Sukanka 95 m., kai Maskvoje 1923 m. kovo 23 d. prasidėjo istorinis parodomasis Mogiliavo arkiv. J. Ciepliako ir kunigų teismas. Du šio teismo dalyviai Rusijos pirmasis egzarchas Leonidas Fiodorovas (2001) ir Petrogrado Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kan. Teofilius Matulionis (2017) paskelbti palaimintaisiais.
Kodėl rusas katalikas ir kodėl egzarchas?
„Nesijaudinkite! Neverkite! Ramybės!“ –1923 m. kovo 10-ąją sklido Mogiliavo arkivyskupo Jano Ciepliako žodžiai, kuriuos stūgaujantys vėjo gūsiai nešiojo po visą Nikolajevsko geležinkelio stoties peroną. Besibūriuojanti Leningrado katalikų parapijų tikinčiųjų minia ganytoją su kunigais į Maskvoje vyksiantį jų teismą palydėjo malda, rauda ir viltį reiškiančiu sveikinimų šūksniu. Apie Maskvoje rengiamą teisminį procesą sužinojo Europos spauda. Šv. Romos kardinolas Pietro Gasparri dėl šių įvykių neoficialiai kreipėsi į Sovietų Sąjungos atstovą Romoje Vaclavą Vorovskį. (1923 m. rugpjūtį Šveicarijoje jis buvo nužudytas.) Diplomatas nuramino, kad suimtiesiems negresiąs joks pavojus. Savo pasipiktinimą reiškė ne vienas Bažnyčios hierarchas. Didžiosios Britanijos darbininkų (leiboristų) partijos vadovai buvo įsitikinę, jog protestą dėl neteisėto Rusijos katalikų dvasininkų teismo geriausia būtų nusiųsti Tarybų Rusijos karo tarybos pirmininkui Levui Trockiui (tikrasis vardas Leiba Davidovičius Bronšteinas). Tam pačiam Trockiui, kuris pasiūlė bažnytinių vertybių nusavinimo planą, kurio antireliginės veiklos metodams karštai pritarė V. Leninas, 1922 m. kovo 19 d. laiške Rusijos komunistų partijos politiniam biurui rašęs: „Kuo daugiau reakcingos dvasininkijos ir buržuazijos atstovų šiuo pretekstu mums pavyks sušaudyti, tuo geriau. Reikia būtent dabar pamokyti šią publiką taip, kad jie keletą dešimtmečių nedrįstų nė pagalvoti apie kokį nors pasipriešinimą.“
1923 m. kovo 21-oji, trečiadienis. Maskva.1815 m. statyti puošnūs Spaudos sąjungos namai „Goluboj zal“ – „Mėlynoji salė“. Į pirmą kartą vykstantį parodomąjį teismą, kur turėjo būti „demaskuota kontrrevoliucinė katalikų hierarchijos veikla“, renkasi visi, kuriems šis reikalas ypač svarbus. Teismo salėje vietą surado popiežiškosios misijos badaujantiems šelpti šefas amerikietis, jėzuitas kun. Eduardas Valšas, kuris buvo įgaliotas su atitinkamomis sovietų įstaigomis aiškintis ir kitokius Bažnyčios padėties Rusijoje reikalus. Paskui kitus teismo dalyvius įslinko 1922 m. Sovietų Rusijoje pradėto leisti laikraščio „Bedievis“ (rus. „Безбожник“) redaktorius Minėjus Izraljevičius Gubelmanas. Teismui
pirmininkavo buvęs popas, ortodoksų šventikas Galkinas, dėstęs ateizmą mokytojų seminarijoje. Teismo pirmąją dieną kan. Teofilius Matulionis, kaip ir visi kaltinamieji, aiškiai ir tvirtai prisipažino: visomis progomis jie mokė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus tikėjimo tiesų (katekizmo); uždarius mieste šventoves, visi laikydavo šv. Mišias savo butuose ir pas žmones; į tas pamaldas sueidavo kartais net iki 100 ir net 150 žmonių. Visi žinojo dekretą apie brangenybių konfiskavimą, tačiau nė vienas nedavė nei liturginių indų, nei kitokio turto, laikydami tokį reikalavimą neteisėtu. Visi prisipažino, kad ir žinodami valdžios reikalavimus, jų nesilaikė, nes taip daryti liepusi jų sąžinė. Labiau už kitus puolamas buvo generalvikaras prel. Konstantinas Budkevičius, perskaityti keli jo laiškai ir telegrama Lenkijos konsului Maskvoje tos įstaigos atidarymo proga. Be to, jis buvo kaltinamas finansinės paramos katalikų Šv. Kotrynos šventovei ieškojimu užsienyje. Teisme, kaip savo atsiminimuose pažymėjo pal. T. Matulionis, didelio dėmesio susilaukė egzarchas Leonidas Fiodorovas. Prokuroras stebėjosi, kodėl jis, rusas, virėjo sūnus, po tėvo mirties paveldėjęs 3 tūkst. rublių tapo kataliku? Kodėl egzarcho viršininkas ne arkivyskupas J. Ciepliakas, bet užsienyje gyvenantis metropolitas A. Šeptyckis?
Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge, Kazanės kvartale, 1879 m. lapkričio 4 d. ruso ir graikės šeimoje gimė Leonidas Fiodorovas. Anksti netekęs tėvo, jis liko motinos globoje. Baigęs gimnaziją, Leonidas įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją. Paliko ją po trečio kurso, nors neabejotinai būtų galėjęs tęsti karjerą Stačiatikių Bažnyčioje. Tačiau, pasak Š. Pusčiaus: „Jaunasis Leonidas kvėpavo vienu oru su Dostojevskiu, taip pat jautriai sugerdamas pasaulio blogį, tačiau reakcija buvo skirtinga.“ Atradęs katalikybę, pajutęs pašaukimą kunigystei bei vienuolystei, jis 1902 m. išvažiavo į užsienį. Kaip visi jo tėvynainiai, prijautę unijos reikalui, L. Fiodorovas Lvove kreipėsi į Galičio metropolitą Romaną (vienuoliškas vardas – Andriejus) Šeptickį, garsios Ukrainos grafų giminės palikuonį. Nors jo giminė buvo sulenkėjusi ir perėjusi į lotynų apeigų katalikybę, A. Šeptickis sugrįžo prie savo protėvių tradicijų: tapo graikų apeigų katalikų kunigu ir įstojo į bazilijonų vienuoliją. Popiežiaus paskirtas Galičio metropolitu, jis kartu kanoniškai buvo ir Lvovo arkivyskupas bei Kameneco vyskupas. Būdamas visų Rytų slavų metropolitas ir vienintelės Rusijos imperijoje išlikusios unitų diecezijos vyskupas, jis turėjo juridinę ir moralinę teisę atstatyti sunaikintas unitų vyskupijas bei rūpintis visų Rusijoje gyvenančių graikų apeigų katalikų bei jais tapsiančių stačiatikių sielovada.
Nutarė likti „graiku“, kad vėl suvienytų Rytus su Roma
Galičio metropolitas Andriejus Šeptickis, savo žvilgsnį kreipdamas į apaštalavimo galimybes Rusijoje, įdėmiai klausėsi iš Sankt Peterburgo atvykusiojo, bizantinės liturgijos gerbėjo, erudito ir drąsaus jauno vyro Leonido Fiodorovo kalbos. Galbūt jau pirmosiomis pažinties dienomis numatė Fiodorovo, kuris buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią, vietą misionieriškoje veikloje. Metropolitas tapo jo dvasios tėvu, o vėliau – artimiausiu bendražygiu ir tiesioginiu vyresniuoju. L. Fiodorovas rašė: „Visas mano gyvenimas buvo pagrįstas dviem elementais: meile Bažnyčiai, į kurią aš įsijungiau, ir meile Tėvynei, kurią esu įsimylėjęs… Nuo to laiko, kai aš grįžau į Katalikų Bažnyčią, vienintelis mano tikslas yra priartinti savo Tėvynę prie tos Bažnyčios, kurią laikau tikrąja…“
Iš Lvovo tęsti mokslo L. Fiodorovas išvyko į jėzuitų kolegiją Ananji prie Romos. Vėliau studijavo Tikėjimo propagandos kolegijoje Romoje ir Friburo katalikiškame universitete, kur gavo puikų teologinį išsilavinimą ir persiėmė ištikimybe amžinajai Romai bei jos kovingumo dvasia: „Bizantiškasis nuolaidumas ir pakantumas blogiui manyje užleido vietą romėniškajam pereat mundus – fiat justitia (težūna pasaulis, bet tebūnie teisingumas)“. O pasaulis, anot Š. Puščio, nesnaudė – Rusijos pasiuntinybė Romoje grasino neįleisianti Fiodorovo atgal į Rusiją. Siekdamas nekiršinti Rusijos vyriausybės, metropolitas A. Šeptickis nusiuntė L. Fiodorovą į Konstantinopolį, kur jis 1911 m. buvo įšventintas graikų apeigų katalikų kunigu. Bosnijoje, graikų apeigų studitų vienuolyne, kun. Leonidas dvasiškai ruošėsi savo didžiajai misijai. Nepaisydamas spaudimo tapti lotynų apeigų kunigu, L. Fiodorovas nutarė likti „graiku“, kad vėl suvienytų Rytus su Roma.
Tačiau „ pasaulis nesnaudė“ – carinė valdžia 1914 m. kun. Fiodorovą vis dėlto ištrėmė į Sibirą. 1914 m. rugsėjo 15 d. ir pats arkivyskupas metropolitas Šeptickis buvo suimtas, nepaisant daugybės Šventojo Sosto prašymų jį paleisti, buvo kilnojamas iš kalėjimo į kalėjimą…
Pirmasis Rusijos egzarchas
1917 m. kovo 18-ąją, tą pačią dieną, kai pasirodė pranešimas, jog caras Nikolajus II atsisakė sosto, Petrogrado Nikolajaus geležinkelio stotyje iš traukinio išlipo aukšto rango dvasininkas. Lvovo graikų apeigų katalikų arkivyskupą metropolitą Andriejų Šeptyckį tądien pasitiko nedidelis tikinčiųjų būrelis. Gegužės 29–31 vykusiame visų (tada aštuonių) graikų apeigų kunigų susirinkime (sobore) buvo įkurtas Rusijos graikų apeigų katalikų egzarchatas, apėmęs visą imperijos teritoriją, išskyrus baltarusių ir ukrainiečių etnines žemes. Sobore dalyvavo ir aukščiausi Rusijos lotynų klero atstovai. Dėl karo sąlygų, vėliau – dėl A. Šeptickio negalėjimo atvykti į Romą popiežius Benediktas XV tik 1921 m. oficialiai patvirtino egzarchato įsteigimą ir Pijaus X suteiktus metrop[olito Šeptickio įgaliojimus. Pirmuoju Rusijos egzarchu buvo paskirtas kun. L. Fiodorovas. (Egzarchas – aukštas titulas Rytų Bažnyčioje, žemesnis tik už patriarchą.) 1917 m. šv. Velykos, kaip sakė patys graikų apeigų katalikai, buvo jų misijos „atsimainymas“: iš pogrindžio į platų pasaulį.
1918-ųjų gegužės 30-oji, Petrograde pirmą kartą Rusijoje vykusi arkivyskupo von der Eduardo Roppo vadovauta Dievo Kūno iškilminga procesija buvo lyginama su Viešpaties įžengimu į Jeruzalę. Karų iškankintiems sostinės gyventojams ji padarė didžiulį įspūdį. Dalyvavo graikų ir lotynų apeigų aukšti dvasininkai, 2 tūkst. katalikų ir stačiatikių. Procesijoje dalyvavo ir Švč. Jėzaus Širdies klebonas kan. Teofilius Matulionis, kiti lietuviai kunigai. Egzarchas L. Fiodorovas tuo metu Rusijoje dirbusią lotynų apeigų kunigiją buvo suskirstęs į tris grupes: lenkus, lietuvius ir baltarusius. Anot jo, bene geriausiai misijos specifiką suprato lietuviai dvasininkai, kunigai Pranciškus Karevičius (Žemaičių vyskupas), Blažiejus Čėsnys (profesorius, katalikų veikėjas), Prancškus Būčys MIC (būsimasis graikų apeigų vyskupas, popiežiaus paskirtas darbui su Lietuvos ir Amerikos graikais katalikais, stačiatikiais ir sentikiais). Ir, žinoma, kan. Teofilius Matulionis (palaimintasis), 1942 m. laiške artimam draugui kun. Vincentui Dainiui rašęs: „Kaune steigiamas „Institutum Russicum“ su plačia programa. Nuo Kalėdų kunigų seminarijoje bus dėstoma rusų kalba, supažindinama su unija, su skirtumu tarp Rytų apeigų gudų katalikų ir gudų ortodoksų. Mane labai džiugina tai, kad iš vietinių lietuvių kunigų nemažai pareiškė norą važiuoti dirbti į Rusiją. Tai reiškia, kad idealizmo dvasia, „homo Dei – dvasia ir mūsų laikais gyva“.
Su patriarchu Tichonu
Su stačiatikiais egzarchas L. Fiodorovas kalbėdavo broliškai, kaip lygus su lygiu, visada pabrėždavo pagarbą bizantinei liturgijai bei specifinėms rusų tradicijoms. Teigė, kad misija neturi būti puolamojo pobūdžio, ji turi tarsi savaime, natūraliai, išaugti grynai rusiškoje dirvoje. „L. Fiodorovo misijos pastoracinė patirtis, – rašė Š. Pusčius, – rodo, kaip svarbu pažinti rusišką mentalitetą, norint ką nors nuveikti Rusijoje“. „Aš manau, kad mūsų reikalą pajėgia suprasti toliaregiai ir praktiški protai, kurie mato toliau savo nosies, kurių nevilioja laikinas ir lengvas pasisekimas, – rašė jis. – Visa mūsų misija, kuri remiasi viešosios nuomonės sukūrimu ir visuomenės pasitikėjimo įgijimu, reikalauja mąslaus požiūrio, kurį gali turėti tiktai veikėjas, turintis didelį užmojį, sielos gilumą, žmogaus veiksmų ir jausmų platumą, ėjimą iki galo…“
Egzarchas L. Fiodorovas susitikdavo ir su Maskvos ortodoksų patriarchu Nikolajumi Tichonu, kuris 1917 m. lapkričio 5 d. įžengė į Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvę, kurioje telpa 12 tūkstančių žmonių. O jau 1918-ųjų sausį visose Rusijos Stačiatikių cerkvėse buvo skaitomas patriarcho Tichono laiškas, kuriame bolševikų vadus jis pavadino „bedieviškais mūsų amžiaus tamsos nešėjais“ ir paskelbė prakeikimą (anatemą) visiems Stačiatikių Bažnyčios griovėjams ir nekaltų žmonių žudikams. Patriarchas taip pat pasmerkė imperatoriaus Nikolajaus II ir jo šeimos nužudymą, raudonąjį terorą. Graikų apeigų katalikai nuolat rodė pagarbą patriarchui Tichonui – tiek kaip potencialiam Rusijos Katalikų Bažnyčios vadovui ateityje, tiek kaip tyliam bet tvirtam kovotojui prieš bolševikų ateizmą. Egzarchas L. Fiodorovas rašė: „Patriarchas Tichonas yra, taip sakant, vienintelis Rusijos nacionalinės sąmonės taškas, kuris iki šiol lieka neapspjaudytas ir nesuteptas… Visuose mūsų susitikimuose su kunigais ir viešumoje svarbiausi buvo du klausimai: ar Rusijos žmonės gaus garantijas, kad bus apsaugoti nuo lotynizacijos, ir kokį rangą Katalikų Bažnyčios hierarchijoje užims patriarchas?“ Patriarcho Tichono simpatijos Bažnyčios suvienijimo darbui, kaip rašė Š. Pusčius, buvo ne paslaptis plačiam dvasininkijos ratui. Dėl jo įtakos veiklos sąlygos misijai Maskvoje buvo daug palankesnės nei Peterburge. Į patriarcho ir katalikų misionierių surengtus unijinius susitikimus ateidavo net labiausiai „užkietėjęs“ antilotyniškų Maskvos stačiatikių sluoksnis.
1921 metų rugpjūtį ortodoksų patriarcho Tichono iniciatyva buvo įsteigtas visos Rusijos bažnytinis fondas. Patriarchas kreipėsi į viso pasaulio tautas bei krikščionis ir prašė padėti badaujančiai Rusijai. 1922 m. kovo 28 d. Maskvos dienraštis „Izvestija“ paskelbė „Liaudies priešų sąrašą“. Jame pirmuoju numeriu buvo įrašytas pilietis Belavinas – Maskvos ir visos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Tichonas. Ir papildomai pridėtas prierašas „su visu savo cerkvės Soboru“. O tų pačių metų balandžio 26 d. Maskvoje prasidėjo teismo procesas prieš 54 Stačiatikių Bažnyčios dvasininkus, kurie buvo apkaltinti priešinimuisi bolševikų valdžiai atimant cerkvių turtą. 1923 m. birželio 16 d. spaudžiamas patriarchas parašė „atgailos pareiškimą“ aukščiausiajam sovietinės Rusijos teismui, pareiškęs: „Tegul mano vardas neišlieka istorijoje, bet svarbu, kad būtų nauda mūsų Bažnyčiai.“ Po patriarcho priverstinės atgailos, jo viešai paskelbto Bažnyčios apolitiškumo principo, paskirtas mirties bausmės nuosprendis nebuvo įvykdytas.1923 m. nušalintas nuo patriarcho pareigų apsigyveno Maskvos Dono vienuolyne, kur 1925 m. mirė.
Rusijos misijos Golgota
1922 m. birželio 13 d. egzarchas L. Fiodorovas buvo pakviestas į Mogiliave vykusias didžiules Šv. Antano Paduviečio iškilmes, į kurias susirinko apie 20 tūkst. žmonių. Egzarchas buvo sutiktas labai iškilmingai, kaip unitų „vladyka“. Būdamas vyriausiasis pagal rangą Romos Bažnyčios prelatas, jis tapo centrine visų iškilmių figūra. Jis ne tik šventė iškilmingą graikų apeigų liturgiją, bet ir dalyvavo lotyniškose šv. Mišiose, jų metu sėdėjo ant specialaus paaukštinimo, „lotynai“ kunigai, prieš eidami sakyti pamokslo, lenkė prieš jį kelius, prašydami palaiminimo. Visur buvo pabrėžiamas graikų apeigų lygiateisiškumas su lotyniškomis. Paprastos liaudies nustebimui nebuvo galo, kai ji pamatė „pravoslavų popą“, apsuptą tokios pagarbos. Tačiau, kai viskas paaiškėjo, nustebimą pakeitė visuotinio džiaugsmo šūksniai: „Grįžo unija!“
Ši džiugi naujiena skriejo iš lūpų į lūpas, ją sužinojo ir daug stačiatikių. Kai kurie popai bandė kaltinti egzarchą L. Fiodorovą, jis esąs jėzuitų šnipas, atsiųstas gaudyti „pravoslavų“. Tačiau paprastų stačiatikių, kaip yra pažymėjęs Š. Pusčius, nereikėjo nei gaudyti – jie, tikintieji ir kunigai su liturginiais rūbais, nepaisydami vyskupų draudimo, dalyvavo graikų katalikų apeigose, jose giedojo du stačiatikių chorai. Katalikų procesijoms iš apylinkių plaukiant į Mogiliavą, jų pasitikti kaimuose išeidavo stačiatikių būriai su religinėmis vėliavomis ir kryžiais, klojo ant kelio drobes, prašė palaiminti duoną. Iškilmių kulminacija buvo apeigos Mogiliavo kapinėse, kur egzarchas su visa liturgine apranga ir mitra sėdėjo ant jam paruoštos pakylos, „vos ne aukštesnės už altorių“. Kartu su katalikais kapines pripildė tūkstančiai stačiatikių. Pas egzarchą net atvyko stačiatikių inteligentų delegacija, panorusi išreikšti visuotinį troškimą, kad kuo greičiau būtų atstatyta unija. Egzarchas L. Fiodorovas rašė: „ Liaudyje daug kas kalba, kad jie jau vėl unitai, nes unija sugrįžo. O kad taip porelę mūsiškių išsilavinusių kunigų – kaip vystytųsi šventasis reikalas…“ Atvažiavęs į Mogiliavą antrą kartą, lapkričio 14 d., švęsti unijos didvyrio šv. Jozafato šventės, egzarchas rado gerai paruoštą unijos dirvą. Judėjimas už uniją liaudyje išaugo taip stipriai, kad trūko tik graikų apeigų kunigų ir bažnyčios. Mogiliavo arkivyskupas J. Ciepliakas sutiko unitams duoti tuščią „lotynų“ bažnyčią…
Bet po šio „Verbų sekmadienio“ prasidėjo Rusijos misijos Golgota. Kai Julija Danzas, artima egzarcho L.Fiodorovo bendražygė, norėjusi tapti graikų apeigų seserimi vienuole, prašė Petrogrado sovietų sekretoriaus nelikviduoti graikų apeigų Katalikų Bažnyčios, komunistas kaltino, kad visi katalikai yra lenkų agentai. Julija Danzas atsakė: „Tuo labiau rusams reikia suteikti galimybę eiti ne į lenkų bažnyčią, o į rusų katalikų cerkvę.“ Sekretorius po ilgų diskusijų padarė išvadą: „Sulenkės tūkstantis, na dešimt tūkstančių žmonių. O į niekingą fiodoroviškąją Bažnyčią eis milijonai. Ji įsijungs į tarptautinę katalikų organizaciją. Neprašykite, klausimas išspręstas. Bažnyčia bus likviduota.“
1923 m. kovo 24 d. Maskvoje vykusiame teisme L. Fiodorovas išgirdo tokį prokuroro sakinį: „Bausmė jam ne tik už tai, ką jis jau padarė, bet ir už tai, ką galėtų padaryti!“ L. Fiodorovui, P. Chodnevičiui ir K. Junevičiui prokuroras pareikalavo 10 metų, kitiems, tarp jų kun. Teofiliui Matulioniui, penkerių metų bausmės. Po kunigų teismo proceso dauguma graikų apeigų katalikų buvo ištremti į baisiausią Gulago imperijos lagerį – Solovkų salas. Net ir čia graikų apeigų katalikai gyveno aktyvų dvasinį gyvenimą, išsikovojo teisę švęsti Liturgiją saloje esančioje koplyčioje. Latvis vyskupas Boleslovas Sloskanis (artimas pal. T. Matulionio bičiulis) joje net slaptai įšventino kunigą. Būtent šioje koplyčioje egzarchas L. Fiodorovas kalbėjo kaliniams katalikams: „Mes – Rytų schizmos kankiniai, mes – trąša dvasiniam Rusijos atgimimui!“ Sovietai išsigando šių kankinių įtakos, todėl perkėlė graikų apeigų kunigus į nuošalią salą. Egzarchas turėjo išvykti į žemyną, kur po savo švento gyvenimo ramiai pasitiko mirtį Viatkoje.
Po L. Fiodorovo mirties metropolitas A. Šeptickis rašė: „Mes tikimės, kad jį garbins ir kad Šv. Tėvas paskelbs jį palaimintuoju.“ 2001 m. rugsėjo 27 d. Lvove Jonas Paulius II L. Fiodorovą su kitais unitų kankiniais iškilmingai beatifikavo. „Siekiant suprasti žmogiškai nepaaiškinamą Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios vaisingumą tamsiais priespaudos dešimtmečiais, reikia atsiminti metropolito Andriejaus Šeptickio herojišką apaštališką veiklą.“ Taip apie Dievo tarną, Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčiai daugiau kaip keturis dešimtmečius vadovavusį Lvovo arkivyskupą, Galičio metropolitą Andriejų Šeptickį (1865–1944) pasakė šv. popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Lvove 2001 metais Ukrainiečių kankinių beatifikacijos ceremonijoje, – ir pridūrė, jog laukia dienos, kai bus galima pamatyti metropolitą Andriejų šventųjų šlovėje“. 2015 m. liepos 17 d. popiežius Pranciškus patvirtino kelis Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretus, tarp kurių vienas patvirtina Dievo tarno metropolito Andriejaus herojiškas dorybes – Bažnyčia tituluoja Andriejų Šeptickį Garbinguoju Dievo tarnu.
