Šis tekstas buvo skelbtas prieš keletą metų, minint pal. Jurgio Matulaičio mirties 80-metį. Artėjant palaimintojo liturginei šventei, kiek sutrumpinę, pakartotinai siūlome jo įsteigtos vienuolijos seserų kreipimąsi skaitytojų dėmesiui.

* * *

Šiemet įvairiomis progomis kalbėdamos apie savo vienuolijos steigėją arkivyskupą Jurgį Matulaitį sulaukiame nemaža klausimų, o tai savo ruožtu skatina pasidalyti viena kita mintimi ir su platesne auditorija.

Ne ką rečiau klausiama, kodėl Palaimintasis Jurgis taip ilgai nepaskelbiamas šventuoju. O kartais garsiai pamąstoma, esą, jei tėvas Jurgis būtų lenkas ar italas, tai Jo kanonizacijos procesas jau seniai būtų baigtas.

Pirmiausia derėtų pažymėti, kad arkivyskupo Jurgio beatifikacijos ir kanonizacijos procesą neteisinga laikyti užsitęsusiu. Palaimintuoju arkivyskupas Jurgis buvo paskelbtas praėjus vos 60 m. po mirties. O pati beatifikacijos byla, pradėta 1953 m., truko tik 34 metus. Tiesa, pastaruoju metu tapome išimtinai „greitų“ beatifikacijos bylų, pavyzdžiui, Motinos Teresės, liudininkais. Tačiau dažniausiai šis procesas būna daug ilgesnis. Pavyzdžiui, mūsų šv. Kazimiero beatifikacija ir kanonizacija užtruko beveik 100 metų. O štai Marijonų vienuolijos, kurią atnaujino Palaimintasis Jurgis, steigėjo t. Stanislovo Papčinskio ką tik sėkmingai pasibaigusi beatifikacijos byla – visus 240 metų.

Ar galima tikėtis, kad mūsų Palaimintasis Jurgis bus kanonizuotas – paskelbtas šventuoju? Žinoma. Ir ne tik galima, bet tiesiog būtina. Tačiau turime žinoti, kad tolesnė proceso eiga labiausiai priklausys nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo. Dėl pastaruoju metu juntamo tam tikro sąstingio kaltas mūsų, lietuvių, „santūrumas“, ar, veikiau, „pasyvumas“, nepakankamas sąmoningumas tikėjime. Kunigas Vaclovas Aliulis MIC ką tik pasirodžiusio St. Ylos knygos „Jurgis Matulaitis“ trečiojo leidimo epiloge tiksliai nusako situacijos esmę: „beatifikacija, juo labiau kanonizacija nėra tautinio prestižo dalykas, – taip mąstydami ir tokiais motyvais veikdami greičiau pakenktume šventam reikalui. […] Jurgio Matulaičio kanonizacijos reikalas pajudės iš vietos, kai daugelyje pasaulio šalių jis bus pažįstamas ir gerbiamas, jo užtarimu gaunama malonių ir iš jų bent vieną, patirtą jau po beatifikacijos, bus galima įvertinti kaip stebuklą. Tam reikia daug maldų, įkvėptų didelio pasitikėjimo Dievu ir jo tarnais“.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis gali ir turi būti įdomus Lietuvos visuomenei, spaudai, tiesiog kaip ryški istorinė asmenybė: pirmųjų socialinių kursų organizatorius, savo socialiniu mokymu turėjęs įtakos net garsiajai žemės reformai, Vilniaus vyskupas itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu, netikėtai gabus diplomatas – Lietuvos Bažnytinės provincijos bei Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordato projekto autorius.

Ir vis dėlto paradoksas: viena vertus, mūsų visuomenėje, vis labiau pasineriančioje į daiktų ir turėjimo kultą, regis, nėra ir negali būti vietos šventiesiems ir jų liudijamoms vertybėms; kita vertus, sumaišties, skubėjimo, konkurencijos akivaizdoje mes visi taip ištroškę būtent to, kas pastovu ir tikra, kas gali laiduoti tikrąją gyvenimo pilnatvę. Kaip tik todėl mums labai reikia šventųjų pagalbos, jų rodomo kelio… Neabejoju. Jei tik pradėsime tai atpažinti ir pripažinti – Viešpats nedels su malone, turėsime šventąjį Jurgį Matulaitį.

Su šiemet pasirodžiusia Stasio Ylos knyga „Palaimintasis Jurgis” (trečiąja laida) ir jos pristatymais aplankėme jau ne vieną Lietuvos kampelį, kalbame ne tik bažnyčiose ar parapijų namuose, bet ir viešosiose bibliotekose, kultūros centruose. Patirtis pristatant knygą tik patvirtina ankstesnę mintį. Auditorijos paprastai susirenka ne itin gausios. Akivaizdu, kad šiandienos vartotojiškai visuomenei tema lyg ir ne itin patraukli, tolima daugumos interesams.

Palaimintasis Jurgis – mūsų vienuolijos Steigėjas. Todėl, kalbėdamos apie Jį, esame laimingos, kaip vaikai, pasakojantys apie mylimą ir mylintį tėvą. Kai kas suklūsta, kai pasidalijame šiuo džiaugsmu, ir klausia kur, kada ir kaip viena ar kita sesuo „atrado“ tėvą Jurgį, susidomėjo Jo asmeniu ir gyvenimu. Tuomet labai norisi atkreipti dėmesį į vieną labai svarbų skirtumą: išgyventi bendrystę su šventuoju nėra tas pat, kas pasinerti į jo gyvenimo analizę. Aišku, abu dalykai susiję: kad patirtum bendrystę su asmeniu, turi jį pažinti. Tačiau galima tobulai išstudijuoti žmogaus gyvenimą ir žinoti daugybę jo faktų, niekuomet nepakėlus akių ir širdies nuo nuotraukų ir knygų į patį asmenį.

Tikėjimas šventųjų bendravimu veda daug toliau. Tas, kuris meldžia šventojo užtarimo, patikėdamas jam savo rūpesčius ir problemas, kuris ieško šventojo, kaip vadovo savo žemiškai kelionei, žino, kad susitiko ne tik su liudijimais ir atsiminimais, bet su pačiu asmeniu – esančiu, jaučiančiu, veikiančiu. Todėl kiekviena sesuo tikrai galėtų papasakoti savo asmenišką draugystės su tėvu Jurgiu istoriją.

Ir tą asmenišką, taip pat ir visos bendruomenės ryšį su Palaimintuoju brandina pačios įvairiausios patirtys. Pavyzdžiui, pastaruoju metu ypač daug kalbėdamos kitiems kaip niekad ryškiai „pamatėme“ tris Palaimintojo gyvenimo šūkius. Pirmasis, Vilniaus vyskupo, – „Nugalėk blogį gerumu“. Toji frazė iš tiesų sukrečia, kai žvelgi į kojos ir rankos įtvarus, kuriuos daug metų ant kaulų tuberkuliozės pažeistų galūnių nešiojo Jurgis Matulaitis, kai Vinco Šlekio ir kitų vaikystės draugų atsiminimuose iškyla „nereikalingo“ vaiko, našlaičio, augančio brolio šeimoje, akys. Radikalus pozityvumas. Radikali meilė.

Antrasis, parinktas atkurtai Marijonų vienuolijai, – „Dievui ir Bažnyčiai“. Čia irgi svarbus kontekstas. Jurgis Matulaitis turėjo ką pasiimti sau: nepaisydamas kūno negalios, studijavo ir daug pasiekė, tapo mylimu profesoriumi, garbingos, didelės vyskupijos vyskupu, diplomatu – Šv. Tėvo atstovu. Vis dėlto nesinaudojo nei viena proga savo paties gerovei ir patogumui kurti. Priešingai, žiūrėjo, kaip visa, kas jam Dievo duota, naudoti dėl kitų.

Ir trečias šūkis, labai intymus ir asmeniškas, užsirašytas dienoraštyje: „Dievas […] tegu būna viduriu viso mano gyvenimo: ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, norai ir darbai“… Raktas į Palaimintojo Jurgio paslaptį. Kaip tik dėl šito savo šūkio, kuris tarsi „atrakina“ anuos du. Tėvas Jurgis labai reikalingas mums visiems šiandien ir bus reikalingas visada. Per daug aplink save matom gyvenimų kurie, truputėlį pasisukę apie tą ar kitą populiarų „centrą“, išbyra, sutrupa… Tada vėl kitas bandymas, kitas tikslas, kitas centras – ir vėl istorija kartojasi. O neretai to centro ir visai nebelieka. Nebelieka jokios prasmės. Ir tada labai skauda. Tada pykstam, ardom, kariaujam su savim ir su kitais, svaiginamės, lošiam…

Žmogaus gyvenimas privalo turėti ašį – pastovią ir tikrą. Tėvas Jurgis liudija, kad tokia ašis yra, kad ją pasirinkus, net ir blogiausiai besiklostančios aplinkybės negali sutrukdyti patirti tikrą gyvenimo pilnatvę…

Bene labiausiai tų, su kuriais tenka kalbėti apie Palaimintąjį Jurgį, smalsumą žadina klausimas ko dar trūksta, ko reikia, kad turėtume Jį šventuoju.

Raidiškai žiūrint, visa, ko trūksta – dar vieno stebuklo, įvykusio Jo užtarimu jau po beatifikacijos, kuris būtų patvirtintas dokumentais. Visa kita atlikta beatifikacijos proceso metu, kai Palaimintojo Jurgio gyvenimo šventumą paliudijo daugybė liudininkų, o ištyrus visus žinomus Jo raštus pripažinta, kad visi jie visiškai sutinka su Bažnyčios mokymu. Šį darbą vainikavo 1982 gegužės 11 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pasirašytas dekretas, kuriuo patvirtinama, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis. 1986-ųjų pavasarį, Šventųjų Skelbimo kongregacijos komisija, gavusi medikų išvadas, pripažino vieną per arkivyskupo Jurgio užtarimą įvykusį išgijimą mediciniškai neišaiškinamu. (Beje, per 34 beatifikacijos proceso metus vien „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones.) Nei raštus tyrusių specialistų išvados, nei dekretas, patvirtinantis, jog Palaimintasis pasižymėjo herojiškomis dorybėmis, nenustoja galios.

Tad dabar viskas priklauso nuo mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo, mūsų drąsos priimti Palaimintojo vedimą, melsti Jo užtarimo. O svarbiausia – drąsos liudyti vieni kitiems apie Jo užtarimu patiriamas Dievo malones.