijos pasirodymai.

Didysis Palangos gaisras

1938 m. pavasarį Palangoje kilo didysis gaisras, pridaręs labai daug nuostolių miestui. Sudegė ir mokyklos pastatas. Gaisro dienos pavakarę bažnyčios varpai pakvietė parapijiečius vakaro maldai. „Kaip sunku tokiu momentu prabilti į žmones, surasti tinkamą žodį! Sunku suvaldyti net savo paties jausmus, o čia turi raminti, guosti ir naujai vilčiai prikelti  dešimtis, ką tik savo namų, turto netekusių žmonių… Tačiau žmonės laukia, ir tu turi kalbėti. Jiems… Tu turi pakilti į sakyklą ir ištiesti tai raudančiai miniai pagalbos ranką“, – prisiminė sielovadininkas (Ilskis J. Mano gyvenimo takelis. Vilnius, 1998, p. 97). Kunigui teko ne tik guosti nukentėjusius parapijiečius, bet kuo skubiausiai padėti padegėliams. Bažnyčioje įsikūrė parapijos nuo gaisro nukentėjusiems šelpti komitetas. Apie trejetą savaičių šventoriuje buvo maitinami būstų netekę žmonės. Šalpos komitetas rinko lėšas visoje Lietuvoje bei už jos ribų. Kunigui J. Ilskiui teko didelis darbo krūvis.

Karo ir pokario metai Palangoje

1939 m. J. Ilskis paskirtas Skuodo vikaru ir gimnazijos kapelionu, 1940 m. – Švėkšnos gimnazijos kapelionu, vėliau – vikaru.

1941 m. J. Ilskis vėl grįžo į pajūrį – dirbo Palangos bažnyčios klebonu ir dekanu. Čia jis praleido aštuonetą sunkių, įtemptų metų. Per Antrąjį pasaulinį karą Palangos bažnyčia buvo apšaudyta, todėl klebonas kartu su bažnyčios taryba dėjo daug pastangų, kad pastatas būtų suremontuotas.

Palangos parke Lurdo grotoje stovėjusi Švč. Mergelės Marijos skulptūra karo metais buvo labai sudaužyta. J. Ilskis pasiekė, kad ši skulptūra būtų restauruota ir saugoma bažnyčioje, šalia Švč. Marijos altoriaus, nes į savo įprastinę vietą grotos nišoje negalėjo sugrįžti – tarybiniais metais šventųjų skulptūroms nevalia buvo stovėti viešose vietose.

Po karo Palangos civilinės kapinės buvo apleistos, prižėlusios krūmynų, netvarkomi kapai. Klebonas rūpinosi, kad kapinės būtų sutvarkytos: nutiesti žvyruoti takai, prie pagrindinių takų ir palei vidinę kapinių sieną pasodinta liepų, suremontuoti kapinių vartai. Gyventojai ėmė prižiūrėti, puošti kapus, statyti paminklus.

Suėmimas, lageriai ir tremtis

1948 m. gegužę J. Ilskis paskirtas Viekšnių klebonu ir dekanu, bet darbuotis teko neilgai – sovietmečiu jis buvo persekiojamas, 1949 m. suimtas, nuvežtas į Saugumo ministerijos rūmus, tardytas, kankintas. Negalėdamas sudaryti bylos, tardytojas išvyko į Palangą, įbaugino keletą jaunuolių ir privertė juos liudyti prieš kunigą. J. Ilskis pervežtas į Lukiškių kalėjimą. „Tėvynės išdavikui“ paskirta aukščiausia bausmė – nuteistas 25 metams griežto režimo darbo lageriuose, ištremtas į Sibirą.

Kaliniai gyveno ir dirbo siaubingomis sąlygomis. Šaltis, badas, alinantis darbas, asmenybės ir gyvybės nuvertinimas – kasdieniniai kalinių palydovai. „Todėl nenuostabu, kad pavargę, išsekę kaliniai dažnai netekdavo drąsos, vilties ir mirties laukdavo kaip vienintelio išsigelbėjimo. Tokių, belaukiančių pjūties, nemažai buvo ir tarp mūsų tautiečių – lietuvių, o dar daugiau – tarp kitataučių ir tarp nuo tikėjimo atšalusių žmonių. Kaip būdavo sunku tomis dienomis surasti tinkamus žodžius ir pasibelsti jais į tas iškankintas, pavargusias širdis! Sunku įkvėpti tokiam viltį, ryžtą, norą gyventi…“, – rašė J. Ilskis (Ilskis J. Mano gyvenimo takelis. Vilnius, 1998, p. 145).

Kunigui iš lagerio pasisekė pabėgti ir apsiforminti tremtiniu. Būdamas tremtyje, neatsižadėjo savo pašaukimo, telkė apie save katalikus, įkūrė katalikų apeigoms skirtą koplytėlę, dirbo kunigu. Nusiuntė į Maskvą prašymą suteikti galimybę legaliai įkurti maldos namus, užregistruoti ir leisti veikti katalikų tremtinių bažnytinei bendruomenei. Vietos valdžia nusprendė išsiųsti kunigą atgal į Lietuvą, kad jis nekeltų sumaišties, neramumų tremtinių tarpe.

Vėl tėvynėje

Grįžęs į Lietuvą, J. Ilskis  1956 m. paskirtas Akmenės altarista, 1962 m. – Ylakių altarista, 1965 m. – Viekšnių altarista. Gyvendamas Viekšniuose, parašė Palangos ir Viekšnių parapijų istorijas, bet jos neišliko.

Kunigas parašė atsiminimų knygą „Mano gyvenimo takelis“. Jo pusbrolio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pastangomis knyga išleista 1998 m., jau po autoriaus mirties. Atsiminimuose aprašė savo tarnystės vietas, suėmimą, gyvenimą ir veiklą tremtyje. Knygoje rašoma ir apie darbą Palangoje.

Jonas Ilskis mirė 1985 m. spalio 6 d. Viekšniuose, palaidotas Viekšnių bažnyčios šventoriuje. 2000 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė 114 Lietuvos kankinių, tarp kurių buvo ir kunigo Jono Ilskio pavardė.