Andriejaus Bobolos gyvenimas nebuvo pažymėtas išoriškai regimo šventumo ženklais. Kitaip nei daugumos šventųjų atveju, šiam kunigui jėzuitui žuvus žmonės nepradėjo maldingai lankyti jo kapo ir šauktis užtarimo. Net ir herojiška kankinystė nesutrukdė tėvo Andriejaus vardui pamažu nugrimzti į užmarštį. Tik prabėgus pusei šimtmečio nuo mirties prasidėjusi ir 1938 m. kanonizacija pasibaigusi Andriejaus Bobolos kulto istorija byloja apie du svarbius dalykus. Pirma, šventumo dovana neretai slypi paprastuose moliniuose induose, tad ne visada lengva iš išorės ją pastebėti ir atpažinti. Antra, šventąjį, Viešpaties akivaizdoje besidžiaugiantį amžinuoju gyvenimu, parodo ir jo šventumą patvirtina pats Dievas: be šios dangiškos „sankcijos“ ir „garantijos“ šventieji būtų vien savadarbiai žmogaus rankų stabukai…
Žemiškojo gyvenimo kelias
Andriejus Bobola gimė apie 1591 m. Pietų Lenkijoje, bajorų šeimoje. Būdamas lenkas, mokėsi Lietuvos jėzuitų provincijai priklausiusioje Braunsbergo kolegijoje ir galbūt todėl sulaukęs maždaug dvidešimties metų amžiaus į Jėzaus Draugiją įstojo Vilniuje, tapdamas Lietuvos provincijos nariu. Įdomu, kad giminaičiams kiek vėliau išrūpinus leidimą pereiti į Lenkijos provinciją, Bobola iki mirties liko Lietuvos provincijoje – veikiausiai todėl, kad to norėjo ir pageidavo pats.
Gyvenimas po gyvenimo
Andriejaus Bobolos kulto istorija prasidėjo 1702 metais, kuomet regėjimą patyręs Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis po kelias dienas trukusių paieškų bažnyčios kriptoje atrado karstą su drėgnoje vietoje stebuklingai gerai išsilaikiusiais visų pamiršto jėzuito kankinio palaikais. Dėl tokių įvykių beprasidedantį vietos žmonių pamaldumą ypač sustiprino Andriejaus Bobolos globai priskirtas nepaprastas kunigaikščio Višnioveckio išsigelbėjimas iš rusų nelaisvės bei faktas, kad Šiaurės karo metu Pinsko žemę aplenkė negandos (kareivių plėšimai, badas ir didysis maras). Prie tėvo Andriejaus kapo veikiai ėmė plūsti maldininkai (pvz., 1732 m. jų užfiksuota 458), tad 1731–1732 m. piligrimams buvo įrengtas specialus įėjimas į kriptą iš išorės.
Sparčiai sklindant garsui apie stebuklus, priskiriamus Andriejaus Bobolos užtarimui, nuo 1711 m. imta rinkti dar gyvų liudytojų parodymus apie šio tėvo jėzuito gyvenimą, jo kankinišką mirtį ir palaikų būklę. Tėvo Andriejaus iškėlimu į altoriaus garbę pradėjo rūpintis vietos lotynų ir graikų apeigų vyskupai, Lenkijos ir Lietuvos didikai, karalius Augustas II. Daugiausia pastangų, žinoma, dėjo Lietuvos provincijos jėzuitai; veikiausiai jų iniciatyva XVIII a. I pusėje Vokietijoje, Austrijoje ir Lenkijoje buvo išspausdintos pirmosios Andriejaus Bobolos biografijos lotynų, vokiečių ir lenkų kalbomis. 1755 m. popiežius Benediktas XIV patvirtino tėvo Andriejaus kankinystės dėl tikėjimo faktą, tačiau po to beatifikacijos byla ilgam sustojo.
1773 m. kuriam laikui panaikinus Jėzaus Draugiją, Andriejaus Bobolos palaikus glaudusią bažnyčią perėmė unitai. Jie ir toliau globojo kankinio kapą, tačiau bažnyčią perdavus stačiatikiams 1808 m. tėvo Andriejaus kūnas buvo pergabentas į Polocko jėzuitų bažnyčią, o 1830 m. perkeltas į Polocko dominikonų bažnyčią. Čia jis sulaukė beatifikacijos, kurią 1853 m. spalio 30 d. atliko popiežius Pijus IX.
1922 m. Palaimintojo relikvijas sovietų valdžia nusavino ir išgabeno į muziejų Maskvoje, tačiau Apaštalų Sosto rūpesčiu 1923 m. jos buvo atgautos ir pervežtos į Jėzaus Vardo (Il Gesù) jėzuitų bažnyčią Romoje. 1938 m. balandžio 17 d. popiežiui Pijui XI paskelbus Andriejų Bobolą šventuoju, jo kūnas traukiniu iškilmingai pervežtas iš Romos į jėzuitų namus Varšuvoje, Rakowiecka gatvėje; XX a. II pusėje čia iškilo kankinio relikvijas gaubianti šventovė. Vieną šventojo Andriejaus palaikų dalelę, 1938 m. rudenį atsiųstą Vilniaus jėzuitams ir išsaugotą sovietmečiu, dabar galima pagerbti ir Vilniuje, jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje.
Autentiško Andriejaus Bobolos atvaizdo neišliko. Liudytojų tvirtinimu, jis buvęs vidutinio ūgio, stipriai sudėtas, apvalaus veido, raudonskruostis, šviesiaplaukis (gyvenimo pabaigoje – žilstelėjęs, trumpa barzda). Ko gero, vieną ankstyviausių tėvo Bobolos atvaizdų galima išvysti Vilniaus Šv. Jono bažnyčios šoniniame altoriuje: jame pavaizduotas išskėtęs rankas maldoje mirtį pasitinkantis šv. Andriejus, jataganu kirčiui užsimojęs pusnuogis kazokas ir angeliukas, laikantis padėklą su sužalotomis kankinio kūno dalimis.
Andriejus Bobola ištikimybę tikėjimui paliudijo ir užantspaudavo herojiška kankinyste. Vis dėlto į klausimą, kodėl jis vienintelis iš daugelio nukankintųjų panašiomis aplinkybėmis tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: „Nežinau“. Ir priduria: „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms bei nepažeista ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio žmoguje.“
