Skola kunigui ir filosofui dr. Juozapui Čepėnui

Pradinis/Pasaulio teisuoliai/Kun. Juozapas Čepėnas/Skola kunigui ir filosofui dr. Juozapui Čepėnui

 

Gyvenimą branginau ir gyventi norėjau.
Abejonėse, bet ne niekšybėje gyvenau.
Netikrume, bet ne blaškymesi mirštu.
Būtybių Būtybe, pasigailėk manęs!

 

Knygos viršelis

Tai antikos mąstytojo Platono žodžiai (vertimas mons. Petro Baltuškos), kurių lotynišką variantą ant savo būsimo kapo plokštės Daugailių kapinėse, šalia savo mylimo senelio, įrašė dr. kun. Juozapas Čepėnas (1880-1976). Kiekvienas, skaitantis juos, pasakys, kad tai intelektualo pasirinkimas.

Kun. Juozapas Čepėnas visą savo sąmoningą gyvenimą turėjo vieną tikslą – tobulinti save, skaityti, mąstyti ir tai, ką gavo iš knygų ir mąstymų, panaudoti kitų tobulinimui. Ne visai taip atsitiko, kaip jis norėjo – jis svajojo dirbti mokykloje, bet kapelionu ir vėliau progimnazijos direktoriumi (o tai buvo Zarasuose 1925-1928) jam teko būti vos keletą metų. Visą likusį darbingą amžių, išskyrus dar penketą, praleistų sovietiniuose kalėjimuose, jis dirbo parapijose – buvo vikaras, po to klebonas, pagaliau altarista. Buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, bene ilgiausiai išsilaikė Anykščiuose.

Atidesnis Lietuvos skaitytojas dr. kun. Juozapo Čepėno pavardę žino – 2001 metais „Regnum“ fondas yra išleidęs dr. Aldonos Vasiliauskienės sudarytą 133 puslapių nedidelio formato knygelę „Filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas“, kuriame publikuojami prisiminimai apie jį, rankraščių apžvalga ir biografinė apybraiža. Amerikos lietuviai šią pavardę taip pat yra girdėję  apie savo brolį jo jubiliejaus proga „Drauge“ yra rašęs Čikagoje gyvenęs istorikas ir vienas iš Lietuvių enciklopedijos redaktorių Pranas Čepėnas. Ir štai 2009 metais Vilniuje išleista jo prisiminimų ir apmąstymų knyga „Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai“.

Kun. dr. Juozapas Čepėnas su sūnėnu, būsimu kun. Juozu Čepėnu, kurio pastangomis išleisti dėdės rankraščiai

 

Pirmiausia apie pačių rankraščių likimą. Gaila, kad jie dienos šviesą išvydo tik dabar. Labiausiai jie buvo reikalingi atgimstant Lietuvai, kai mes norėjome sužinoti apie tai, kas sovietinės okupacijos metais buvo slepiama: apie Lietuvos istoriją ir sovietinio režimo nusikaltimus. O kun. dr. J. Čepėnas rašė ir gyveno kaip laisvas žmogus. Jis buvo tiesus ir jautėsi teisus vadinamaisiais ‘Smetonos laikais“, kai kritikavo tuometinę valdžią ir bažnytinę vyresnybę, ir sovietiniais laikais, kai atidengė nusikalstamą sovietijos sistemą. Šiandien apie sovietinį laikotarpį mes jau daug žinome, ir J. Čepėno raštai apie okupacijos laikus ir istorinę tiesą mums daug naujo nebepasakys, bet jie bus liudijimas, kad buvo daugiau tokių, kurie rašė „į stalčius“. O tai šiandien kai kas užmeta: o kur tie rašytojai, kurie anuomet rašė į stalčius?! Pasirodo, tuose stalčiuose dar šio to yra.

Kun. dr. J. Čepėną rašyti prisiminimus paskatino prof. prel. Pranas Kuraitis, o rankraščių likimą apibūdina bibliotekininkė Aliucija Orentaitė minėtoje knygoje „Filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas“: -Juos autorius mėgo skaityti savo brolio Nikodemo sūnui – kunigui Juozui Čepėnui. Taigi, apie juos buvo žinoma, bet 1976 m. sausio 24 d. mirus autoriui, prisiminimų namuose nesurasta. Vėliau sūnėnui pavyko išsiaiškinti, kad jie buvo perduoti Biržų dekanui kun. Broniui Strazdui, o šis saugumo sumetimais rankraštį perdavė saugoti savo seseriai Anykščiuose. […] Po poros metų kun. J. Čepėnas pasiėmė dėdės rankraščius ir toliau juos saugojo. 1988 metais, jau gyvendamas Kaune, pradėjo rengti jų rankraštinį variantą. Dokumentas atspausdintas per kalkę ant plono balto popieriaus (210×145), įrištas į keturis tomus, kurių bendra apimtis 894 puslapiai. Juos sudaro po keliolika nevienodos apimties skyrių. […] Parengta keletas egzempliorių. […] Teksto autografą sudaro dvidešimt du mokykliniai sąsiuviniai.

Kun. dr. Juozapas Čepėnas (centre) su jaunaisiais kunigais Bronium Strazdu ir Jonu Juodeliu

Dr. kun. J. Čepėnas savo prisiminimus pavadino „Velaikių Juozelio pergyvenimai ir atsiminimai“. Pasakojimas pradedamas iš toli – autorius detaliai aprašo gimtojo Velaikių (šiandien administraciniuose sąrašuose Veleikiai) kaimo istoriją, kaimynų šeimų istorijas ir savo giminės istoriją – senelius, tėvus, jų brolius, seseris ir vaikus, papasakoja savo gyvenimo pradžią. Gimė 1890 metais, krikštytas Daugailių parapijos bažnyčioje (dab. Utenos r.). Daugailiuose ir palaidotas. 1900 metais Vilniuje baigė gimnaziją, 1905 metais – Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo įšventintas vyskupo Kasparo Cirtauto. Kunigavo Pušalote, Kamajuose, Kėdainiuose, Pabiržėje, Šaukote, Skaistgiryje. Po to Freiburge ir Miunchene (Vokietija) studijavo filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus, už Fiodoro Dostojevskio asmenybės ir veikalų psichologinę analizę pelnė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs gavo išsvajotą darbą – dirbo Zarasų progimnazijos kapelionu, vėliau direktoriumi ir gretimos Smėlynės parapijos klebonu. Po to vėl grąžintas į parapiją – buvo Antašavos, Anykščių (iš kur pirmą kartą 1941 m. įkalintas Kauno kalėjime), Pašvitinio klebonu, altaristu Kurtuvėnuose, Pasvalyje. Pasvalyje 1951-aisiais, jau 71-erių metų, vėl suimtas, apkaltinus antitarybine agitacija ir išgalvotais ryšiais su vokiečių agentais, nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5-eriems tremties. Atsidūrė Verchne Uralsko ir Vladimiro kalėjimuose, bet po Stalino mirties byla peržiūrėta ir po ketverių metų paleistas grįžo į Pasvalį altaristu, kur baigė savo gyvenimo dienas. Buvo išskirtinai geros sveikatos, nes niekada nerūkė ir nevartojo alkoholio, gailėjo nelaimingų ir vargšų, juos šelpė, gyveno teisingą ir ypač sąžiningą gyvenimą. Jis pats manė, kad už tai, jog stengėsi teisingai gyventi, jam Dievas davė tokį ilgą gyvenimą.

Prisiminimuose yra daug progų autoriui papasakoti apie konfratrus – kunigus, kuriuos jam teko sutikti, su kai kuriais dirbti, veikti, stebėti juos, džiaugtis jų darbais, o kartais nuo jų ir nukentėti. Pasauliečiams prisiminimai bus įdomūs tuo, kad gerokai praskleidžia uždangą į kunigo – tokio pat žmogaus, anot Juozapo Čepėno, gyvenimą – jo buitį ir būtį; o dvasininkams todėl, kad pateikta daug medžiagos apie jų luomo žmones – gausių klebonautų parapijų bendradarbius ir kaimynus. Pats būdamas intelektualas tokiu masteliu dažniausiai vertino ir kitus. Jo surašytos kunigų biografijos dažnai yra gana išsamios – iš kur ėmė žinias, nenurodo. Skaitant šiuos rankraščius kyla jausmas, kad visa, ką jis rašo, tai siekis įamžinti – ir kunigų pasišventimą, ir kai kurių nuopuolį, ir komunistinės sistemos ydas bei nusikaltimus, nes matė, kad tiesa slepiama, kad šventi kunigai niekinami ir gali atsitikti taip, kad niekas niekada apie juos nesužinos.

Dr. kun. J. Čepėnas niekada nesiveržė į dideles ir turtingas parapijas, nes norėjo turėti laiko skaitymui, studijoms. Neturėdamas galimybių savo žinių ir intelektinės patirties plačiau panaudoti, nuolat rašė. Kruopščiai ruošdavosi pamokslams, klausė vyresnių ir intelektualesnių kunigų pamokslus ir juos užrašė. Yra išlikęs didžiulis pluoštas pamokslų ir keliolika sąsiuvinių su teologiniais ir filosofiniais apmąstymais. Tarp kunigo rankraščių yra ir politologinių, istoriosofinių apmąstymų, jį ypač domino tragiškas žydų tautos likimas.

Pats dr. kun. J. Čepėnas prisiminimuose apie savo rankraščius rašo: -Bolševikai du kartus mane areštavo, mano butą iškratė ir mano visus raštus paėmė. Ką kalėjime parašiau, man mano rankraščių neatidavė. Trečią kartą vėl darė kratą  ir vėl mano visus raštus paėmė.

Sovietinio teismo tardymo byloje, pradėtoje 1950 metais, yra išlikęs kun. dr. J. Čepėno prašymas grąžinti saugumo konfiskuotus rankraščius ir juos perduoti saugoti pusbroliui, Vilniaus universiteto profesoriui A. Kvikliui. Ant prašymo uždėta viza: Grąžinti nepriklauso. Tikriausiai buvo sunaikinti kaip beverčiai, nes archyvuose iki šiol nerasti.

1951 metų tardymo medžiagoje rašoma, kad konfiskuota 77 mokykliniai sąsiuviniai užrašų, 10 laiškų. Iš 1951 metų tardymo protokolų aiškėja, kad jis Kuršėnuose rašė studiją „Charakteris, jo atsiradimas, vystymasis ir psichologija“. Tas rankraštis KGB domino todėl, kad autorius čia vartojo žodžius „geležinė uždanga“. Tardytojas klausė: –Išvadose rašote, kad geležinė uždanga neleidžia Jums naudotis naujausia literatūra. Ką tai reiškia?- Į tai kunigas atsako: „Tai galima suprasti, kad sovietinėje sistemoje aš neturėjau galimybės naudotis šiuolaikine literatūra, leidžiama užsienyje“.

Kunigas prisipažįsta, kad nuo 1945 metų iki suėmimo rašė studiją ‘Tikėjimas, religija ir religingumas“. (Tokiu pavadinimu filosofinis tekstas yra išlikęs; galimas dalykas, kad grįžęs jis bandė studiją atkartoti.) Tardytojui jis sakė, kad studijoje -aš, kaip idealistas ir tikintis žmogus, pasisakau prieš dialektinį materializmą ir klasinę kovą su revoliuciniais perversmais ir noriu įrodyti, kad socializmą galima pasiekti be klasių kovos, o evoliuciniu būdu “ per religiją“.

Galima tarti, kad grįžęs iš kalėjimo jis bandė pakartoti ir daugiau savo raštų, kuriuos saugumas buvo konfiskavęs. Tai leidžia teigti tarp jo užrašų esantys keli sąsiuviniai, kuriuose kalbama apie tuos pačius dalykus, tik kartais ne tais pačiais žodžiais. Tai, kas išliko iki šiol, gali būti dalis jo pakartotinai užrašytos medžiagos.

Iš dr. kun. J. Čepėno prisiminimų galima susidaryti ir jo paties paveikslą: knygų žmogaus, mąstytojo, intelektualinio pasaulio gyventojo, labai sąžiningo, ieškančio teisybės – net ir tais atvejais, kai tai jam kenkė. Ir kartu tai būta labai drąsaus, sakančio tiesą į akis žmogaus. Stodamas ginti, jo manymu, skriaudžiamų kolegų kunigų, jis dažnai užsitraukdavo netgi bažnytinės vyresnybės nemalonę. Tautininkams valdant gynė jauną komunistą, sėdėjusį kalėjime, priėmė mokytoju į savo vadovaujamą mokyklą Zarasuose; vokiečių okupacijos metais Anykščiuose užtarė žydus; bendravo ir aukštai vertino kitų kunigų bedieviu laikomą rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį. Kartais netgi atrodo, kad dr. kun. J. Čepėnas yra socialistas – taip aršiai jis kritikavo prieškarinę krikščionių demokratų, o vėliau tautininkų valdžią, bet taip pat aršiai jis kritikavo ir sovietinę sistemą, dar daugiau – atskleidė nusikalstamą jos prigimtį. Panašus buvo ir jo jaunesnysis brolis istorikas Pranas Čepėnas. 1944 metais brolis Pranas pasitraukė į Vakarus, gyveno ir kūrė Čikagoje. Tikriausiai ta brolių Čepėnų pozicija kyla iš kritiško mąstymo ir idealo, kurio realiame gyvenime nebūna, siekimo. Dėl to, kad dr. kun. J. Čepėnas nebuvo įvertintas jokiu titulu, išskyrus tą, kurį įgijo užsienio universitetuose, tikriausiai ir buvo kaltas jo kritinis požiūris. Žmogiška, kad konfratrai nesugebėdavo peržengti savo ambicijos ir įsižeidę dėl kritikos nesugebėjo kritiko atžvilgiu išlikti objektyvūs. Kun. J. Čepėnas anksti suprato, kad yra diskriminuojamas, bet niekam nesiskundė ir karjeros nesiekė. Jo nuoskaudą galima išskaityti nebent samprotavimuose apie Šaukoto kleboną kun. Kazimierą Vilkicką, su kuriuo jam teko susitikti 1916 metais: -Kiek kartų aš jį prisimindavau, man vis jo labai gaila būdavo ir jaudinaus, kad gabūs žmonės neįvertinami, užtatai jie įsižeidžia, pradeda jaudintis ir žūna neišnaudoję savo gabumų. Ypač atsitinka taip su tokiais, kurie gabūs, bet kuklūs ir kantrūs. Jie neturi užtektinai energijos ir drąsos pareikalauti priklausančių sau teisių ir visuomenėje atsakančios savo gabumams vietos. Visuomenė individais nesirūpina – ji rūpinasi tiktai savo rūšimi. Todėl apsukrūs, gudrūs, sumanūs, sukti, drąsūs, nors jie būna nedidelių gabumų, bet savo apsukrumu ir akiplėšiškumu, landumu prisimuša į visuomenės viršūnes ir užima aukštas vietas visuomenėje.

Dr. kun. J. Čepėno kunigišką karjerą galima laikyti nepasisekusia, nes iš tiesų jis buvo vertas kur kas daugiau – mažiausia kunigų seminarijos profesoriaus vietos. Jo karjera buvo jo parapijiečiai, kurie jį mylėjo, nes jis ištikimai ir dorai jiems tarnavo.

Tai tokie keli blyksniai apie dr. kun. Juozapą Čepėną ir jo prisiminimų knygą, kurią ryžosi išleisti kunigo sūnėnas kun. Juozas Čepėnas, Kauno Šv. Antano parapijos altarista, kuris, kaip ir jo dėdė, buvo persekiojamas sovietinio režimo. Knygai lėšas suaukojo Čepėnų giminė.