Lisa Anne Storer yra Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus praktikantė, Haifos universiteto Weiss-Livnat tarptautinės Holokausto studijų magistrantūros programos studentė.
1944 m. kovo 26 d., naktį prieš „Vaikų akciją“, Kauno geto žydų policijai pranešta, kad kitą rytą ji turi išsirikiuoti į eilę. Jiems buvo pasakyta, kad vokiečiai patikrins jų gretas ir surengs oro antskrydžių mokymus. Tačiau kovo 27 d. rytą, staiga įsakius žydų policininkams susėsti ant žemės, vokiečiai suėmė daugiau kaip 133 iš jų ir išsiuntė į IX fortą, ten jie uždaryti trijose kalėjimo kamerose.
Geto gyventojai buvo sukrėsti, nes daugelis manė, kad geto policininkai žydai dirba ranka rankon su vokiečiais. Dauguma žydų policininkų gete buvo nekenčiami, jų bijota.
Judita Meisel, kuriai buvo 12 metų, kai su šeima 1941 m. rugpjūtį ją įkalino Kauno gete, žodiniuose liudijimuose žydų policininkus apibūdina kaip bjaurius ir žiaurius. Kai rinko žydus priverstinio darbo brigadoms arba vokiečių kvotoms per akcijas ir deportacijas, „…jie [žydų policininkai] neišduodavo savo šeimų. Jie atiduodavo svetimus… atiduodavo žmones, kurių nepažinojo“. J. Meisel pavardė atsidūrė sąraše tų, kuriuos reikėjo išvežti iš geto, tačiau per klaidą vietoj jos buvo paimtas kaimynystėje gyvenusio žydų policininko vaikas. Grįžęs namo policininkas suprato klaidą ir ją sumušė. Ji pasakoja: „Mes labai bijojome jų, žydų policijos.“ Kitas išgyvenęs vaikas, Harry Gordonas, juos apibūdina taip: „Mes kentėjome nuo [žydų] policijos smūgių rankomis ir kojomis, buvome tempiami iš namų į vieną ar kitą darbo brigadą, nežinodami, ar sugrįšime.“
Kovo 27-osios rytą, pirmąją „Vaikų akcijos“ dieną, suėmus ir iš geto išvežus žydus policininkus, vokiečiai ir jų bendrininkai sučiupo 1000 geto kalinių – iki 12 metų vaikus ir vyresnius nei 55 metų suaugusiuosius. Manoma, kad jie buvo deportuoti į Aušvicą arba Maidaneką. Antrąją dieną, kovo 28-ąją, aptikta dar 300 vaikų ir vyresnio amžiaus suaugusiųjų, pasislėpusių slapta įrengtose geto slėptuvėse, vadinamose „malinomis“. Jie nugabenti į IX fortą ir sušaudyti.
Per „Vaikų akciją“ iš satelitinių stovyklų, daugelyje kurių buvo kalinių iš Kauno geto, surinkta dar 500 netinkamų darbui vaikų ir suaugusiųjų. „Vaikų akcijos“ metu nužudyta daugiau kaip 1800 žydų. Be to, nuo kovo 27 d. iki kovo 30 d. IX forte buvo nužudyti net 39 iš 133 suimtų žydų policininkų.
Policininkų areštai ir žudynės liudija, kad J. Meisel ir H. Gordono patirtis apie žydų policininkus Kauno gete – tik viena jų istorijos dalis. Nemažai jų slapta bendradarbiavo su pogrindžiu, kad padėtų geto gyventojams išgyventi. Jie saugojo „malinų“ pastatus ir vietas, slapta gabeno vaikus iš geto, mokė ir padėjo pabėgti pasipriešinimo kovotojams, kad šie prisijungtų prie partizanų būrių miškuose. Vienas iš tokių policininkų buvo Jehuda Zupavičius (1914–1944 m.). Prieš vokiečių invaziją jis su žmona Dita (mergautinė pavardė Katz, g. 1922 m.) gyveno Kaune, Ožeškienės gatvėje, dirbo inžinieriumi pienininkystės susivienijime Pieno centre. Gete tapo Kauno geto žydų policijos viršininko pavaduotoju.
Gete išgyvenęs Josefas Šusteris (1948 m. liudijimas) prisimena jį taip: „Prie vartų mūsų laukė policijos viršininko pavaduotojas Zupavičius ir keli žydų policininkai, kurie turėjo padėti mums ištrūkti iš geto. Atvykę prie vartų turėjome šiek tiek palaukti. Tuo metu, kai atvažiavo kommando ir užstojo vokiečiams vaizdą, Zupavičius paėmė mus už rankos ir išvedė iš geto.“
Gete išgyvenę Jackas Braunsas (1998 m. liudijimas), Lasaras Gotzas (1995 m. liudijimas) ir Šlomas Šafiras (1995 m. liudijimas) pasakoja, kad kovo 27 d. rytą žydų policininkų suėmimai buvo nulemti informatoriaus. Prieš pirmąją „Vaikų akcijos“ dieną šaltinis pranešė vokiečiams, kad žydų policininkai žinojo „malinas“, kuriose daug šeimų per akcijas slėpė savo vaikus. Pirmąją akcijos dieną vokiečiai apgaule privertė nieko neįtariančius policininkus sustoti į rikiuotę ir laukti patikrinimo. Tačiau jie suimti ir išsiųsti į IX fortą, kur daugelis, pirmiausia policijos vadovybė, buvo kankinami, kad atskleistų „malinų“ vietas ir informaciją apie pasipriešinimo veiklą gete.
IX forte J. Zupavičius buvo ne kartą mušamas, nes atsisakė išduoti „malinų“ vietas arba informaciją, susijusią su pasipriešinimu gete. Žiauriems tardymams vadovavo 34 metų SS oberšarfiureris Brunas Kittelis (g. 1910). Jis reikalavo, kad žydų policininkai atskleistų „malinų“ buvimo vietas, vidinę pogrindžio veiklą ir slaptą geto veiklą. J. Zupavičius žinojo viską, ką norėjo iškvosti B. Kittelis, tačiau ištvėrė žiaurius kankinimus. Jų metu jam buvo sulaužyta kaukolė, nupjautos ausys ir išdurta akis. Paskutinį kartą grįžęs į kamerą J. Zupavičius savo kolegoms policininkams liepė verčiau mirti, nei išduoti getą. Atsisakymas bendradarbiauti jam kainavo gyvybę, sulaukus tik 29 metų, tačiau keli žydų policininkai palūžo ir su vokiečių palyda grįžo į getą, kad atskleistų „malinų“, kuriose slėpėsi vaikai ir suaugusieji, vietas.
Išgyvenusieji „Vaikų akciją“ buvo priblokšti sužinoję, kad Kauno geto žydų policininkai jų neišdavė: „Pasklido žinia apie Mošės Levino, Ikos Greenbergo, Jehudos Zupavičiaus ir jų bendražygių elgesį. Jų pavardes susižavėję tarė geto gyventojai, kurie iki tos dienos nelabai mylėjo policiją, nes nežinojo apie jos neviešą veiklą.“
Nustatyta, kad iš IX forte nužudytų žydų policininkų dvidešimt vienas dirbo su geto pogrindžiu. Manoma, kad 200 vaikų, paslėptų Kauno gete, išgyveno per „Vaikų akciją“.
