Minint pirmojo Lietuvos ir Lietuvos jaunimo globėjo šv. Kazimiero liturginę šventę svarbu prisiminti, kad daugiau nei prieš 100 metų, 1922-aisiais, Vilniaus vyskupas pal. Jurgis Matulaitis laiške popiežiui Benediktui XV rašė: „Šiemet visam mūsų kraštui, labiausiai Vilniaus vyskupijai, yra didelės iškilmės ir gausių malonių metai. Praslinko 400 metų, kai didis mūsų Patronas, Lietuvos ir Lenkijos karalaitis Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas.“

1521 m. popiežius Leonas X išpažinėją Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII – šventuoju ir savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) suteikė Šv. Kazimiero šventei Lietuvoje ir Lenkijoje aukštesnį liturgijos laipsnį (lot. sub ritu duplici).

„Jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas“, – rašė jėzuitas, garsiausias XVII a. Vilniaus pamokslininkas Petras Skarga. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis dažnai lankydavo Vilniaus katedroje esančią koplyčią, kad pagerbtų karalaičio Kazimiero „balčiausius kaulus, tuos jo mieliausius palaikus ir švenčiausias relikvijas kaip nemirtingumo ir šlovės laidą“.

„Jis reikia melsti, kad savo užtarimu pašalintų iš mūsų tarpo tautinius ir visuomeninius nesutarimus, kad mūsų krašte viešpatautų tikra ramybė“, – ruošiantis iškilmingoms šv. Kazimiero kanonizavimo jubiliejaus iškilmėms rašyta ir vysk. J. Matulaičio ganytojiškame laiške, kuris saugomas Lietuvos centrinio valstybės archyvo byloje.

Ankstyviausias (remiantis byloje užfiksuotomis datomis) yra 1921 m. gruodžio 19 d. popiežiui Benediktui XV vysk. J. Matulaičio rašytas prašymas: „Į šiuos metus patenka 400 metų sukaktis nuo popiežiaus Leono X kanonizuoto šv. Kazimiero išpažinėjo, karalaičio, ne tik Vilniaus vyskupijos, bet ir viso krašto globėjo.“ Toliau glaustai nurodoma priežastis, neleidusi jos tinkamai atšvęsti 1921-aisiais: „Dėl karo įvykių.“ Tinkamo laiko ieškota labai rūpestingai – tartasi „su katedros kapitula ir su miesto bei krašto valdžios atstovais“.

Pranešęs popiežiui apie datos perkėlimo priežastį ir naujai pasirinktą, vyskupas pasidžiaugė, kad šv. Kazimiero „karstas maldingai laikomas Vilniaus katedroje, jo vardo koplyčioje“, ir pabrėžė Katedros reikšmę – „Mūsų Vilniaus katedra nuo senų laikų pranoksta kitas Vilniaus miesto šventoves ir senumu, ir dydžiu, ir garbingumu.“

Savo laišką vysk. J. Matulaitis baigė prašymu, susijusiu su šv. Kazimiero sukaktimi: „Visa tai išdėstęs, prie Jūsų Šventenybės kojų puldamas, išreikšdamas savo, kapitulos, dvasininkijos, tikinčiųjų troškimus, kad mūsų būsimos iškilmės būtų švenčiamos kuo prakilniau ir duotų kuo gausesnių vaisių, nuolankiai ir karštai maldauju, kad Jūsų Šventenybė Vilniaus katedrą pagerbtų Mažosios bazilikos titulu ir privilegijomis.”

Popiežiaus Benedikto XV brevės, parašytos beveik po mėnesio (1922 m. sausio 15 d.) nuo J. Matulaičio išsiųsto rašto, patenkino jo prašymus: „Mūsų garbingasis brolis Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius nuolankiai mūsų prašė, kad šiais metais, kuomet švenčiama 400 metų sukaktis nuo to laiko, kai Šventasis Kazimieras išpažinėjas buvo iškilmingai kanonizuotas garbingo atminimo mūsų pirmtako Leono X, nurodytą katedros bažnyčią sutiktume pakelti Mažosios bazilikos laipsniu. Mes noriai sutikome prašymą išklausyti. Nuodugniai apsvarstę, vadovaudamiesi Apaštalų Valdžios galia, dabar ir visiems laikams katedros bažnyčią Vilniuje (išvardijami visi jos vardai, pradedant, kaip ir J. Matulaičio prašyme, nuo Švenčiausiosios Trejybės, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, – aut. past.) keliame ir darome Mažąja bazilika ir jai teikiame visas garbės teises bei privilegijas, kurios teisėtai priklauso Romos Mažosioms bazilikoms.“

Pirmąkart nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje 1922 m. gegužę tris dienas vykusios jubiliejinės iškilmės plačiai aprašytos „Vilniaus garso“ laikraštyje ir svarbiausia detaliai išdėstytos 1922 m. vasario 6 d. popiežiumi išrinktam Achile Ratti, pasirinkusiam Pijaus XI vardą. Prof. J. Kraujalis, rašydamas popiežiui apie didžiųjų iškilmių šv. Mišias ir vysk. J. Matulaičio pamokslą, džiaugėsi: „Iškilminga tai buvo akimirka lietuviams, kadangi pirmą kartą po ilgų nelaisvės metų garbingas vietas Vilniaus katedroje užėmė lietuvių tautos atstovai.“

Popiežiui Pijui XI skirtoje padėkoje taip pat buvo pažymėta: „Iškilmės baigėsi himnu „Te Deum“ karališkojoje Šventojo koplyčioje; prie didžiojo altoriaus pabučiuotas senasis audeklas, kuriuo buvo apgaubtos relikvijos, ir tas audeklas išdalytas. Kiekviena skiautelė, tekusi laimingajam, turėjo priminti Šventąjį, kuris mylinčia siela apėmė Vilnių ir Krokuvą, Lietuvą ir Lenkiją, priminti vyskupo Jurgio ganytojiško darbo siekimus.“

„Žiūrint į 1922 m. iškilmes šiandien, – rašė LKMA narė Genovaitė Gustaitė, – netiktų neiškelti taip pat įdomaus, reto sutapimo: XV a. Šventojo (Kazimiero) sukaktimi rūpinosi būsimas XX a. Šventasis (pal. Matulaitis). Kažin ar daug panašių atvejų aptiksime per visą Bažnyčios istoriją?“

Galbūt šia proga tiktų prisiminti 1989 m. kovo 4-ąją, kai iš Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčią sugrįžo šv. Kazimiero relikvijos. Triumfo eisenai, kuria ėjo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos klierikai, beveik 100 kunigų ir nesuskaitoma tikinčiųjų minia, vadovavo Švč. Mergelės Marijos garbintojas, marijonas, pal. J. Matulaičio sekėjas kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Vilniaus arkikatedroje sakytame pamoksle, apžvelgęs šv. Kazimiero biografiją ir sąlygas, padėjusias taip anksti subręsti šventumui, jis ragino maldininkus pasekti šv. Kazimiero pavyzdžiu: „Kovo 4 dieną pirmą kartą mūsų padangėje pragysta vyturys, skelbiantis gamtos prisikėlimą. Vyturėlis neturi povo plunksnų, kuriomis žavėtų, neturi jis ir stručio didybės ar eiklumo. Jis labiau panašus į mažą, pilką žemės grumstelį, giedantį padangėje, tačiau užtenka vienos jo giesmės, kad padangė pradėtų virpėti pavasariniu džiaugsmu.

Mūsų maža tauta turėtų būti panaši į vyturį. Mes taip pat neturime povo plunksnų… Mes kaip tas pilkas grumstelis tarp pasaulio tautų, tačiau ir mes galime ir turime būti reikšmingi. Tautos atgimimo vyturys žadina mus pavasariniam darbui – atsinaujinimui. Atidarykime savo širdies langus šviesai, saulei, orui ir vyturio giesmei. Paskutiniai laikai į mūsų širdis įdėjo ne vienerius langus, ir jie su grotomis, kad gyvenimas atrodytų lagerinis, nepavasariškas, ne prisikėlusios gamtos, bet kalėjimo sienų.

Kiek langų, kiek grotų į mūsų širdis įdėjo paskutiniai laikai! Negalime toliau taip gyventi. Džiaugiamės, kad šiandien jau laužomos grotos. Nereikalingi mums tamsieji langai, ateistiniai ar kitokie. Atverkim savo širdis Viešpaties malonei, tikėjimo šviesai. Tegul mūsų dvasinis atsinaujinimas suskamba kaip pavasarinė giesmė pasauliui. Išgirs jis mus, jei tik mes kaip šv. Kazimieras gyvensime gyvu tikėjimu, pamaldumu, tyrumu ir artimo meile. Kvieskime vieni kitus į kilnų darbą, į tarpusavio meilę, susitaikymą ir kilnesnį gyvenimą.

Savo žodį noriu užbaigti vyskupo Zakarijo Tiberijaus žodžiais, kuriais jis nusakė šv. Kazimiero reikšmę Lietuvai ir pasauliui: „Tesidžiaugia Lietuva, iš kurios kunigaikščių jis yra kilęs, tesidžiaugia Vilnius, kur ilsisi šventas jo kūnas. Iš jo pavyzdžio valdantieji teišmoksta nepasitikėti nepastovia ir trumpa šio amžiaus galybe ir tegul išmintingai mąsto apie aukštesnius dalykus. Turtingieji tegul išmoksta nevertinti nežinia kam kraunamų turtų ir pamėgti dvasinius turtus.

Kurie jauni, gražūs, težino, kad kūnas tarsi nykstantis šešėlis ir visa jo garbė kaip lauko žolė; todėl verčiau siekia amžino, nemirtingojo grožio. Kurie atsidėję mokslams, mokslą tenaudoja ne tuščiam pasirodymui, o Kristaus sekimui ir Jo karalystei.“