.

Kartą misijų kelionėje į Pavolgį, išlipę iš lėktuvo, netoliese pamatėme stovintį mažą autobusiuką, kuris turėjo vykti mums reikiama kryptimi. Kunigas Juozas pakalbino vairuotoją, iš anksto užmokėjo ir įsėdome. Autobuso publika buvo rinktinė. Visi keleiviai, išskyrus mus, rūkė, gėrė degtinę, spjaudėsi ir kas antras žodis keikėsi. Autobuse tvyrojo siaubingas dūmų, alkoholio, ir motoro dvokas – kad nėra žodžių išreikšti… Dvokė ir kažkokie konservai, kuriuos jie valgė. Kunigas sėdėjo ramus ir jam reikėjo klausytis nešvankybių. Tylėjome.

Vėliau man kalbėjo:

– Kai buvau kalėjime ir neturėjau galimybės aukoti Šventas Mišias, buvau bepradedąs elgtis kaip kiti kaliniai. Manyje virė siaubingas pyktis. Bet, ačiū Dievui, atsirado galimybė aukoti Mišių Auką – nuo to momento kaip ranka nuėmė. Be Dievo pagalbos gyvenime tikriausiai ir aš būčiau tapęs neeiliniu nusikaltėliu…

Kunigas Juozas iš tiesų turėjo nuostabią dorybę – jis niekad, niekad, niekad nesmerkdavo kito žmogaus ir pats nesiteisindavo. Daugelis žinojo, kiek jam gyvenime teko iškentėti netiesos, šmeižtų, nepasitikėjimo, išdavysčių, net pasikėsinimų. Ir į visa tai – maloni šypsena net tiems, kurie sutrypė jo gerą vardą, įsmeigė į širdį nepasitikėjimo spyglius. Sakydavo: “Jei pačiam Viešpačiui sakė” Tu velnio apsėstas”, tai ko gi norėti mums, nuodėmingiems?”

Šio didžio meno – tylint pakelti pažeminimo kančią – mokė ir mus.

Kartą misijų kelionėje į Rusiją, ankstyvą rytmetį, nuvykau į Medvedicą užsakyti bilietų į Maskvą. Grįžtu, o namų šeimininkė pribėga ir susijaudinus praneša:

– Esame iš visų pusių apsupti… Sako, kad milicija gaudo tris pabėgusius kalinius, bet nepanašu. Tikriausiai ieško jūsų.

Pažadinam kunigą Juozą. Jis irgi patvirtina mūsų nuogąstavimus, kad tikriausiai gaudynės bus mums suorganizuotos. Kaimynai pasako, kad netoli namo, stovi tarnybinis viliukas su pridengtais langais. Kunigas Juozas vis dar neskuba ir rengiasi baigti vakar sutartus darbus. Jauno vokiečio žmona atlieka išpažintį ir abu priima Santuokos sakramentą. Aukojamos Šv. Mišios. Jose dalyvauja atėję vietiniai, kurie dėl apsupties dar galėjo ateiti. Paskutinis palaiminimas ir aptariame pabėgimo planą! Rengiamės dingti… Mane apėmus nuostaba, kad jaunuoliai, kurie anksčiau buvo abejingi tikėjimui, tapo uolūs ir dabar taip užsidegę noru mums padėti. Išeinant, mergaitė liūdnai kunigo paklausia:

– Nejaugi jūs niekada pas mus negrįšit..?

Iki vakaro milicijos sargyba budėjo visuose keliuose ir kryžkelėse, bet kunigas Juozas jau buvo pusiaukelėje į Tėvynę… Teisingai pasakė kilnus daugiavaikės šeimos tėvas:” Sunku jiems bus gaudyti Dievą!” Naktį, prieš užmieganti, atskubėjus šeimininkė praneša:

– Tavęs jau ieško! Ką tik buvo atėjęs apylinkės pirmininkas ir teiravosi, ar pas mus nėra žmonių iš “Pribaltikos”, “Mums pranešta, kad jie pas jus apsistoję?” Tau reikia skubėti! Einam, tave nuveš į miestą, o iš ten… padėk Dieve, toliau…

Naktis. Lengvasis automobilis bando mus stabdyti, bet pavyksta pasprukti. Milicija kontroliuoja ir maršrutinius autobusus į Volgogradą. Iš tiesų Dievas galingas daryti stebuklus! Traukiniu iš Volgogrado laimingai pasiekiu Maskvą, o iš ten – Vilnių.

Tada dar nežinojome, kad tai buvo paskutinis kunigo Juozo apsilankymas šiame krašte.

.

1979 metai. Menu, prieš daugelį metų, tolimą rudens vakarą, kunigas Juozas užsuko pas mane ir paprašė aplankyti jo mamą. Radau ją baisaus niežulio kankinamą dieną ir naktį, visą pageltusią, kaip klevo lapas rudenį. Verkdama ji maldavo:

– Gelbėk! Mirties nebijau, bet jau neištversiu to baisaus niežulio… Kartais net ateina mintis: kad taip ežeras būtų arčiau…

Kunigas Juozas labai gailėjosi savo mamutės. Buvo reikalingi labai brangūs deficitiniai vaistai, kuriuos galima gauti tik Maskvoje – Sveikatos apsaugos ministerijoje. Čia sulaukti reikiamų vaistų beveik nebuvo vilties. Pasitarėm ir jis nusprendė vykti į Maskvą. Maskvoje prie langelių žmonių grūstis. Visi laukia savo eilės. Gretimai pamato praviras duris, įeina į kabinetą, ten sėdi dvi moterys. Moterys susidomi įsibrovėliu. O jis, nutaisęs nekalto vaiko miną, sako:

– Mano mama labai sunkiai serga…

Atkiša vaistų pavadinimą. Moterys sukrunta. Kažkuri išbėga iš kabineto. Po kurio laiko grįžta, abi ilgokai tariasi. Vėl išbėga. Pagaliau jų rankose receptas su visomis rezoliucijomis. Vaistinė, kurioje turi atsiimti vaistus, nepanaši į kitas, kažkokie rūmai. Durininkas pagarbiai nusilenkia ir paprašo truputį palaukti. Atėjusi baltai apsirengusi vaistininkė pagarbiai paduoda vaistus ir palinki ligoniui sveikatos. Pasirodo – tai speciali Maskvos įžymybių vaistinė. Džiugia ir dėkinga Dievui širdimi jis grįžta pas savo mamutę. Triumfuodamas įteikia vaistus. Ji kurį laiką vaistus vartoja, bet neužtenka ištvermės, nes jie labai bjauraus skonio. Vieną vakarą išeina pro duris ir stovėdama ant laiptų sviedžia tuos sunkiai gautus vaistus į patvorį. Jie išlakioja į visas puses…

Teko pabuvoti ir man prie jos kančių patalo. Ieva Slavėnaitė – Zdebskienė buvusi choleriško temperamento, valdingo charakterio moteris. Kilusi iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės. Devynerių metukų likusi be motinos, užaugo brolio šeimoje. Ištekėjo už dvidešimt metų vyresnio vyro. Savo vaikams buvo griežta, nerodė išorinio švelnumo, bet jais rūpinosi. Sūnus, nuolankiai pasilenkdavo prie lovos ir vis klausdavo mamutės:

– Mama, ar sutinkate visus skausmus, aukoti ir priimti kaip atgailą… Viešpats nori, kad savo meile ir kančia apimtumėte visus milijardus gyvenančiųjų žemėje, kad būtumėte ne vien man, bet ir jiems motina… Ar sutinkate…

– Sutinku… – tyliai atsako.

Mamutė darėsi vis tylesnė ir ramesnė, nors seniau dažnai iš jos lūpų išsprūsdavo priekaištai sūnui. O jis, lyg nusikaltęs vaikas, nuleisdavo galvą, šypsodavosi ir delnais suėmęs jos skruostus, pabučiuodavo į kaktą, sakydamas:

– Mamut, pasitaisysiu…

Iš gydytojos Birutės Žemaitytės prisiminimų

.

1979m. Sausis. Kunigo Juozo Zdebskio laiškas.

“Sese, Mamutė mirė. Kokia palaima – kryžius! Paskutiniu laiku jos veidas pasidarė ramus, ne toks įsakantis. Visus atsiprašė, palaimino vaikus.

Mudu dabar geresni draugai kaip buvom. Visai nėra to jausmo, kad Jos nebūtų. Ji, rodos, visada arti, arti…

Telaimina!”