Keletas minčių ir prisiminimų iš susitikimo su Prano Dovydaičio sūnėnu Stasiu Dovydaičiu

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, būnant kartu su tais, kurie šiandien laiko Laisvės egzaminą ir už savo šalį, ir už visą šiuolaikinę Europą, pravartu prisiminti savo tautos šviesuolius. Kaip popiežius Pranciškus Kauno arkikatedroje 2018 metais kvietė, svarbu prisiminti savo kankinius, nes jie daug ištvėrė.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ministro pirmininko, profesoriaus Prano Dovydaičio žvaigždė ryškiai šviečia mūsų nepriklausomos tautos istorijoje, inteligentijos širdyje. Prano Dovydaičio sūnėnas Stasys Dovydaitis pasidalijo su ateitininkais savo prisiminimais apie dėdę.

Mokėsi jis paskui Maskvoj, Teisės fakultete. Užuot sukęsis aukštuomenėj, jis grįžo į kaimą. Nuo 1925 iki 1927  metų buvo Ateitininkų federacijos vadovas. Vienas iš federacijos įkūrėjų. Jis norėjo aprėpti viską. Kadangi bolševikai norėjo įkurti savo organizacijas tarp darbininkų. Pranas Dovydaitis įsteigė Lietuvos darbininkų katalikiškąją organizaciją, kuri gyvavo daugelį metų.

Labai daug stengėsi skaityti, labai buvo apsikrovęs knygomis, leido daug žurnalų… Pirmasis jo redaguotas laikraštis – „Viltis“ [tautinės pakraipos leidinys apie visuomenę, literatūrą ir politiką. Ėjo 1907–1915 m. – red.]. Pakvietė jį iš Maskvos atvažiuoti ir redaguoti šį laikraštį, nes čia Antanas Smetona kažką pridirbo, dėl to laikraštis žlugo. Visuomenė buvo pasipiktinusi. Jisai vietoj Smetonos pradėjo redaguoti šį laikraštį. Nuo to laiko tarp jų toks kaip ir skilimas įvyko, susipriešinimas. Smetona jo negalėjo pakęsti.

Pranas Dovydaitis buvo taip pat ir trečiojo Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto ministras pirmininkas. Šias pareigas jis ėjo 1919 metais. Tai buvo patys „linksmieji“ metai. Čia šeimininkauja vokiečiai, plėšia, veža viską, bermontininkai atsirado. Tokia gauja, nesivadovaujanti jokiais principais. Bolševikai puola iš visų pusių.

Vadovaudamas ministrų kabinetui, Pranas Dovydaitis siunčia visą būrį jaunimėlio į Paryžių tobulintis, kad galėtų grįžę žinias pritaikyti Lietuvos valstybei. Taip sakant, dirba išsijuosęs. Po rinkimų, išrinkus vadovauti Smetoną, tą pačią dieną Pranas Dovydaitis atsistatydina iš ministro pirmininko pareigų.

Šeima buvo gera, labai glaudi. Kaime [Runkiuose] giminės surentė, pastatė – ten miško buvo kiek nori – namą. Ten vietoj surinko, sutašė, sunumeravo. Atvežė į Kauną, kadangi nebuvo kur gyventi, čia pasistatė tą namą (tas namas Kaune stovėjo, kur dabar yra Astronomijos g. 9). Gyveno čia apsikrovęs knygomis. Dar nuomojo porą kambariukų studentams, kadangi namas buvo didelis.

Kodėl aš toks keistas? Aš esu dabar pensininkas, bet esu Lietuvos Šaulių sąjungos garbės šaulys. Nuo 1947 metų aš kovojau už Lietuvą su ginklu, kaip ir mano kiti giminaičiai. Mes buvom Dovydaičių giminė. Labai pasiutus. Kodėl? Nu nežinau, gal todėl, kad Pranas Dovydaitis mums asmeniškai dovanojo plakatuką tokį, labai simpatišką, kuris kabojo prie mano lovos. Šalia kabojo kitas portretukas – dėdės Vinco, kurį lenkų legionieriai sukapojo 1919–1920  metais Valkininkuose. Tokia mūsų giminėlė.

Taip įkvėpė mus ta Prano Dovydaičio veikla. Kiekvienai šeimai reikia stengtis turėti savo simbolį, savo idealą kažkokį. Tuomet visokie pavojai bus nebaisūs. Partizaninėje kovoje taip pat buvo daug rizikos. Kadangi mes signataro šeima, žinoma, patikima, partizanai nuo 1945 metų buvo mūsų namuose. Tuoj pat čia buvo įkurta Dariaus ir Girėno kuopos vadavietė.

1947 metų pavasarį ar 1946 metų rudenį čia buvo ir toks vyrukas Juozas Lukša, kuris tuo metu dar vadinosi Skirmantas. Beveik tris mėnesius jis pas mus dirbo. Skirmantas 1947 metų balandžio mėnesį jis buvo paskirtas Birutės rinktinės vadu. Tų pačių metų pavasarį aš su savo tėvu turėjau garbės išlydėti jį pirmą kartą į užsienį. Dienos metu vežime vietoj šieno du apsauginiai su automatais į vieną pusę, Skirmantas į kitą pusę, ir mes išlydėjom iki Lenkijos sienos. Su daugybe nuotraukų, dokumentų.

Deja, mes nieko negalėjom padėti Pranui Dovydaičiui. Labai dažnai, kadangi netoli gyvenom, Pakaunėj, mes su tėvu talkininkavom pas Praną Dovydaitį. Padėdavom jam. Anas mokslininkas buvo, neturėjo kada. Tėvas padėdavo ūkyje.

Tremiant Dovydaičio šeimą, aš turėjau nelaimę atnešti taburetę, kadangi Dovydaičio žmona negalėjo įlipti į sunkvežimį, į tokią sukiužusią mašiną, kurią atsiuntė. Reikėjo taburetės padėti įlipti. Žydelis, kuris prižiūrėjo trėmimą, vis žiūrėjo į sąrašą, ir buvo „ant plauko“, kad manęs nepasodino kartu. Stebėjomės. Gal tas žydelis nebuvo blogas žmogus. Mažai trūko, galiu pasakyti, nes po to tai tas papuldavo, tai tas. Mus paliko, neįsodino į tas mašinas.“