Prieš 31 metus, 1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka.
1986 metų vasario 10 dieną Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys „Žiguliai“, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys „Žigulių“ keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos“. Po kelių dienų panašią autoįvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.
Taigi, centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.
Lietuvos televizijos pranešime tąsyk buvo nutylėta, kad vienas iš žuvusiųjų –J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, kuriam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas „Akiplėšos“ pseudonimas. Suprantama nutylėta ir apie tai, kad „Akiplėša“ savo beatodairiškai drąsiu elgesiu varė į čekistus į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.
Vis dėlto Lietuvoje apie J. Zdebskį ir jo santykius su sovietų valdžia žinojo daug kas. Tad niekuo nuostabaus, jog kunigo disidento žūtis akimirksniu sukėlė kalbas, jog avariją „Akiplėšai“ suorganizavo KGB. Tokį įsitikinimą dar labiau sustiprino faktas, kad pirmieji į įvykio vietą prisistatė čekistai, ilgai neprileidę prie sumaitoto automobilio milicijos pareigūnų. Kaip ir tai, jog įvykio tyrimas buvo greitai nutrauktas dėl „Žigulių“ vairuotojo A. Sabaliausko mirties. O tai, kad apie įvykį visam pasauliui prabilo TASS, tarsi netiesiogiai patvirtino – jei ne čekistai, avarija nebūtų įvykusi.
KGB iš tiesų mėgino kaip galima greičiau užglaistyti J. Zdebskio žūties aplinkybes, užkirsti kelią įvairiausioms įvykio interpretacijoms ir gandams. Tačiau nesėkmingai – šios tragedijos aidai gyvi iki šiol. Dar palyginti neseniai vėl nuskambėjo raginimai kunigo žūties bylą ištirti iš naujo, tačiau jie taip ir liko be atgarsio. Tad mįslinga kunigo žūtis prisimenama ir praėjus daugiau nei porai dešimtmečių nuo nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai, kaip KGB persekiojo J. Zdebskį, kaip ir apie jo tragediją, šiandien prirašyta nemažai straipsnių, knygų, sukurtas dokumentinis filmas.
Mes nesiimsime dar kartą grįžti prie kunigo žūties versijų. Vietoje to, prisiminsime kunigo Juliaus Sasnausko žodžius, ištartus 1997 metais sukurtame dokumentiniame filme „Mylėti artimą“: „Turėtume suvokti, kad nebūna krikščionio gyvenime atsitiktinumų. Ir man visai nesvarbu, ar saugumas suorganizavo tą avariją (tuo aš, beje, visai netikiu). Saugumas iš tiesų kitaip jį sudorojo: per kunigus, per vienuoles paleisdami įvairiausius gandus ir apspjaudydami jį, atstumdami nuo žmonių. Jo išsižadėjo net tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, pašalino jį iš savo narių. Bet viskas telpa į labai gražų paveikslą: krikščionis, einantis ant kryžiaus. Ir tada argi svarbu, kaip jis žuvo. Čia yra jo šventumas, nes ta jo meilė niekur kitur negalėjo nuvesti, tik po ratais. Niekur kitur! Be į altorių, ne į seimą ar prezidento kėdę, bet tik po ratais, tik į mirtį. Tai buvo labai nuoseklus gyvenimas, kuris šitaip baigėsi“. Tad šį kartą pasižiūrėkime, kokie gyvenimo vingiai atvedė kunigą prie žiaurios, bet prasmingos aukos.
Tėvai pašaukimui nepritarė
Trečias ūkininkų Vinco ir Ievos Zdebskių vaikas ir vienintelis sūnus Juozas gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Marijampolės apskrities Krosnos parapijoje, Naujienos kaime. Užaugęs itin religingoje šeimoje ir pats Juozukas buvo labai pamaldus, tad pašaukimas kunigystei galėjo būti savaime suprantamas. Kita vertus, kovotojo ir rezistento dvasios jame niekas neugdė – sovietinės okupacijos ir trėmimų siaubas Zdebskius aplenkė. Tą liudija kad ir 1979 metų sausio 25-osios pažyma, kurią šią šeimą sovietinės Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui surašė vietos valdžia: „Gyveno vidutiniškai. Tėvai nei buržuazijos metais, nei vokiečių okupacijos bei pokario klasių kovos laikotarpiu jokios veiklos neišvystė, represuoti nebuvo“.
Taigi, politiniu rezistentu Juozas nebuvo nei vokietmečiu, nei sovietinės reokupacijos pradžioje. Jo rezistencija brukamoms priešiškoms, totalitarinėms ideologijoms buvo dvasinė ir tyli. Mokydamasis Kalvarijos gimnazijoje, į kurią įstojo jau nacių okupacijos metais, J. Zdebskis subūrė ateitininkų ratelį ir jam vadovavo. Sugrįžus sovietams ir uždraudus tikybos pamokas, Juozas aprūpindavo gimnazistus religine literatūra. Už tai 1947-aisiais buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu nacionaliniam pogrindžiui. Tačiau tąsyk MGB nieko nepešė – čekistai jokių įkalčių nerado ir buvo priversti J. Zdebskį paleisti.
Po metų baigęs gimnaziją, J. Zdebskis jau buvo tvirtai apsisprendęs eiti kunigystės keliu. Regis, pamaldūs tėvai dėl to turėjo tik apsidžiaugti. Tačiau nutiko priešingai – abu mėgino atkalbėti sūnų nuo šio žingsnio: sovietinė valdžia jau buvo paskelbusi negailestingą žygį prieš Bažnyčią, tad kunigo gyvenimas būsiąs ne tik sunkus, bet ir pavojingas. Vis dėlto Juozas buvo nepalenkiamas: arba – į seminariją, arba – niekur. Tėvams nebeliko nieko kita, kaip nusileisti.
Taip 1948-aisiais J. Zdebskis tapo Kauno kunigų seminarijos klieriku. Atmosfera čia nuo metu nebuvo tokia įtempta, kaip vėliau, nes didysis valdžios puolimas prieš šią instituciją dar nebuvo prasidėjęs. Seminaristai buvo draugiški, kupini idealizmo, seminarijoje dirbo puikūs dėstytojai. Pats J. Zdebskis seminarijoje buvęs tylus ir santūrus. Kaip minėtame filme prisimena buvęs bendramokslis monsinjoras Juozas Užupis, Juozas buvo savotiškas, labiau užsidaręs, gilesnio intelekto, negu kiti. „Jeigu atsisės prie knygos, tai jo neatitrauks niekas, nebent koks labai rimtas reikalas“, – sako J. Užupis.
Labai panašiai J. Zdebskį apibūdino ir buvęs seminarijos dėstytojas kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Man jis tuomet padarė įspūdį nuosaikaus, santūraus, ramaus žmogaus. Jis ir liko toks pat nuosaikus, niekada nešūkaujantis, ramiai savo mintis reiškiantis žmogus. Bet tvirtai besilaikantis savo nusistatymo“.
Tiesa, baigiant seminariją, J. Zdebskio nusistatymas, atrodo, buvo susvyravęs. Pasak knygos „Bažnyčios riteris“ sumanytojo ir leidėjo kunigo Vytauto Juozo Vaičiūno, tuo metu klierikui buvo kilusios abejonės, ar jis vertas tapti kunigu, ar pajėgs eiti kunigystės keliu. Nuo šių apmastymų net sušlubavo jo sveikata – ėmė jausti nuovargį, silpnumą, buvo prislėgtos nuotaikos. Bet tai turbūt buvo pirmoji ir paskutinioji abejonė dėl savo pašaukimo, natūraliai kilusi prieš žengiant lemtingą žingsnį: šiaip ar taip 1952-ųjų rugsėjo 21 dieną J. Zdebskis iš vyskupo Kazimiero Paltaroko rankų priėmė kunigystės šventimus. Prasidėjo naujas, ganytojo gyvenimas, į kurį jaunas kunigas pasinėrė su visa galva.
Degė, kaip žvakė
Pirmojo paskyrimo vietoje – Šiluvos bažnyčioje J. Zdebskis išbuvo vos pusmetį. Vėliau perkeltas į Raseinius, iš ten – į Šiaulių rajono Šiupylių kaimą, kur gavo savo parapiją. Tačiau, norėdamas toliau studijuoti teologiją ir siekti licenciato kunigas netrukus persikėlė į Kauną ir buvo paskirtas Vilijampolės, vėliau – Kauno Įgulos bažnyčios vikaru. Tačiau licenciato darbo J. Zdebskis taip niekada ir neapsigynė. Sutrukdė išorinės aplinkybės, kurias jaunas kunigas matyt suprato kaip iš aukščiau duotą ženklą eiti kitokiu keliu.
O aplinkybės susiklostė taip. Vyskupijos valdytojas Juozapas Stankevičius visis jaunuosius Kauno vikarus subūrė į akademinį kursą. Tačiau greitai ši grupė buvo išardyta ir J. Zdebskis išvyko kunigauti į Šakius. „Na, paskui prasidėjo jo visuomeninis darbas, tiesiog kaip liga tas pasišventimas: pamatęs žmogų, jis turėjo įsigilinti į jo vidaus pasaulį, kas jis yra“, – filme „Mylėti artimą“ liudija Monsinjoras Juozas Užupis. Galime numanyti, kad nuo to laiko tarnystę Dievui ir žmonėms J. Zdebskis vis labiau ėmė suvokti kaip nenutrūkstamą veiksmų seką.
Ir kunigas tarnavo, degindamas save, kaip žvakę. Jis bėgo taip, kad nedaug kas galėjo suspėti paskui, atsisakydamas laisvalaikio, maisto, miego. Pasakojama, kad kunigaudamas Suvalkijoje, J. Zdebskis nuo nemigos net apalpo per mišias. Tačiau ir toliau negailėjo savęs, negalėdamas ir nenorėdamas palikti be dėmesio nė vieno, ypač nusivylusiųjų ar ieškančiųjų dvasinio kelio. Z. Zdebskis, kaip jautrus nuodėmklausys ir išmintingas dvasios vadovas netruko iškovoti populiarumą tarp jaunimo. Bet ne mažiau svarbia savo pareiga kunigas laikė darbui su mažaisiais, tikėdamas, kad reikia duoti jiems kas geriausia ir nepalikti be Dievo žodžio, tad parengė pirmajai Komunijai kelias dešimtis vaikų.
Šiandien sunku patikėti, bet vaikų mokymas bažnyčioje sovietmečiu buvo laikomas rimtu kriminaliniu nusikaltimu. Taigi, pastoracinis J. Zdebskio darbas neliko be pasekmių. 1964 metų lapkričio 26 dieną Marijampolės (tuomet – Kapsuko) rajono teismas skyrė jam vienerius metus nelaisvės. Nuosprendžio nepakeitė ir LSSR Aukščiausiasis teismas, kurio posėdžio J. Zdebskis iki sausio pabaigos laukė Lukiškių kalėjime, dirbdamas maisto išnešiotojų brigadoje. Ten kunigui teko išklausyti ir vieno nuteistojo mirčiai išpažintį. Po Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio J. Zdebskis 1965 metų sausio 25-ąją buvo perkeltas į Vilniaus Rasų gatvėje esančią pataisos darbų koloniją, dirbo siuvykloje, vėliau – Rudaminos paukštyną statančių nuteistųjų brigadoje. Į laisvę išėjo tų pačių metų birželio 4-ąją.
Tai buvo pirmoji skaudi pasišventusio kunigo kaktomuša su sovietine valdžia. Įkalinimas J. Zdebskio nepataisė – jis ir toliau ramiai, bet ryžtingai ėjo pasirinktu keliu, toliau plėsdamas pastoracinę veiklą, šį kartą – jau Dzūkijoje: Alytuje, Leipalingyje ir , Kapčiamiestyje, kur 1966 metais buvo paskirtas klebonu. Nuo to momento kunigo ir sovietinės totalitarinės sistemos priešprieša nesulaikomai ir negrįžtamai pasuko link tragiškos atomazgos.
Tylinti Bažnyčia J. Zdebskio daugiau netenkino. Juo labiau, kad praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo partizaninio karo pabaigos, viešai stoti prieš agresyvų totalitarizmą lyg ir nebebuvo kam. Taigi, 1698 metais J. Zdebskis drauge su Sigitu Tamkevičiumi ir kitais veiklesniais kunigais pradėjo rinkti parašus po pareiškimu dėl vis blogėjančios padėties Kauno kunigų seminarijoje. Šis dokumentas buvo nusiųstas SSRS ministrų Tarybos pirmininkui Aleksejui Kosyginui, bet sugrįžo į Vilnių ir, atsidūręs čekistų rankose, po poros metų tapo vienu iš pirmųjų puslapių J. Zdebskio operatyvinio stebėjimo byloje Nr. 242.
„Akiplėša“
O kol kas sovietinės Lietuvos valdžia imasi prieš nenuoramą kunigą kitokių veiksmų. 1969 metų vasarį LSSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga atima iš jo kunigo registracijos pažymėjimą. Tai reiškia, kad viešai eiti ganytojo pareigų J. Zdebskis nebegali. J. Zdebskiui drauge su tokių pat sankcijų sulaukusiu S. Tamkevičiumi skubiai tenka ieškoti kito darbo – antraip abu rizikuoja būti įkalinti už veltėdžiavimą, kas jau yra nutikę ne su vienu KGB persekiojamu sovietų disidentu.
Taigi, drauge su S. Tamkevičiumi apsigyvenęs Prienuose, J. Zdebskis įsitaiso darbininku rajono melioracijos valdyboje, tačiau religinės veiklos nenutraukia, nors puikiai žino, kad KGB stebi kiekvieną jo krustelėjimą. O persekiojamas kunigas tuo tarpu važinėja po visą Lietuvą ir rengia rekolekcijas.
1970-ųjų kovą, atgavęs registracijos pažymėjimą, J. Zdebskis buvo paskirtas Prienų bažnyčios vikaru ir toliau tęsė „nusikalstamą“ pastoracinę veiklą, ruošdamas vaikus pirmajai Komunijai. Maža to – valdžiai smaugiant oficialią kunigų seminariją, dvasininkas ėmėsi organizuoti slaptą kunigų rengimą ir tapo neoficialiu pogrindžio seminarijos rektoriumi. Vėliau kai kurie Bažnyčios hierarchai ir šiaip kunigai priekaištavo J. Zdebskiui dėl esą neapgalvotos rizikos. Vis dėlto, prasidėjus pogrindiniams mokymams, valdžia buvo priversta kiek atleisti gniaužtus, kuriuose laikė oficialią kunigų seminariją. Tuo tarpu virš J. Zdebskio galvos jau tvenkėsi naujas juodas debesis.
1971 metų balandžio 20-ąją KGB užvedė kunigui operatyvinio tyrimo bylą pagal „religine dogmatika maskuojamos antisovietinės agitacijos ir propagandos“ kategorija. Iš to galima spėti, kad J. Zdebskiui buvo ruošiami ne vieneri metai lageriuose. „Antisovietinės agitacijos“ čekistų „Akiplėša“ pakrikštytam kunigui inkriminuoti nepavyko, tačiau priežastis dar kartą jį įkalinti vis dėlto atsirado. Tų pačių metų liepos 16-ąją atvykusi į Prienų bažnyčią komisija aptiko J. Zdebskį katekizuojant vaikus. „Neteisėta“ tikybos pamoka buvo nufotografuota, surašytos visų dalyvavusiųjų pavardės, surašytas aktas, kurio kunigas nepasirašė. Vis dėlto Prienų rajono prokuratūra iškėlė J. Zdebskiui naują baudžiamąją bylą.
Prasidėjo tiek kunigo, tiek tikybos pamokose dalyvavusių vaikų, tiek jų tėvų apklausos, o paties J. Zdebskio namuose padaryta krata. Rugpjūčio 26-ąją kunigui paskambinęs tardytojas paprašė kelioms minutėms užsukti į jo kabinetą. Šios kelios minutės virto ištisais metais: vos pasirodęs pas tardytoją, J. Zdebskis buvo suimtas ir po keturių areštinėje praleistų parų išvežtas į Vilnių. Lapkričio 11 Kauno rajono teismas skyrė jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią kunigas atliko Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
1972 metų rugpjūčio 25-ąją išėjęs į laisvę, J. Zdebskis buvo paskirtas Lazdijų rajono Šlavantų parapijos klebonu. Tačiau ir atlikusio bausmę kunigo KGB nepaliko ramybėje. Čekistams buvo maža nuolat sekti J. Zdebskį, maža klausytis jo telefono pokalbių – jiems reikėjo taip apkartinti kunigo gyvenimą, kad šis sėdėtų kaip pelė po šluota. Taigi, prieš „Akiplėšą“ jie griebėsi šmeižto, provokacijų ir bauginimo. Į jo namus įsiveržę kagėbistai darydavo niekieno nesankcionuotas kratas, pats jis ne kartą buvo sulaikomas, galiausiai, iš jo be jokio pagrindo atimtas vairuotojo pažymėjimas. Taip pamėginta ne tik mėginant apriboti nesuvaldomo kunigo galimybes laisvai judėti, bet ir sukompromituoti jį tikinčiųjų akyse.
Į šią provokaciją audringai reagavo tiek kunigai, tiek parapijiečiai. Štai ką laiške LSSR KGB vadovui tuomet rašė 308 Šlavantų parapijos tikintieji: „1973.03.10 Vilniaus mieste VAI (valstybinės automobilių inspekcijos – aut.) darbuotojas Jurevič sulaikė mūsų parapijos kunigą Juozą Zdebskį, vairuojantį automašiną ir pareiškė, kad jis esąs girtas. Pareikalavo vykti į psichiatrinę ligoninę nustatyti girtumo laipsnį. Minėtoje įstaigoje, nepadarius kraujo analizės (…) buvo nustatytas aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo pažymėjimą, rajoninis laikraštis įdėjo žinutę, kad kunigas sulaikytas Vilniuje girtas vairavęs automašiną. Mes, Šlavantų parapijos tikintieji, žinome, kad mūsų kunigas visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų. Tai patvirtina ir važiavę su juo trys žmonės, į kurių liudijimą įvykio metu buvo visiškai nereaguojama. Šitoks grubus kunigo įžeidimas įžeidžia ir mus, tikinčiuosius. Nejaugi šitokiomis priemonėmis vykdoma ateistinė propaganda?“
Disidentų gretose
KGB provokacijos prieš dar labiau suaktyvėjo po 1978-ųjų, J. Zdebskiui pradėjus veiklą penkių kunigų disidentų įkurtame Tikinčiųjų teisėms ginti komitete. Ši organizacija, į kurią be J. Zdebskio įėjo Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas apie įsikūrimą viešai paskelbė Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje. Visi Komiteto nariai čia pat nurodė savo adresus ragindami visus tikinčiuosius siųsti jiems pranešimus apie pažeistas jų teises.
Toks beatodairiškas, netgi bravūriškas žingsnis įsiutino kagėbistus, nutarusius su kiekvienu komiteto nariu susidoroti atskirai. Silpnos sveikatos ir ribotų galimybių V. Vėlavičių nutarta apipinti dar tankesniu šnipų ir provokatorių voratinkliu, kitus tris komiteto suimti ir įkalinti, o prieš J. Zdebskį panaudoti priemonę, turinčią ne tik sužaloti kunigą bet ir galutinai jį sukompromituoti. Štai ištrauka iš sovietinės Lietuvos čekistų laiško SSRS KGB 5-osios tarnybos viršininkui:
„LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų pagalba siekė sukompromituoti „Naglec“ („Akiplėšą“ – aut.) tarp dvasininkų vadovų, kunigų ir aktyvių vienuolių kaip kunigą, gyvenantį palaidą gyvenimą. Kol kas tarp klerikalų plataus atgarsio tai nesulaukė. Siekiant nutraukti „Naglec“ priešišką veiklą ir sustiprinti neigiamą nuomonę apie jį kaip apie reakcionierių ir vienuolių, manoma, kad tęsiant objekto kompromitavimą būtina jo atžvilgiu panaudoti spec. Priemonę. Vykdant nurodytą priemonę prašome jūsų bendradarbiavimo“.
Sankcija iš Maskvos buvo gauta. Tų pačių metų spalio 3-ąją J. Zdebskio automobilį sustabdė milicininku persirengęs čekistas ir nepastebimai apipurškė vairuotojo sėdynę kažkokiu preparatu. Po kurio laiko ant J. Zdebskio sėdmenų, šlaunų ir nugaros atsirado gilios žaizdos, tarsi po nudegimo. Gydyti tokius sužalojamus namų sąlygomis nebuvo įmanoma – kunigą skubiai reikėjo vežti į ligoninę. Taip J. Zdebskis atsidūrė Kauno klinikose. Tačiau greitai kunigo bičiuliai sužinojo, kad vienai gydytojai kagėbistai davę nurodymą diagnozuoti kunigui venerinę ligą. Tapo aišku, kad palikti J. Zdebskio ligoninėje negalima, tad kunigas Alfonsas Svarinskas skubiai nugabeno bičiulį ir paslėpė tik jam vienam žinomoje vietoje Vilniuje. Taip J. Zdebskis keliems mėnesiams dingo iš KGB akiračio ir galėjo netrukdomas gydytis žaizdas.
Vis dėlto šia provokacija KGB bent iš dalies pasiekė savo tikslų – nors sukompromituoti J. Zdebskio čekistams nepavyko, į Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto posėdžius jis nebebuvo kviečiamas. Tiesa, toks sprendimas greičiau priimtas ne dėl incidento, o dėl J. Zdebskio veiklos pobūdžio – tuo metu kunigas aktyviai važinėjo po tolimus Sovietų Sąjungos rajonus, lankydamas nuteistus kunigus ir disidentus. Vis dėlto LSSR KGB rašte Maskvai džiūgaujama, jog J. Zdebskis „buvo nušalintas nuo aktyvios priešiškos veiklos kaip morališkai susikompromitavęs asmuo“.
Atrodytų, kad po tokios „sėkmingos“ operacijos KGB turėjo palikti J. Zdebskį ramybėje. Tačiau nepaliko: 1984-aisiais kunigą mėginta sukompromituoti dar kartą. 1984 metais dieną Ančios upelyje rasta paskendusi dvidešimt trejų metų mergina vardu Ramutė, atvažiavusi į Dzūkiją pagrybauti kuri su kunigu ir jo sesers šeima buvo. Tąsyk kagėbistai skleidė gandus, neva merginą nužudęs kunigas Juozas. Tačiau provokacija subliuško -tyrimas nustatė, jog epilepsija sirgusi mergina priepuolė metu pati įkrito į negilų upelį ir prigėrė.
Ir tai ne viskas. 1985-aisiais, J. Zdebskį perkėlus į Rudaminą, KGB sudarė naują sekimo priemonių planą. O 1986-ųjų vasario 4 dieną, kunigo operatyvinio tyrimo byloje atsirado LSSR KGB pirmininko H. Vaigausko rezoliucija: Prašau įdėmiai išstudijuoti Bažnytinės teisės 533 ir 550 kanonų reikalavimus – apie kunigų pareigas – ir tikinčiųjų vardu parengti argumentuotą laišką. Dienomis dingsta – nuolatinės kelionės, bastymaisi. Reikalavimas – priversti jį dirbti“. O tuo tarpu iki J. Zdebskio žūties buvo likusi viena diena.
Vargu, ar šį dokumentą galima laikyti nurodymu fiziškai susidoroti su valdžiai neįtikusiu kunigu. Iš likusių bylos lapų taip pat neįmanoma susidaryti įspūdžio, ar avariją J. Zdebskiui organizavo čekistai. Gal tai buvo tragiškas atsitiktinumas, o gal – taip buvo įgyvendintas planas iš aukščiau. Planas kurio suvokti mūsų protams neskirta.
