Šie metai, kai birželio 25-ąją vyks arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės, paskelbiant jį palaimintuoju, išties yra reikšmingi Lietuvos tikintiesiems. Garbingo arkivysk. T. Matulionio skelbimas palaimintuoju verčia mus visus kuo plačiau susipažinti su tauraus Katalikų Bažnyčios hierarcho gyvenimo gelmėmis ir naujai pažvelgti į jo kankinystės aureolę. Tai buvo švento pasiaukojimo pavyzdys, rodantis, kad tarnystė Bažnyčiai, ištikimybė tikėjimui suteikia jėgų nugalėti visus sunkumus ir iki paskutiniųjų žemiškojo gyvenimo dienų nešti tikėjimą į žmonių širdis. Ir net Blogio imperija vėliau įvardyta brutali jėga darėsi bejėgė prieš tokį dvasios tvirtumą.
Atsivėrus sovietinio saugumo KGB archyvams (nors ne visi jie visiškai atviri – daug jų, skatinant buvusiam KGB, yra uždaryti net šimtui metų, kada Lietuvoje gyvens jau ketvirta karta), kai kurie dalykai tampa mums aiškesni ir suprantamesni. Taip ir arkivysk. T. Matulionio įkalinimo ir tardymų aplinkybės tapo aiškesnės jo asmenybės tvirtumui atskleisti. 1923, 1929 bei 1933 metų bylos kol kas lieka paslėptos, tačiau 1946 metais pradėta byla, kai kuriais aspektais tapusi atvira, rodo, kokiomis sąlygomis turėjo dirbti Lietuvos dvasininkai, kokius suvaržymus ir kančias jie turėjo patirti. Pasinaudodami 1946 m. gruodžio 11 d. vyskupui T. Matulioniui užvesta sovietinio saugumo byla, kurioje sudėti tardymų protokolai ir kiti “dokumentai”, galime įžvelgti bolševikinio teroro gilumą. Tačiau tie tardymai tiesiogiai atskleidžia tuometinio Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio nuostatas okupacinės valdžios atžvilgiu, jo bandymus tikėjimo persekiojimo sąlygomis ieškant išeities vykdyti kiek galint platesnę pastoracinę veiklą. Tardymo protokolai parodo Lietuvos Katalikų Bažnyčios poziciją okupantų ir valdžios atžvilgiu, pateikia to meto lietuvių veikėjų, kunigų, vyskupų pastangas nepasiduoti prievartai, tuometinio tikinčiųjų, kunigų persekiojimo esmę ir metodus, daugelio kunigų tvirtumą prieš okupantų valdžią ir jų aspiracijas tautos reikalui. Kartu tai liudija, kad kai kurie kunigai buvo drauge su kankinama tauta ir nepaisydami galimo susidorojimo padėjo partizanams ir net dalyvavo pasipriešinimo kovoje. Visi tie “dokumentai” demaskuoja okupacinį režimą, kaip nukreiptą prieš žmogaus ir tautos laisves, todėl nors ir būdami kraupūs liudininkai vis dėlto neleidžia tautos kančioms nugrimzti į nežinią.
1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupo Ttefiliaus Matolionio bute ir kurijos patalpose buvo atlikta krata. Ji buvo atliekama vykdant 1946 m. gruodžio 11 d. LTSR MGB “0” skyriaus 1-ojo poskyrio (šis MGB padalinys 1946-1949 metais kontroliavo Katalikų Bažnyčios veiklą) viršininko kapitono Čečiurovo “nutarimą”. Trečią kartą kančioms pasmerktas vyskupas T. Matulionis, gimęs 1873 metais, tuo laiku buvo jau 73 metų. MGB pareigūnas Čečiurovas savo nutarime rašė, kad yra nustatęs, jog Matulionis esą priešiškai nusiteikęs Lietuvoje egzistuojančios Tarybų valdžios atžvilgiu. Praeityje, kelerius metus gyvendamas Leningrade, “Vatikano pavedimu dirbo žvalgybinį darbą”, palaikė ryšį su Lietuvos pasiuntiniu SSRS Baltrušaičiu (Lietuvos ambasadoriumi Sovietų Sąjungoje dirbusiu 1920-1939 metais, žinomu poetu), kartu “palaikė ryšį su antibolševikine lyga” Varšuvoje. Kaip “vienas iš aktyvių Vatikano agentų apaštalinio nuncijaus”, nelegaliai gyvenusio Tarybų Sąjungoje, buvo slapta įšventintas į vyskupus. Priminęs, kad 1929 metais Matulionis už antitarybinę veiklą buvo suimtas ir nuteistas, saugumo viršininkas nepasakė, kad antrojo suėmimo metu nebuvo žinoma, jog Matulionis jau buvo įšventintas į vyskupus. Konclageryje Matulionis esą iš kalinių sudarė antitarybinę grupę ir iš lagerių toliau “vadovavo antitarybinėms grupėms, veikusioms TSRS teritorijoje”. Nutarime buvo surašyti ir kiti “baisūs” vysk. Matulionio “nusikaltimai” Sovietų Sąjungai, kai jis gyveno Lietuvoje ir nacių okupuotoje Lietuvoje: 1933 metais, pasikeitus politiniais kaliniais ir grįžęs į Lietuvą, Matulionis esą pradėjo antitarybinę šmeižikišką kampaniją ir telkė reakcingas jėgas “palaikyti fašistiniam Smetonos režimui Lietuvoje”. Vokiečių okupacijos metais, būdamas Kaišiadorių vyskupijos vadovu, “davė jam pavaldžiai dvasininkijai nurodymus aktyviai dirbti antitarybinį darbą, tuo tikslu leido specialius cirkuliarus ir ganytojiškus laiškus”. Aktyviai talkininkavo vokiečiams okupantams, o Lietuvą “išvadavus” iš vokiškųjų grobikų, Matulionis “suaktyvino savo antitarybinę veiklą, įkvėpdamas dvasininkiją ir tikinčiuosius kovai prieš Tarybų valdžią”: “Išnaudodamas savo, kaip dvasininko, statusą Matulionis skleidė antitarybinius provokacinius gandus “apie greitą Tarybų valdžios žlugimą Lietuvoje”, palaikė ryšius su banditų formuotėmis, savo rezidencijoje teikė prieglobstį banditams”. Todėl ir buvo priimtas nutarimas vyskupą Matulionį suimti ir padaryti pas jį kratą. Po nutarimu suimti vyskupą Matulionį savo sutikimą parašais patvirtino LTSR MGB “O” skyriaus viršininkas papulkininkis Šliapnikovas ir LTSR MGB tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Koloidas. Tokį nutarimą patvirtino ir LTSR MVD Karo prokuroras justicijos papulkininkis Grimovičius bei Valstybės saugumo ministro pavaduotojas papulkininkis Leonovas.
Krata – vienas iš nuožmiausių pradinių sovietinio saugumo pasityčiojimų atributų. Nors jų “rezultatai” neduodavo kokių nors kaltumo įrodymų, tačiau jais “vadovaujantis” būdavo surašomas nuosprendis. Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio bute ir Kurijos patalpose krata atlikta 1946 m. gruodžio 18 d. Šią vyskupą tarsi kokį nusikaltėlį žeminančią procedūrą atliko LTSR MGB Kaišiadorių skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Leončenko, LTSR MGB Kaišiadorių tardymo dalies viršininkas majoras Kiseliovas, “dalyvaujant” kurijos šeimininkei Pranciškai Norvilaitei ir Kaišiadorių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Kukuškinui. Iš atimtų daiktų sąrašo aiškėja, kad vyko paprasčiausias apiplėšimas – kokių nors “antitarybinės propagandos” įkalčių nerasta. Kratos protokole rašoma, kad buvo paimta: pinigų 12 117 rublių, karo paskolos obligacijų 1800 rublių sumai, kišeninis laikrodis “Chronometr”, raktas futliare, Pijaus XI medalis, kišeninis laikrodis, keturios metalinės taurelės, du plono paauksuoto popieriaus vokai, metalo dėžutė su kryžiumi, metalinis medalis, religinio antspaudo tipografinis atspaudas, binoklis su futliaru, spausdinimo mašinėlė, du rašikliai su metalo plunksnomis, 160 senų monetų, T. Matulionio diplomas lietuvių kalba, metalinis šaukštas, trys metalinės dėžutės, stiklinės padėklas; septyni albumai su fotografijomis, įvairių susirašinėjimo dokumentų, užrašų knygelių.
Gruodžio 19 d. MGB Kaišiadorių apskrities skyriaus darbuotojai, mjr. Kiseliovas, kpt. Sucharevas ir Katajevas, “dalyvaujant” Kaišiadorių kurijos šeimininkei Agotai Misiūnaitei, darė kratą T. Matulionio kanceliarijos seife. Paimta vokiška valiuta 1 103 markės, telefono aparatas, dvi čekių knygelės, įvairūs susirašinėjimo dokumentai ir fotografijos, seni pinigai – 40 litų 10 centų.
Gruodžio 20 d. LTSR MGB Kaišiadorių apskrities skyriaus darbuotojai mjr. Kiseliovas ir jaun. ltn. Vlasovas, dalyvaujant A. Misiūnaitei, Kaišiadorių kurijos archyvo ir sandėlio patalpose paėmė tokius dokumentus ir daiktus: tris kino juostas, metalinį rotatorių, komutatorių, septynis telefono aparatus, akumuliatorių, maišą su įvairiais dokumentais ir fotografijomis, maišą su fotografijomis, albumais ir laiškais lietuvių ir vokiečių kalbomis, 30 knygų rusų kalba (Lenino raštai, kita politinė literatūra), dvi spausdinimo mašinėlės ir kt.
Gruodžio 28 d. LTSR MGB darbuotojai mjr. Leončenko ir Kiseliovas, ltn. Michejevas ir Mašinistovas, dalyvaujant Kaišiadorių kurijos sekretoriui kunigui Mykolui Balniui ir vienuolei A. Misiūnaitei, zakristijonui Jonui Sabaliauskui, atidarę užantspauduotą patalpą kurijos rūsyje, paėmė ir “perdavė į valstybės fondą” (į grūdų priėmimo punktą): kviečių – 290 kg; rugių – 551 kg, miežių – 200 kg. Pažymima, kad už pristatytus grūdus gauta 469 rubliai.
Gruodžio 30 d. smogikai iš sovietinio saugumo LTSR MGB pplk. Krasinecas, mjr. Kiseliovas, ltn. Michejevas ir Mašinistovas, “dalyvaujant” tiems patiems Kaišiadorių kurijos atstovams, iš jau suimto T. Matulionio kambarių paėmė asmeninio susirašinėjimo dokumentus ir “antitarybinę” literatūrą: įvairių susirašinėjimo dokumentų penkiuose vokuose, 12 užrašų knygelių, septynias antitarybinės literatūros brošiūras: 1) “Rusijos pogromininkai”, 2) “Tikėjimo gynimas”, 3) “Kišeninė teologija”, 4) “Religijos ir komunizmo polemika”, 5) “Apie pagrindinius štundizmo paklydimus”, 6) “Stačiatikybė ir katalikybė”.
Gruodžio 30 d. tie patys MGB darbuotojai iš kurijos kanceliarijos paėmė vyskupijos susirašinėjimo dokumentus ir “antitarybinę” literatūrą: įvairių susirašinėjimo su vyskupijos parapijomis dokumentų 131 aplanką, Biblijos rusų kalba tris knygas, 50 įvairių antitarybinės literatūros brošiūrų (nenurodyta kokių).
Tačiau kratos kurijoje ir vyskupo Matulionio gyvenamose patalpose buvo tik jo kančių kelio pradžia. Toliau vyko tardymai – vadinamosios apklausos. Kadangi tardymai turi išliekamąją vertę kaip liudijimai apie Katalikų Bažnyčios persekiojimą, kunigų pareigą vykdyti kunigiškas pareigas, lietuvių pasiryžimą kovoti prieš okupantus, jų protokolus panagrinėsime išsamiau ir smulkiau. Tai yra mūsų istorija, kurią norėjo sunaikinti okupantai, bet kuri išliko tuose klaikiuose tardymo protokoluose, parodydama, jog tautos sunaikinti negalima. Dabar, kai Katalikų Bažnyčia pripažįsta arkivyskupą Teofilių Matulionį palaimintuoju ir birželio 25-ąją skelbia jo beatifikacijos iškilmes, būtina jo darbus, jo kančias kuo giliau suprasti, kad jo darbai būtų žinomi kuo platesniam katalikų skaičiui.
Sprendžiant pagal tardymų, vykusių beveik 30 kartų, protokolus, jeigu jais galima tikėti, jie vykdavo palyginti “civilizuotai” – dažniausiai nuo 10-12 iki 17 val. arba 17-24 val. Tik du Matulionio tardymai vyko naktimis, 1947 m. kovo 6-ąją 1-3 val. nakties ir balandžio 3-iąją nuo 20 val. iki 3 val. nakties. Taigi nuo kitų tuometinių kankinamųjų tardymo “metodika” skyrėsi – “banditai” ar aiškiai politiniais motyvais tardomi būdavo dažniausiai naktimis. Žinoma, negalima pasakyti, kokius fizinius kankinimus panaudojo tardytojas siekdamas palaužti vyskupą, tačiau iš tardymo pobūdžio galima suprasti, kad psichologiniai kankinimai tikrai buvo. Ir tie “dieniniai” tardymai buvo kankinančiai sunkūs.
Pirmasis vyskupo Matulionio tardymas vyko jau kitą dieną jį suėmus – 1946 m. gruodžio 19 d. Visus tardymus atliko ir jo protokolus surašė vienas “pareigūnas” – režimo įgaliotas banditas iš sovietinio saugumo LTSR MGB Tardymo skyriaus 3-iojo poskyrio viršininko pavaduotojas vyresnysis leitenantas Golicynas. Buvo klausinėjama pagrindinių biografinių duomenų. Į tardytojo klausimus Matulionis pasakė, kad 1892 metais įstojo į Peterburgo dvasinę seminariją, ją baigė 1900 metais ir buvo įšventintas kunigu. 1901 metais buvo vikaras Varklianų mstl., Rygos apskrityje (Latvija), o nuo 1902 iki 1910 metų – klebonas Bykove, toje pačioje apskrityje. 1910 metais Režicų (t.y. Rezeknės) miesto apylinkės teismas nuteisė kun. Matulionį vieneriems metams uždaryti į vienuolyną už vaiko iš mišrios santuokos tarp motinos katalikės ir tėvo stačiatikio pakrikštijimą. “Bausmę atlikau Petrograde (Leningrade), vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Teismo nuosprendį apskundžiau, dėl ko bausmė man buvo sumažinta iki šešių mėnesių. Po bausmės atlikimo buvau paskirtas Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru ir ėjau šias pareigas iki 1919 m. Po to iki 1923 m. buvau Išganytojo Širdies bažnyčios Leningrade klebonu. 1923 metais OGPU mane suėmė dėl pasipriešinimo vertybių nusavinimui iš Jėzaus Širdies bažnyčios ir dėl to, kad nepasirašiau sutarties dėl bažnyčios nuomos, ir nuteisė mane trejiems metams kalėjimo”. Nusavinimas vykdytas pagal sovietų valdžios 1922 m. vasario 26 d. dekretą, įsakiusį rekvizuoti vertingus daiktus ir šventus, iš visų religinių konfesijų maldos namų. Tai buvo daroma gelbėjimosi nuo 1921 metais šalį ištikusio bado pretekstu. Pasipriešinus bažnytinių vertybių nusavinimui buvo vykdytos represijos prieš dvasininkiją. T. Matulionis buvo teisiamas kartu su Mogiliovo arkivyskupu J. Cieplaku ir dar 13 kitų katalikų kunigų. “Bausmę atlikau Sokolnikų kalėjime Maskvoje. Iš kalėjimo buvau paleistas anksčiau laiko. Nuo 1925 iki 1929 metų vėl buvau Jėzaus Širdies bažnyčios klebonu. 1923 metų (klaidingas įrašas – turi būti 1929 m.) vasario pradžioje Leningrado apaštalinio vikariato vyskupas Anatolijus Maleckis, su popiežiaus (Pijaus XI) pritarimu, slapta įšventino mane vyskupu, atvirai vyskupo titulo Leningrade aš nenaudojau”. Vysk. A. Maleckis (1861-1935) – lenkas, slapta įšventintas vyskupu popiežiaus pasiuntinio vysk. D. Herbigny, kuris 1925-1926 metais lankėsi Sovietų Sąjungoje, 1930 metais buvo sovietų valdžios represuotas, o 1934 metais deportuotas į Lenkiją.
Toliau vysk. Matulionis kalbėjo apie tokią savo sovietų valdžios parodytą “meilę” jam: “1929 m. lapkričio mėnesį OGPU organų buvau suimtas už antitarybinę veiklą ir špionažą ir nuteistas 10 m. PDS (priverčiamųjų darbų stovykla – konclageris), bausmę atlikti buvau pasiųstas į Solovkų salų stovyklas. Kas konkrečiai mano byloje buvo nustatyta, aš nepamenu, tik pamenu, kad mane kaltino špionažu Prancūzijai, Lenkijai ir Lietuvai. Kaltas pagal man pateiktą kaltinimą aš neprisipažinau, nes antitarybine veikla ir špionažu neužsiėmiau. Būnant Solovkuose, 1933 m. mane vėl teisė ir paskyrė vienerius metus bausmės stovykloje. Už ką mane nuteisė, nežinau. 1933 m. spalio mėnesį, kartu su kitais 16 kalinių aš buvau iškeistas į politinius kalinius, buvusius Lietuvoje, ir tais pačiais metais grįžau į Lietuvą”. Vysk. Matulionis turėjo pasakoti, ką jis veikė sugrįžęs į Lietuvą: “Iki 1934 m. pavasario aš ilsėjausi gyvendamas Kaune, o po to išvykau į Romą, kur išbuvau apie mėnesį. Būdamas Romoje buvau audiencijoje pas popiežių (Pijų XI), kuri truko ne ilgiau kaip 15-20 minučių. Popiežius mane palaimino ir atminimui padovanojo medalioną su savo portretu. Grįžęs iš Romos į Kauną, 1934 m. rudenį lietuvių, gyvenančių Amerikoje, kvietimu aš išvykau į Šiaurės Ameriką, kur gyvenau iki 1936 m. pavasario įvairiuose miestuose: Čikagoje, Niujorke ir kituose, atlikau apeigas katalikų bažnyčiose kaip vyskupas svečias.
Grįždamas iš Amerikos į Lietuvą, užvažiavau į Helijono miestą (Egiptas) ir į Palestiną “Šventąją Žemę, taip pat aplankiau Romą, kur buvau antroje audiencijoje pas popiežių, trukusioje ne ilgiau kaip 15 minučių. 1936 m. pavasarį grįžau į Lietuvą, į Kauną, ir buvau paskirtas Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. Nuo 1940 m. gegužės iki Tarybų valdžios įvedimo Lietuvoje arkivyskupo metropolito Skvirecko skyrimu ėjau vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeliono pareigas, o po to vėl buvau Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. 1943 m. balandžio mėn., po vyskupo Kuktos mirties, popiežiaus buvau paskirtas Kaišiadorių vyskupijos vyskupu ir šiame poste buvau iki suėmimo”.
Išklausęs tokio pasakojimo saugumietis vysk. Matulioniui sušunka: “Už kokius nuopelnus jūs buvote įšventintas vyskupu? O argi jūs buvote įšventintas vyskupu ne už ypatingus nuopelnus Vatikanui?” Į tokį provokacinį klausimą vysk. Matulionis aiškiai atsako: “Iki pašventinimo vyskupu aš buvau eiliniu kunigu ir jokių nuopelnų neturėjau. Aš manau, kad mano pašventinimas buvo susijęs su labai ribotu buvusių Leningrade katalikų kunigų, kurie galėtų turėti vyskupo titulą, pasirinkimu. Dar kartą kartoju, jokių nuopelnų Vatikanui neturėjau”. Paklaustas, kokioms politinėms partijoms ar organizacijoms priklausė, Matulionis atsakė, kad jokioms politinėms partijoms ir organizacijoms niekada nepriklausęs. Tada tardytojas meta jam kaltinimą: “Mes turime duomenų, kad grįžęs į Lietuvą jūs pradėjote antitarybinę šmeižikišką kampaniją prieš Tarybų Sąjungą”, tačiau Matulionis atsako: “Aš tai neigiu. Pamenu, kad 1933 m. žiemą ar 1934 m. pradžioje vienas korespondentas iš Rygos antitarybiniame laikraštyje paskelbė straipsnį apie mano gyvenimą Tarybų Sąjungoje, aiškiai šmeižikiško pobūdžio, tačiau to korespondento aš nepažįstu ir jokio interviu jam nedaviau. Laikraščio pavadinimo, kuriame buvo skelbtas šis straipsnis, dabar nepamenu. Šio straipsnio pats neskaičiau, apie tai man pasakojo pažįstami”. Tardytojas meta dar klastingesnį kaltinimą: “O argi įvairiuose susirinkimuose jūs nesakėte Tarybų Sąjungą šmeižiančių kalbų?” Į tai Matulionis ramiai atsako: “Gali būti, kad aš kada nors dalijausi prisiminimais apie buvimą Tarybų Sąjungoje, bet, kiek pamenu, Tarybų Sąjungos nešmeižiau”, taigi pripažįsta, kad jei ką ir pasakojo, tai tik apie savo patirtį SSRS, o ji nebuvo viena iš šviesiausių.