Generaliniame Marijonų kongregacijos archyve Romoje saugoma pal. Jurgio rankraščių kolekcija suskirstyta pagal kalbas: lietuvių, lenkų, lotynų, vokiečių, prancūzų ir t. t. Kiekvienos kalbos raštų – bent du rinkiniai – laiškai (lot. Litterae) ir rankraščiai (lot. Manuscripta) – kiekvienas savo ruožtu suskirstytas į daugelį mažesnių grupių. Lietuviškame „Manuscripta“ rinkinyje yra raštų grupė lotyniškai pavadinta „Linguistica“, kurios nėra nė vienos kitos kalbos rinkinyje.
(Beje, visi pal. Jurgio rankraščiai yra kruopščiai perrašyti mašinėle ir būtent šias kopijas leidžiama vartyti archyvo lankytojams. Tikruosius rankraščius paliesti laimė nusišypso toli gražu ne visiems. Kai pirmą kartą lankiausi Marijonų generaliniuose namuose, man pasisekė. Tuometinis archyvaras t. Piotras (jau prieš keletą metų iškeliavęs į Tėvo namus, tad mano „išdavystė“ jam nepakenks), pirmą dieną papasakojęs archyvo taisykles, vėliau kažkaip „nepastebėdavo“, kad aš, užuot prašius man paduoti tą ar aną, įsmukdavau tiesiai į fondus ir pražūdavau ilgam. Antrąjį kartą viskas jau buvo pagal taisykles. Tik kopijos.) Taigi. Apie tą „Linguistica“ dalį „Manuscripta lituana“ rinkinyje: jos kopijos sudaro beveik 100 mašinraščio puslapių iš bendros beveik 400 puslapių „Manuscripta lituana“ apimties.
Akivaizdu – tai ne atsitiktinumas, kad kaip tik lietuviškuose t. Jurgio rankraščiuose egzistuoja ši, niekur kitur nepasikartojanti, tematinė grupė. Ji – ypatingos t. Jurgio aistros – meilės lietuvių kalbai – liudijimas. Ir ne šiaip meilės, susižavėjimo, domėjimosi. Kaip daugelyje kitų sričių, taip ir čia – jo meilė veikli. Rinkinyje – lietuviškų posakių ir patarlių rinkiniai, žodyno kortelės. Taip. Jis rinko ir studijavo žodžius ir posakius. Ir ne retkarčiais ar pripuolamai. Ne. Darė tai uoliai ir sistemingai. Tą vienbalsiai liudija ir pažinusieji studentą Jurgį, ir buvusieji greta kunigo ar vyskupo Jurgio:
1885 m. atostogas mudu praleidome beveik nesiskirdami. […] Ypatingai tyrinėjome lietuvių kalbą. Jis persirašė mano retesnių žodžių surinktą žodynėlį, aš persirašiau jo žodynėlį (tą žodynėlį ir dabar turiu ir buvau paskolinęs prof. Balčikoniui lietuvių žodyno medžiagai).[1]
Kun. J. Matulevičiaus pamokslai būdavo klausytojams lengvi. […] Aš manau, jog tai būdavo dėl to, kad J. Matulevičius vartodavo daug sinonimų. […] Jis sinonimus rinkdavo atsidėjęs, kartais tam tyčia skaitydamas kalbininkų veikalus, kaip antai: Jablonskio „Mūsų įnamiai“, Ralio „Robinzonas Kruzė“, kartais imdamas juos tiesiog iš žodynų. Maža turime žmonių, kurie taip uoliai sekė mūsų kalbą, kaip arkivysk. J. Matulevičius. [2]
Turėdamas kiek laisvesnio laiko skaitydavo knygas, daugiausia naujus lietuviškus leidinius. Džiaugdavos savo gimtosios kalbos gražumu, studijuodavo Šlapelio leistą lietuvių kalbos žodyną.[3]
Ir ne tik pas aktyviai domėjosi, sakyčiau, tiesiog „skonėjosi“ lietuvių kalba, bet gebėjo šią aistrą perduoti ir kitiems, kartais, turbūt, to net nežinodamas:
Sužinojęs vienoje aplenkintoje parapijoje kelis dar lietuviškai kalbančius kaimus, išsiuntė ten klebono pareigoms eiti vieną jauną lietuvį kunigą, kuriam patarė išnaudoti progą – užsirašinėti žmonių tarmę, nes, girdi, jie gyveną miškuose, tai ir kalbą gražią turbūt išlaikę. Būtinai reikią neleisti tokiam turtui išnykti.[4]
[…] Su vysk. Matulevičium susitikau Lazdūnuose […]. Vysk. Jurgis čia, matyt, buvo atvažiavęs vizituoti. Pasivadino mane į sodą ir du vienu dvi ar tris valandas kalbėjomės apie Lazdūnus, jų žmonių savotišką kalbą, tarmę, labai įdomius papročius, būdą ir kit. Ekscelencija sakė: „Joneli, čia užsirašinėk jų kalbos ypatybes, įvairius išsireiškimus, papročius ir t. t. – bus naudinga.“[5]
Kai tik arkiv. Jurgis atvažiuodavo į Marijampolę, vyresnieji prašydavo, kad pasakytų savaitinę dvasinę konferenciją vienuoliams. […] Prisimenu, kad tose konferencijose mane stebino kai kurie retesni lietuviški posakiai. Kadangi buvau J. Balčikonio pagalbininkas renkant retus lietuviškus išsireiškimus, keletą jų užsirašiau nugirdęs arkiv. Jurgio kalbose ir pasiunčiau lietuvių kalbos žodyno redaktoriui. [6]
Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas savo atsiminimuose pateikia ir tikrai nuostabią istoriją:
Šaukias mane vyskupas ir prašo jį nuvesti pas Joną Jablonskį. Daviau žinią Jablonskiui, kad mes kitą vakarą ateisime. Jablonskis buvo nudžiugintas tokiu garbingu vizitu ir laukė. […] Vyskupui itin rūpėjo lietuvių kalba. Apie tai ir buvo pradėta šnekėtis. Vyskupas Jurgis primygtinai skatino gramatininką, kad jis pirmon galvon duotų linksnių mokslą tam tikroje sintaksės dalyje. Nurodinėjo, kaip dabartinė literatūrinė mūsų kalba nusususi palyginant su gyvąja kalba; kokių prašmatnių, tiesiog neįtikėtinų konstrukcijų gyvojoje kalboje esama […]. Ir pabėrė keletą tikrai nugirstų, bet tikrai neįtikėtinų pavyzdžių, ko linksniai reikalauja. J. Jablonskis džiaugėsi nurodymais ir sakė pasirūpinsiąs tą dalį sintaksės pirmiau parengti spaudai ir lenkės vyskupui labai žemai, lyg siekdamas jam ranką pabučiuoti, tačiau vyskupas šiaip jau pasibučiavo. Palikome Jablonskį susijaudinusį.[7]
Beje, mylėjo ir puoselėjo lietuvių kalbą t. Jurgis atvirai ir drąsiai – neįprastai ano meto kontekste: 1911 m. birželio pabaigoje–liepos pradžioje vedė rekolekcijas Žemaičių vyskupijos kunigams. Lietuviškai. Pirmą kartą tos vyskupijos istorijoje.
Šios pirmutinės lietuviškos rekolekcijos ne tik padarė klausytojams didelį įspūdį, jų dvasią keldamos aukštyn prie Dievo, prie idealo, bet ir viešai parodė, kaip dailiai galima skelbti Dievo Žodį gryniausia, nei vienu polonizmu nesuteršta lietuvių kalba. Tai yra svarbi pradžia.[8]
Būta ir tęsinio: 1914 m. Marijampolėje (o ne Seinuose, kaip iki tol) rekolekcijos Seinų vyskupijos kunigams. Taip pat lietuviškai…
Jei reikėtų t. Jurgio raštijoje atrasti pačius ugningiausius, labiausiai emocijomis alsuojančius tekstus, greta kai kurių dvasinių konferencijų, o gal ir pirma jų, dėmesį patrauktų nemažos apimties straipsnis, pavadinimu „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“[9], apie kunigijos vaidmenį tautinio atgimimo kontekste. Aišku, ir apie lietuvių kalbą. Pasiklausykim (tekstas iš tiesų toks gyvas, jo kalba tokia sodri ir vaizdinga, kad norisi jį tarti garsiai, o ne vien perbėgti akimis):
Kas yra kraujas žmogaus kūne, tas yra kalba tautos gyvenime. Ištekink iš kūno kraują, o žmogus miršta. Atimk nuo tautos kalbą, o tautos nėra. Anot dainiaus: Nėr tėvynės be liežuvio;/ kožnas gali tai suprasti: /Atimk kalbą nuo lietuvio,/ ir lietuvio jau nebesti! […]
Nėr nė ką sakyti. Kas myli savo tautą, neniekįs nė jos kalbos. […] Nemisliju […] išrodinėti viso kvailumo tų žmonių, neva patriotų, kurie vadydamies save lietuviais, lietuviškos kalbos gėdysi ir atsižada; tų vardų be ženklo, be garbės, šešėlių, užklydusių lig laikui, kaip juos viens poeta apdainuoja: Tėvai išsigimę, be ženklo vardai:/ Šešėliai, užklydę lik laiko,/ Tėvų didžiavyrių vaikai svetimi,/ Kur motina jūsų?/ Nuraudus pati/ Nedrįsta priglausti apuoko!..[…]
Turbūt Viešpats ne be reikalo yra skyręs žmonėms visokias kalbas. Žmogus liuosas būdamas gal išsižadėti tos Dievo dovanos, gal ją paminti, paniekinti, atmesti. Bet ar gerai jis daro atmesdamas prigimtąją kalbą? Kas prieš prigimimą kelia ranką, to nė prigimimas nepaglosto. Apuoko su pelėda mes nekenčiame, kodėl juodu ne čiulba, ulba, kaip viso svieto paukšteliai, o tik per naktis beaisuodamu pamėgdžioja žmones. Ir juodu pačiu, tarsi, nusimanydamu nesuvis pritinkančiai pasielgiant, dieną nė nesirodo; nedrįsta mat akių iškišti. O vėl moters ant slenksčio pasidėjusios renčia kirviu galvą vištai, kodėl ji, paniekinus savo luomą, į gaidžius kyla ir „kakarieko“ šaukia. Juokai juokais. O kas mums bus už tai, ką mes pametę savo prigimtąjį liežuvį už svetimų griebiamės? […]
Ant galo grįžus, galėjo Daukantas lietuviškai parašyti tokią istoriją ir tiek kitokių knygų, buvo gera lietuviška kalba vyskupui Valančiauskui ir jo raštams, tiko lietuviška Baranausko „Anykščių šileliui“, tai man rodos, kaip mums, ve tokiems galvočiams, ir mūsų didelei išminčiai, ir tokioms ve svarbioms mūsų kalboms, teipgi lietuviškos, regis, užtektų ir net pakaktų.
Tėvui Jurgiui tai jau tikrai ir „užteko“, ir „pakako“. Pamenat ką tik minėtas pirmąsias lietuviškas rekolekcijas? Klausytojai buvo tiesiog nustebinti tų prakalbų aiškumu, praktiškumu, gyvumu ir lietuvių kalbos dailumu. Net ir abstrakčiausi bei filosofiški dalykai pas vadovą išeidavo lengvai suprantami ir nenuobodūs.[10]
Taigi. Tokios tėvo Jurgio (tiesa, tuomet dar Peterburgo dvasinės akademijos studento) mintys apie lietuvių kalbą. Vaizdinga, pagavu, gyva. Ir teisinga. Skamba giliu įsitikinimu, degančiu rūpesčiu, nuoširdžia meile. Gilia ir aistringa meile savo tautai ir tėvynei. Būtent aistringa. Nežinau „karštesnių“ t. Jurgio „išsisakymų“, tiesiog šūksnių ir dejonių nei kai kurie ankstyvosios korespondencijos fragmentai tėvynės meilės tema. Ir vėl – kalba ne vien turinys, bet ir forma – žodžiai, posakiai, struktūros:
Prie tų mano ligų Kelčiuose nemažai prisidėjo sūkramtas ir nerimastis, kad nieko gero negalėjau padaryti savo tėvynei Lietuvai. Galvojau, kad Varšuvon pakliuvus bus kitaip.[…] Maniau, kad ir čia begyvendamas, galėsiu šį tą gero padaryti savo tėvynei; bet kur tau! rankų per darbus praskėst negaliu. Mėtaus plakuos, kaip šapalas marškoj, o Lietuvai nieko iš to nėra. Jaučiu, kad vystu džiūstu dvasiškai, kaip šaka vėjų nuo medžio atplėšta. Širdis dega, skaitant, kas Lietuvoj daros; kaip ten visi suskato prie darbo; o manęs ten nėra! – Negaliu, brolau, iškęsti ilgiaus, truks laikys, o viską metęs braukiu nuo vasaros Lietuvon.[11]
Troškimas – deginantis, sprogdinantis iš vidaus ir toks aiškus: liuosai, išsijuosęs ant lietuviškos dirvos liuobties.[12] Kad tik atsirastų galimybė – atsakas būtų toks, koks visada buvo būdingas t. Jurgiui – ne pasitaupant ir pasisaugant, o plačiais mostais, su visu mylinčios širdies dosnumu: Jau ką darbuočiaus, tai darbuočiaus, išsivilkęs, už visus metus.[13]
Įvyko. Išsipildė. Keliai atsivėrė. Tegu ir aplinkkeliai. O vis dėlto – Lietuvos link:
Tai taip, Brolau, netikėtai pateksiu į Akademiją ir drauge darbuosimės; gal nors šį tą gero galėsiu padaryti savo tėvynei. Čia buvau suvis nustelbtas, kaip tas medelis persodytas iš juodžemio į smėlyną, įsmeigtas kur tarp sukerojusių medžių. Gal, brolau, atgysiu… kaip koks akmuo man nuo krūtinės nusirito, taip palengvėjo. Aš čia ir lietuviškai ką tik nepamiršau.[14]
Tik dar vienas žvilgsnis atgal – į tai, kas patirta, kas troškimą ir ilgesį užaštrino taip, kad jau visą gyvenimą nebeatšips, neatslūgs. Nuspalvins ir daugelį svarbiausių pasirinkimų. Juk ir Marijonų vienuolijos atnaujinimas, ir Vargdienių seselių steigimas, ir žengimas į Vilniaus sostą, ir Apaštališkojo vizitatoriaus pareigos – „Taip“ ne vien pašaukiančiam ir siunčiančiam Dievui, bet ir Lietuvai.
Ko gero, čia ir norėtųsi padėti tašką. Bet negalima. Tėvas Jurgis neleistų. Nepažintų savęs – tokio. Nes tai, kas pasakyta – tik dalis. Tartum viena monetos pusė. Bet būta ir kitos. Ne mažiau svarbios. O gal net ir svarbesnės:
Jei tėvynės meilė yra dora, prisakymas, tai kunigas ne tik gali, bet turi tėvynę mylėti ir tur duot kitiems pavyzdį, kaip reikia tėvynė mylėti. Taigi pats tur veizėti, kad toji jo meilė būtų šventa. Mylėti tėvynę – nereiškia kitas tautas neapkęsti. Krikščionis, o juo labiau kunigas tur aukščiaus pakilti. Jis mylėdamas tėvynę atras vietą savo širdyj ir kitoms tautoms, ir kitų tautų žmonėms. Kunigas kaipo kunigas tur visus glausti prie savo širdies.[15]
Savo tėvynės meilė, mano nuomone, gali ir privalo būti be kitų tautų neapykantos ir neužsiviežimo; mylint savuosius, ir kitiems reikia gero norėti.[16]
Beje:
Ką gali duoti savo tautai prakilnesnio, aukštesnio už Kristaus mokslą ir dvasią? Tada kiti dalykai, nelyginant, pats lyg savaime ateina, nors ir kitų dalykų nereikia niekinti: jokio doro darbo, nei jokių dorų priemonių.[17]
Aš pats, žinoma, labiausiai myliu savo tautos žmones, lietuvius, ir visuomet troškau ir trokštu šiuo tuo saviesiems būti naudingas. Jokios ypatingos lenkų meilės nejaučiau: man tiek lenkas, tiek rusas, tiek vokietis, pasitaikius progai, visiems lygia tarnauju ir prireikus taip pat meiliai kalbu rusiškai, vokiškai kaip ir lenkiškai. Mano širdžiai visi lygūs, o artimieji tie, kuriuose daugiau matau Kristaus dvasios.[18]
Gal ir keistai nuskambės. Bet, nepaisant viso to, kas pasakyta pirmiau, galvoju: o gal vis dėlto t. Jurgis mylėjo ne tik lietuvių kalbą? Gal iš tiesų brangino tiesiog kalbą – tai, kas daro žmogų žmogumi tarp kitų žmonių? Gal net ir jo tėvynės meilė siekė iki pat gelmės, iki konkretaus žmogaus, iki sielos, kurią troško vesti Dievo link? Faktas: t. Jurgis, be lietuvių, tobulai ar bent pusėtinai mokėjo dar aštuonias, o gal ir devynias kalbas. Įvairiais gyvenimo momentais vis pradėdavo mokytis naujos: Šveicarijoje – prancūzų, Vilniuje – baltarusių (gudų), Romoje – italų. O latviškai – paties nuostabai – net rimtai mokytis neprireikė:
Pats įsitikinau, latgaliečių kalba lengva išmokti. Paėmęs pradėjau skaityti latviškai Šv. Ignoto Rekolekcijas, Belecijaus rašytas, be žodyno, be gramatikos, visa ką suprantu, išskyrus retą kurį žodį, kurio prasmę taip pat ilgainiui suseku.[19]
O po šio atradimo – iš karto paraginimas: Mums lietuviams labai naudinga latvių kalba išmokti. Būt gera, kad bent kai kurie jaunesni mūs kunigai nuvažiuotų kurį laiką pabūti ir pasidarbuoti Vilanį; pramoktų latvių kalbos.[20]
Kodėl? Kokių motyvų skatinamas „graužė“ kalbą po kalbos? Kodėl ir kitus skatino taip daryti?
Atkeliavo trys pasiuntiniai (atstovai) iš Idoltos, Drujos parapijos. […] Vienas tų vyrų šiaip taip laužydamas kalbėjo lenkiškai. […] Kiti du tylėjo. Matydamas, kad jie yra tikri gudai, paprašiau, kad kalbėtų ‚po prostu‘ – gudiškai. Pasakiau, kad savo kalbos nesigėdytų, kad ji Dievo duota, kaip rusų, lenkų ir lietuvių. […] Žmonės išėjo džiaugdamiesi. Kiekvienam sava kalba mieliau ir gana. […] Matau, kad man reikia kuo greičiausiai mokytis gudiškai.[21]
Atrodo, viskas paprasta. Tėvui Jurgiui tiesiog rūpėjo susitikti su žmogumi. Iš tiesų susitikti. Ir kad iš tiesų susitiktų kiti – vienas su kitu ir su Dievu.
[1] V. Šlekys, „Kaip arkiv. Matulaitis virto Matulevičium“, „Šaltinis“ 1935 m. nr. 4-5, cit. in A. Kučas, „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius“, 1979, Lithuanian Catholic Press – Draugas, p. 46.
[2] Vysk. dr. P. Būčys, „Bažnyčios ir tautos darbininkas“ in Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Red. K. Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, p. 23.
[3] A. Meciūnas in Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Red. K. Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 141.
[4] A. Meciūnas in Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Red. K. Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, p. 145.
[5] Dr. J. Jusionis in Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Red. K. Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, p. 185.
[6] Ks. J. Vaišnora MIC, „Widzialem Sługę Bożego“, in Wspomnienia o błogosławionzm Jerzym Matulewiczu, p. 29-30.
[7] Kun. J. Tumas-Vaižgantas, in Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Red. K. Čibiras, 1933, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, p. 137-138
[8] Prel. A. Dambrauskas, „Draugija“, 1911 m., t. XIV, nr. 54, p. 196, cit. in A. Kučas, „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius“, 1979, Lithuanian Catholic Press – Draugas, p.122
[9] J. Matulaitis, „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, „Dirva- žinynas“; Shenandoah, PA, 1903, Nr. 9, p. 43–69. Publikuotas 2012 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 3 (381).
[10] Prel. A. Dambrauskas, „Draugija“, 1911 m., t. XIV, nr. 54, p. 196, cit. in A. Kučas, „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius“, 1979, Lithuanian Catholic Press – Draugas, p.122
[11] Iš laiško kun. P. Būčiui, 1907 m. gegužės 1 d.
[12] Iš laiško kun. P. Būčiui, 1907 m. balandžio 24 d.
[13] Ibid.
[14] Iš laiško kun. P. Būčiui, 1907 m. birželio 7 d.
[15] J. Matulaitis, „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, „Dirva- žinynas“; Shenandoah, PA, 1903, Nr. 9, p. 43–69. Publikuotas 2012 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 3 (381).
[16] Iš laiško kun. J. Totoraičiui, 1913 m. sausio 8 d.
[17] Ibid.
[18] Ibid.
[19] Iš laiško kun. P. Būčiui, 1924 m. gegužės 18 d.
[20] Ibid.
[21] „Užrašai“, 1919 m. kovo 13 d.
