Nedidelis Lietuvos pakraščio miestas Kybartai prieš 30 metų buvo viena iš tų vietų, į kurią saugumiečiai nukreipė budrias akis. Jie nerimo, stengdamiesi laikmečio ideologijos girnose sumalti laisvės ir tikėjimo sėjėjus: čia klebonu dirbusį Sigitą Tamkevičių, seseles vienuoles ir jų pagalbininkus. Tačiau grūdai nubiro į gerą dirvą ir duoda neblogą derlių. Prie Kybartų bažnyčios gausiai buriasi šiandieniniai vaikai, paaugliai, studijuojantis jaunimas ir aktyvia veikla liudija tikėjimą. Išradingai veiklai juos nukreipia seselės vienuolės Bernadeta Mališkaitė ir Onutė Šarakauskaitė.
Kybartų parapijos jaunimo centro, kurį kybartiečiai neseniai pavadino Virgilijaus Jaugelio vardu, rūpesčiu Kybartuose vasario 20 dieną buvo surengtas kunigo Virgilijaus Jaugelio mirties 25-ųjų metinių minėjimas. Krikščionybės Jubiliejaus metais šio jauno kunigo, gyvenusio tik 32-ejus metus, vardas įrašytas į XX amžiaus tikėjimo liudytojų- kankinių sąrašą.
Minėjimas prasidėjo Kybartų bažnyčioje šv. Mišiomis, kurioms vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dalyvavo Vilkaviškio ir Telšių vyskupai Rimantas Norvila ir Jonas Boruta, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis, kunigai jėzuitas Kazimieras Ambrasas, Arūnas Poniškaitis, Šakių klebonas Sigitas Matusevičius, Alytaus šv. Angelų Sargų parapijos kunigas Mindaugas Martinaitis, Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos rektorius Kęstutis Žemaitis su seminaristais, Kybartų parapijos klebonas Vytautas Sakavičius ir kiti. Mišiose giedojo Kybartų parapijos jaunimo, suaugusiųjų chorai ir choralo grupė. Prie altoriaus javų varpų puokšte papuoštas kunigo portretas bei atnašos: padidinta Virgilijaus Jaugelio nuotrauka su patarnautojais, spygliuota viela apjuosta deganti žvakė, kupstelis žaliuojančių želmenų tarsi įprasmino jauno kunigo gyvenimo siekį, išreikštą viename jo laiškų likimo draugui kaliniui: “Netrokštu ir neprašau Viešpaties, kad tu sugrįžtum, bet kad būtum tuo kviečio grūdu, kuriuo buvo pats Kristus, kuo ir aš noriu būti…” Tolesnis renginio, jau vykusio kultūros centre, turinys buvo apipintas irgi grūdo simbolika. Į tai atkreipęs dėmesį vyskupas Rimantas Norvila kalbėjo, jog ji labai gyvai atskleidžia kunigo Jaugelio gyvenimo- aukos vaizdą: jeigu kaip grūdas apmirštame, jeigu esame gyvenimo girnų sumalami, atiduodame visą save, tada Dievo malonė sudaigina naujus želmenis ir tie želmenys neša naują, gausesnį derlių… Tik svarbu nebijoti leistis Viešpaties vedamam ir būti Bažnyčios dalimi, tuo grūdu, kuris sėjamas ir kuris turi apmirti vardan kitų.
Homiliją pasakęs vyskupas Jonas Boruta apžvelgė kunigo Virgilijaus gyvenimo kelią. Gimė 1948 metų rugsėjo 9 dieną Kaune Monikos ir Vinco Jaugelių šeimoje. Skaudi pokario metų tikrovė palietė šeimą: 1947 metais dešimčiai metų kalėti nuteisus vyrą , antrojo kūdikio besilaukianti Monika Jaugelienė liko su mažamečiu vyresniuoju sūnumi Augustinu. Pasaulį išvydusiam Virgilijui nuo pat vaikystės teko patirti badą, šaltį. Tačiau motina, pakeldama didžiulius išbandymus, sugebėjo įskiepyti savo vaikams tiesos, gėrio ilgesį, nepalaužiamą pasitikėjimą Dievu.
Virgilijus anksti pradėjo dirbti paprasčiausią kroviko, vairuotojo darbą, tačiau nuo mažens svajojo tapti kunigu. Po to, kai sovietinė valdžia kelerius metus neleido įstoti į kunigų seminariją, jaunuolis ėmė slapta studijuoti teologiją ir ruoštis kunigystei. Pogrindinyje studijuojantiems buvo nepatartina įsitraukti į aktyvesnę veiklą, kad nepatektų į saugumo akiratį. Tačiau visur tiesos siekiantis Virgilijus 1972 metais uoliai rinko parašus po Lietuvos katalikų memorandumu, kuriuo iš sovietinės valdžios buvo reiklaujama tikėjimo laisvės, platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, maldaknyges, religinę literatūrą. Už tai 1974 metų lapkričio 21 sovietinis teismas Virgilijų Jaugelį nuteisė kalėti. Tie dveji metai Pravieniškių lageryje kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, ir dar po to, kai pastarieji primušė, jaunuolį visiškai išsekino, o jį kankinusi negalia progresavo ir išsivystė į onkologinį susirgimą. 1975 metų gegužės mėnesį kaip nepagydomas ligonis buvo paleistas iš kalėjimo.
Virgilijus, nujausdamas, kad jo gyvenimas būsiąs trumpas, visada sakė, jog jam reikia skubėti . Nusilpęs, skausmų varginamas neatsisakė savo didžiausio troškimo – tapti kunigu, atlaikyti nors vienerias Šventas Mišias. Šiek tiek sustiprėjęs ir atsigavęs vaikinas apsigyveno Kybartuose, kur jau klebonavo anksčiau jam pažįstamas Sigitas Tamkevičius. Vaikino netenkino vien zakristijono pareigos, jis atkakliai ruošėsi kunigystei, kurios šventimus 1976 metais jam suteikė vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. Ligos kamuojamas Mišias aukodavo savo kambarėlyje. Kybartų parapijos žmonių dideliam nustebimui su kunigo rūbu prie altoriaus išėjo 1978 metų lapkričio 1-osios vakare, Visų Šventųjų šventėje. Toliau kiek galėdamas padėjo klebonui sielovados darbe.
Sirgdamas pasižymėjo nepaprastu kantrumu, stiprybės sėmėsi iš Mišių aukos ir Kristaus pavyzdžio, o jį aplankantiems sugebėdavo šypsotis, paklausti apie jų reikalus ir niekada nesiskųsti savo kančia. Visiškai išsekęs jaunasis kunigas mirė 1980 metų vasario 17 dieną. Palaidotas Kybartų bažnyčios varpinės bokšte.
Tuomet, prieš 25- erius metus, kunigo Virgilijaus Jaugelio laidotuvės buvo kaip skausmo ir trium fo dienos.
Dabar, prisimenant kunigą, prie jo kapo jaunimo choras, kunigai, sustoję tikintieji sugiedojo “Marija Marija”, “Viešpaties Angelą”. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas akcentavo, jog jaunasis kunigas savo gyvenimu parodė gyvą tikėjimą, kurio dabar trūksta, nes trūksta tokių idealistų.
Renginys toliau vyko užpildytoje Kybartų kultūros centro salėje.
Žvilgsniai smigo į įspūdingai papuoštą sceną su Virgilijaus Jaugelio nuotrauka. Prasmingą kompoziciją “Sėjėjas” parodė Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokiniai, montaže vyresniosios kartos kybartiečiai išryškino kunigo Jaugelio asmenybę ir kunigo pašaukimo kilnumą.
Kalbėjo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, prisiminimais dalijosi Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Tarp viso to įsiterpė parapijos jaunimo giesmės ir dainos. O pabaigoje į sceną sulipo jauni žmonės,- tie kybartiečiai, kurie prieš ketvirtį amžiaus buvo vaikai ir jiems buvo lemta augti ir bręsti tokių kunigų kaip Sigitas Tamkevičius, Virgilijus Jaugelis draugijoje. Savo prisimininais dalijosi buvę patarnautojai kunigas Antanas Mickevičius, Romas Žemaitis, Audronė Jūraitė
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius prisipažino, jog kiekvieną kartą, kai atvažiuoja į Kybartus, atgyja daugybė prisiminimų. “Šiandien yra daug krikščionių, katalikų, kurie Kristaus nesupranta. Daug yra tautiečių, kuriems Kristus yra maždaug tokio paties lygio kaip Merkinės piramidė, kaip Sai Baba ar kokia būrėja iš kavos tirščių. Daugelis žmonių religiją vertina pagal tai, kiek jiems duoda naudos. Šitie žmonės nesupranta Kristaus, jo Evangelijos, už tai, kad niekada nebandė vykdyti tai, ką Dievas Tėvas liepė- Jo klausykite. Virgilijus tai suprato. Jo gyvenime buvo realizuotas evangelinis radikalumas, kurio žmonės šiandien purtosi”,- kalbėjo arkivyskupas , dar ypatingai pabrėždamas Virgilijaus gebėjimą saugumo tardomam išlikti tvirtu, tiesiu.
“Jo herojizmo esmė glūdėjo tame, kad mokėjo nugalėti save ir padaryti tai, kas reikia daryti, ką padiktuoja laiko sąlygos”, – sakė arkivyskupas. Prisimindamas pirmąją jaunojo kunigo homiliją, kuri buvo užpildyta ilga tyla, sakė, jog tai labai susišaukia su dabartiniu Popiežium Jonu Paulium II, kuris, ligos iškamuotas, be žodžių pasauliui kalba, kad Kristaus Evangelijos centre yra ne kas kita kaip ištikimybė, klusnumas Dievui. O tai galima liudyti pačiu gyvenimu, liudyti kančia . Anuomet, 1978-1980 metais tokią ištikimybę kunigas Virgilijus liudijo Kybartuose.
“Ir kai šiandien daugelyje parapijų matome, jog jaunimo yra daug mažiau nei sovietiniais laikais, o Kybartuose jo yra, tai manau, jog tai yra nuopelnas ir kunigo Virgilijaus, kuris čia sėjo ne tiek žodį, kiek savo gyvenimo pavyzdį, evangelinį radikalumą. Už tai jam turėtų būti dėkingi ne tik Kybartų, bet ir visos Lietuvos tikintieji,”- kalbėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Po to žmonės buvo pakviesti agapei. Prieškambaryje galima buvo pasižiūrėti, pasiskaityti įvairių idėjinę kovą primenančių nuotraukų, tekstų, prisiliesti prie kunigo Virgilijaus Jaugelio asmeninių daiktų. Ateityje tai numatoma eksponuoti visiems prieinamoje vietoje.
Iš salės kiekvienas išėjo nešinas javų varpa su pritvirtintame lapelyje įrašytais Virgilijaus Jaugelio įvairiais atvejais išsakytais žodžiais. Įteikdami kiekvienam po tokį suvenyrą, rengėjai įdavė ir viltingą priesaką,- kad žmonės savo aplinkos dirvose daugintų ir skleistų, sodintų ir puoselėtų gėrį bei tiesą, tikėjimo šviesą, Kristaus meilę. (Birutė Nenėnienė)