Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing „Prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu“

„Prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu“

Autorius Arūnas Kapsevičius
Šaltinis bernardinai.lt, 2023 01 27

 

1927 metų sausio 27 dieną Kaune, Miško gatvėje, profesoriaus Aleksandro Hagentorno klinikoje mirė arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Prie klinikos palydėti a. a. arkivyskupo Jurgio kūną į Šv. Gertrūdos bažnytėlę susirinko keli šimtai žmonių.

Pal. Jurgio Matulaičio laidotuvės. Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejaus archyvo nuotrauka

Kaip rašoma atsiminimuose: „Nors buvo užsakytas gedulingas vežimas, studentai ateitininkai paėmė ant savo pečių brangaus Ganytojo karstą ir visą kelią garbingai jį nešė. <…> Sugaudė bažnyčių varpai. <…> dvasininkų daugybė. Visi, kas gyvas subėgo palydėti didįjį Vienuolį ir Apaštalą. Sausio 28 d. 17 val., dangui nusiblaivius ir žvaigždutėms įspindus, vėl sugaudė bažnyčių varpai, lydėdami a. a. arkivyskupo Jurgio kūną į Baziliką. Sausio 29 d. palaidotas Katedros kriptoje.“ Tokie sausi istoriniai faktai. O šiais metais minime jau 96-ąsias palaimintojo gimimo dangui metines.

Straipsnio pavadinimui pasirinkau vyskupo Jurgio Matulaičio 1918 m. Vilniaus katedroje pasakytus žodžius, iškilmingai priimant vyskupijos ganytojo pareigas: „Prašau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu.“ Šį prašymą tada retas teišgirdo, lietuviai laikė jį sulenkėjusiu, lenkai litvomanu, nes tautinių valstybių gimimas užtemdė daugelio tikinčiųjų pasauliečių ir net kunigų širdis. Po devynerių metų prie arkivyskupo Jurgio Matulaičio karsto kalbėję visuomenės veikėjai ir spaudoje ar laiškuose pasisakę kitų tautų atstovai patvirtino, kad jo pasirinktas kelias buvo sunkus, bet teisingas – svarbiausia tarnystė Dievui ir Bažnyčiai, ne politikams ar nacionalinėms srovėms.

Pal. Jurgio Matulaičio laidotuvės. Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejaus archyvo nuotrauka

Seimo pirmininko A. Stulginskio kalbos ištrauka: „<…> Mes liūdime nustoję vyriausiose lietuvių tautos eilėse savo žymaus žmogaus, didelio veikėjo, nustoję mūsų dvasios tobuliausio vado. Amžiną atilsį, arkivysk. Matulevičius buvo uolus Lietuvos šalies ganytojas. Tam tikslui Jis pavedė geriausias savo dienas, atidavė žymiausius savo sielos ir proto ypatumus. <…> Tvarkydamas Lietuvos dvasios gyvenimą, Lietuvos bažnyčią, uoliai dalyvaudamas visuomenės darbe, dorindamas Lietuvą, jis nematomai dirbo didelį valstybės darbą, nes kas būtų iš mūsų valstybės, jei mūsų tautoje susilpnėtų, pranyktų dora? Nėra abejojimo, kad mūsų valstybės dienos būtų suskaitytos.“

Monsinjoras Edvards Stukelis, kalbėjęs Latvijos katalikų vardu: „<…> Ir mes Latvijos katalikai giliai nuliūdę stovime prie Tavo karsto. <…> Tavo dėka įsikūrė Latvijoje pirmas dvasinio gyvenimo židinys – Marijonų Vienuolija, ligi paskutinei valandai Tavo remiama. <…> Ačiū Tau, kilniosios dvasios Žmogau, ačiū Tau, Lietuvos sūnau, sakau vardu Rygos arkivyskupo Springavičiaus, kuris čia mane atsiuntė Tau paskutinę pagarbą pareikšti. Ačiū Tau Latvijos katalikų vardu! <…>“

Pal. Jurgio Matulaičio koplyčia Marijampolės šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje. Egidijaus Bičkaus nuotrauka

P. Lastauskas: „<…> Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų vardu, kaip Vilniaus Vyskupui, nes baltgudžiai tik tada su Juo susidūrė ir tik tada Jį pažino. <…> Tik a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpintis baltgudžių dvasios reikalais jau jų prigimtąja kalba. <…> Tebūnie jam lengva Lietuvos žemelė!“

Prezidento A. Smetonos kalbos ištrauka: „Žodis nuo darbo jam nesiskyrė, dėl to jis buvo didelis visuomenės organizatorius. Čia jo darbas, kaipo Bažnyčios žmogaus, pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai, sub specie temporis. Bet katras gi tvirčiau kuria? Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes. Taip mąstė kunigas Jurgis. <…> Toks jo dvasios palikimas atiteks doriškai atgimstančiai Lietuvai. Tą palikimą paveldėjusi katalikų visuomenė Lietuvoje bus jam dėkinga ir jo nepamirš. O dora valstybės pamatas.“

Straipsnio laikraštyje „Dy Idisze Sztime“ ištrauka (Kaunas, 1927-ieji): „Mes, iš savo pusės norime pridurti kad Mirusysis žydams buvo labai geras. Daug kartų Vilniuje pas jį siuntėme žydų delegacijas, kurias jis maloniai priimdavo ir išpildydavo jų prašymus. Vilnių užėmus Želigovskiui Vyskupas iš kunigų pareikalavo, kad jie pasmerktų ir stabdytų prasidėjusius antisemitinius bruzdėjimus. Laidojimo ceremoniją atlieka tie, kurie buvo Jam artimi, tačiau ir mes prie Jo karsto norime pasakyti kelis gerus žodžius. Norėtume, kad katalikų dvasininkai daugiau iš šio Žmogaus pasimokytų ir eitų jo pėdomis.“

Vilniaus vyskupijos kurijos kanclerio prelato Lucjano Chaleckio laiško marijonų vienuoliams ištrauka: „Keistas dalykas, kaip tą žmogų ne visi mokėjo tinkamai įvertinti. Sunkus ir duobėtas buvo jo kelias, tikras šventojo kelias. <…> Man asmeniškai apie arkivyskupą Matulaitį pasiliks atsiminimai, kaip apie didį ir šventą žmogų. Jums, garbingi tėvai, siunčiu nuoširdžią užuojautą ir palinkėjimą, kad kuo greičiau išsipildytų mano spėjimas dėl Jūsų tėvo generolo beatifikacijos.“

Ir pabaigoje visur esančio ir visur spėjančio kunigo Vaižganto taiklūs ir tikslūs žodžiai: „Kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi jį gaubė teisybės ir brolybės apsiaustu, visas savo viltis krovė ant jo žemiškuose ir dangiškuose dalykuose. Jis turėjo visą naštą pakelti <…>, kad likusiems būtų lengviau.“