Iki to laiko, iki Vilniaus, J. Matulaitis jau buvo baigęs dvi aukštąsias mokyklas – Petrapilio dvasinę akademiją (1895–1899), Fribūro universitetą (1899–1902). Pirmojoje apgynė teologijos magistro darbą De bello – „Apie karą“ su nepaprastu pagyrimu; akademiją baigė apdovanotas aukso medaliu, „kaip pirmasis iš pirmųjų su aukščiausiu pagyrimu“. Čia, akademijos koplyčioje, 1898 m. lapkričio 20 d. buvo įšventintas į kunigus.

Kaip pats rašė, „dar mokytinio suole sėdėdamas“, parengė straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, kuriame klausė: „ […] ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste?“ (Vėliau Kauno seminarijos rektorius kun. J. Dovydaitis, jį perskaitęs, pasakė: „Tai teisybė, bet tai ir dinamitas.“) Su straipsniu vos neįkliuvo. Iš didelio pavojaus išgelbėjo kan. B. Klopotovskis, kuris žandarams, radusiems rankraštį per kratą, paaiškino, kad tai jo skaityto istorijos kurso užrašai lotynų kalba. (Krata vien J. Matulaičio kambary daryta Marijampolės žandarų viršininko A. Vonsiackio reikalavimu po to, kai jam pavyko mieste susekti V. Šlekio – J. Matulaičio draugo nuo vaikystės – įkurtą „ Sietyno“ draugiją lietuvių spaudai platinti.)

Antrojoje aukštojoje 1902 m. apgynė teologijos mokslų daktaratą Doctrina Russorum […] („Rusų teologų mokymas apie pirminio teisumo būklę“), taip pat „kuo puikiausiai“. Darbas, išleistas 1903 m. Krokuvoje ir platinamas Fribūre bei Paryžiuje, susilaukė didelio Vakarų teologų dėmesio, ypač dėl šaltinių rusų kalba įvedimo į teologinę literatūrą.

Paveikta apginto daktarato, išlaikytų egzaminų įspūdžio, Fribūro profesūra pranešė Vatikanui „apie nepaprastus jaunojo daktaro gabumus“. Artimiausio draugo P. Būčio teigimu, Fribūre „Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už visas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų protinę aukštumą. Toje aukštumoje [jis] išbuvo ligi pat mirties“. Be čia pasiektos protinės aukštumos, P. Būčys iškelia akademijoje (idealistų asketininkų būrelyje) išsiugdytą „asketiško elemento jaunatvę“, ryškėjančią arkivyskupo Jurgio gyvenime.

Tiktai Fribūre galų gale nustatyta tikroji J. Matulaičio liga – kaulų džiova, prasidėjusi dar vaikystėje. Pats rašė: „Pagaliau, kai jau vos neamputavo man rankos, buvo nustatyta tikroji mano liga […] ir ji buvo džiova, ne reumatizmas.“ Po sėkmingos operacijos, kurią atliko garsus gydytojas G. Klementas, ir „dėl ypatingos gydytojų priežiūros liga ėmė trauktis“, bet, priklausomai nuo sąlygų, vargino per visą gyvenimą.

Po Fribūro svarbi J. Matulaičio veiklos dalis praėjo Varšuvoje (1904–1907), kur, sveikatai pablogėjus, gulėjo beturčių ligoninėje, buvo marinamas ir išgelbėtas vienuolės C. Pliater-Zyberkaitės.

Matydamas to meto visuomenę, labai paveiktą antibažnytinių 1905 m. revoliucijos nuotaikų, išklibintą tikėjimą, nuo seno persmelktą sentimentalaus patriotiškumo, menką kunigų įtaką („Net kunigai nesusivokė, ko krikščionybė nori ir ką gali“), sakė: „Mums, dvasininkams, reikia reformuotis, reikia imtis socialinio [!] darbo, o ypač siekti tobulumo, jei nenorime, kad pas mus atsitiktų tai, kas atsitiko Prancūzijoje.“

Šia linkme ir veikė: „Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo“, nesigailėdamas jėgų. Betgi veiklos naujumas („tik dabar […] galėjo prasidėti visuomeninis krikščioniškas [!] judėjimas“), gilumas (nevengė kviesti pranešėjų, priešingų katalikybei pažiūrų), apimtis (aprėpusi netik kunigiją, bet ir darbininkiją, inteligentiją), ne vienam kėlė įtarimų, gąsdino, jog kasamasi po Bažnyčios pamatais, ji griaunama. Romai (Pijaus XI sodalicijai, kovojusiai prieš modernistus) pranešta, kad J. Matulaitis – vienas pavojingiausių modernistų pasaulyje. (Kaip tik tuo metu pavojingiausias modernistas ir pasirenka savo veiklos šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“.)

Tokios linkmės (drąsios, gilios) veikloje didelis įvykis buvo M. Godlevskio ir J. Matulaičio Varšuvoje 1907 m. organizuoti Lenkijos socialiniai kursai. (Pradžioje juos ketinta surengti 1906 m. Vilniuje, bet, negavus leidimo, jie perkelti į Varšuvą.) Rengėjai siekė, kad pakviesti patys žymiausi Bažnyčios socialinio mokymo žinovai kursuose išreikštų „kaip buvo, kas yra ir kaip turėtų būti“. J. Matulaičio pranešimas („Krikščioniškosios nuosavybės teisės teorija“ – tokia svarbia sociologijai tema) buvo pripažintas „gal geriausias iš visų kalbėjusiųjų, ypač varšuviečių“. Jis sukėlė didelį atgarsį, išvadomis bei sprendimais ne visur atitinkančiais Bažnyčios tiesą bei tradiciją. Aiškindamas apie naudojimą ir išnaudojimą (usus et abusus), kartojo: „Duokit mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą.“ (Klausytojų – dvasininkų, pasauliečių – buvo per 700, tarp jų – „kelios dešimtys iš Lietuvos“.)

Skaitydamas paskaitą, jau turėjo Petrapilio dvasinės akademijos kvietimą vadovauti neseniai įkurtai Sociologijos katedrai (pirmajai Rusijos imperijoje), buvo jį priėmęs, pasiryžęs tapti „žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinį darbą“, ugdytoju. (Tarp studentų, supratusių tokios katedros būtinybę, pasirašiusių akademijos vadovybei prašymą ją įkurti, buvo ir M. Reinys, o tarp siūliusių kviesti J. Matulaitį į profesorius – akademijos profesoriai J. Mačiulis-Maironis, P. Būčys.)

Prasidėjo dar viena laiko dalis, prieš aną sunkiausią, nuopelningiausią –veikla Petrapilio dvasinėje akademijoje, trukusi 1907–1911 m.

„1907 m. rudenį Petrapilio dvasinės akademijos auklėtiniai studentai susilaukė nepaprastos naujienos: atvyko pirmasis, naujai įsteigtai Sociologijos katedrai, profesorius. Studentai laukė naujo dalyko“. Kaip žiūrėjo į jį, patį dėstytoją, matyti iš profesoriaus B. Čėsnio atsiminimų, kuriuose jis rašė: „Mus studentus šiuo atveju viskas domino. Pats objektas buvo naujas, anksčiau nedėstytas, o tiek viliojęs!“ Toliau išraiškingas, visapusiškas profesoriaus pristatymas: „Nemažiau mus domino ir pats naujojo dalyko dėstytojas, kun. J. Matulevičius. Sparnuotas gandas, pirm jo atlėkęs, buvo mus jau gerai nuteikęs. Naujasis Clarissimus esąs stiprus teologas, puikiai baigęs Akademiją ir vienas žymiausių Fribūrgo teologijos daktarų. Be to, esąs stiprus sociologas[…].“ Neišdildomi paskaitų įspūdžiai: „Naujasis profesorius išsyk visus sužavėjo. Žavus buvo jo iškalbumas: kalbėjo poliruota varšuviečių kalba, geriau už daugelį tikrųjų lenkų. [Pirmąją paskaitą J. Matulaitis skaitė lotynų, kitas – lenkų kalba.] Visus žavėjo jo žinių gausumas ir dėstymo metodingumas[…].“Autorius pamini bendravimą, išvaizdą, įtaką klausytojams: „Prie to visa pridėk dar be galo malonų būdą ir gražią malonią išvaizdą, tada dar apyjaunio vyro, ir visai bus suprantama, kodėl visa Akademija gatava buvo jį ant rankų nešioti.“ Įsimintini dėstytojo pamokymai bandantiems atsižadėti anksčiau pasirinktos specialybės ir virsti sociologu. Tokiems yra sakęs: „ […] ne viena sociologija tėra mums reikalinga, dar reikalingesnė yra teologija.“

Pirmai iškilmingai inauguracinei paskaitai temą pasirinko panašią į skaitytą kursuose – „Bažnyčios mokymas apie nuosavybės teisę“.

Be minėto B. Čėsnio, visą naujo profesoriaus dėstymą yra vertinęs lenkas M. Višnievskis (vėliau marijonas). Jis rašė, jog J. Matulaitis buvęs susirūpinęs, nes „ […] to dalyko nebuvo specialiai studijavęs ir nežinąs, kaip dabar išsipainiosiąs. Gi, kai pravėrė lūpas, mes jas dar plačiau atvėrėme iš nustebimo – mus įvedė į naują pasaulį. Prof. Matulevičius dabar tiesiog meniškai klausytojams rodė iki šiol nežinomus horizontus. Jame slypėjo gili sintezė.“ Ji ryškėjo ne tik dėstyme, bet taip pat jo vedamose rekolekcijose, skaitomose dvasinėse konferencijose – jų asketinė mintis buvo pagrįsta teologija, etika, pedagogika, o ne svajonėmis, ne asmeninėmis pažiūromis.

Kokius reikalavimus kėlė kunigui visuomenininkui (žmogui, sugebančiam dirbti socialinį darbą), parodo Z. Kalinovskio atsiminimuose užrašyti profesoriaus žodžiai : „Kunigas, kuris nori dirbti visuomeninį darbą ir matyti savo darbo vaisius, turi būti ypatingai dvasiškai išsilavinęs žmogus, kupinas tikėjimo ir meilės Dievui bei artimui.“

Minėtuose Lenkijos socialiniuose kursuose dalyvavo „į kelias dešimtis kunigų iš Lietuvos“. Jų (A. Dambrausko-Jakšto) prašomas padėti surengti panašius Kaune, J. Matulaitis prisipažino: „Aš neišpasakytai trokštu tų kursų, tiek metų nebuvęs Lietuvoje, tikiuosi atgaivysiąs tenai savo dvasią.“ Ir pažadėjo: „Su mielu noru patarnausiu Jums, kiek galėdamas.“ Iš tikrųjų padėjo – kursuose, kurie įvyko Kaune 1909 m. sausio 16–18 d., jis lietuvių kalba iš septynių paskaitų perskaitė tris; tarp jų savo pagrindinę temą „Bažnyčia ir savastis“.

Aptardamas skaitytas paskaitas savo leidžiamoje „Draugijoje“, A. Dambrauskas rašė: jų tikslas „parodyti, koksai yra Bažnyčios mokslas socialiniame klausime“, parodyti, kad „Bažnyčia anaiptol neužkerta kelio evoliucijai“. Be to, kalbos niekintojams redakcija ketina „pakišti šios publikacijos po akių ir tarti: „Pirm, negu niekus pliaukšti, imkit ir pasiskaitykit.“

Vadinamieji sociališkieji kursai buvo svarbus įvykis visuomeniniame gyvenime: Bažnyčia juose pirmą kartą viešai prabilo socialiniais klausimais ir pirmą kartą lietuvių kalba ne Bažnyčioje. (Kauno kunigų seminarijoje buvo įvestas visuomenės mokslas ir sociologija, kurią dėstyti ėmėsi kursų sekretorius, kun. K. Šaulys, vėliau nepriklausomybės akto signataras). Apie kursų sėkmę, ypač J. Matulaičio paskaitų, rašė ir Šatrijos Ragana laiške bičiuliui P. Augustaičiui į Šveicariją: „Buvo Kaune sociologiškos lekcijos, man neteko jų girdėti, sako būk labai gerai kalbėjęs kun. Matulevičius.“

„Kun. Matulevičius labai gerai kalbėjo“ ne vien socialiniuose kursuose, bet taip pat per rekolekcijas kunigams, vėlgi pirmą kartą lietuvių kalba Kaune (Žemaičių vyskupijoje – 1911 m.) ir Marijampolėje (Seinų vyskupijoje – 1914 m.). Pirmųjų įspūdį „Draugijoje“ aprašė A. Dambrauskas: „Šios pirmutinės lietuviškos rekolekcijos ne tik padarė klausytojams [jų buvo per 200] didelį įspūdį, jų dvasią keldamos aukštyn prie Dievo, prie idealo, bet ir viešai parodė, kaip dailiai galima skelbti Dievo Žodį gryniausia, nė vienu polonizmu nesuteršta lietuvių kalba.“

Petrapilio laikui priklauso dar viena J. Matulaičio veiklos dalis – marijonų vienuolijos atnaujinimas, jo didžiojo siekimo įgyvendinimas. Suprasdamas būtinybę veikti ne pavieniui, bet organizuotai, dar Varšuvoje būdamas rašė kapucinui H. Kozminskiui: „Akivaizdoje neramumų [tautinių, socialinių], kurie visur reiškiasi, akivaizdoje socialistų veiklos ir silpnos dvasininkijos įtakos liaudžiai, juo labiau reikia organizuotis. Aš noriu tam atsidėti visa širdimi. Mums reikia susitarti, imtis socialinės veiklos, o labiausiai siekti tobulybės.“

Žvilgsnis nukrypo į marijonus, nuo vaikystės žinomą vienuoliją, kuri jau baigė išmirti. (1908 m. vasarą jos narių tebuvo likę vienas – baltųjų generolas Vincentas Senkus (1840–1911) – iš 80-ies po 1863 m. sukilimo). Kaip tik tuo metu gavęs J. Matulaičio laišką su prašymu priimti į vienuoliją, V. Senkus prisipažino: „Savo gyvenime iki šiol […] nepatyriau didesnio džiaugsmo, kaip perskaitęs Gerbiamojo Profesoriaus laišką.“

Nors po 1905 m. revoliucijos carinis režimas sušvelnėjo, tačiau vienuolijai viešai veikti galimybių nesimatė. Todėl buvo nutarta vienuolinį gyvenimą tęsti slaptai. (Tam reikalingą Apaštalų Sosto sutikimą J. Matulaičiui gauti pavyko.) Vienuolijos atnaujinimo (sykiu įžadų) apeigos įvyko Varšuvoje (privačioje vysk. K. Ruškio-Ruškevičiaus koplyčioje) 1909 m. rugpjūčio 29 d. Čia marijonų generolas V. Senkus priėmė pirmuosius kun. J. Matulaičio įžadus, o kun. P. Būčys – priimtas į noviciatą. Po apeigų visų keturių buvo pasirašytas aktas, patvirtinantis, kad viskas įvykdyta, kaip Šv. Sosto dekrete buvo nurodyta.

Paisant Apaštalų Sosto raginimo gyventi kartu („nes be šito nėra vienuolijos“), be to, išlaikyti slaptumą Petrapilyje darėsi vis sunkiau. Todėl J. Matulaitis 1911 m. atsisako visų pareigų akademijoje (atrodančių taip viliojančiai, kaip pakopų į vyskupus, rektoriaus vietą) ir su visu noviciatu persikelia į Fribūrą, savo universitetinį miestą. (Tuo metu, 1911 m. vasarą, jis jau buvo išrinktas generolu, V. Senkui mirus tų pačių metų pavasarį – balandžio 10 d.)

Štai kaip marijonų vienuolijos atnaujinimą vertina lenkų spaudoje („Słowo wileńskie“) nežinomas autorius: „Tebūnie leista pasakyti […] apie žmones ir dalykus kitokiu požiūriu, nei žiūrint per ponios politikos langelį.“ Ir, žiūrėdamas kitaip, pasako: „Jeigu arkivyskupas Matulevičius nebūtų nieko daugiau gyvenime padaręs, kaip vien atgaivinęs Marijonus – kokiais laikais! kokiomis sąlygomis! – jau vien to pakaktų, kad lenkai gerbtų jo atminimą.“ Ilgą straipsnį autorius baigia sakiniais: „Tik istorikas gali pasakyti, ką reiškia Ordinas kurios nors tautos moraliniame gyvenime, moralinėje sveikatoje. O arkivyskupas Matulevičius davė Lenkijai būtent Ordiną.“

Iš tikrųjų lenkai J. Matulaičio nepamiršo. Jie jį žino, vertina, iškelia. Antai T. Gurskis (Górski) MIC savo įsimintinoje knygoje taip apibendrina jo nuveiktus darbus Varšuvoje ir Petrapilyje: čia jis „siekė pasivyti, kas buvo apleista religiniame ir visuomeniniame gyvenime, atnaujinti Bažnyčią.“ Jis „priklausė pirmajai visuomenės veikėjų kartai Lenkijoje [pirmiausia!] ir Lietuvoje […] . Labiausiai nusipelnė kaip Vakarų laimėjimų, ypač enciklikos Rerum novarum populiarintojas.“ Už savo veiklą – Bažnyčios ir ypač vienuolijų atnaujinimo srityje – yra įrašytas į XX a. pirmojo ketvirčio Lenkijos episkopato elitą.

Šitokio lygio asmenybė ir buvo siūloma į Vilniaus vyskupo sostą. Besikuriančiai Lietuvos valstybei sostinėje turėti vyskupą lietuvį buvo labai svarbu. Tačiau už J. Matulaitį Taryba apsisprendė ne iš karto – vis abejojo dėl jo lietuvybės, kiek jos buvo belikę po studijų ir gyvenimo užsieniuose. (Pasak Voldemaro, jis mažai pažįstamas ir „lietuvių tauta [jį] atmes“.) Ji nuosekliai kėlė pirmiausia kun. K. Olšauską, tačiau Apaštalų Sostas teigiamai vertino J. Matulaitį. A. Smetona po apsilankymo vyskupo klausimu pas nuncijų E. Pačelį (Pacelli) pripažino: „Jis [J.Matulaitis] turi labai gerą reputaciją Ryme.“

Tokią reputaciją Ryme (kuriame svarbų vaidmenį turi lenkai) šiuo atveju nulėmė… taip pat lenkai, Lenkijos vyskupų nuomonė. Ją apibendrintai išreiškė Varšuvos arkivyskupijos generalinis vikaras kun. H. Pšezdźieckis raštu nuncijui E. Pačeliui: „Kun. J. Matulevičius, Marijonų vienuolijos generalinis vyresnysis, yra lietuvių tautybės. Jis brangus lietuviams ir gerai vertinamas lenkų. Tai išskirtinio pamaldumo kunigas, nepaprastai išmintingas ir romus žmogus. […] Sunkiomis aplinkybėmis, kuriomis dabar gyvena daugybės prieštaravimų draskoma Vilniaus vyskupija, šis kunigas, kurio šūkis yra sielų išganymas, visiems tapus viskuo, vertas būti pašauktas, kad atvestų į protą Vilniaus dvasininkiją ir vyskupijos tikinčiuosius sujungtų krikščioniška meile.“ Įdomiai apie J. Matulaitį lietuvį yra pamąstęs Krokuvos vyskupas A. Sapiega (Sapieha): „[…] jis yra labai geras kunigas, didžiai uolus ir nors [!] lietuvis, tačiau esantis kuo aukščiau tautinių aistrų.“ Panašiai į H. Pšezdzieckį atsiliepė Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis: „[…] tik jis gali būti tinkamas imtis nepaprastai sunkių Vilniaus vyskupo pareigų.“ Tas pačias savybes, tinkamumą, pabrėžė ir popiežiaus Benedikto XV kolega, Antiochijos patriarchas V. Zaleskis: „Labai išmintingas, puikiai išsilavinęs, taktiškas, uolus, gebantis atlikti labai sunkias užduotis.“ Tačiau, matyt gerai pažindamas vietos sąlygas, toliau pridūrė: „Vis dėlto šis paskyrimas nepatenkins visų grupių. Lenkai bus nepatenkinti, nes yra lietuvis ir valstiečių sūnus. Lietuviai – taip pat ne, nes bet kokia kaina Vilniaus vyskupu nori turėti kraštutinį tautininką.“

Apskritai lenkų visuomenės palankumą J. Matulaičiui vaizdingai yra pateikęs Vaižgantas: „Už jo [Matulaičio] kandidatūrą tuomet šaukė visi lenkų laikraščiai su Krokuvos „Czasu“ ir kitais.“

Tuo tarpu J. Matulaitis, sužinojęs apie tokius sumanymus, kurie kirtosi su jo siekimais atiduoti gyvenimą atnaujintai marijonų vienuolijai, darė viską, ką galėjo, paskyrimui išvengti. Ne vienam rašė, prašė: „Gelbėkit mane nuo tos nelaimės.“ Puikiai suprasdamas Vilniaus ir savo (lietuvio) padėtį, kartojo: „Lenkai man ten dirbti neleis. Nežinau, ar ten visiems įtiktų pats dangaus angelas.“ Tačiau išvengti „tos nelaimės“ nepavyko: oficiali paskyrimo „į senovinę Vilniaus vyskupystę“ data yra 1918 m. spalio 23-ioji.

Lenkijos episkopato narių sveikinimai parodo džiugesį, tikėjimą nauju ordinaru, kartu supratimą, kokia našta užgulė jo pečius. Senas bičiulis, arkivyskupas A. Kakovskis rašė: „Tvirta ir nepajudinama Šventojo Tėvo valia yra Vilniaus Katedrą patikėti į tikras ir patyrusias Jūsų Ganytojiškosios Malonybės rankas. […] Šis postas toks svarbus, kad kartu su garbe Ekscelencijos pečius užgula sunkus kryžius. Jį reikia nešti su atsidavimu Šventojo Tėvo ir Dievo Valiai. […] Aš džiaugiuosi tuo paskyrimu ir ta nauda, kurią Bažnyčiai duos gero ganytojo darbas.“ Minėtas Vloclavko vyskupas S. Zdzitoveckis labai nuoširdžiai, tiek savo, tiek episkopato vardu: „Su tikru ir neapsimestiniu džiaugsmu skubu perduoti Jums, Excellentissimo Domino, nuoširdžiausius linkėjimus […] kaip ir visas mūsų episkopatas, būdamas tikras, kad dėl savo žinių, dorybių, gyvenimo šventumo ir dvasinės pusiausvyros, sugebėsite susidoroti su nepaprastai sunkiomis ganytojavimo pareigomis šiame vyskupo soste dabartiniais, tokiais sunkiais lūžio metais.“

Visai kitaip naująjį ganytoją pasitiko Vilniaus lenkiškoji visuomenė. Jos požiūris atsiskleidė J. Matulaičiui dar nė nepasiekus Vilniaus. Gavusi pranešimą apie vyskupo paskyrimą, kapitula 1918 m. spalio 28 d. rašte apaštaliniam vizitatoriui atvirai pareiškė: „Paskyrimas lietuvio vyskupo J. Matulevičiaus sukėlė […] Šventajam Sostui vien [!] apgailestavimą, kad Vilniaus vyskupu paskirtas lietuvis.“ (Nepasitenkinimo priežastis – tautybė – paminima du kartus; postulatorius J. Vaišnora raštą yra pavadinęs testimonium paupertatis –„neturtingumo [ubagystės] liudijimu“.)

Vysk. Jurgio ganytojiško darbo programą, veiklos būdą, pažinti padeda ingreso pamokslas pasakytas 1918 m. gruodžio 8 d. lenkiškai ir lietuviškai (buvo numatęs pasakyti ir baltarusiškai, tačiau kapitula nesutiko.) Prisistatydamas kalbėjo: „[…] Stoju nepažįstamas, todėl pirmiausia prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiųstu Jums rodyti į Dangų kelią […]. Nuo šio laiko mes gyvensime kaip viena didelė dvasinė šeima, kurios aš būsiu tėvu ir vadu […].“ Toliau plečia, kartoja tėviškos globos mintį: „neatstumsiu nuo savęs nė vieno“, „[…] sveikinu visus […] teisius ir nusidėjėlius“, „būsiu visų mokytojas“, „rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu“, „tėvu ir ganytoju“, „Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą.“ Atsiriboja nuo pasaulietinių, politinių interesų – „Mano darbo dirva – Kristaus Karalija (Kovojanti Bažnyčia). Mano partija – Kristus.“ Nurodo veiklos būdą: „Ateinu pas jus su meile, taigi – neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile.“ Baigia malda į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė.“

Vaižgantas apie pamokslą yra pasakęs: „Tokios apaštalavimo dvasios Vilniaus bažnyčios kažin kada bėra girdėjusios.“ Kaip ją praturtina pasirinktas vyskupo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“!

Ištikimas savo programai („Rūpinsiuos kaip Kristus apglobti visus [!]; būti visiems visu kuo“) svarbiausiu uždaviniu laikė kunigų apaštalų ugdymą. Todėl tuoj po ingreso nuėjo į seminariją. Apsilankymai paskaitose, pokalbiai su klierikais parodė, kad lietuviams ir gudams kelias į ją uždarytas. „Užrašuose“ parašė: „Tautinis šovinizmas šios diacezijos kunigų liga, ta liga serga ir seminarija.“ Rūpindamasis ją šalinti, kartojo: „[…] būk Tamista galų gale kuo nori, tik turėk kunigo apaštalo širdį ir, patekęs į parapiją, tikrai atsidėjęs tarnauk žmonėms[…]. Jėzus mus siuntė […] Evangelijos skelbti, o ne kalbų mokyti […], ne liaudies aklumu ir tamsumu naudojantis savo tautines politikas varinėti.“

Trokšdamas, kad seminarija ugdytų kunigus, pasiryžusius „visiems lygiai tarnauti“, kad plėstųsi jų akiratis, labai sunkiomis aplinkybėmis siuntė gabesnius alumnus į kitas mokyklas. Jau 1919 m. už vyskupijos ribų mokėsi 11 dvasininkų; 1921 m. studijuoti į Liubliną išvyko 12 kunigų, į Varšuvą – 8, į užsienį – dar 6; 1925 m. – net 43 dvasininkai, be Stepono Batoro universiteto, studijavo Liubline, Varšuvoje, kitur užsienyje.

Kunigų apaštalų ugdymas glaudžiai siejasi su požiūriu į gudus, kurie, mišrioje tautiniu atžvilgiu vyskupijoje sudarydami tikinčiųjų daugumą, buvo niekinami, laikomi eretikais (panašiai kaip lietuviai pagonimis). Kad vyskupas jų padėtį žinojo, matyti iš jo atsakymo į gudo V. Lastauskio (beje, mūsų rašytojos M. Lastauskienės vyro) sveikinimą per pietus po ingreso. Tuomet jis atsakė: „Žinau, liūdnas gudų padėjimas. Aš atnešiau jiems šviesą. […] Bet žinokit, kad vyskupas ne visagalis. Tegu pati tauta keliasi iš miego. […] Praneškit saviems, kad gudų kalba man lygiai brangi, kaip ir kitos. Aš jos netrukus išmoksiu.“

Numatydamas iš gudų tautinio atgimimo („ kurio niekas nesustabdys“) galėjusias išplaukti neigiamas pasekmes Bažnyčiai (dėl lenkinimo), teigė: „[…] aš gudų atgimimui nesipriešinsiu, bet remsiu, kad jis iš vagos neiškryptų.“ Šiam tikslui numatė ir vienuolijų steigimą: „[…] žadėjau ypač šiame darbe jiems padėti.“ (Iš pokalbio su A. Cikota, būsimuoju marijonu, vėliau – vienuolijos generolu, nukankintu Stalino lageriuose – „Vatikano šnipas“.)

„Šiame darbe“ labai padėjo Drujoje 1924 m. įsteigtas baltgudžių vienuolynas (vienintelis šios tautybės Lenkijoje), noviciatas, lenkiška gimnazija, kurioje mokėsi ir stačiatikiai, ir Mozės išpažinėjai, taip pat įsteigta Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų vienuolija (eucharistiečių). Kadangi marijonai buvo grynai katalikiška vienuolija visoms tautybėms, ji lenkų valdžiai bei Vilniaus kapitulai visą laiką kėlė įtarimą, todėl Vilniaus vaivada L. Bocianskis prieš pat karą (1938 m.) vienuolius iš Drujos išvarė jėga.

Apie vyskupo Jurgio tiesiog istorinę reikšmę baltgudžių religiniam švietimui leidžia spręsti minėto V. Lastauskio (taip pat žuvusio Stalino koncentracijos lageryje 1936 m.) atsisveikinimo žodžiai, pasakyti prie vyskupo karsto bazilikos kriptoje: „Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų vardu, kaip Vilniaus vyskupui.“ Pabrėžęs, kad „vyskupijos sostas nuo seniausių laikų turi daug baltgudžių […], tačiau jų dvasios reikalai nuo 1387 m., nuo Lietuvos krikšto, ligi pastarųjų laikų nebuvo tinkamai rūpinami. Tik [!] a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpinti baltgudžių dvasios reikalus jau jų prigimtąją kalba. […]. Baltgudžių katalikai ilgai gailės savo Gerojo Ganytojo, ilgai jį atmins ir aukštai gerbs vysk. Jurgio vardą. […] Tebūnie amžina garbė teisingam [pirmiausia!] ir nuoširdžiam darbininkui.“

Kitas baltgudis, kun. K. Kulakas kupiname skausmo nekrologe („Ir kodėl, kodėl jis mirė?“) teigė: „Įrašysim Tavo vardą savo metraščiuose bei širdyse taip pat mes, baltgudžiai, nes tu norėjai ir veikei [!], kad mūsų tauta būtų ir kad būtų didi tikėjimu, viltimi ir meile Dievui.“