Vysk. Linas kalbėjo: „Šventieji yra mums pagalba. Jie primena mums, kad gyvenimas būtų nukreiptas į Kristų“. A. Lipniūno pasisakymai, tikėjimas ir drąsa mus moko. „Neįsivaizduoju Panevėžio be Paltaroko. Ir be A. Lipniūno. Prašykime Viešpatį, kad jis būtų iškeltas į palaimintųjų būrį.“

Meras R. Račkauskas: „Didelis dalykas išversti į italų kalbą visą surenkamą medžiagą“. Jis padėkojo visiems, kas dirba šį darbą: „Didi siela – mažame kūne: didi socialiniu jautrumu, nuoširdžiu pamaldumu, nepaprastu darbštumu, Tikiu, kad mūsų ryžtas atneš rezultatų. Tokia didi asmenybė nusipelno ir atitinkamo įvertinimo.“

Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos dir. Danutė Kriščiūnienė, renginio pagrindinė organizatorė, priminė, jog šis projektas vykdomas drauge su partneriais: Panevėžio Švietimo centru, Panevėžio Kolegija, Petkevičaitės-Bitės biblioteka, Švč. Trejybės rektoratu. Ji pakvietė kurčnebylių trupę gestais iliustruoti keletą A. Lipniūno tekstų.

Dr. Arūnas Bubnys prisiminė: „1992 m pabaigoje su prof. Antanu Tyla vykome į Štuthofo lagerį ieškoti dokumentų apie kalėjusius lietuvius. Taip kun. A. Lipniūnas atsidūrė mano akiratyje. Įdomus ir ypač aktyvus savo švietėjiška-visuomeninė veikla yra Vilniaus laikotarpis 1939–1943. Jis dėstė tikybą Pedagogikos institute. Apsigyveno Aušros Vartų g. 27. Domėjosi jaunimo, studentų reikalais. Plačios pažintys palengvino jo darbą su jaunimu ir tikinčiais.“

„Lauko lelijos“

Kun. Dr. Gediminas Jankūnas pristatė 1939 metais išleistą A. Lipniūno knygą „Lauko lelijos“, kurią galima pavadinti dvasinio ir krikščioniško gyvenimo programa. „Lauko lelijos“ – tai išskirtinė dvasinės literatūros knyga. Skaitoma pamažu. Kaip ir daug kas, kame lemta augti ir užaugti. Tai didysis jo gyvenimo projektas. Sunkiai išvengiama užduotis. Mano asmeninė nuomonė pasikeitė, išstudijavus jo dienoraštį ir „Lauko lelijas“, – sakė prelegentas.

Pateikęs keletą gyvenimo epizodų, kun. Jankūnas A. Lipniūną pristatė kaip gyvenimo atsakomybę prisiimančią asmenybę, nestokojančią atvirumo žmonėms, jų poreikiams; kuri nebijo kritikuoti nei kitų, nei savęs.

„Sugrįžęs į Lietuvą su sociologijos ir politologijos daktaro laipsniu rašo ne sociologijos ir politologijos traktatą, bet „Lauko lelijas“. Rašo kaip dvasinį atsakymą tiems, kurie ieško pusiausvyros gyvenime. Lelijos – tai sielos, kurias Dievas kviečia į dvasinį prisikėlimą“, – sakė kun. Gediminas.

Karo pradžia

Sovietų okupacijos metais A. Lipniūnui buvo uždrausta dėstyti tikybą. Jis atsisakė dalyvauti rinkimuose. Pasižymėjo kaip oratorius ir pamokslininkas. Pamokslus sakydavo lietuviškai Katedroje, Šv. Jonų bažnyčioje, Aušros Vartų koplyčioje. Klausytojus žavėjo jo entuziazmas ir pasitikėjimas žmonėmis. Archyvai rodo, kaip A. Lipniūnas buvo patekęs į NKVD akiratį.

Vokiečių okupacijos metais daug pamokslavo. Kaip rašė kun. Yla: visų tų žodžių pamatas – meilė žmogui. Patardavo, kaip laikytis. Pamoksluose dažnai vyravo patriotiniai ir socialiniai motyvai. Pirmiausia kreipė dėmesį į ištremtųjų šeimas, vargingai gyvenančius.

Nacių okupacijos metais trūko maisto. 1941 m. jis įsteigė „Laisvės fondą“, kuris rėmė visų tautybių vargstančius. Buvo organizuojamos rinkliavos. Jis pažinojo įvairių įmonių vadovus. Yra žinių, kad kun. A. Lipniūnas buvo Vilniaus fronto antinacinio judėjimo narys. Dėstė Vilniaus I gimnazijoje. Taip pat yra žinoma, jog A. Lipniūnas padėjo žmonėms, esantiems Žydų gete. Ona Šimaitė liudija, kad A. Lipniūnas viešai iš sakyklos užstojo žydų teises.

A. Lipniūno veikla susidomėjo gestapas. Ypač aštriais jo pamokslais. 1943 vasario 28 d. arkivysk. M. Reinys buvo iškviestas į gestapą tuo reikalu. Jis perspėjo A. Lipniūną. Tačiau kun. A. Lipniūnas jo perspėjimo nepaisė. Suėmimo išvakarėse jį įspėjo Alfonsas Mikulskis. Į tai jis atsakė: „Man jau pranešė. Rytoj ryte aukoju Mišias Aušros Vartuose. Esu kunigas, negaliu pavesti.“ Tuomet suėmė 46 inteligentus. Į Štuthofą juos vežė kovo 25–26 d. per Rytprūsius.

Koncentracijos stovykloje

Dr. Elžbieta Grot popiet nuotoliniu būdu perskaitė pranešimą „Kun. Prof. A. Lipniūnas – vilties nešėjas Štuthofo kalinių prisiminimuose“. Kun. prof. A. Lipniūnas 1943 m. kovo 25 d. buvo pristatytas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kun. A. Lipniūnas gavo politinio kalinio statusą ir numerį 21 332. Po kurio laiko netikėtai 37 gyvi likę lietuviai gavo garbės kalinių statusą. Jie buvo atleisti nuo darbo ir perkelti į naujos stovyklos baraką Nr. 11.

Prelegentė iš Štuthofo muziejaus Elžbieta papasakojo, jog daug kalinių parašė prisiminimus iš Štuthofo. Keturiolikoje iš šių rastų prisiminimų minimas ir kun.  Alfonsas Lipniūnas bei jo slaptoji veikla Štuthofe.  „Iš kitų kalinių pasakojimų žinoma, kad kun. prof. A. Lipniūnas kiekvieną vakarą meldėsi barake su kaliniais, badaujantiems atiduodavo maistą, gautą siuntiniuose“, – sakė dr. Elžbieta.

Pirmąsias Mišias jis slapta laikė 1943 m. birželio 13 d., dalyvaujant apie 20 kalinių. Ieškodamos stiprybės, Štuthofe lenkų politinės kalinės 1943 m. rugpjūčio 14 d. užmezgė ryšį su Lietuvos kunigais… Jau kitą dieną Zofia Buske atnešė apie 30 šv. Komunijų stovyklos kalinėms. Strohstube už krisnies jos įrengė mažą altorėlį, kur laikė šv. Komuniją. Anksti rytą jos nepastebėtos Strohstubėje priimdavo šv. Komuniją.

Jadwiga Rotecka Szewczukowa rašė: „Esant tokiai didelei depresijai Šv. Komunija – tai maistas, kuris maitino dvasią ir stiprino tikėjimą laisve. Vis labiau glaudėmės prie šios Švč. Sakramente slypinčios jėgos ir stiprybės.“

Kun. A. Lipniūnas moterims, išpažintį atlikusioms anapus tvoros, taip pat suteikė nuodėmių išrišimą. Šv. Komuniją jos priėmė per 1943 m. Kalėdas ir 1944 m. Velykas, pirmaisiais mėnesio penktadieniais, per Sekmines, rugpjūčio 15 d., per Visų Šventųjų šventę, 1944 m. pab. Kalinių, priimančių komuniją, grupė išaugo nuo 12 iki 70.

Bronisława Ciara rašo: „1943 m. pavasarį dėl nežinomų veiksnių lietuviams buvo pagerintos stovyklos sąlygos. (Jie laikėsi oraus požiūrio į kitus kalinius.) Tarp kitko, kun. prof. Lipniūnas religinę praktiką skleidė iki tokio lygio, kokio stovykloje nebuvo įmanoma įsivaizduoti. (Mes, moterys, esame jam dėkingos už tą paslaptį ir tokią didelę malonę, kokia yra Kristaus Kūno priėmimas.)“

Bronisława Ciara prisipažino, kad „Iki šiol mane apima gilios emocijos, prisimenant Dievo paguodos malones, patirtas tokiomis nežmoniškomus sąlygomis. Aprašyti įvykiai atskleidžia visą stebuklingą susitaikymo su Dievo valia galią, esant bet kokioms likimo nuoskaudoms ir sunkumams.“

Halina Strzelecka atsiminimuose mini atvejį, kai susirgo šiltine. A. Lipniūnas nuolat perduodavo jai Šv. Komuniją. Tai tapo fizinių ir moralinių jėgų šaltiniu. Ir ji pasveiko. Kun. A. Lipniūnas šv. Mišias laikė kasdien mažutėje 11-ojo barako ūkinėje patalpoje. Mokėdamas kelias kalbas, jis padėjo daugelio tautų kaliniams.

Pradžioje kunigui patarnaudavo Pilypas Žukauskas Narutis, o 1944 m. – Maksymilianas Deyna ir Albinas Makowskis. A. Makowskis buvo ir Šv. Komunijos saugotojas. Jis prisimena susitikimą su kun. A. Lipniūnu: „1944 m. sausio 16 d. susitikęs su kun. Lipniūnu atlikau pirmąją išpažintį lageryje pasivaikščiojimo metu. Slapta priėmiau Šv. Komuniją. Sunku apibūdinti dvasinių išgyvenimų mastą tokiomis žiauriomis sąlygomis.”

A. Makovskis taip aprašė slaptas šv. Mišias 11 barake: „Pasinaudodamas jo gerumu buvau dažnas kun. A. Lipniūno svečias. Mainais jį mokiau lenkų kalbos. Ankstyvą sekmadienio rytą, jei būdavo įmanoma, jis laikydavo šv. Mišias mažoje kamerėlėje, jose dalyvavau kaip patarnautojas. Vienas iš mano draugų, kilęs iš Torūnės, buvo pagrindinis komunikantų tiekėjas. O mano tėvas man siuntinyje atsiųsdavo razinų, iš kurių gaminome vyną Mišioms. Kaip Mišių taurę jis naudojo taurelę. Turėjome dvi žvakes, kurios apšvietė belangę kamarėlę. Altorius buvo šiek tiek pailginta platesnė lentyna. Buvo lotynų ir lenkų kalbų Mišiolas, išleistas 1931 m. Belgijoje. Tai buvo labai kukli koplyčia, kurioje sunkiai tilpo kunigas ir du patarnautojai. Liturginiai drabužiai buvo dar prastesni, nes tai buvo įprasta dryžuota uniforma ir maža juosta, vienintelis išorinis kunigystės ženklas.“

Taip pat žinoma, kad kun. A. Lipniūnas perduodavo Mišių vyną, ostijas, maldaknyges ir kitus reikalingus daiktus lenkų kunigams, kurie buvo įkalinti 1944 m. Apie bendradarbiavimą su kun. A. Lipniūnu savo prisiminimuose mini kun. Bystroń, kun. Grucza, kun. Zwolenkiewicz, kun. Prądzyński.

Šių kontaktų dėka lenkų kunigai taip pat galėjo vykdyti slaptą pastoracinę veiklą tarp kitų kalinių, išklausyti išpažintis ir dalinti šv. Komuniją naujosios stovyklos teritorijoje. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, kun. Grucza, naudodamasis įvairiais triukais, pasiekdavo net žydų stovyklą, baraką Nr. 27, kur kalėjo dominikonė s. Julija Stanisława Rodzińska, kuri 1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje paskelbta palaimintąja.

Krzysztof Dunin-Wąsowicz buvo kun. A. Lipniūno veiklos Štuthofe liudininkas. Po karo jis rašė: „Nepaisant hitlerininkų draudimų, religinis gyvenimas palaikė daugelio kalinių dvasią, leido jausti bendruomeniškumą, tikėti pergale ir laisve. Tai buvo nepaprastai svarbūs psichologiniai veiksniai, padedantys išlaikyti žmogiškumą, išsaugoti visas tas vertybes, kurias koncentracijos stovyklose siekė sutrypti hitlerininkų sistema. Todėl manome, kad religinio gyvenimo organizavimas stovyklose buvo taip pat pasipriešinimo forma, dažnai sėkminga masinės psichologinės kovos forma“.

Slapta sielovados veikla ir lietuvių kunigų bendradarbiavimas su lenkų kunigais Štuthofe vyko iki pat kalinių evakuacijos 1945 m. sausio 25 d.

Paskutiniai mėnesiai   

Štuthofo kaliniams tragiškiausias išgyvenimas buvo vadinamasis „mirties žygis“ nuo 1945 m. sausio 25 d. iki kovo 9 d. Per Łebno kalinių koloną atvarė į Gensę, kur įrengė etapinę stovyklą. Kunigai ir čia slapta palaikė religinį gyvenimą. Artėjant frontui, kovo 9 d. kalinius išvarė iš Gensės. Per Wielka Piašnica atvarė į Pucką, kur lietuviai kunigai pabėgo. Likusius kalinius esesininkai kovo 11 d. vakare atvarė į bravoro pastatą priešais Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, daug kalinių sušaudė.

Kovo 12 d. kun. A. Lipniūnas atėjo į Pucko bažnyčią. Jį apgyvendino Urszula Jankowska. Kasdien ateidavo į bažnyčią aukoti šv. Mišių. Jis taip pat įsitraukė į pagalbos teikimą išlaisvintiems kaliniams. Tačiau kun. A. Lipniūnas susirgo. Lietuviai stengėsi nuvežti jį į ligoninę. 1945 m. kovo 28 d. Pucko ligoninėje kun. A. Lipniūnas mirė nuo plaučių uždegimo ir dėmėtosios šiltinės.

Palaidojo jį atskirame kape, gavus rusų komendanto leidimą. Ant paminklo užrašyti žodžiai iš kun. A. Lipniūno Didžiajam penktadieniui skirto pamokslo. Tie žodžiai tapo simboliu, paguoda ir viltimi lietuviams: „Aš kenčiu ir mirštu, tačiau prisikelsiu. Be mirties nėra prisikėlimo. Taigi ir mes, ir visa kenčianti tauta prisikelsime kaip nugalėtojai.“ (1989 m. kun.  A. Lipniūnas buvo perlaidotas Panevėžio katedros šventoriuje – red.)

Dievo tarno palikimas

Lietuvių atmintyje kun. prof. A. Lipniūnas žymus kaip jaunimo bičiulis ir auklėtojas, Vilniaus seminarijos profesorius bei pamokslininkas, taip pat Vilniaus miestiečių maisto banko organizatorius vokiečių okupacijos metais. „O buvusių Štuthofo kalinių atmintyje jis išliko kaip didis kunigas, konclageryje slapta vykusio religinio gyvenimo įkvėpėjas ir palaikytojas, vilties nešėjas nuliūdusiems ir mirti pasmerktiems kaliniams“, – sakė dr. Grot.

Kun. Marius Talutis Lietuvos šventuosius pristatė kaip tautinės tapatybės kūrėjus.

Istorikė Dr. Danuta Dettlaf iš Pucko pristatė kun. A. Lipniūno atminimo vietas, Pucko gyventojų prisiminimus ir Dievo tarną kaip pasitikėjimo maldos galia liudytoją pandemijos metu.

Dr. Aldona Vasiliauskienė pasidalijo keletu jautrių faktų iš kun. A. Lipniūno dienoraščio jaunimo ugdymo klausimais.

Panevėžio katedroje šv. Mišioms vadovavo Panevėžio vysk. L. Vodopjanovas OFM. Pamokslą apie kun. A. Lipniūno dvasios ugnį pasakė vysk. emeritas Jonas Kauneckas. Po šv. Mišių Paltaroko gimnazijos moksleiviai bei aktorius Albinas Keleris perskaitė keletą vaizdelių iš „Lauko lelijų“. Renginį vedė Albina Saladūnaitė.