Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Prisikėlimo liudytojai. Pasaulietis Antanas Šapalas, siaučiant šiltinei, krikščioniškai paaukojo gyvybę

Prisikėlimo liudytojai. Pasaulietis Antanas Šapalas, siaučiant šiltinei, krikščioniškai paaukojo gyvybę

Šaltinis LRT.lt, laida “Prisikėlimo liudytojai”, 2020 03 29

Kovo 29-osios LRT PLIUS laidoje „Prisikėlimo liudytojai“ – pasakojimas apie Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios parapijos kankinį, pasaulietį, chemiką, inžinierių Antaną Šapalą.

Popiežius Leonas XIII inicijavo krikščioniškąją socialinę doktriną enciklika „Rerum novarum“, kurios įgyvendinimas priklausė nuo katalikų veiklos ir pasauliečių įsitraukimo į katalikiškosios doktrinos įgyvendinimą. Taip XX a. pradžioje Lietuvoje atsirado nemažai katalikiškų organizacijų, kurios pradėjo steigti mokyklas. Viena iš jų – privati Prienų „Žiburio“ gimnazija, kurioje ir mokėsi pasaulietis Antanas Šapalas.

Prienų „Žiburio“ gimnazijai tuo metu vadovavo iškilus kunigas Feliksas Martišius, išugdęs prieškario Lietuvos katalikiškosios inteligentijos kartą, kurios pasaulėžiūrą lėmė susiformavęs naujas požiūris į Bažnyčios ir valstybės santykius, socialinių klausimų sprendimo būdus, tautiškumo ir katalikybės santykį bei pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje.

Katalikų intelektualai sukūrė platų katalikiškos periodikos tinklą ir per savo organizacijas telkė apie milijoną žmonių. Ypatinga gimnazijos aplinka, kurioje brendo sąmoningi, tėvynę mylintys, Dievo mokymams ištikimi piliečiai. Todėl sekant kankinio Antano Šapalo trumpo gyvenimo istorija, neglumina tai, kad po fizinių bausmių ir brutalių kankinimų, vokiečių gestapo suimtas ir kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, po išlaisvinimo, kartu su kitu kankiniu, kunigu Alfonsu Lipniūnu, inžinierius Antanas Šapalas, likęs ištikimas evangelinėms tiesoms, siaučiant šiltinei, pasiaukojamai gelbėjo ligonius.

„Vargšas inžinierius Šapalas! Tikras skarmalius – be drabužių, be įmanomų batų.

Visas pajuodęs nuo iškankinimų ir nuovargio, o pluša pamiršęs save. Su epidemininkais ligoniais guli, dalijasi duonos trupiniu, velka iš miesto jiems patalynę ir lovas. Niekas jo nematė surūgusio, tik besišypsantį, tik juokus beišdarantį,“ – toks pasauliečio, kankinio Antano Šapalo paveikslas iškyla kunigo Stasio Ylos prisiminimuose.