Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Elena Klimaitytė (1918–1944)

Elena Klimaitytė (1918–1944)

Šaltinis Mūsų švyturiai, „Ardor“ leidykla, 1992

 

Vėlyvą 1944 metų rudenį Plokščių parapijiečius sujaudino baisi Klimaičių šeimos tragedija: tėvai ir jauniausia duktė Elenutė žuvo nuo užklydusių į sodybą kareivių kulkų. Elenutė žuvo didvyriškai gindama mergaitišką nekaltybę, tėvai – norėdami padėti dukrai.

Šakių apskrities, Lukšių valsčiaus Bizierių kaime buvo graži Klimaičių sodyba. Pasiturintys (24 ha žemės), darbštūs, pamaldūs Pranas ir Antanina Klimaičiai buvo visos apylinkės geradariai. Ypatinga meile vargšams, elgetoms pasižymėjo Klimaitienė, kuri juos gausiai šelpdavo, ir išlydėdavo. Samdiniai buvo tarsi savo šeimos nariai. Klimaičiai jais nuoširdžiai rūpinosi. Motina buvo garsi giesmininkė ir dainininkė. Abu tėvai labai mėgo jaunimą. Gavėnioje Klimaičių klojime vykdavo talkos. Susirinkę kaimo vyrai dirbdami giedodavo Gavėnios giesmes. Spalio mėnesį visa šeima bendrai kalbėdavo rožančių, gegužės mėn. – gegužines pamaldas. Klimaičių šeimoje augo 4 vaikai: dukterys Ona, Marytė ir Elenutė bei sūnus Viktoras. Tėvai labai mylėjo vaikus, bet jų nelepino, pratino dirbti visus ūkio darbus.

Jauniausioji duktė Elenutė gimė 1918 m. gruodžio 8 d. Sulaukusi 5  metų amžiaus kartu su vyresnėmis sesutėmis pradėjo vaikščioti į pradinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Bunzų kaime.  Vėliau mokykla persikėlė į Bizierių kaimą. Elenutė mėgo mokytis, mokslas sekėsi, bet ji, kaip ir vyresnės sesutės, baigė tik keturis skyrius. Vėliau dar baigė namų ruošos kursus Prancuose. Ištekėjus seserims, Elenutė padėjo mamai šeimininkauti, dirbti visus namų ir ūkio darbus. Tai buvo labai linksma, nuoširdi mergaitė. Kaip ir mama, turėjo gražų balsą, giedojo Plokščių bažnytiniame chore, priklausė kaimo jaunimo sąjungai „Pavasaris“. Labai gražiai sugyveno su tarnaite Antanina, kurią mylėjo kaip tikrą seserį, patikėdavo jau savo jaunos širdies troškimus, abejones. Taip kartą abi mergaitės besikalbėdamos ėmė svarstyti klausimą: ar tikrai yra Dievas, amžinybė. Juk su tikėjimu susiję tiek daug įvairių reikalavimų, kurie nelabai malonūs žmogaus prigimčiai.

Atėjo neramūs 1944 metai. Tik ką į Vakarus buvo pasistūmėjusi fronto linija. Lukšių valsčiuje apsistojo įvairūs kariniai daliniai. Vieno iš jų (lakūnų) štabas įsikūrė Girnių kaime. Vietiniai jauni vyrai buvo varomi kasti apkasų, todėl jie slapstydavosi. Slapstėsi ir Klimaaičių Viktoras. Ieškodami pramogų, pas kaimo gyventojus dažnai apsilankydavo kariškiai. Ypač buvo nejauku jaunoms mergaitėms, kurias varstydavo gašlūs žvilgsniai ir palydėdavo šlykščios replikos.

1944 m. lapkričio 16 d. Tėviškėje apsilankė Lukšiuose gyvenanti vyresnioji sesuo Marytė. Elenutė jai pasiguodė, kad prie jos kimba kareiviai ir ryžtingai pridėjo: „Gyva aš jiems nepasiduosiu“.

Lapkričio 17-ąją vėlyvą popietę į Klimaičių sodybą atėjo du įkaušę kariškiai. Jie atsivarė Viktorą ir dar vieną jo draugą. Pamatę dvi jaunas mergaites – Elenutę ir Antaniną bei senus tėvus nusprendė, kad jiems nėra ko varžytis. Vienas ėmė šaudyti į ant sienų kabojusius šventus paveikslus, o kitas jam padavinėjo šovinius. Pasinaudoję tuo, kad į juos nebekreipia dėmesio, Viktoras ir jo draugas pabėgo manydami, kad kareiviai patriukšmavę išeis. Tačiau šie eiti nesiruošė. Pareikalavo atnešti jiems valgyti. Elenutei išėjus į virtuvę, vienas kariškis išsekė paskui ją ir ėmė tempti į tėvų miegamąjį. Mergaitė įsikibusi į stalą taip tvirtai laikėsi, kad ją atplėšiant, nuo rankų buvo nuplėšta oda. Nutempta į kambarį mergaitė iš visų jėgų gynėsi. Tada kareivis smogė jau šautuvo buože į galvą. Ištiško smegenys, tačiau ji dar išbėgo į koridorių ir ten suklupo. Tada užpuolikas paleido 2 šūvius jai į galvą ir vieną į vidurius. Tėvai tuo tarpu išbėgę į kiemą šaukėsi pagalbos. Jie buvo taip pat nušauti. Pavyko išbėgti pas kaimynus tik tarnaitei Antaninai. Nubėgusi ji papasakojo, kas atsitiko, ir vyrai išbėgo į Lukšius pranešti milicijai ir į Girnius – štabui. Kareiviai su šunimis netrukus surado nusikaltėlius. Po 3 mėnesius trukusio tardymo, nužudytųjų medicininės ekspertizės įvyko teismas Kuprių kaime, į kurį buvo sukviesti apylinkių gyventojai ir kariškiai. Nusikaltėliai buvo nuteisti: vienas sušaudyti, o kitas 10 metų laisvės atėmimo. Teismo nuosprendis buvo  tuoj pat įvykdytas. Prieš tai nuteistasis turėjo pats  išsikasti sau duobę.

Tuščiuose Klimaičių namuose apsigyveno jų buvusi tarnaitė Antanina. Po įvykusios Klimaičių šeimos tragedijos ji dažnai sapnuodavo Klimaitienę ir Elenutę, kurios jai patardavo, kaip tvarkyti ūkį. Vieną kartą sapne Elenutė kalbėjo: „Antosėle, tu prisimeni, kaip mes kalbėjomės: ar yra Dievas, ar yra amžinybė… Taip, Antosėle, yra Dievas, yra amžinybė“.

Klimaičiai palaidoti Plokščių kapionėse. Pastatytas jiems kuklus paminklas, kuriame iškalta moters galva, vaizduojanti skausmą. Įrašas: „Nepasiekti siekiai, nebaigę žydėti žiedai“.

Medicininė ekspertizė nustatė, kad Elenutės ir motinos lavonai buvo išniekinti.

Kukli lietuvaitė Elena Klimaitytė neramiais pokario metais žuvo didvyriškai gindama savo mergaitišką nekaltybę. Išaugusi katalikiškoje šeimoje iki mirties liko ištikima savo idealams.