„Pažadėjau“. Šis vienas žodis, įrašytas Jurgio Matulaičio „Užrašuose“, buvo lemtingas dviem žmonėms, dviem žydams: Leo Jofei ir Samueliui Čarny-Nigeriui. Jie liko gyvi per 1919 m. balandžio 19-21 d. pogromą Vilniuje; buvo išgelbėti tuometinio žydų bendruomenės pirmininko dr. Cemacho Šabado ir rabino Izaoko Rubinšteino prašymu.

„Užrašai“ – nepakeičiamas šaltinis to meto įvykiams pažinti – parodo, kas paskatino pogromą, kas dėjosi per tas kelias dienas, kada C. Šabadas su I. Rubinšteinu skubėjo pas vyskupą ir ko jis ėmėsi.

To meto visuomenės nusiteikimą, požiūrį į kitatautį (nelenką), kariuomenės laikyseną savo Dienoraštyje yra aprašęs taip pat Mykolas Riomeris – karališko lygio konstitucinės teisės žinovas. (Rašytas 1911–1945 m. Dienoraštis istorikų laikomas „ypatingos vertės šaltiniu“. „Vargu ar apimtimi ir reikšmingumu analogų šiam dienoraščiui yra kurioje nors kitoje mūsų regiono šalyje“.)

Paskaitykime apie 1919-tuosius metus, vysk. Jurgio valdymo pradžią: „Vilniaus minios lenkiškasis jaunimas […] brandintas religinio fanatizmo, įkaitintas aistros iki aklo tikėjimo [lenkų legionierių] triumfu [degte degė] neapykanta lietuviams, ypač žydams, kurie lenkams simbolizuoja bolševizmą“. Jaunimui skirtų eilučių prasmę kaip papildo pastraipa, apibūdinanti kariuomenės (generolo J. Daubaro-Musnickio korpuso) stovėjimą, jos elgesį: „[…] tik rekvizicijos, baltarusių liaudies [vysk. Jurgio ganomosios} ir žydų kankinimas, prievarta, tuštybė ir hotentotų moralė“. Pastraipos pabaigoje autoriaus šūksnis: „O, karo sukeltas siaubingasai moralinis skurde, o baisingasai sulaukėjimo prakeiksme!“

Tokioje religinio fanatizmo, siaubingo moralinio (ir ekonominio) skurdo aplinkoje vyskupas Jurgis 1918 m. gruodžio 8 d. perpildytoje katedroje lenkų ir lietuvių kalba pasakytame ingreso pamoksle paskelbė savo programą. „Rūpinsiuos kaip Kristus globoti visus [!], būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Skleisiu meilę, teisybę, blaivybę. Noriu jums būti ne kuo kitu, bet kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. […] mano partija – Kristus“. Pabaigoje sveikinimas – „Sveikinu visus čia susirinkusius ir likusius namie, teisius ir nusidėjelius. Ateinu pas jus su meile […]“ – ir kreipinys į Aušros Vartų Dievo Motiną: „Pavedu tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė!“ (Kaip nesutikti su Vaižgantu: „Pamokslas buvo gražus. [Labai gražus…] Tokios apaštalavimo dvasios Vilniaus bažnyčios kažin kada bėra girdėjusios“. Ją patvirtina ir vyskupo šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“.)

Po ingreso, per pietus, surengtus Valstybės tarybos, tarp daugelio sveikinusiųjų naująjį ganytoją buvo ir žydų bendruomenei atstovavęs advokatas, Lietuvos vyriausybės užsienio reikalų viceministras, S. Rozenbaumas (1859–1945). Biblijos stiliaus bei dvasios kalboje jis kėlė ypač maldos svarbą – vienintelį būdą prieštaravimams (tautiniams, kalbiniams) įveikti, kvietė ganytoją pasekti karalium Saliamonu. Įdomu, jog, apžvelgdamas sveikinusių kalbas, „Lietuvos aidas“ puikiausia iš visų pavadino S. Rozenbaumo pasakytą. Vyskupo mintis „Užrašuose“: „Mano kalbos regimai patiko visiems; visi buvo patenkinti – ir žydai, ir baltgudžiai, ir lietuviai“. Žydai pirmiausia; juos vyskupas žada prisiminti taip pat maldoje: „[…] aš melsiuos už visus […] tame skaičiuje ir žydus“.

Valdžioms keičiantis (dar nė pusmečiui nepraėjus po ingreso) už žydus teko ne tik melstis, bet juos gelbėti. Minėti C. Šabadas su I. Rubinšteinu pirmą kartą pas vyskupą  (į Kapitulos namus Pilies 8) ateina balandžio 21 d. Šeimininko dėmesingumas, atėjusių padėties supratingumas atsiskleidžia tuoj pat. Pajutęs abiejų nesėkmingą mėginimą kalbėti lenkiškai, vyskupas paprašė kalbėti rusiškai ar vokiškai ir pridėjo: „[…] aš jokios kalbos nelaikau neapykantoje. Juodu mielu noru griebėsi rusų kalbos“.

Pirmininkas su rabinu papasakojo apie legionierių (trijų batalionų, vadovaujamų pulkininko V. Belinos-Pražmovskio) siautėjimą. Jie „[…] areštavę galybes žydų, daugelį jų mušę ir kankinę […], daug krautuvių išplėšę, bekrėsdami  daugeliui pinigus paėmę“. Suprasdami, jog visų suimtųjų vyskupas neišgelbės,  „prašė, kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus“ – minėtus L. Jofę (poetą) ir S. Čarny-Nigerį (vieną iš garsiosios B. Kleckino leidyklos vadovų, rašytoją, vėliau vieną iš JIVO–žydų mokslo instituto – organizatorių). Tuomet vyskupas ir davė savo žodį.

Kaip nurodo žydų literatūra (H. Minczeles), per tas dienas „lenkai nužudė 80 žmonių“, tarp jų jau pačią pirmą dieną (balandžio 19-ąją) rašytoją A. Vaiterį. (Už tikslios datos nustatymą dėkoju I. Guzenberg. M. Biržiška „Vilniaus Golgotoje“ yra įdėjęs jo ir kito nužudyto žydo nuotraukas.)

Iš „Užrašų“ matyti, jog dar tą pačią dieną (balandžio 21-ąją) pas vyskupą apsilankė karininkas K. Svitalskis, generolo E. Rydz-Smiglo adjutantas, atėjęs ganytoją pasveikinti generolo vardu, paklausti, ar galės jį priimti. Proga nebuvo praleista. Vyskupas savo (!) vardu paprašė suimtuosius paleisti, sutiko generolą priimti. Adjutantas pavardes užsirašė, pažadėjo atsižvelgti. Maža to, vyskupas pas suimtuosius dar pasiuntė du artimus kunigus: J. Kuktą (bendrakursį, būsimąjį Kaišiadorių vyskupą), savo nuodėmklausį J. Vaitkevičių, „kad ir ten [stotyje] juos užtartų“.

Įdomu skaityti apie kitą dieną (balandžio 22-ąją) įvykusį generolo apsilankymą. Pasirodo, „[…] būdamas pas mane […] neklausiamas [!] pats pasakė, kad tuodu žydai yra išlaisvinti ir pristatyti į namus“. Apskritai pokalbis sukosi beveik vien apie žydus, jų padėtį, tuos du. Atsiduso: „Nudžiugau. Man buvo gaila žydų“.

Tačiau po kelių dienų paaiškėjo, kad džiaugtasi per anksti. Balandžio 26-ąją ateina tie patys prašytojai – suimtieji nepaleisti, išvežti į Lydą, o ne į namus pristatyti. Vyskupas Jurgis ir šįsyk nenusisuko: „[…] išklausęs žadėjau, kur galėdamas užtarti ir juos ginti“. Priduria kone vaikiškai, nuoširdžiai – „Ir tikrai taip dariau“.

Apie tai, ko ėmėsi, „Užrašuose“ nebekalbama. Bet L. Jofė ir S. Čarny-Nigeris liko gyvi. Iš 1935 m. Niujorke išėjusios Vilniui skirtos knygos žinoma, kad jau gegužės 17 d. (1919-ųjų metų). S. Čarny vadovavo žydų centrinio švietimo komiteto (CBK) posėdžiui, kad  prisiminė ir tų metų balandį: „[…] mūsų [su L. Jofe] vos nesušaudė“. Galima neabejoti, tą lemtingąjį „vos“ nustūmė vysk. Jurgio pastangos „užtarti ir juos ginti“. (Už knygos nurodymą, nekrologo iš dienraščio „Di jidiše štime“ vertimą, patarimus dėkoju F. Bramson-Alpernienei, šviesaus atminimo E. Zeifui, anuomet (1998) Judaikos sektoriaus darbuotojams.)

Nepraleistini būtų dar keli įrašai, parodantys kokiomis aplinkybėmis vyskupas veikė, su kokiais pavojais susidūrė. Dar prieš pogromą (vasario 18-osios) įraše – pokalbyje su apsilankiusiu nepažįstamu – teigiama: „[…] kiek galėdamas žiūriu, kad nebūtų žydų žudynių, ir katalikai manęs klauso […]“. Vėlesniame (gegužės 9-osios) įraše ypač aiškiai perteiktas kariuomenės požiūris į žydus: „Kariuomenė žiūri į žydus kaip į savo priešus, su kuriais kovoja. Mano įsikišimas būtų laikomas įsikišimu į lenkų kariuomenės reikalus ir kovas“. Vis dėlto ir tokiomis aplinkybėmis veikė: „Kur galėdamas, užtariau, nes labai man buvo gaila žmonių; daug, daug jų nekaltai kentėjo“.

Tarsi netiesiogiai, bet kaip stipriai visuomenės požiūrį į žydus išryškina palyginimas, duotas antrojo (kontržvalgybos) skyriaus viršininko V. Slaveko, labai artimo J. Pilsudskiui žmogaus, tarnavusio ypatingiems pavedimams. (Žinomas savo neprikaištinga morale, vieną leidinį gavęs  su tokia maršalo dedikacija: mes „du seni, nepailstantys arkliai, [kurie] nepaisydami apsikramsnojimų, pasirengę traukti tą patį vežimą“.). Štai viršininko žodžiai: „Jei pogromą būtų pradėję vietos lenkai, tai nebūtų [!] taip svarbu. Tačiau šį nusikaltimą įvykdė mūsų kariuomenės daliniai“. Daliniai, kurių vadai atsišaukimuose į gyventojus pirmą kartą keturiomis kalbomis (lenkų, gudų, lietuvių, žydų) skelbė: „Atnešam Jums laisvę nuo visokios prievartos […] Atnešame apsaugą Jūsų namų, Jūsų žemės, kalbos ir Jūsų tikybos.“ (Iš V. Pražmovskio atsišaukimo.) „Lenkų kariuomenė palaikys visame krašte tvarką, privalomą bet kokiam organizuotam gyvenimui […] Gyventojams užtikrinama visiška laisvė, pagrįsta teisių gerbimu.“ (Iš E. Rydz-Smiglo atsišaukimo.)

Atsišaukimus paskelbusi, Vilniuje pradėjusi eiti Vaižganto redaguojama „Nepriklausomoji Lietuva“ tuoj po pogromo (balandžio 27 d.) įdėjo Esmaičio slapyvardžiu pasirašiusio (iš tikrųjų Stasio Matjošaičio, pedagogo, prof. M. Lukšienės patėvio) straipsnelį, pavadintą „Žydų klausimu“. Sustojęs prie paskutinių įvykių, jis rašo: „Nugalėję komunistus Vilniuje, lenkai negali nurimti, nepuldinėję žydų tautos: atskiri būreliai landžioja po butus, neva kratas darydami, atiminėja gyventojų, ypač žydų, pinigus ir šiaip jau visokius daiktus. Žydai bijo prieštarauti, neina nė  skųstis, nes drąsesniuosius kareiviai tuoj nudeda, kaltindami juos kaipo komunistus“.  Straipsnelio pabaigoje piktinasi: „Mes, lietuviai, amžiais gyvenę santaikoje su mūsų [!] žydais, negalime ramiai žiūrėti kaip nauji okupantai, radę nutautintų lietuvių pritarimą, tyčiojasi ir žudo Lietuvos piliečius, tik kito, Moišės, tikėjimo esančius“.

Vysk. Jurgis žydus traukė ne vien iš V. Belinos-Pražmovskio legionierių mirties glėbio, jis gynė juos taip pat nuo bado. Paskaitykime balandžio 24-osios įrašą. Tuomet ponai atitekusio bolševikų maisto atsargoms padalyti prašė, kad vyskupas organizuotų komitetą, bet jų nustatytomis sąlygomis: „Žydai visiškai nieko neprivalo gauti; komitetas turi rūpintis, kad ir jokiems pirmeiviams nežydams nieko netektų“. Neilgas atsakymas iškalbingas, programinis: „[…] man, vyskupui, tai netinka […] kiekvienas [būtent kiekvienas] alkanas ir badaujantis žmogus vertas pasigailėjimo ir reikia jį gelbėti, nepaisant jo įsitikinimų ir tautybės“. Keli gegužės 9-osios įrašo žodžiai patvirtina laikysenos nuoseklumą: „[…] dabar pradėjo amerikiečių duotus miltus dalyti – jų gauna ir žydai“.

Kokios reikšmės tuomet (1919 m.) galėjo turėti saujelė miltų, vaizdingai rašė „Vilniaus dienoraštyje“ kun. P. Bieliauskas: „Dėl maisto stokos stipresni gyventojai ketina bėgti į sodžių, gi silpnesni – į Rasas“. „Rasų kapinių varpelis vis dažniau ir dažniau atsiliepia, sutikdamas atlydėtąjį […].“ „Eidamas gatve sutinku daug žmonelių su skardiniais puodeliais, ieškančiais pigių virtuvių, kad gautų šiltos sriubos samtelį […]“. „[…] žmonės badauja. Badą lydi jo bičiulė šiltinė“. Po kunigo prof. P. Kraujalio paskaitos pavasarininkams apie politinę padėtį, be kita ko, dalyviai klausė: „Kaip paaiškinti, kad lenkų legionieriai demoralizuoja žmones, atimdami iš žydų cukrų ir dalindami jį išdavikams“.

Tokioje padėtyje, kai virš Jokūbo tautos tvyrojo nuolatinio pavojaus grėsmė, vysk. Jurgis – apskritai visų skriaudžiamųjų gynėjas – didžiausiu palankumu supo žydus. Jie tai matė, jautė, vertino. (Beje, šitai matė ne vien jie. Antai lenkai 1987 m. – po Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju – parašė: „vyskupas gynė kiekvieną nuskriaustąjį, bet labiausiai žydus“. Netiesiogiai tą patį Mažojoje enciklopedijoje apie Jono Pauliaus II šventuosius (2001 m.) pakartojo ir italas Pjeras Lazzarin.)

Po netikėtos arkivyskupo mirties (1927 01 27 Kaune) įtakingiausias Jidišlando dienraštis „Di jidiše štime“ („Žydų balsas“) paskelbė išsamų, pagarbų, kupiną dėkingumo nekrologą, kuris (tarp 11-ka kalbų rašytų) tebeišlieka kaip labai svarbus šaltinis asmenybei, veiklai, aplinkai pažinti.

Teigdamas „buvo jis neabejotinai išskirtinė asmenybė“, dienraštis ypač iškelia dvi savybes, „[…] kurios išskiria jį iš aplinkos ir jo asmenį nušviečia malonia šviesa“. Pirmoji tai neturtas, lydėjęs per visą gyvenimą. (Mūsų spaudoje tą savybę labai pabrėžė Vaižgantas.) Dienraštyje pažymima: „Net tuomet, kai užėmė tokias svarbias pareigas [apaštalinio vizitatoriaus], visuomet išliko neturtingas“. Jam svetimas buvo „pelno troškimas. Niekuomet nesidomėjo laikinais [!] medžiaginiais turtais“. Ir padaroma daug pasakanti filosofiška išvada: „Žmogui, jaunystėje vargusiam, buvo tai išmėginimas, kokį ne kiekvienas mirtingasis galėtų atlaikyti“. Ne kiekvienas…

Antroji išskirtinė savybė – humaniškas požiūris į žmogų, „taigi lygiai taip pat į žydus“, mokėjimas bendrauti, „pakilti aukščiau savo oficialios bažnytinės padėties ir kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai,  paprastai“. (Šią savybę savo garsiajame protokole pripažino ir kapitula, šiaip jau vyskupo-lietuvio atžvilgiu nusiteikusi priešiškai – endekiškai.)

Paskatinti tokios laikysenos („Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai“) „Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai kreipdavosi į jį paramos ir pagalbos“. Įsidėmėtina: „Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos [pavardės žinomos iš „Užrašų“], visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo“.

Jau nesiedamas vien su žydais, bet žvelgdamas į arkivyskupą („tai buvo neabejotinai išskirtinė asmenybė“), jo veiklą plačiau, dienraštis J. Matulaitį palygina su belgų kardinolu D. J. Mersjė (Mercier – 1851-1926 m. Palyginimas, tiesa, paimtas iš mūsų spaudos, bet tai, kad žydai jo nepraleido parodo labai daug.) Nekrologe pasakyta: „[…] tas, kas Mersjė buvo Belgijai, tas Matulevič buvo Lietuvai“. (O belgas – garsusis tomistas, sykiu ne mažiau garsus modernistas, gebėjęs derinti sena ir nauja – vadintas Belgijos sąžine, moralumo viršūne. Beje, prie Liuveno universiteto jo įkurtame (1890) Aukštajame filosofijos institute studijavo beveik visi ano meto lietuvių katalikų filosofai.) Tad tuo vienu sakiniu  įtakingiausias Jidišlando dienraštis Jurgį Matulaitį įtraukė į Europos didžiųjų katalikų veikėjų–atnaujintojų gretą.

Kaip minėta, per 1919-ųjų metų pogromą vysk. Jurgis „Užrašuose“ įrašė vieną žodį – „Pažadėjau“, o žydai po jo mirties – išplaukiantį iš visos nekrologo dvasios – sakinį: „[…] jo vardas privalo būti paminėtas taip pat žydų laikraštyje“. Kas šiandien iš mūsų, lietuvių, žydų (mūsų, nemūsų) beprisimena tą žodį – pažadą (įvykdytą!), sakinį – įsipareigojimą (šventą!), juos jungiančią istorinę giją? Atsakykime…