Matulaitis mirė in odore sanctitatis (Matulaitis mirė kaip šventasis).“ Taip 1927 m. sausio 29-ąją, laidojant arkiv. Jurgį Matulaitį, žmonių mintis reziumavo kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio karstas buvo iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, specialiai įrengtame sarkofage, kur ėmė rastis lapeliai su gautų malonių per J. Matulaičio užtarimą liudijimais. Todėl pačioje sovietmečio gūdumoje, 1953 m., pradėta beatifikacijos byla.
Per 34 beatifikacijos proceso metus vien „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones. Tačiau kelyje į altoriaus garbę būta keletas techninio pobūdžio kliuvinių ir iškilusi dviejų – lenkų ir lietuvių – nedidelių grupių opozicija.
Lenkijoje subruzdo vadinamieji „baltieji marijonai“, kurie save laikė senojo Marijonų ordino tęsėjais, nors jų – Siedlcių vysk. H. Przedzieckio – sambūris buvo įsteigtas kaip paprasta brolija. Keli pasauliečiai, save vadindami senojo Marijonų ordino palikuonimis, ėmė pulti arkivyskupą Jurgį Matulaitį, kaltindami jį, kad klastingai apgavęs Šv. Sostą (tvirtindamas, jog iš senojo Ordino likęs tik vienas vienuolis), neva atnaujinęs Marijonų vienuoliją, o faktiškai sukūręs visai naują. Tačiau visai tai akcijai prieš arkiv. Jurgį Matulaitį ir jo beatifikaciją, pasak postulatoriaus J. Vaišnoros, MIC, „smūgį trenkė“ Lenkijos primas kard. Stefanas Višinskis (garbingasis Dievo tarnas, kandidatas į palaimintuosius) 1969 m. spalio 20 d. Šventųjų skelbimo kongregacijai pateikęs parengtą raštą: „Kai kurie blogos valios (temerarii) vyrai Lenkijoje, kaip Muniak, Kolodziejski, Perkowski ir jų draugai, iškėlė, kiek žinoma, priekaištus Dievo Tarno Jurgio Matulevičiaus, Vilniaus vyskupo (1918–1925), Marijonų vienuolijos reformatoriaus beatifikacijos ir kanonizacijos procesui. Šiuo raštu, pagal savo pareigą, pranešu Šventųjų Skelbimo Kongregacijai, kad minėti vyrai nėra nei rimti, nei verti pasitikėjimo. Todėl jų priekaištai, be jokios abejonės, turi būti visiškai atmesti.“
Atsakymą į šį klausimą pateikė pogrindyje leistos „Aušros“ nr. 30 straipsnis „Nepriklausomybės pamatas — tyroje lietuvio sieloje“. Apžvelgus arkiv. Jurgio Matulaičio gyvenimą, socialiniu, charizmatiniu ir ekumeniniu požiūriu, pažymėta: „Kai Vakarai sekuliarizėja, Rytai teberaudonuoja, Matulaičio idėjos tebėra gyvos ir aktualios ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai…“ Kitame pogrindiniame leidinyje „Tautos Kelias“ nr. 3 straipsnyje „Mūsų laikų šventasis“ pažymėta: „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis yra šių laikų žmogus ir šventasis. Jis spindi mums savo darbais ir asmenybe. Giliai įžvelgė ir teisingai suprato mūsų laikų dvasią, klystkelius bei iš to sekančius pavojus Katalikų Bažnyčiai ir mūsų tautai. Ragino veikti ir priešintis plintančiam blogiui. Jo raginimas veikti, ruošti apaštališkos dvasios vadus, išlavintus, tvirtomis žiniomis apginkluotus, nurodymas eiti į žmones ir vykdyti religinio apaštalavimo misiją ištvermingai ir nepabūgstant galimų pavojų — tiko ne tik ano meto laikams, bet ir mums, nes ateizmas, religinis atšalimas ir dorovinis smukimas sudaro dabar mums didesnę grėsmę nei bet kada.“
Paulius VI: „Tikimės jį sveikinti ne tik danguje, bet ir žemės garbėje.“
1975 m. kovo 27 d. išleistas dekretas, kad visi, tiek Informacinio, tiek Apaštalinio procesų aktai yra teisėti ir pravesti pagal teisės ir kanonų nuostatus. Paprastai Šventųjų skelbimo kongregacijoje įteiktieji šios rūšies dokumentai svarstomi pagal įteikimo eilę. Arkiv. Jurgio Matulaičio dorybėms svarstyti dokumentai gavo 41 numerį. Tai reiškia, kad priekyje yra 40 panašių bylų. Kadangi per metus paprastai išnagrinėjamos tik 4–5 bylos, tad pagal eilę Dievo Tarno Jurgio dorybių svarstymas galėjo prasidėti tik po 8–10 metų. Tačiau gali pasitaikyti ir išimtis — svarstymas be eilės, jei tokia būtų Šv. Tėvo valia.
Dar 1977 m. sausio 26 d. popiežius Paulius VI audiencijoje į Marijonų vienuolijos vadovybės narius prabilo šiais žodžiais: „Žinome, kad rytoj (sausio 27 d.) sukanka 50 metų, kai mirė arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, kuris yra palikęs didį garsą ir šventumo pavyzdį. Jis yra šios vienuolijos steigėjas, t. y. atnaujintojas ir vyriausias vadovas. Neužmirškime šios didžios dvasios asmenybės. Tikimės, kad galėsime jį sveikinti ne tik danguje, bet ir žemės garbėje, žinoma, jei jūs prisidėsite savo maldomis ir savo parama. Mes irgi didžiuojamės šiuo arkivyskupu, todėl sveikiname tuos, kurie šiai vienuolijai atstovaujate, visą jūsų vienuolišką šeimą, ypač tuos, kurie yra reikalingi ypatingos dieviškos pagalbos kai kuriuose kraštuose. Visi tejaučia mūsų ypatingą palaiminimą.“
1978 m. spalio 16-oji – kardinolo Karolio Wojtylos išrinkimo popiežiumi data irgi rašyta į pal. J. Matulaičio bylą, nes tą dieną Tikėjimo gynėjas pateikė „positio“ vertinimą. Buvo tikimasi, kad tapęs popiežiumi jis atsižvelgs į nepaprastas aplinkybes, kurios yra Dievo Tarno Jurgio tėvynėje, pagreitindamas jo beatifikacijos bylą. Kai vienas artimas asmuo pokalbyje priminė jam arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą, jis atsakė, kad jo sprendimas priklausys nuo to, kiek patys lietuviai šia byla domisi.
O lietuvių (ir ne tik lietuvių) susidomėjimas bei rūpinimasis šios bylos pagreitinimu buvo labai įspūdingas. Popiežiui tuo reikalu siuntė prašymus ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos parapijos, organizacijos, lietuvių bendruomenės, vienuolijos ir kiti lietuvių sambūriai iš Australijos, Pietų Amerikos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos ir Lietuvos. Tai žinodamas, popiežius paskelbė potvarkį, „kad arkivyskupo Jurgio bylai būtų duota eiga be eilės“, t. y. pagreitinta ir supaprastinta, tačiau laikantis įprastinės kanonų teisės numatytos eigos.
Ir taip 1981 m. spalio 27 d. įvyko ypatingas Šventųjų skelbimo kongregacijos pareigūnų ir patarėjų posėdis (kongresas), kuriame visi dalyviai, iš anksto susipažinę su jiems įteikta medžiaga, vienbalsiai pasisakė už arkivysk. Jurgio dorybių herojiškumą. Jie savo raštu duotuose sprendimuose iškėlė jo dorybių grožį, visuotinumą, jo kaip būsimojo šventojo svarbą.
1982 m. gegužės 11 d., dalyvaujant kardinolams, Šventųjų skelbimo kongregacijos aukštiems pareigūnams ir bylos postulatoriui, popiežiaus akivaizdoje buvo perskaitytas parengtas dekretas. Jonas Paulius II iškilmingai pareiškė: „Nėra abejonės, kad Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis-Matulevičius pasižymėjo teologinėmis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis Dievo ir žmonių atžvilgiu, taip pat ir pagrindinėmis (moralinėmis) išmintingumo, teisingumo, savitvardos, tvirtumo ir kitomis su jomis susijusiomis herojiškame laipsnyje.“ Popiežius įsakė dekretą viešai paskelbti ir įtraukti į Šventųjų skelbimo kongregacijos aktus.
„Kilnioji lietuvių tauta, brangi mano pirmtakams ir ypatingai artima mano širdžiai turi pagrindo didžiuotis savo praeities ir dabarties istorija Europos krikščioniškųjų tautų šeimoje. Iš tiesų Lietuva yra Romos Bažnyčios jauniausioji duktė, juo brangesnė, prisiminus, kaip dosniai ir stipriai ji yra paliudijusi savo tikėjimą, šventumą ir ištikimybę Apaštalų Sostui, niekada šios ištikimybės neatsižadėdama, nepaisant įvairių nepalankių aplinkybių ir patirtų kančių jos krikščioniškosios istorijos amžių bėgyje.“ Tokiais žodžiais popiežius Jonas Paulius II pasveikino 1987 m. birželio 24 d. Popiežiškajame Grigaliaus universitete vykusio tarptautinio seminaro „Krikščionybės kelias Lietuvon“ dalyvius.
Birželio 27 d., šeštadienį, popiežius Jonas Paulius II specialioje audiencijoje priėmė daugiau negu du tūkstančius lietuvių maldininkų. Dvelkė lietuviška atmosfera: daug jaunimo buvo pasipuošę tautiniais rūbais, salėje mirgėjo lietuviškos trispalvės vėliavėlės. Popiežių maldininkų vardu pasveikino užsienio lietuvių vyskupas Paulius Baltakis ir Telšių vyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Antanas Vaičius, kuris Lietuvos katalikų vardu Šventajam Tėvui įteikė didelį gintarinį Lietuvos Krikšto jubiliejinį ženklą.
„Visu savo troškimu esu su jumis“
Išaušo labai gražus birželio 28-osios rytas. „Buvo toks įspūdis, kad visa Roma šurmuliavo, – dienoraštyje rašė vysk. A. Vaičius. – Pavergtos Lietuvos vardas skambėjo įvairiausiomis kalbomis. Pastatų sienos, ypač prie Vatikano radijo buvo aprašinėtos šūkiais: „Laisvę Lietuvai“ ir pan. Tai mane iki ašarų jaudino ir vertė dar labiau susikaupti. Mons. A. Bačkis (kardinolas) ir kiti Romos dvasininkai nuolat pabrėžė, kaip Šv. Tėvas rūpinasi šios šventės iškilmingumu. Viskas padaryta, kad viso pasaulio tautose skambėtų pavergtos ir dėl tikėjimo persekiojamos Lietuvos vardas.”
Sekmadienis, birželio 28-oji. Įžengus į Šv. Petro baziliką pasigirdo galinga lietuvių giesmė: „O Kristau, pasaulio Valdove (…) Su Tavim eina tautos gyventi, su Tavim eis visa Lietuva.“
Pradėdamas iškilmingas pamaldas, popiežius priminė, kad šios Šv. Mišios aukojamos Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui ir Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijai: „Krikštas pirmoji šventosios Dvasios pergalė žmogaus sieloje. Amžinojo išganymo pradžia Dieve. Mumyse esanti Dievo karalystė… Šių iškilmių liturgija veda mus į vidinį pasaulį, kuris yra iš naujo atkuriamas per Sakramentą. Šios iškilmės drauge veda į tautą: „Jūs gyvenate žemėje, kurią daviau jūsų tėvams, būsite man mano tauta, o aš būsiu jums jūsų Dievas“ ( Ez 36, 28). Kai klausomės pranašo žodžių, mūsų minty ir mūsų širdys skrieja į žemę, kuri nuo amžių yra apgyvendinta lietuvių tautos: lietuviai yra mūsų broliai ir seserys, katalikiškojo paveldėjimo vienybėje… Visu savo troškimu esu su jumis. Šį troškimą nešioju savyje nuo seniai: kiekvieną dieną maldoje lankausi jūsų tėvynę. Šioje maldoje, prisimenant jus, jungiasi su manim visa Bažnyčia. Ypač Europos Bažnyčia, mylimieji broliai ir seserys, jaučia glaudžius ryšius su jumis, nes jūs tiek geografine padėtimi, tiek visa istorine eiga, priklausote šio kontinento krikščioniškųjų tautų šeimoms.“
Vyskupo A. Vaičiaus dienoraštyje taip įrašyta: „Kai popiežius Jonas Paulius II Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju, nuskambėjo galingas: „Amen, amen, amen.“ Sukaupęs visas dvasines ir fizines jėgas, tvirtu balsu lotyniškai prabilau. Tai buvo trumpas, programoje nenumatytas mano padėkos žodis visos krikščioniškosios Lietuvos vardu. Teksto nebuvau paruošęs, jis gimė mano galvoje Šv. Petro bazilikoje, stovint prieš altorių. Tikrai pats Dievas įkvėpė mane ir davė jėgų tai padaryti. Ištaręs kelis lotyniškus sakinius, žengiau prie Šv. Tėvo ir puoliau jam po kojų. Pajutau, kad esu keliamas, ir kai atsistojau, jis tėviškai mane apkabino. Visa bazilika ėmė ploti. Atsisukęs pamačiau nustebusius ir sujaudintus kardinolus ir diplomatus. Supratau, kad visi išgyvena šiltus jausmus, matydami, kaip pavergta Lietuva atsidėkoja Šv. Tėvui…“
Šv. Tėvas, pakėlęs prieš jį ant kelių suklupusį vysk. Vaičių, pagal formulę perskaitė beatifikacijos paskelbimą. Bazilikos priekyje prasiskleidė užuolaida. Ir apšviestas pasirodė palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas. Žmonės plojo, o bazilikos choras užgiedojo „Gloria in excelsis Deo“.
