Vilniaus piligrimų centras kartu su UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“ pristato „amžinąjį“ kalendorių „Metai su šv. Faustina. Dievo Gailestingumą giedosiu per amžius“, sudarytą pagal šv. Faustinos dienoraštį ir laiškus.
Šv. Faustina (1905–1938) – Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolė, gyvenusi Vilniuje 1929 ir 1933–1936 metais, gailestingumo žinios apaštalė. Daug kam ji pažįstama iš „Dienoraščio“, kuriame aprašė savo vidinio gyvenimo patirtis, todėl ne veltui vadinama pastarojo šimtmečio viena didžiausių mistikių.
Pats šv. Faustinos „Dienoraštis“ yra visai neplona knyga, jį išsyk skaityti ne vienam yra per sunku. Naujajame kalendoriuje turime kiekvienai dienai skirtą vieną citatą, tai dienai skirtą mintį. Tikimės, kad šv. Faustinos „Dienoraštis“ taip bus lengviau prieinamas eiliniam, paprastam žmogui, kuris negyvena tokio intensyvaus dvasinio gyvenimo, kokį gyveno šv. Faustina. Dažnai iš šventųjų mokomės, semiamės išminties, sekame jų pavyzdžiu. Ir ta maža šventosios Faustinos mintis gali būti kaip mažas impulsas dienai, maža piliulė, pagydanti kokį širdies skausmą ar negalią.
Dienoraščio ištraukos
Sausio 1 d.
Šiąnakt dvyliktą valandą atsisveikinau su senaisiais 1936 metais ir pasveikinau 1937 metus. <…> Dieve mano, nesibaigiantis Gerume, prašau Tavęs, tegul mane visur ir visada lydi nesibaigiantis Tavo gailestingumas.
(1937 m. sausio mėn. 1 d., D 859)
Vasario 1 d.
Jėzau, išlaikyk mane šventoje baimėje, kad nešvaistyčiau malonių veltui. Padėk man būti ištikimai Šventosios Dvasios įkvėpimams, leisk, kad verčiau man iš meilės Tau sprogtų širdis, negu apleisčiau bent vieną šios meilės aktą.
(1938 m. vasario 1 d., D 1557)
Balandžio 17 d.
Šiandien per Prisikėlimo šv. Mišias išvydau švytintį Viešpatį Jėzų, kuris prisiartino prie manęs ir tarė: Ramybė jums, mano vaikai, ir pakėlė ranką, ir laimino. Rankų ir kojų, ir šono žaizdos buvo neužgijusios, o švytinčios.
(Šv. Velykos, 1933 m. [balandžio 16 d.], D 205)
Gegužės 2 d.
Dievo Motina, Švenčiausioji Marija, mano Motina, Tu dabar ypatingu būdu esi mano Motina, o taip yra todėl, kad Tavo mylimas Sūnus yra mano Sužadėtinis, taigi abu esame Tavo vaikai. Dėl savo Sūnaus turi mane mylėti. Marija, mano brangiausia Motina, vadovauk mano vidiniam
gyvenimui, kad jis būtų malonus Tavo Sūnui.
(Amžinųjų įžadų diena, 1933 m. gegužės 1 d., D 240)
Liepos 20 d.
Pakilau ir tariau Viešpačiui: Jėzau, sutramdyk audrą, nes Tavo vaikas daugiau nebepajėgia melstis ir mane kamuoja mieguistumas. <…> Kitą dieną seserys kalbėjo apie staiga nurimusią audrą nežinodamos, ką tai reiškė. Nieko į tai neatsakiau, tik pamaniau: Jėzus ir Faustina žino, ką tai reiškia…
(1937 m. liepos [12−20 d.], D 1197)
Rugpjūčio 9 d.
Adoraciją atlikau už užkietėjusių nusidėjėlių atsivertimą, o ypač už tuos, kurie nustojo viltis Dievo gailestingumo. Mąsčiau, kiek daug Dievas iškentėjo ir kokią didžiulę meilę mums parodė, o mes netikime, kad Dievas mus taip myli.
(1934 m. rugpjūčio 9 d., D 319)
Šv. Faustina pati labai brangino pilkas kasdienybės dienas, sakydavo: Darbo ir pilkumos dienos, jūs man visiškai nesate tokios pilkos, nes kiekviena akimirka man atneša naujų malonių ir galimybių daryti gera (D 245). Versdami kalendorių rasime ir džiaugsmo, ir skaudžių dienų, taip šv. Faustina atsiskleidžia kaip tikras, gyvas, gyvenimu pulsuojantis žmogus.
2000 m. balandžio 30 d. popiežius Jonas Paulius II ses. Faustiną paskelbė šventąja. Kanonizacijos iškilmės lygiagrečiai vyko šv. Petro aikštėje Romoje ir Lagevnikose, pasitelkiant teletiltą
Leidėjai tikisi, kad šie žodžiai subyrės kaip sėklos į skaitančiųjų širdis ir duos gražių vaisių.
Kalendorių sudarė Asta Gustaitienė, Emilija Karčevska, Petras Mackela ir Vilija Tauraitė. Dizainą sukūrė ir maketavo Agnė Paulėkienė.