Vienuolikmetė žydų gelbėtoja (išskirtinė šeimos istorija)

Virginija Skučaitė

 

Lietuvos žydų genocido dienos proga Prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo žmones, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus. Tarp 38 apdovanotųjų (dauguma jų jau mirę) – Bronislava Birutė Straupytė-Jereminienė.

„Straupių šeima mums labai gerai žinoma, aprašyta Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai”. Knygoje rašoma, kaip Plungės rajono Šarnelės kaimo gyventojai Juozas ir Bronislava Straupiai bei jų kaimynai Adolfina ir Juozas Kerpauskai išgelbėjo 25 žmones (spaudoje minėta, kad 26). Gelbėtojams padėjo ir jų vaikai. J. ir B.Straupių žygdarbį Jad Vašem  įvertino 1981 m. pripažindami juos Pasaulio tautų teisuoliais, o 1999 m. J. ir B.Straupiai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiemet minėtu kryžiumi apdovanota ir jų dukra – Bronislava Birutė Straupytė-Jereminienė. Karo metais būdama vienuolikmetė, ji ne kartą gelbėjo savo šeimą ir jos slepiamus žydus nuo pražūties, neišdavė slepiamųjų net ir per įnirtingą Straupių sodybos kratą 1942-ųjų vasarą”, – pasakojo Vilniaus valstybinio Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėtojų skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja.

Po apdovanojimų ceremonijos prezidentūroje į „Kauno dienos” redakciją užsukusi B.B.Straupytė-Jereminienė sutiko papasakoti išskirtinę savo šeimos istoriją.

„Gimiau poeto Vytauto Mačernio tetos mokytojos Bronislavos Mačernytės ir jautraus kitų nelaimėms ūkininko Juozo Straupio šeimoje, turėjusioje tarpukariu 80 ha žemės, modernius ūkinius pastatus ir padargus, – iš toli pradėjo savo prisiminimus B.B.Straupytė-Jereminienė. – Augau drauge su jaunesniais broliuku ir sese. Anuomet gyvenome Telšių apskrities (dabar Plungės rajonas) kalvotame Šarnelės kaime.”

Karo pradžioje įsiveržus vokiečiams ir pradėjus žydus varyti į Telšių getą, B.B.Straupytės-Jereminienės tėtis išvažiavo savo akimis pamatyti, kas ten darosi.

„Užsuko ir į Alsėdžius atsiimti iš žydo Faktoriaus jam nuvežtų išdirbti odų. Faktorius paprašė gelbėti jo labai gausią, dvylikos asmenų šeimą. Grįžęs namo, tėtis susitarė su kaimo pakraštyje, prie miško, gyvenusiais Adolfina ir Juozu Kerpauskais, kad šie paslėps savo sodyboje žydus, o tėtis parūpins produktų jiems maitinti”, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

„Faktoriaus šeimos vaikus ir senelius tėtis atvežė vėlai vakare dviem arkliais kinkytame vežime su šienu, o suaugusieji tos šeimos nariai važiavo paskui dviračiais. Po kiek laiko tėtis atvežė į tą sodybą dar kelis žydus”, – pasakojo dabar Šventojoje gyvenanti B.B.Straupytė-Jereminienė.

Tai buvo tik pradžia. Vėliau jos tėtis Telšiuose sutiko gydytoją žydą Dovydą Kaplaną, kuris paprašė gelbėti jį, jo seserį ir jos draugę. Beje, vokiečiai jiems reikalingam gydytojui buvo leidę dieną dirbti savo darbą, o vakare jis turėjo grįžti į getą.

Į panašią situaciją buvo patekusi ir gydytojų Miriamos ir Maušos Blatų šeima. Sutartu laiku ir vietoje nėščią Miriamą ir jos vyrą Maušą, Miriamos motiną Chają Todesienę J.Straupis įsodino į vežimą, apdengė šiaudais ir taip parsivežė į namus. Vėliau buvo parvežti ir kiti.

„Būdama vienuolikmetė, girdėjau tą naktį kažkokį triukšmą namuose. Mačiau pro durų plyšį, kaip mama padavė valgyti prie stalo susėdusiems žmonėms, šnekėjusiems tarpusavyje man nesuprantama kalba. Rytą mamos paklausiau, kas naktį pas mus buvo svečiuose. Mama paaiškino, kad tai buvo netoli sodybos įklimpę su vežimu žmonės, kurie pasiprašė nakvynės, o rytą išvažiavo”, – prisiminimais dalijosi B.B.Straupytė-Jereminienė.

Jis pasakojo, kad tuomet mamos pateikta versija jos nenuramino, nes toliau rūsyje, po svetainės grindimis, girdėdavo kažkokius nesiliaujančius bruzdesius.

B.B.Jereminienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, nes būdama vos vienuolikos rizikavo savo gyvybe ir padėjo gelbėti žydus. „Vėl pradėjau mamos klausinėti, kas ten krebžda. Tada mama nusprendė nebeslėpti tiesos – pasakė, kad pas mus po namo grindimis gyvena žmonės, bet apie tai niekas negali žinoti. Jei kam nors prasitarčiau, vokiečiai sušaudytų visą mūsų šeimą ir tuos žmones. Prisiekiau visais šventaisiais, kad niekam nieko nesakysiu. Ir žodį ištesėjau, kartu tapdama žydų gelbėjimo misijos dalyve”, – pasakojo B.B.Straupytė-Jereminienė.

Vienuolikmetė mergaitė tapo Straupių šeimos akimis ir ausimis. Pranešdavo tėvams, jei užlipusi ant kalvelės pamatydavo svetimus žmones, įspėdavo apie galimas kratas kaimynus, padėjusius Straupiams gelbėti žydus.

„Kartą pamačiau pro langą, kad į sodybą važiuoja dviem arkliais kinkytas vežimas, pilnas uniformuotų vyrų. Pasakiau tėčiui. Šis greitai dingo už namo, kur buvo didžiulė vištidė ir rugių laukas.

Toje vištidėje, po laktomis, buvo įrengtas bunkeris, kur tuo metu slėpėsi šeši žydai. Tėtis jiems spėjo pranešti apie vokiečių kratą ir užmėtyti vištų mėšlu bunkerio dangtį po laktomis. Pats tėtis pasislėpė rugių lauke”, – pasakojo pašnekovė.

Pasak jos, vokiečiai grasino visus sušaudyti, jei neparodys, kur slepia žydus.

„Mama pasakė, kad sodyboje jokių žydų nėra. „Jei netikite, ieškokite”, – sakė ji. Ir prasidėjo: gestapininkai naršė po visą sodybą, durtuvais badė daržinėje sukrautą šieną, išlandžiojo tvartus, klėtį, pašiūres. Užsuko ir į vištidę. Mes su mama, lydėjusios vokiečius, nutirpome – o jei suras… Tačiau išgelbėjo vokiečiams būdinga švara – juos labai nervino prie chromo batų padų limpančios vištų išmatos, nemalonus jų kvapas. Vokiečiai vištidėje neužsibuvo – raukydamiesi ir spjaudydamiesi ją paliko. Paskui keikdamiesi ilgai valėsi padus į sodybos žolę. Vienas iš gestapininkų, pamatęs mane, prisėdusią prie vištidės ant akmens, priėjo ir pasiūlė daug daug šokolado, jei pasakysiu, kur slepiami žydai. Pasakiau, kad jokių žydų pas mus nėra. Tada jis pakėlė savo gauruotomis rankomis mane nuo žemės ir pagrasino užmušiąs, jei nepasakysiu tiesos”, – prisiminimais dalijosi B.B.Straupytė-Jereminienė.

Pašnekovė dabar šypsosi, kad tuomet viskas baigėsi laimingai. „Vertėjas, pasitaręs su kitais gestapininkais, pasakė jam, kad šis paleistų mane, vos gyvą iš baimės, kad laikas važiuoti iš sodybos. Ir išvažiavo nieko neradę. Net ir bunkerio, įrengto po augusiu ant jo dangčio serbentų krūmu”, – pasakojo ji.

Pasak žydų gelbėtojos, daugeliu atvejų apie tokias vokiečių kratas tėvams iš anksto kažkas pranešdavo iš Alsėdžių. Tuomet J.Straupis nuveždavo žydus vyrus kelioms dienoms pas Žemaičių Kalvarijos bažnyčios kleboną, kuris paslėpdavo atvežtuosius bažnyčios bokšto palėpėje. Žydes moteris paslėpdavo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, gyvenusios vienuolyne – ilgame mediniame name priešais senąsias kapines. O kur buvo slepiami žydų vaikai? Tai atskira istorija.

Su po vištide buvusiu bunkeriu susijusi ir dar viena išskirtinė ir ypač jautri istorija. Čia gydytojo Blato žmona pagimdė mergytę. Suprantama, kūdikiui nepasakysi, kad vykstant kratai negalima verkti.

„Mano tėtis, pasitaręs su mama, suplanavo kūdikio gelbėjimo operaciją: šiltai suvystytą kūdikį tėtis nunešė pas daugiavaikį kaimyną, tiksliau, paliko prie jo namo durų. Pats stebėjo pasislėpęs, kas bus toliau. Kai mergytė pravirko, kaimynas išėjo pažiūrėti – pamatęs kūdikį, sumišo. Pasišaukė žmoną ir abu nutarė nešti radinį vidun, nors patys turėjo naujagimį. Kitą rytą tas kaimynas atėjo pas mus ir papasakojo, kas atsitiko. Klausė: ką dabar daryti? Tėtis pasakė: „Padėsim – gausi visokių produktų, pieno. Visai šeimai nieko netrūks.” Po poros savaičių Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje įvyko tos Blatų šeimos mergaitės krikštynos, o tėtis su mama tapo jos krikštatėviais. Mergytė gavo Juzefos vardą”, – pasakojo B.B.Straupytė-Jereminienė.

Kitas išgelbėtas vaikas – tų pačių Blatų trimetė dukrelė, kurią slėpė viena garbaus amžiaus moteris.

„Deja, ją kažkas įskundė vokiečiams, ir moteris kartu su savo slėptąja žydaite atsidūrė Telšių kalėjime. Tai sužinoję Blatas prašė mano tėčio gelbėti jo trejų metukų dukrelę iš kalėjimo. Tėtis sužinojo, kad kalėjimo viršininkas – sukalbamas žmogus. Tad, pridėjęs į prigręžtą skylučių medinę dėžę, panašią į lagaminą, rūkytų lašinių, skilandžių, dešrų, kumpio, naminės degtinės, išvažiavo į Telšius, pas kalėjimo viršininką”, – prisiminė pašnekovė.

Šį pasimatymą jos tėčiui suorganizavo svainis Juozas Mačernis, dėstęs Telšių kunigų seminarijoje ir pažinojęs kalėjimo viršininką.

„Kvapnios lauktuvės iš kaimo padėjo sutvarkyti kalėjime reikalą. Trimetė mergytė buvo nurašyta iš kalėjimo kaip mirusi. Tėtis, prigirdęs ją aguonų pienu, įdėjo į tuščią medinę dėžę ir, sėkmingai išnešęs iš kalėjimo, atidavė paleistai iš kalėjimo jos globėjai”, – apie laimingai pasibaigusią gelbėjimo operaciją pasakojo B.B.Straupytė-Jereminienė.

Vaišių stalas ant slėptuvės

Straupiams ne kartą teko griebtis įvairių gudrybių, kad apsaugotų slepiamus žydus.

„Rengdamiesi Kalėdoms, tėvai nutarė parodyti vokiečių kontroliuojamai vietos valdžiai ir patiems vokiečiams, kad sodyboje žydai neslapstomi. Tai nutarta padaryti pakvietus į svečius valsčiaus vadovus ir vokiečių valdžios atstovą. Jie mielai sutiko – susėdo prie vaišėmis nukrauto stalo, nutiesto per du kambarius. Viename kambaryje jis stovėjo ant didelio kilimo, dengusio įėjimą į bunkerį, kur buvo įrengta nemažai miegamų vietų. Kilimo pakraštyje stovėjo vazonai su gėlėmis, Kalėdų eglutė. Nieko neįtariantiems svečiams vaišėse buvo taip smagu, kad jos baigėsi šokiais. Kitą dieną sodyboje slėpti žydai tvirtino vos nenumirę iš baimės baliaus metu. Bet po šio Straupių sumanymo netikėtos žydų paieškos tapo itin retos”, – prisiminė pašnekovė.

Pasakodama apie žydų gelbėjimą, Bronislava Birutė negalėjo neprisiminti jos mamos, Pasaulio tautų teisuolės, apdovanotos už žydų gelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, sesers vyro, buvusio Platelių pašto viršininko ir šaulių vado Boleslovo Korzos.

Jis buvo žiauriai nukankintas Rainių miškelyje. „Tose nekaltų žmonių žiauriose žudynėse Rainių miške tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo ir žydai”, – apgailestavo garbi žydų gelbėtoja. Apgailestavo, pasak jos, todėl, kad jai neteko girdėti, kad patys žydai tokius savo tautiečius pasmerktų už nusikaltimus Rainiuose ir kitose Lietuvos vietose.

Baigdama savo prisiminimus, B.B.Straupytė-Jereminienė dar kartą nuklydo į savo vaikystę, į mokyklos laikus, kai mokėsi Alsėdžiuose.

„Aš mokslo metais gyvenau pas tetą miestelyje. Man teko mokytis vienoje klasėje su visame miestelyje nemėgstamo žydšaudžio dukra, su kuria nė viena nenorėjome draugauti. Tačiau mano teta, kuri mokytojavo toje pačioje mokykloje, patarė daryti atvirkščiai – draugauti. Tai ir padariau. Buvau net kviečiama į to žydšaudžio namus, kur tapau mūsų ir kitų šeimų, slėpusių žydus, akimis ir ausimis”, – dar kartą patvirtino savo drąsą ir humanišką misiją garbaus amžiaus sulaukusi žydų gelbėtoja.

Susitikimas: bendrovės „DMN”, valdančios „Kauno dieną”, „Klaipėdą” ir „Vilniaus dieną”, akcininkas Mindaugas Mickevičius įteikė B.B.Jereminienei atminimo dovaną.

Pagrindinėje nuotraukoje: B.B.Jereminienė po apdovanojimo įteikimo su Prezidentu Gitanu Nausėda ir ją lydėjusiais vaikaičiu Mindaugu Mišeikiu ir Palangos meru Šarūnu Vaitkumi.