„Kad klastingas priešas nesiveržtų“: Lietuvos globėjas šv. Kazimieras – karys

Pradinis/Šventieji/Šv. Kazimieras/„Kad klastingas priešas nesiveržtų“: Lietuvos globėjas šv. Kazimieras – karys

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

 

Dabar gali tu tėvynę savo

Sergėt ir globot: kad klastingas priešas

Nesiveržtų jon, kad mūsiškei tautai

Jis negrasintų.[1]

Rusijos karas Ukrainoje ne vieną įkvėpė prisiminti globėjus, kurių užtarimu buvo kliautasi Abiejų Tautų Respublikoje. Šv. Kazimieras (1458–1484), kuris daugeliui siejasi su efemerišku skaistumu ir trapumu, XVII–XVIII a. pirmiausia buvo suvokimas kaip galingas globėjas kovose su Rusija. Šventasis ne kartą „kovojo ir laimino“ savojo krašto gynėjus, prieš jį blyško „mėnulis otomanų vėliavose“, jis be paliovos „meldėsi už saviškių saugumą“.

Nors žemiškajame gyvenime šv. Kazimieras nepagarsėjo šlovingais karo žygiais bei laimėjimais, tačiau tautai sunkiais momentais visada buvo šaukiamasi šv. Kazimiero užtarimo. Karalaičio parodyti tikėjimo būdai kaip sektini pavyzdžiai tikinčiųjų sąmonėje nebuvo atskiriami nuo valstybės globėjo įvaizdžio, ir jo garbinimo ištakos pirmiausia liudijo valstybinio šventojo statusą ir svarbą, o ankstyvojoje hagiografinėje tradicijoje akcentuojama karo stebuklų tema. Pirmasis šv. Kazimiero biografas Zacharijas Fereris (Zacharias Ferreri, 1479–1524), tik vos užsimindamas apie tai, kad prie karalaičio Kazimiero kapavietės Vilniaus katedroje daugelis „atgauna klausą, kalbą, galimybę vaikščioti, regėjimą ir buvusią sveikatą, […] atgyja mirusieji bei kasdien vyksta kiti stulbinantys stebuklai“, vieną karinį stebuklą plačiai aprašė:

Kai Maskvos kunigaikštis Vasilijus, įsipynęs rutėnų klaidatikystėje, surinko didžiulę schizmatikų kariuomenę iš beveik šešiasdešimties tūkstančių raitelių ir netikėtai puolė Lietuvos sienas, lenkų ir lietuvių vadai, užklupti nepasiruošę, visiškai nežinojo, nei kokiomis pajėgomis galėtų pasitikti priešą, nes jų jokiu būdu neužteko, nei kokia kariuomene kliaudamiesi galėtų priešintis, nes ši buvo labai toli […]. Prigimtis ir didžiadvasis kilnumas, kuriuo tie įžymieji vadai buvo apdovanoti (nors ir suvokė, kad gali būti ne tik priešų įveikti, bet tiesiog juose paskęsti), skatino vis dėlto nuo priešo nesitraukti ir nesileisti bėgti, – surinkę kiek galėjo, gal du tūkstančius ar apie tiek, iš šeimynykščių, vietinių bei atvykusių, narsiai pasiliko kautis. O būdami dievobaimingi ir atsidavę Kristui, suprato, kad jei iš širdies šauksis, kadangi Dievas mums prieglauda ir stiprybė, pagalba varguose, negalės jiems laiku nepagelbėti, ir nusprendė, jog toji neganda juos ištikusi todėl, kad pažadėję pasirūpinti (kaip ne kartą buvo nutarę), jog palaimintasis Kazimieras […]. Dėl to su ašaromis ėmė melsti pagalbos iš aukštybių ir, ieškodami paramos pas patį palaimintąjį Kazimierą, vienu balsu šitaip meldėsi: „Dangiškasis Kazimierai, kurį tikime esant mūsų tautos gynėju ir šios tėvynės ypatinguoju globėju pas visagalį Dievą, pažvelk į šią mūsų nelaimę ir sielvartą, te neužvaldo mūsų nedori priešai schizmatikai, išsižadėję tikrųjų Šventosios Motinos Bažnyčios apeigų bei prieglobsčio. Tu mūsų viltis, tu mūsų apsauga! Pasigailėk tavosios pagalbos meldžiančios tėvynės, kurioje esi gimęs ir užaugęs. […] Ištarus tuos žodžius, juos pagavo kažkokia aiškiai juntama nežemiška dvasios stiprybė, kažkoks proto žvalumas, ir nors patyrė iš žvalgų totorių, kad maskvėnų raitelių skaičius viršija šešiasdešimt tūkstančių (kad taip ir yra, buvo aiškiai matyti iš tolo stebint saulėtą vietą, kur tie patys maskvėnai buvo apsistoję ir įrengę karo stovyklą), o lietuvių vadai (kaip esame sakę) tegalėjo draugėn surinkti tik du tūkstančius: tačiau nieko nesibijodami nutarė pulti priešą. […][2]

Pirmojoje biografijoje (1521) nenurodoma nei stebuklingos pergalės vieta, nei laikas, neminimas vėliau hagiografijoje įsitvirtinęs šventojo pasirodymas, tik po karštos maldos į palaimintąjį tėvynės globėją pagavusi „aiškiai juntama nežemiška dvasios stiprybė“ ir „proto žvalumas“ – neabejotini globėjo paramos ženklai.

Popiežiaus Klemenso VIII 1602 m. lapkričio 7 d. paskelbta brevė „Quae ad sanctorum“, kurią sudaro leidimas Lenkijoje ir Lietuvoje švęsti Šv. Kazimiero liturginę šventę sub duplici ritu, apvainikavo sudėtingu istoriniu laikotarpiu vykusį karalaičio Kazimiero kanonizacijos procesą, šventojo garbinimas pradėjo reikštis įvairiausiomis pamaldumo formomis, pabrėžiant valstybinio globėjo pareigą teikti karinę pagalba tėvynei. Hagiografinė ikonografija byloja, kad šv. Kazimiero atvaizdo paieškos suintensyvėja pačioje XVI a. pabaigoje, o ikonografinei tradicijai ypač svarbūs jubiliejiniais 1600 m. Romos raižytojo Jokūbo Lauro (Jacobus Laurus, 1575–1645 (?)) sukurti šventojo atvaizdai. J. Lauro sukurti raižiniai „Šv. Kazimieras karys“ ir „Čenstakavos Dievo Motina“ išsiskiria „nekanoniška“ šv. Kazimiero ikonografija: pirmasis vaizduoja šv. Kazimierą kaip romėnų karį, antrajame – šv. Kazimieras vaizduojamas su Švedijos šventuoju globėju karaliumi Eriku.

1600–1606 m. „Šv. Kazimiero kario“ atvaizdo ikonografinės programos kūrėjas yra Martynas Baronas (Marcin Baron, Martinus Barunus, † 1610) lenkų istoriografijoje tituluojamas antruoju (po Petro Skargos) pagal svarbą hagiografu[3]. 1600 m. jis atvyko į Romą gauti Apaštališkojo Sosto imprimatur Lenkijos šventųjų ir palaimintųjų katalogui. Raižinys byloja, kad tais pačiais metais romietis dailininkas ir lenkų hagiografas susitiko ir abu kartu sukūrė šv. Kazimiero atvaizdą, kuris greičiausiai ir turėjo iliustruoti minėtąjį šventųjų katalogą. 1600–1602 m. J. Lauras ir M. Baronas kartu sukūrė ne vieną raižinį: pasirašydami kūrinius žymėdavo, kad M. Baronas yra „author“, o J. Lauras – „inventavit et sculpsit“. Grįžęs į Krokuvą M. Baronas tobulino Lenkijos šventųjų katalogą, tačiau jo nespėjo išspausdinti ir rankraštis dingo. Manoma, kad savaip interpretuojamą M. Barono tekstą 1645 m. išspausdino Petras Jacintas Pruščas (Piotr Hiacynt Pruszcz) pavadinimu „Forteca Duchowna Krolewstwa Polskiego“.

Šv. Kazimieras. Jacobus Laurus, 1600, vario raižinys, BUW GR, zb. Król., t. 83, Nr. 3

Gali būti, kad 1600 m. vaizduoti „lenką karalaitį“ kaip romėnų karį su skeptru rankoje Martyną Baroną ir Jokūbą Laurą paskatino Amžinajame mieste matomi Romos valdovų prototipai, galbūt šią ikonografiją nulėmė net trys kariniai šv. Kazimiero stebuklai, pavaizduoti šalia centrinio atvaizdo, o gal užsakovas ir dailininkas gerai neįsivaizdavo, koks turi būti šv. Kazimieras. Pažymėtina, kad 1602 m. kovo pabaigoje Vilniaus katedros kanauninkas Grigalius Svencickis, atvykęs į Romą baigti oficialaus kulto patvirtinimo proceso, atsivežė kanoninį šventojo karalaičio atvaizdą ir tokį liepė pavaizduoti tam pačiam J. Laurui 1603 metais[4]. Raižinyje matome visiems apžįstamą šv. Kazimierą: su Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepure ir apsiaustu, su kryžiumi ir lelija rankose.

Šv. Kazimieras. Jacobus Laurus, 1603, vario raižinys, in: Officium S. Casimiri Confessoris…, Romae, 1603, antraštinis puslapis, Bibl. Vallicelliana, Miscell. G. 104

Kariška ikonografija persikelia į paveikslo gilumą: kalvoto peizažo fone vaizduojama šv. Kazimiero vedama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė. G. Svencickis, pasakodamas apie kelionės iš Romos į Vilnių metu įvykusį stebuklą, pamini, kad stebuklingai į prarają nenukritusiame, pačiam šv. Kazimierui padedant išgelbėtame vežime, be pašventintos vėliavos ir Romoje atspausdintų liturginių tekstų, buvo „autentiškas paties Šventojo ir daugelis kitų paveikslų“[5]. J. Lauro pavaizduoti kariniai įvykiai nekalba apie „istorinį“ stebuklingų pergalių skaičių, bet sureikšmina šventojo – valstybės globėjo ir gynėjo vaidmenį: „Davę jam įžadą kariai pasiekia žymią pergalę“, – vadinasi, svarbiausia „pasikliauti Dievu ir palaimintuoju Kazimieru“ ir net „plaukas nuo galvos nepražus“ (Lk 21, 18).

1600 m. kurdamas centrinį šv. Kazimiero atvaizdą J. Lauras rėmėsi paplitusia tradicija bei kartojo amžininkams gerai pažįstamą ankstyvosios krikščionybės kankinio arba išpažinėjo atvaizdą, kuris katalikiškosios reformos laikais tapo „Kristaus kario“ prototipu. Tokia šv. Kazimiero ikonografija leidžia šventąjį matyti kaip valstybės ir tikėjimo gynėją. Be to, šarvai ir ginklai reiškia Kristaus kario šv. Kazimiero stiprybę kovoje su visada stipriu ir nematomu priešu – nuodėme: „Tu davei man savo apsaugos skydą, ir tavo apvaizda padarė mane didį“ (2 Sam 22, 36). Apaštalas Paulius karinius atributus aiškiai priskiria dvasinės kovos sričiai: „O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 17). Kai kuriuose kraštuose, pavyzdžiui, Nyderlanduose ir Sicilijoje šv. Kazimiero buvo šaukiamasi ne tik prašant pagalbos nuo „schizmatikų maskvėnų“ ir „Romos kryžiaus priešų“, bet ir ypač meldžiant stiprybės pagundose prieš skaistybę, buvo tikima, kad šv. Kazimiero užtarimu galima apsisaugoti nuo bet kokio juslinio antpuolio. Todėl kareiviška šventojo apranga turėtų būti suprantama ir kaip kovos tėvynės išorės priešais, ir su nematomais krikščionio sielos ir kūno priešais ženklas.

Nuo 1603 m. šv. Kazimiero atvaizdo istorijoje įsitvirtina kanoninis karalaičio ikonografinis tipas: šarvus apgaubia šermuonėlių mantija, dešinėje rankoje kryžius, kairėje – skaistumo simbolis lelija. Rečiau pasitaikantis kariškasis šv. Kazimiero aspektas iš jo atvaizdo istorijos neišnyks: jojantis ant žirgo ir savajai kariuomenei padedantis šventasis globėjas regimas ir XVII a. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Karžygių koplyčios stiukuose, ir XX a. Panevėžio Kristaus karaliaus katedros apsidėje.

„Stebuklas prie Polocko“, Giovanni Pietro Perti, Giovanni Maria Galli. XVII a. stiukas, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Karžygių koplyčia

XVIII a. įsitvirtina šv. Kazimiero prieš karo mūšį besimeldžiančio bajoro atvaizdas, dažniausiai atsiklaupusio priešais Dievo Motinos paveikslą. Nuolatinę pagalbą savajai tautai liudija stebuklo prie Polocko vaizdavimas XVII–XVIII a. tapytuose ir auksakalystės kūriniuose: šv. Kazimieras vaizduojamas visafigūris, fone – pergalingas mūšis.

„Mūšis prie Polocko“, Pranciškus Smuglevičius, 1774, drobė, aliejus, Romos Šv. Stanislovo bažnyčia

Kaip karvedys šv. Kazimieras pavaizduotas ir 1774 m. nutapytame Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksle „Mūšis prie Polocko“ Šv. Stanislovo bažnyčioje Romoje. Paveikslas buvo sukurtas tais pačiais metais, kai kaimyninės valstybės pirmą kartą pasidalino Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritoriją.

Kaip ir daugelį kitų menininkų, ATR žlugimas paveikė Smuglevičių: jis tapė „Tėvynės kapo“, „Tado Kosciuškos priesaikos“ temomis. Romos paveiksle šv. Kazimieras yra „sužmoginamas“, jis nebėra barokinė „pergalės ikona“, jis pavaizduotas ne ant žirgo kaip daugumoje šios temos kompozicijų, bet kaip paprastas karvedys akmenuota žeme vedantis išsigandusią savo kariuomenę. Vienintelis šventumo ir galios atributas – nuo jo sklindanti ryški šviesa, kuri apakina priešus ir sukelia paniką rusų kariuomenės eilėse, o danguje rožių ir lelijų vainiką laikantys angelai. Trečiasis padalinimas 1795 m. baigėsi visišku valstybės likvidavimu, tačiau Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas teigia viltį naktyje.

Siekis priartinti šventąjį prie gyvenamojo meto ir vaizduoti taip, kad atsispindėtų epochos įvykiai, dvasia, papročiai buvo būdingas visiems laikams. Šv. Kazimiero atvaizdo istorija nuo Jokūbo Lauro iki Pranciškaus Smuglevičiaus rodo, kad ir pas mus kiekviena epocha pasirenka kriterijus, dėl kurių pamaldumas šv. Kazimierui nesustabarėja. Pirmiausia keliamas klausimas, ar šv. Kazimieras atliko Bažnyčiai ir tikinčiųjų bendruomenei reikalingus darbus, ar jo kulto tradicijoje pastebimi laiko ženklai yra reikšmingi mūsų kraštui. Šv. Kazimiero kario atvaizdas liudija, kad šventasis karalaitis buvo matomas kaip galintis suteikti greitą ir regimą pagalbą „bet kokios žmogiškos vilties“ netekusiai savajai tėvynei.

Šiandien Ukrainos kare jį tokį pamatykime ir mes!

 

Straipsnį parėmė Lenkijos institutas Vilniuje

[1] Ankstyvieji šv. Kazimiero „gyvenimai“, sudarytojas Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, 2004, p. 103.

[2] Ankstyvieji šv. Kazimiero „gyvenimai“, p. 67–71.

[3] Aleksandra Witkowska, Ryszard Knapiński, „Odnaleziony pierwowzór Kolońskiej serii Icones et miracula Sanctorum Poloniae“į in: Czynem i prawdą, Olsztyn, 2004, p. 179–180.

[4] Prie šv. Kazimiero karsto inventoriuje yra minimas 1600 m. votas su šv. Kazimiero atvaizdu. Plg. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 4–35808 (A–2472), p. 94, voto Nr. 9.

[5] Ankstyvieji šv. Kazimiero „Gyvenimai“, p. 157.