Palaimintojo Teofiliaus Matuliono beatifikacijos byla: apie jo šventumą kalbos sklido dar jam esant gyvam

Pradinis/Palaimintieji/Kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis/Palaimintojo Teofiliaus Matuliono beatifikacijos byla: apie jo šventumą kalbos sklido dar jam esant gyvam

DELFI.LT

kun. Marius Talutis

 

„Apie Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį šventumo garsas sklido dar jam esant gyvam“, – sako klebonas Marius Talutis. Ir išties – T. Matulionio gyvenimą, jo kovą prieš priespaudą ir tvirtą tikėjimą galima laikyti pavyzdiniu. Tuo nesuabejojo nei vienas tikintysis ar bažnyčios bendruomenės narys, o prieš 31-erius metus pradėta beatifikacijos – T. Matulionio paskelbimo Palaimintuoju kankiniu – byla jo mokymų ir gyvenimo darbų svarbą dar labiau įprasmino.

 

Klebonas Marius Talutis.

Kankinys dėl tikėjimo

Teofiliaus Matulionio biografija – išties įspūdinga. Dėl savo tvirto tikėjimo ir drąsos jį skleisti arkivyskupas sovietų valdžios buvo nuteistas triskart. Jam teko kalėti Maskvos kalėjime, Solovkų salose, Oršoje, Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose. Teko jam ir sunkiųjų darbų – Ledianoje Pole jis kirto mišką. Alinantis darbas, šaltis, drėgmė, prastas maistas, pakirto jo sveikatą, tačiau ne tikėjimą ir norą skleisti šviesą. „Teofilius Matulionis iš tiesų parodė didelę ištvermę tiek gindamas tikėjimo tiesas, tiek asmens orumą, nes nesitaikstė su primesta ateistine ideologija bei Lietuvos okupacija. Jis daugybę metų praleido sovietų Rusijos kalėjimuose ir lageriuose, net sveikatą prarado“, – pasakoja kunigas Gediminas Tamošiūnas. Jam antrindamas klebonas Marius Talutis sako, kad prievarta, grasinimai, priespauda T. Matulionio niekada negąsdino. Štai 1957 m, negavęs sovietinės valdžios pritarimo, tačiau turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, arkivyskupas slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Už tai jis susilaukė sovietinės valdžios nemalonės. „Tada pasklido gandas, kad jam vėl reikės keliauti į kalėjimą. Teofilius žinojo, kad valdžia jam nedovanos. Jam sakė: „Vyskupe, jus gali išvežti į lagerį“. Ir tada jis pasakė legendinius, humoro kupinus žodžius: „Jeigu eičiau naktį ir iš krūmų iššoktų vilkas, aš išsigąsčiau. Tačiau kai man sako, kad veš į lagerį, aš jau nebebijau“. Jis buvo žmogus pasiruošęs už tikėjimą atiduoti savo gyvybę“, – priduria pašnekovas.

Išlydėtuvės Kaišiadorių katedroje. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

Sulaukęs beveik 90-ies, T. Matulionis persikėlė į Šeduvą, tačiau sovietų valdžios vis tiek buvo laikomas pavojingu tarybinei santvarkai, tad buvo nuolat sekamas ir gyveno namų arešte – negalėdamas vykdyti bažnyčios jam patikėtos vyskupiškos tarnystės – vadovauti Kaišiadorių vyskupijai. Jo namelio pastogėje buvo įtaisyti pasiklausymo aparatai ir nuolat įrašinėjami pokalbiai. Pats arkivyskupas tai puikiai žinojo, tad stengėsi savo svečius apsaugoti nuo nepatogumų. Iki šiol yra išlikę pokalbių su pasauliečiais, o juose atsiskleidžia kunigo šventumas ir linksmas būdas.

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra – beatifikacija. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

„Galiausiai jis ir mirė „nelaisvėje“ – namų arešte. Sklido kalbos, kad jis buvo nunuodytas per kratą, kuri buvo atlikta rugpjūčio 17-ąją – trys dienos iki arkivyskupo mirties. Žmonės pasakojo, kad T. Matulionis buvo sumuštas, turėjo mėlynių, dėl to jam suleido vaistų. Daug kas galvoja, kad tai galėjo būti nuodai, tačiau tai niekada nebuvo įrodyta“, – sako M. Talutis. Klebonas prideda, kad po beatifikacijos Teofilius tapo pirmuoju pavyzdžiu, tapusiu kankiniu savo dėl tikėjimo. „Aišku, arkivyskupas prisiminė savo kančias, vargus. Tačiau jis niekada savęs nelaikė nei kankiniu, nei auka“, – sako pašnekovas.

 

Palaimintasis neturi būti tobulas

Oficialiai beatifikacijos byla pradėta tik 1990 m. tuomečio Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sprendimu, nes sovietmečiu to padaryti tiesiog nebuvo įmanoma. Tais pačiais metais T. Matulioniui buvo suteiktas ir „Dievo tarno“ titulas. Vis tik medžiaga pradėta rinkti kur kas anksčiau, nors ir neoficialiai.

„Kunigai Stanislovas Kiškis ir Pranas Gaida-Gaidamavičius pradėjo rinkti medžiagą dar 1970 metais. Jie rinko jo laiškus, žmonių atsiminimus apie arkivyskupą. Vėliau abu kunigai išleido knygą“, – įdomiais faktais dalijasi M. Talutis.

Beatifikacija Vilniuje. Šaltinis: Organizatorių nuotr.ltinis: Organizatorių nuotr. 

Beatifikacijai nepakanka vien dokumentų, publikacijų, laiškų – taip pat būtini pažinojusių žmonių liudijimai. Liudijo giminaičiai, seserys vienuolės, kunigai, pasauliečiai – platus žmonių ratas. O svarbiausia, kad skirtingų tarnysčių žmonių liudijimai sutaptų ir patvirtintų, jog žmogus išties mylėjo Dievą, stiprybės ieškojo maldoje, jo gyvenimas yra autentiškas, o žodžiai atitinka darbus. Tiesa, būtent dėl būtinybės surinkti dokumentus ir liudijimus byla užtruko kelioliką metų – Palaimintuoju T. Matulionis paskelbtas tik 2017 m.  „Beatifikuojamas žmogus neturi būti tobulas, net šventieji nėra tobulybės. Pavyzdžiui, Teofilius labai tikėjo apsireiškimais ir domėjosi vaistažolėmis. Tačiau tai nereiškia, kad jis darė kažką negero. Apsireiškimais jis tikėjo iš didelio pamaldumo. Svarbiausia, kad bažnyčia matytų, jog žmogus – tyras, jo gyvenimas yra švarus, o pats jis veikia iš tikėjimo, o ne savanaudiškumo“, – tikina klebonas M. Talutis.

Kaišiadorių kurijos kancleris Gediminas Tamošiūnas. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

Būtent tokį gyvenimą, anot G. Tamošiūno, ir rodo T. Matulionio Beatifikacijos byla, kurioje galima rasti Palaimintojo asmenybę nupasakojančius aprašymus. „Skiriamasis jo bruožas – tikėjimo duotybės, tai yra, gyvenimas pagal Dievo žodį, kuris krikščionims yra Evangelija. Be to, jis ne kartą paliudijo – Evangelijos tiesas: pasiaukojančią artimo meilę. Kaip antai, gelbėdamas Lietuvoje nacių mirčiai pasmerktus asmenis, įkalinimo vietose gebėdamas palaikyti, sustiprinti likimo draugus.“

 

Pamokos ne tik bažnyčios bendruomenei

Po to, kai T. Matulionis buvo paskelbtas Palaimintuoju kankiniu, jo palaikai buvo iškelti iš kapavietės ir kaip relikvija patalpinti specialiame sarkofage Kaišiadorių katedroje – pagerbti ją, šalia pasimelsti užtarimo dabar gali kiekvienas tikintysis. Pamaldos prie Palaimintojo Teofiliaus relikvijos, anot čia šv. Mišias laikančio G. Tamošiūno, vyksta kiekvieną sekmadienį. Tiesa, jis skatina ne tik prisiminti arkivyskupą prašant užtarimo, bet ir gyvenant kasdienį gyvenimą. „Manau, kad Palaimintojo Teofiliaus gyvenimo pavyzdys pravartus ne tik kunigijai. Jis mokė, kaip sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis galima išlikti oriam, neprasilenkti su žmogiškumu, nepasiduoti vien tik likimo aplinkybėms, įtakai ar asmeninės naudos paieškoms. Man pačiam jis reikšmingas dėl išskirtinio asmenybės tvirtumo ir pavyzdžio, kaip mylėti kitą net sunkiausiomis akimirkomis. Manau, kad dėl to šis asmuo reikšmingas ir visam Kaišiadorių kraštui“, – sako pašnekovas. O štai M. Talutis įsitikinęs – iš Palaimintojo kankinio gyvenimo galima pasisemti pamokų, tinkančių visiems laikams. Svarbiausia pamoka, anot jo, – nebijoti. „Jo pamokos primena ir tai, ko dabar moko popiežius: nežiūrėti į kitus iš aukšto, ne juos mokyti, o tarnauti. Ieškoti sužeistų, prisiliesti prie žaizdų ir neprarasti džiaugsmo“, – priduria klebonas.