Garbingas titulas

Visų pirma apie tai, ką reiškia titulas „palaimintasis”? Katalikų Bažnyčioje tai – asmuo, po mirties pripažintas pasižymėjęs išskirtinėmis dorybėmis ir tikintiesiems paskelbtas krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Pagal Kanonų teisės kodeksą, popiežius juo paskelbia mirusįjį po beatifikacinio (pripažinimo palaimintuoju) proceso, kurio metu ištiriami ir įvertinami kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Lietuvoje palaimintuoju paskelbti vyskupas Jurgis Matulaitis (1987 m.) ir arkivyskupas Teofilius Matulionis (2017). Turime ir vienintelį šventąjį – šv. Kazimierą (1604 m.).

Padėjo vargstantiems

A.Lipniūnas (tikroji pavardė – Lipnickas, bet apie 1940-uosius pats ją sulietuvino) gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje (buvo septintasis vaikas iš 10). 1925 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs 1930 m. gavo kunigystės šventinimus ir buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriumi bei Panevėžio katedros vikaru. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose, buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, A.Lipniūnas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų. Ten, kur dirbdavo, jaunimo organizacijos būdavo pačios skaitlingiausios.

Panevėžyje pirmaisiais darbo metais kun. A.Lipnickas suorganizavo Šv. Vincento Pauliečio būrelį, kuriam priklausė paaugliai berniukai ir mergaitės. Jie lankydavo esančiuosius prieglaudose, ligoninėse, kalėjime, dažniausiai nunešdavo maisto. Tokius labdaros būrelius A.Lipniūnas steigė ir kitose Panevėžio vyskupystės vietose. A.Lipniūnas rinkdavo aukas sušelpti neturtingiems moksleiviams ar studentams, ne vienam sumokėjo už mokslą, nupirko knygų ir sąsiuvinių. Dažnai ir iš savos kišenės viską atiduodavo: kad galėtų padėti jaunimui, ne kartą prašė vyskupo išmokėti algą už 3-4 mėnesius iš anksto. Dėl to jį reikėdavo net pristabdyti, kad neprisidarytų skolų.

Kritikavo okupantus

1939 m. persikėlė į Vilnių, kur Šv.Jonų bažnyčioje kelerius metus sakydavo pamokslus. Dažnai drauge su Evangelija jis atsinešdavo bolševikų arba nacių laikraštį ir protindavo žmones, kad ir vieni, ir kiti yra okupantai, kuriems reikia priešintis. Žinančiam totalitarinių režimų metodus, aišku, kokia rizika buvo apie tai kalbėti viešai. Sovietų valdžia Šv.Jonų bažnyčia buvo labai susidomėjusi. 1941 m. vasarą, kai jau vyko brutalios žmonių deportacijos, A.Lipniūnas pateko į antruosius sąrašus, tačiau neišvežtas į tremtį liko tik dėl to, kad prasidėjo karas.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, nepaprastai pasunkėjo maitinimo problema. A.Lipniūnas nusprendė įsteigti Laisvės fondą, kuris parūpindavo maisto skurdžiausiai gyvenantiems. Pirmasis šaltinis, iš kurio fondas sėmėsi lėšų, buvo Šv.Jonų bažnyčia, kurioje kas sekmadienis būdavo daromos rinkliavos. Bažnyčios lankytojai nepagailėdavo aukų. Beveik kiekviena sekmadienį būdavo surenkama per 1000 markių. Nemažos sumos plaukdavo ir tiesiog į A.Lipniūno butą.

Pateko į „Dievų mišką”

Sovietų represijų A.Lipniūnas išvengė, bet 1943 m. buvo areštuotas nacių ir kartu su dar daugiau nei 40 lietuvių inteligentų pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Mat 1943 m. pradžioje Trečiojo reicho vadovybė nusprendė karinės jėgos išteklius papildyti okupuotose teritorijose naujai suformuotomis SS divizijomis. Tačiau Lietuvoje jo suformuoti nepavyko – esą prie to prisidėjo inteligentijos „propaganda”, kad negalima tarnauti naciams.

Tarp suimtųjų be A.Lipniūno buvo kunigas Stasys Yla, literatas Balys Sruoga (apie stovyklą parašęs garsųjį „Dievų mišką”), lietuviško lito tėvu vadinamas profesorius, pirmasis Lietuvos banko vadovas ir vienas jo steigėjų Vladas Jurgutis, karininkas Jonas Noreika – būsimasis pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos steigėjas, žinomas Generolo Vėtros slapyvardžiu, kiti iškilūs mūsų krašto asmenys.

Štuthofe A.Lipniūnas nuoširdžiai atsidėjo ligonių šelpimui. Kartu su S.Yla rūpinosi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, net laikydavo šv.Mišias (beje, Mišioms būtiną vyną abu kunigai pagamino užraugę nelegaliai gautų razinų), klausė išpažinčių, nors už tai grėsė mirties bausmė.

Konclagerio palikimas

„Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę, mes ėjom ir galvojom, kad ilgai nebeištversime šitame varge. Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume nuo kitų, ir paprašė išklausyti jį išpažinties. Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo išpažintį. Man virpėjo rankos, ir suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingiausiame išpažinties akte. Davęs jam išrišimą, aš paprašiau, kad čia pat ir jis išklausytų manęs”, – taip pirmąsias dienas koncentracijos stovykloje knygoje apie Štuthofą „Žmonės ir žvėrys” prisiminė kunigas S.Yla.

Pasak jo, kai 1945 m. sausio 25 d. naktį Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pradėta evakuoti, 823 kaliniai, stumdomi, mušami (nepaeinantieji – šaudomi) varomi toliau nuo artėjančio rusų fronto. Tarp jų – A.Lipniūnas, kuris, pamiršdamas savo kančias, guodžia kitus.

„Kai kurie kaliniai buvo taip nuvargę, kad nebegalėjo panešti savo menkų kuprinėlių. Kurie turėjo kuo pasisamdyti stipresnį kalinį, duodami cigaretę, duonos riekelę, tie „samdėsi”. Kun. Lipniūnas neturėjo iš ko pasisamdyti, nes tai buvo „vienos gailestingos jo klaidos”, kaip ją draugai vadino, vaisius. Mat trečioj nakvynės vietoj keletas mūsiškių buvo apvogti. Šitai patyręs, Lipniūnas atidarė savo kuprinę ir nukentėjusiems išdalino visą savo maistą. Dalinosi su jais ir kiti, bet taip, kad ir jiems dar šis tas liktų. Lipniūnas pasirodė gailestingiausias, ir liko plikas kaip tilvikas”, – prisiminė S.Yla.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, A.Lipniūnas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu A.Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. A.Lipniūnas 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu A.Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Interviu su Panevėžio vyskupu emeritu Jonu KAUNECKU:

– Kiek dar gali užtrukti A.Lipniūno beatifikacijos byla?

– Manau, iki rudens viskas bus baigta. Jau pakankamai yra įrodymų, kad jis yra kankinys ir bus pripažintas palaimintuoju.

Įvertinama jo viso gyvenimo veikla ir šventumas, kankinystė ir mirtis vardan tikėjimo. A.Lipniūnas mirė ne koncentracijos stovykloje, jau išėjęs iš jos. Tačiau kadangi mirtina liga užsikrėtė stovykloje, užskaitoma, kad mirė vardan tikėjimo.

– Ar Romoje pasirenkami kandidatai į palaimintuosius, ar juos siūlo tam tikra šalis?

– Kiekviena vyskupija gali siūlyti ir siūlo kandidatus. Kai aš vadovavau Panevėžio vyskupijai, kreipiausi raštu į Romą, kad leistų pradėti bylą. Kai byla pradedama, kandidatas vadinamas Dievo tarnu. A.Lipniūnas dabar yra Dievo tarnas.

– Palaimintasis – jau paskutinė pakopa link paskelbimo šventuoju?

– Taip. Bet kad žmogus būtų paskelbtas šventuoju, turi būti įrodyta, jog jis susijęs su kokiu nors stebuklu.

– Ar yra duomenų apie su A.Lipniūnu susijusius stebuklus?

– Yra, ir nemažai. Apie vieną ir aš pats rašau atsiminimų knygoje. Tačiau tai turi būti įrodyta. Pavyzdžiui, gydytojai turi pripažinti, kad koks nors žmogus sirgo nepagydoma liga, o kandidatas į šventuosius prisidėjo prie to, kad žmogus išgytų.

Aš labai kentėjau nuo trijų stuburo išvaržų. Nebegalėjau nei į vyskupiją važinėti, nei sėdėti, nei miegoti. Kai nebegalėjau užmigti tris dienas ir tris naktis, nes kamavo skausmai, pradėjau priekaištauti Lipniūnui: „Tu dabar danguje, esi kankinys ir nesirūpini, kad tavo buvusios vyskupijos vyskupas nesikankintų.” Taip papriekaištavęs užmigau ir miegojau, pasirodo, visą parą. Nubudau – nieko nebeskauda. Vėliau kreipiausi į neurologus. Pasirodo, tos išvaržos sudžiūvo. Paprašiau, kad išrašytų pažymą. Žinote, ką pasakė? Kad tik vienam iš 100 tūkst. savaime išvaržos sudžiūva. Nuo to laiko jau 15 metų nebejaučiu jokių skausmų.

– Tai ar kreipsitės dėl A.Lipniūno paskelbimo šventuoju?

– Ne, nes reikia tokio stebuklo, kurio ir gydytojai negali išaiškinti. O mano atveju, pasirodo, kartais būna pagijimų ir be stebuklo – vienam iš 100 tūkst.

– Kokia būtų A.Lipniūno pripažinimo palaimintuoju reikšmė? Gal ir ekonomiškai tai pasireikštų – pavyzdžiui, piligriminiai keliai po vietas, susijusias su A.Lipniūnu, pritrauktų daugiau turistų?

– Gali būti, kad turistų trauka labiau padidėtų. Tačiau svarbiausia yra ne ekonominiai dalykai, o dvasiniai dalykai.

Kad žmogus būtų paskelbtas šventuoju, turi būti įrodyta, kad jis susijęs su kokiu nors stebuklu

Faktai

Iki A.Lipniūno paskelbimo palaimintuoju teliko žingsnis. 2021 m. birželio 14 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje įvyko iškilmingas Tribunolo posėdis, kurio metu A.Lipniūno beatifikacijos byla buvo baigta vyskupijos fazėje, o dokumentai išsiųsti į Romą. Šventųjų Skelbimo kongregacija Romoje 2021 m. lapkričio 10 d. priėmė dekretą, kuriuo pripažino, kad A.Lipniūno beatifikacijos bylos vyskupijos etapas yra galiojantis.

Beje, A.Lipniūno amžininkai net tikėjosi, kad jis bus paskelbtas ne tik palaimintuoju, bet ir šventuoju. Kartu su A.Lipniūnu Štutfofe kalėjęs kunigas S.Yla, rinkęs medžiagą kun. A.Lipniūno monografijai, 1983-aisiais būsimai knygos redaktorei žadėjo: „Baigsiu Čiurlionį ir rimtai sėsiu prie Alfos monografijos. Melskis, kad atsirastų kun. Lipniūno marškiniai. Iki šiol išsaugojau, dabar neberandu, juk jei bus paskelbtas šventuoju, būtų relikvija”.