Šv. Adalberto Vaitiekaus (956-997) hagiografinės versijos paremtos pirmine informacija (Jono Kanaparijaus ir šv. Brunono iš Kverfurto parašytomis jo biografijomis).
Šv. Vaitiekus gimė 956 metais čekų Libicės kunigaikščių Slavnikidų šeimoje, Bohemijoje. Buvo pakrikštytas Vaitiekumi (Vojtech), o per Sutvirtinimo sakramentą Libicėje gavo Adalberto vardą. Mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje, kur jo mokytoju buvo vienuolis Didysis Adalbertas, vėliau tapęs šventuoju.
Čia įstojo į Šv. Bonifaco ir šv. Aleksiejaus benediktinų vienuolyną Aventine, kur, kaip spėjama, 990 metų pabaigoje davė amžinuosius įžadus. Lenkijos kunigaikščiui Boleslovui Narsiajam pasiūlius, o popiežiui Jonui XV sutikus, 992 metų pabaigoje šv. Adalbertas Vaitiekus sugrįžo į savo vyskupiją Prahoje. Netoli Prahos, Brevnove, įsteigė benediktinų vienuolyną.
Opozicijos priverstas, 995 metų pradžioje vėl pabėgo į Aventiną. 996 metais Romoje jis susipažino su Otonu III ir šv. Brunonu Bonifacu.
Popiežius Grigalius V liepė vėl grįžti į Prahą, tačiau šv. Vaitiekus Adalbertas atsisakė tai padaryti, tad pagal Bažnyčios kanonus tapo dezertyru ir turėjo būti baudžiamas. Per privačią audienciją popiežius leido jam vietoj bausmės vykti į misiją pas pagonis prūsus.
Jis išvyko pas Pomeranijos prūsus. Iškeliavo lydimas tik dviejų palydovų Gaudento ir Benedikto 997 metų balandį ir nebegrįžo. Šv. Vaitiekaus kelionės, ypač mirties ir palaikų atgavimo, tikslios aplinkybės nėra žinomos, todėl egzistuoja kelios skirtingos prielaidos.
Imperatoriaus Otono III pastangomis jau 999 metais šv. Adalbertas Vaitiekus buvo kanonizuotas – suteikus titulą – „Archiepiscopus Sancti Adalberti martyris“. 1000-aisiais Gniezne apsilankius Otonui III, įsteigta Gniezno arkivyskupija. Ten palaidoti šio šventojo palaikai, todėl Gnieznas tapo jo kulto centru.
Ištrauka iš Kazimiero Dobkevičiaus straipsnio „Pažaislis ir šventojo Vaitiekaus Adalberto misija Prūsijoje“
