Tekstas perpublikuojamas iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinio „Teesie“ (Nr. 88). Šv. Juozapatas Kuncevičius. Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka

Pirma, pažvelkime į vyraujantį ano meto religinį bei politinį kontekstą – 1453 metais Rytų Bažnyčia išgyvena didžiulę krizę, Konstantinopolio miestas ir Patriarcho sostinė buvo užimti Osmanų imperijos. Pamažu Konstantinopolio patriarcho įtaka ir svarba kitose Ortodoksų teritorijose, kaip ir Abiejų Tautų Respublikos teritorijose, pradeda mažėti. Tada jau Maskvos kunigaikštystėje pradeda augti nauja idėja – „trečioji Roma“, kurios pagrindinis ketinimas – kad Maskva taptų Rytų Bažnyčios centru. Aišku, Maskvos valdovas labiau rūpinosi Rytų Bažnyčios panaudojimu savo politiniams tikslams, o ne jos ganytojiška veikla.

Norėdami ištaisyti padėtį, hierarchai kreipėsi pagalbos į popiežių, todėl 1595 m. pabaigoje Šventasis Tėvas Klemensas VIII priėmė vyskupus ir Rytų Bažnyčios tikinčiuosius į vienybę su Katalikų Bažnyčia, tokiu būdu buvo sudaryta Bresto unija – tikintieji yra vienybėje su popiežiumi ir išlaiko graikų apeigų tradiciją. Maždaug tuo laiku, o jeigu konkrečiau – 1580 m., Vladimiro Voluinės mieste rusėnų kilmės miestiečių šeimoje gimsta mūsų herojus – Jonas Kuncevičius.

Viena iš legendų byloja, kad kai Jonas buvo dar mažas ir mama pirmą kartą nusivedė jį į bažnyčią, šventovės prieangyje jis pamatė kryžių su nukryžiuoto Gelbėtojo atvaizdu. Berniukas paklausė: „Kas tas vyras?“, mama atsakė – „Tai mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kuris kentėjo mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes“. Tą akimirką būsimasis šventasis pasijuto taip, tarsi per jo kūną būtų perėjusi kibirkštis. Šis įvykis padarė didelę įtaką jo dvasiniam gyvenimui.

Pagal tėvų planus ateityje Jonas turėjo tapti pirkliu. Todėl baigęs stačiatikių mokyklą Vladimire, jis išvyko į Vilnių, kur pradėjo mokytis prekybos pas vieną pirklį. Tuo metu Vilnius buvo daugiakultūris centras, todėl nenuostabu, kad jis tapo ginčo tarp uniją priėmusiųjų ir jos nepriėmusiųjų vieta. Tačiau Jonas domėjosi teologija, ieškojo tiesos konflikto akivaizdoje. Nepaisant to, kad nemokėjo lotynų kalbos (lotynų kalbos mokėjimas suteikė galimybę lankyti akademines paskaitas), jis stengėsi pats ieškoti ir mokytis palaikydamas ryšius su žymiais teologais, ypač jam padėjo jėzuitai, ir skaitė dvasingumo veikalus. Suvokęs, jog Kristaus Bažnyčia – kaip Mistinis Kūnas, turi būti viena ir nedalinama, 1604 m. nusprendžia įstoti į Bazilijonų ordiną, priimdamas naują vardą – Juozapatas.

Būdamas vienuoliu Juozapatas ne tik skirdavo laiko asmeninėms studijoms ir dvasiniam augimui melsdamasis ir pasninkaudamas, bet nemažai skyrė dėmesio kaip tikras dvasinis tėvas kitų ugdymui. Jis taip pat išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas ir išpažinčių klausytojas, tokiu būdu Juozapatas atvedė daug naujų tikinčiųjų į uniją. Didėjant konfliktams tarp uniją priėmusiųjų ir nepriėmusiųjų, Juozapatas išgarsėjo kaip karštas Bresto unijos šalininkas ir 7 trumpų poleminių traktatų (neišlikusių) autorius.

Dizunitai, pasibaisėję jo pastangomis įvykusių atsivertimų mastu, vadino jį dušochvat, arba „sielų medžiotoju“. Juozapui Benjaminui Rutskiui tapus Kyjivo metropolitu, Juozapatas buvo paskirtas (1613 m.) Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno, kuris tuo metu buvo vienuolinio ir religinio atgimimo centras unitų Bažnyčioje, arkimandritu. Dėl gausių ryšių su rusėnų uniatų didikais jam pavyko įsigyti daugybę fundacijų, kuriose jis steigė vienuolynus ir mokyklas.

Būdamas 38 metų Juozapatas buvo išrinktas Polocko arkivyskupu. Kaip vyskupas pradėjo uolią ganytojišką veiklą. Ten, kur rasdavo netvarką, jis pamokydavo klebonus arba paskirdavo uolius vikarus. Stengėsi užtikrinti, kad visos parapijos turėtų dotacijas ir išlaikytų nepriklausomybę nuo jas prižiūrinčių bajorų.

Ne kartą jis asmeniškai dalyvavo susigrąžinant pasauliečių pasisavintą Bažnyčios turtą, taip pat negailėjo lėšų stačiatikių cerkvėms atnaujinti. Taip pat naujas ganytojas turėjo nelengvą užduotį, kadangi augo priešiškumas Bresto unijai, tad Juozapatas labai apdairiai stengėsi užglaistyti Rytų apeigų katalikų ir unijos nepriėmusiųjų nesutarimus ir ginčus. Kreipdamasis į juos dėl taikos, jis pabrėžė savo rusėnišką kilmę.

Visgi priešiškumo unijai ir Juozapato asmeniui vis daugėjo, ir 1623 m. lapkričio 12 d. įsiutusi minia įsiveržė į vyskupo rūmus. Unijos priešininkai reikalavo nužudyti arkivyskupą. Vyras trenkė jam lazda, o tada kirviu smogė į galvą. Kankinio kūnas buvo išniekintas ir įmestas į Dvinos upę.

Praėjus 56-eriems metams po kanonizacijos, popiežius Pijus XI savo enciklikoje Ecclesiam Dei pabrėžia: „Ši didinga garbė teko Polocko arkivyskupui Juozapatui, Rytų apeigų katalikų vadovui, kurį pelnytai galime vadinti slavų Bažnyčios pasididžiavimu ir ramsčiu; tikrai vargu ar kuris kitas vyras labiau išgarsino jų vardą ir uoliau rūpinosi jų išganymu negu šis jų ganytojas ir apaštalas, ypač tada, kai už šventosios Bažnyčios vienybę praliejo savo kraują. Pajutęs, kad kažin kokios dangiškos paskatos yra akstinamas veikti, jis nusprendė atkurti šventą visos Bažnyčios vienybę; suprato daugiausia pasitarnausiąs, jei visuotinės Bažnyčios vienybėje išsaugos Rytų slavų apeigas ir bazilijonų vienuoliško gyvenimo tvarką.“

Jėzus Mato Evangelijoje teigia:„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10,34). Šventasis Juozapatas buvo uolus vyskupas, siekiantis Bažnyčios vienybės. Jis buvo uolus, tvirtai besilaikantis įsitikinimų, ne sustojantis ir nesustabdomas. Nors jo veikla ir provokavo dizunitus, bet tvirtai teigė, jog iš Tiesos išplaukia vienybė – „Tiesa padarys jus laisvus“ (plg. Jn 8,32).