Sizifo darbas

T. Budzio planas – paženklinti visus Pasaulio tautų teisuolių kapus, esančius Lietuvoje, atminimo ženklu. Specialiai sukurtame internetiniame puslapyje skelbiama surinkta informacija apie Pasaulio tautų teisuolius, pateikiamos žinios apie tikslias jų kapų vietas.

„Kaip gimė idėja? Net pačiam dabar juokinga. Kartą pamaniau, kad mano kepenys laisvalaikio nebeatlaiko (juokiasi – aut. past). Vienas sunkiausių darbų – rasti išsibarsčiusius Pasaulio tautų teisuolių giminaičius. Pats informacijos, kur teisuoliai palaidoti, ieškojau ir ją rinkau. O juk man jau 60 ant nosies!“ – emocingai pasakojo T. Budzys. Jo prosenelio brolis, kunigas emeritas Feliksas, gelbėjęs žydus, palaidotas Daujėnų kapinėse. Bet idėja rasti ir specialiais ženklais paženklinti lietuvių teisuolių kapus kilo ne dėl to.

T. Budzys pasakojo, jog mintis išsilukšteno nuo žymiausio tuometės Sovietų Sąjungos pediatro Petro Baublio. Su juo architekto Tauro močiutė Vokietijoje mokėsi ir gydytoją gerai pažino. „Žinojau, kad P. Baublys žuvo lėktuvo katastrofoje skrisdamas į Maskvą su kitais pediatrais. Sovietiniais metais tai buvo kruopščiai saugoma, kaip karinė paslaptis. Kai buvau 14-os, močiutė apie jį man vis pasakojo ir piktinosi, kad apie tokį didį žmogų kiti beveik nieko nežino. Jis palaidotas Vilniaus kapinėse, priešais Sausio 13-osios memorialą. Eidamas pro memorialą vis užsuku ir prie tragiško likimo garsiojo pediatro kapo…“ – įžangą į savanoriškai prisiimtą naštą įamžinti teisuolių kapus dėstė architektas.

Suvaidintas rūpestis

T. Budzys atviravo, jog jį labai erzina lietuvių tautai primetama žydšaudžių etiketė. „Pas mus, skaičiuojant santykinai gyventojų skaičiui, būta daugiausia Pasaulio tautų teisuolių. Turime jų per 900 ir tuo privalome didžiuotis. Niekas taip žydų negelbėjo nuo holokausto, kaip mes. Danijoje žydai už vaikų gelbėjimą pinigus mokėjo, o mūsų paprasti žmonės, dvasininkai, valstiečiai juos gelbėjo rizikuodami savo ir šeimos gyvybėmis. Daug metų viešai kalbama: „Turime daryti viską, kad teisuolių atminimas būtų išsaugotas.“ Tegul tie kalbėtojai nueina ir bent kartą nuo teisuolių kapų lapus nugrėbia. Net nežino, kur mūsų teisuoliai palaidoti. Bet sostinės ponams, kurių gyvas velnias ministerijose ir departamentuose, rūpi tik pakalbėt. Tai jie turėtų daryt, ką aš dabar darau, neturėdamas nei direktoriaus, nei buhalterio. Jau 62 Pasaulio tautų teisuolio ženklai ant teisuolių kapų uždėti, dar daugiau teisuolių identifikuota. Daug žydų gelbėtojų tragiškų istorijų, kurių kapų rasti nepavyks. Poeto Alfonso Bukonto tėvas išvežtas į Sibirą, Bronislava Pajedaitė suimta ir numirė, kūnas artimiesiems negrąžintas…“ – svarstė T. Budzys.

Vienas lauke – ne karys

Idėjai reikėjo kūno. T. Budzys kreipėsi į Vilniuje dirbantį pusbrolį kunigą, šis patarė su idėja keliauti tiesiai į Vyskupų konferenciją. Taip žinia pasiekė Vatikaną, kur ji buvo aptarta pernai kove, ir grįžo su popiežiaus Pranciškaus palaiminimu imtis šio atminimui švento darbo.

Įgyvendinti didelį sumanymą architektui padėjo draugas skulptorius Jonas Gencevičius, dar keli bendraminčiai, idėją platino svetainė bernardinai.lt. „Jei kiekvienas iš mūsų bent po kruopą atiduotume Lietuvai… Kaip būtų faina: tu turi idėją, aš turiu pinigų. Gyventi būtų gražiau, bet mūsų gyvenimo prioritetai labai skirtingi. Užsidirbau kiek pinigų ir išvažiuoju Suvalkijon dviem dienom. Esu suformavęs maršrutą, turiu 15 Pasaulio tautų teisuolių ženklų. Kai užsakai didesnį kiekį, pavyzdžiui, 50, vieno ženklo savikaina – 34 eurai“, – aritmetiką išdėstė architektas. Teisuolio ženkle – dvi rankos, A+A, reiškiantis amžinąjį atilsį. Tarp Lietuvoje gyvenusių žydų gelbėtojų yra ir lenkų bei rusų, todėl dalis teisuolio ženklų bus su kitokia simbolika ir įrašais.

Kur Rokiškis – nežinojo

Architektūros studijas baigęs T. Budzys apie Rokiškį nieko nežinojo, išskyrus tai, kad jis yra Šiaurės Lietuvoje, prie Latvijos. Bet dabar jis mūsų krašte neretas svečias. Be ženklo kunigui A. Gobiui, čia yra jo garsus architektūrinis darbas – ant Sartų ežero esanti „Žiogelio“ poilsiavietė ir Trumpų šeimos rąstiniai nameliai. Tarp iškilių darbų – kartu su kolegomis sukurtas paminklas-laiptai Česlovui Milošui laiptai, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kapą žymintis didelis lauko riedulys su lietuviškų žolių motyvais.

Vienintelis mūsų krašte

Kunigo Antano Gobio dėka išgyveno žydaitė Judita Zakšteinaitė–Vainbergienė. Už jos išgelbėjimą kunigui A. Gobiui 1979 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Toks vardas suteiktas jam vieninteliam Rokiškio krašte.

Antanas Gobis gimė 1906 m. gegužės 4 d. dabartiniame Utenos rajone, Joniškio parapijoje, Patiltų kaime.

1922 m. iš Baltarusijos su šeima persikėlė į Vilnių, pateko į nukentėjusiųjų nuo karo šelpti Lietuvių komiteto globą, jų lėšomis lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją.

1930 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.

1937 m. įšventintas kunigu pateko į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Muzikai gabus jaunas vikaras būrė gabius vaikus į chorą, įkūrė orkestrėlį.

Vikaru Panevėžyje tarnavo 1937–1943 m.

Nuo 1981 m. pasiligojęs altarista, kiek pajėgė, padėjo kunigams Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Jis palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Juditos istorija: karas užklupo stovykloje

Juditą Zakšteinaitę karas užklupo Palangos pionierių stovykloje. Išgirdę bombų sprogimus vaikai pajūriu bandė bėgti į Liepojos (Latvija) pusę, bet vokiečių kareivių buvo grąžinti į Palangą. Žydų vaikai buvo atskirti nuo kitų vaikų.

Karui pasibaigus kunigas A. Gobis ir toliau globojo Juditą, pavadintą Tereze Mašyte. Pastebėjęs, kad ji turi muzikinių gabumų, mokė muzikos, lavino visapusiškai. Sulaukus pilnametystės, kunigas jai patarė tekėti tik už žydų tautybės jaunuolio, nes karo metais holokaustas vos nesunaikino žydų tautos.

Judita kunigą vadino tėveliu, o jos vaikai – seneliu. Ryšiai su J. Zakšteinaitės–Vainbergienės šeima nenutrūko iki kunigo mirties. Vasaromis ir didžiųjų švenčių dienomis Vainbergai buvo nuolatiniai kunigo A. Gobio svečiai Rokiškyje.

Stasys Sviderskis

S. Sviderskio dėka išgyveno daugiau nei 70 vaikų, buvusių Druskininkų pionierių stovykloje: Rochelė Gempelytė, Peri Zareckaitė, Sara Chavkinaitė, Ania Verškovskaitė, Sara Klermanaitė, Blima Veselytė, Dovydas Epšteinas, Sonia Levinaitė, Sara Beršteinaitė, Chana Merkelytė, Mira Strelicaitė, Bunkė Binkis, Ela Bronšteinaitė, Lėja Mitnikaitė, Pesia Poznerytė, Malkė Goldmanaitė, Meilachas Goldmanas, Zecharija Česna, Šulamita Elpertaitė, Chaimas Kurliandčikas, Chaja Gorunaitė, Sara Mitnikaitė, Lėja Šeraitė, Sara Kalmanaitė, Česia Chorozelskytė, Vilenckis, Sara Sandleraitė, Sonia Levinaitė, Pera Ščubaitė, Sonia Gudelytė, Chana Vainerytė, Bliuma Kudlicaitė, Mejeris Kublicas, Mira Kalamanavičiūtė ir kiti. (Medžiaga apie S. Sviderskio vaikų gelbėjimo istoriją rengiama.)
Už žmonių gelbėjimą S. Sviderskis 1995 m. apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Holokausto žaizda nepamiršta

„Mes ir liūdim, ir džiaugiamės žinodami, kad tuo metu, kai pasaulis prarado žmogiškumą, dar yra likę gerų žmonių, kurie išgelbės ir padės mūsų vaikams […]“. Tai ištrauka iš laiško, kurį Leah and Shimon Joselevich įdavė savo vaikams, kuriuos sutiko priglausti jiems nepažįstama lietuvių Miko ir Elenos Lukauskų šeima.

Pasaulio tautų teisuolio vardą žmogui skiria Yad Vashem (Pasaulinis holokausto atminimo centras).

Be architekto Tauro Budzio, prie Pasaulio tautų teisuolių atminties išsaugojimo ir kapų paženklinimo Pasaulio tautų teisuolio ženklu projekto prisidėjo Jonas Gencevičius, Lev Šifran, Izrail Šifran, Nicolas Ortiz, Gediminas Kemeklis, Reuven Taibel.

Straipsniui naudota informacija ir nuotraukos iš www.teisuoliuatminimui.lt.