„Nemažai lietuvių ir lenkų savo namuose slėpė žydus. Su dėkingumu minėsime Julianą Jankauską, Janovą Bartoševič, Mariją Abramovič, Vikoriją Gžmilevską. Visų neišvardysi… Poliankos g. 16 buvo įkurta persekiojamųjų prieglauda. Žurnalistė Šimaitė organizavo mieste žydų gelbėjimo komitetą. Marija Fedecka išgelbėjo daktarą Sedlį su šeima, daktarą Kamaitą su dukra ir dešimtis kitų. Parūpindavo jiems lenkiškus dokumentus ir išsiųsdavo į kaimą pas savo pažįstamus. Profesorius Stakauskas išgelbėjo šešiolika žydų, tarp jų – ir gydytoją Libo su šeima; jis padėjo pasislėpti vienuolyne devynmečiam dailininkui Zalmanui Bakui su mama, o vėliau paslėpė juos miesto archyve. Profesorius Čežovskis išgelbėjo profesorių Feselį su žmona ir vaiku ir mokytoją Zlatą Kačerginskają. Nepriklausomi liko ir kai kurie dvasininkai. Vilniaus vyskupas Rainys bažnyčiose kvietė tikinčiuosius gelbėti persekiojamuosius. Taip pat elgėsi vyskupai Panevėžyje ir Kaune. Klebonas Viduklės, kaip minėjau, gelbėdamas žydų vaikus buvo sušaudytas ant bažnyčios slenskčio“, – taip apie žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais savo knygoje „Iš Vilniaus geto“ rašė Avromas Suckeveris.
36. Viena iš žydų gelbėtojų Ona Šimaitė dar 1966 metais buvo paskelbta Pasaulio tautų teisuole. Kaip savo knygoje „Vilniaus vardai“ pasakoja Tomas Venclova, 1940 metais, įsidarbinusi Vilniaus universiteto bibliotekoje, ji iš nacių okupacinės valdžios gavo leidimą Vilniaus gete rinkti neva buvusių studentų negrąžintas knygas. Ji organizavo žydų vaikų gelbėjimą išnešdama juos pintinėse, parūpindavo getui maisto, pinigų, vaistų, padirbtų dokumentų. Buvo keturis kartus suimta, o ketvirtąjį – nuteista mirties bausme. Tik universiteto darbuotojų papirkti pareigūnai galiausiai pakeitė bausmę įkalinimu Dachau. Po karo apsigyveno Paryžiuje, kelis metus gyveno Izraelyje. „Gyvenimo pabaigoje Šimaitė stengėsi būti, kaip pati sakė, Tėvynės kultūros ambasadorė – platino Vakaruose lietuviškas knygas, o į Lietuvą siuntė vakarietiškas (laiškuose pažįstamiems atskirais lapais persiuntė Czeslawo Miloszo „Gimtoji Europa“; tai truko pusantrų metų). Mirė netoli Paryžiaus senelių namuose“, – rašo T. Venclova.
Vilniuje O. Šimaitės vardu yra pavadinta gatvė, Vilniaus universiteto Simono Daukanto kiemelyje yra jai skirta memorialinė lenta.
37. Č. Sugihara buvo Japonijos diplomatas ir ypatingo dėmesio verta figūra. Japonijos konsulo išduotos „gyvybės vizos“ Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo apie 6 tūkst. žydų gyvybių. 1985 metais jis paskelbtas pasaulio tautų teisuoliu. Vilniuje galima pamatyti dvi jam skirtas atminimo skulptūras. Pirmoji pastatyta prie Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijos Pamėnkalnio gatvėje. Goičio Kitagavos ir Vlado Vildžiūno darbe matyti abstrakti žmogaus figūra, laikanti mėnulį. „Mėnulio šviesa tespindi kilnios širdies Japonijos konsului…“ –skaitome žodžius. Kita skulptūra kartu su sakurų parku yra visai netoli Baltojo tilto. Ji iškilo minint Č. Sugiharos gimimo šimtmetį.
38. Pamėnkalnio gatvėje stovintis paminklas mena ne tik Č. Sugiharą, bet ir dar vieną pasaulio tautų eisuolį – olandą Janą Zwanterdijką. Šis „Philips“ firmoje dirbęs ir Nyderlandų garbės konsulu tapęs vyras kartu su Č. Sugihara rūpinosi vizų išdavimu nuo Holokausto bėgantiems žydams. J. Zwanderdijko išduotos vizos leido pabėgėliams keliauti į Nyderlandų valdomas Surinamo ir Kurasao salas. Manoma, kad taip buvo išgelbėti 2345 žydai.
39. Kunigas, filosofijos mokslų daktaras, mokytojas, Lietuvos valstybinio archyvo vadovas – tai Juozapas Stakauskas. Ant šv. Ignoto namo, pažymėto penktuoju numeriu, kabanti atminimo lenta liudija, kad jis kartu su vienuole Marija Mikulska ir mokytoju Vladu Žemaičiu Antrojo pasaulinio karo metais buvusiame archyvo pastate gelbėjo žydus. J. Stakauskas yra vienas iš šviesulių, kuriam suteiktas pasaulio tautų teisuolio vardas.
Šiame Vilniaus žemėlapyje galite rasti visų „Neužmiršti“ ciklo asmenybių pėdsakus Vilniuje. Sekite alyvmedžio šakeles (Nr. 36-39) norėdami atrasti žydus gelbėjusių šviesuolių Vilnių.
Projekto „Neužmiršti“ rėmėjai: Geros valios fondas, Vilniaus miesto savivaldybė
Rengiant tekstą naudotasi Jūratės Marcišauskytės-Jurašienės knyga „Vilniaus skulptūrų kelias“ (Vilnius: Modernaus meno centras, 2013)
