Leidinio sudarytojas VAIDOTAS ŽUKAS ir palaimintojo beatifikacijos bylos postulatorius kun. MARIUS TALUTIS pasakoja apie netikėtumus ir atradimus, kurie atskleidžia kankinio asmenybę, jo santykį su artimaisiais, tikinčiųjų bendruomene ir bendradarbiais dvasininkais.

Knygos leidėjai pabrėžia, kad kankinio laiškai, nuotraukos ir smulkiausi rašteliai yra tiesioginiai sovietinio režimo liudininkai, rodantys žmogų, kuris nėjo į jokius sąžinės kompromisus su represine sistema. Dauguma iš knygoje sudėtų vyskupo Teofiliaus laiškų yra siųsti iš sovietų Rusijos įkalinimo įstaigų, persiuntimo punktų, uždarųjų zonų, ligoninių. Vladimiro kalėjimo periodo laiškai priverstinai rašyti rusiškai, beveik visi išbraukyti kalėjimo cenzorių. Ir vis dėlto stebina daili, švari ir aiški T. Matulionio rašysena. Net ir savita, nenorminė vyskupo leksika, gramatika, skyryba yra nuostabi ir dar viena laisvės išraiška.

Kuo Teofilius Matulionis taip užkabino, kad vis neužtenka skleisti apie jį žinią? Ir ne kaip kitaip, o knygomis?

Vaidotas Žukas: Teofilius Matulionis užkabino nuo tada, kai gavom žinią, kad jis bus paskelbtas palaimintuoju. Kadangi dalį gyvenimo leidžiu Alantos krašte – ten turiu dirbtuvę, ir tai gimtasis palaimintojo kraštas, su savivaldybės atstovais sutarėme kaip nors „išsukti“ šį vardą. Nes krikščioniška, katalikiška savigarba reikalauja palaimintuosius, šventuosius iškelti ar permanyti, permatyti jų veiklą.

Kadangi aš pats penkiolika metų buvau susijęs su žurnalistika, pradėjau rinkti medžiagą ir pamačiau, kad dar yra likę palaimintojo giminaičių, dukterėčių. Su jais susiskambinau, susitikau – visi jau buvo garbingo amžiaus, daugumos jau nebeliko per šiuos kelerius metus. Bet dar spėjau pasižiūrėti, ką jie turėjo išlaikę. Ir kai jie pradėjo iš šėpučių, stalčiukų, maišiukų traukti visokias relikvines brangenybes, pamačiau, kad būtų nuodėmė nepasidalinti su visuomene šiais dalykais.

Knyga todėl, kad o kaip kitaip laiškus publikuosi, parodysi? Žinoma, būtų galima internetu, bet internetu jau galima po knygos išleidimo.

Kunige Mariau, pats esate palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos ar proceso postulatorius. Ar nenusvyra rankos pradėti rūpintis paskelbimo šventuoju procesu, turint galvoje, kaip lėtai pas mus vyksta tokios bylos? O gal ne lėtai?

Kun. Marius Talutis: Iš tikrųjų eilė prie šventųjų paskelbimo yra nemaža, bet tai ne lenktynės. Dabar jau belieka tikėjimo dalykas. Iki paskelbimo palaimintuoju buvo galima sakyti, kad tai Bažnyčios proceso reikalas, nes reikėjo įrodyti palaimintojo kankinystę, sutvarkyti visą dokumentaciją, paruošti bylą. Tai labai gražiai ir sėkmingai padarė kunigas Mindaugas Sabonis kartu su arkivyskupo velionio Jono Bulaičio ir vyskupo Juozapo Matulaičio pagalba, vyskupo Jono Ivanausko sutelktomis jėgomis.

Byla pasiekė Šventųjų skelbimo kongregaciją, palaimintuoju Teofilius Matulionis buvo paskelbtas kaip kankinys, o dabar vyksta svarbus tikėjimo žadinimas. Iki kanonizacijos bylą gali tvarkyti kaip nori, ji gali būti labai gražiai sudėliota, bet jeigu nėra įvykusių stebuklų, niekas jos ir nepradės skaityti. O kad įvyktų stebuklų, reikalingas žmonių tikėjimo auginimas, pasitikėjimas šventaisiais, jų pagalba padėti melsti gyvenimo reikaluose.

Manyčiau, ši knyga, kurioje sudėti palaimintojo laiškai, irgi yra graži pagalba. Ji tikrai ne vienam žmogui dar kartą padės susipažinti su palaimintojo gyvenimu, jo charakteriu, asmenybės bruožais ir paskatins melstis ir tikėti šventųjų užtarimu.

Knygoje yra du laiškų blokai. Pirmas – susirašinėjimas su giminaičiais, artimaisiais, ir antras – Teofiliaus Matulionio laiškai broliams kunigams. Norėtųsi aptarti jų skirtumus arba kalbėjimą, kaip Teofilius kalba su paprastais žmonėmis, artimaisiais, šeimos nariais, su savo avelėmis, kurias kažkada ganė, ir kaip susirašinėja su kunigais.

V. Žukas: Dauguma laiškų, kuriuos sudėjome į knygą, skirti kunigams, kurie sėdėjo kituose lageriuose. O kodėl jie ten sėdėjo? Teofilius Matulionis buvo turbūt vienintelis vyskupas, kuris neleido savo kunigams išvažiuoti ir trauktis nuo sovietų okupantų, palikti šalį, savo aveles, savo parapijiečius. Ir todėl automatiškai dauguma kunigų buvo areštuoti ir išvežti į kitus lagerius.

Į šią knygą sudėjome ir poetiškus dalykus, tokius, kur vyskupas savo kunigams daug kur rašo Ezopo kalba, nes negali visko atvirai sakyti. Jis net rašo, kad kai kurie kunigai jau grįžo į Lietuvą – bet sako „baigėsi atostogos“.

Kun. M. Talutis: Kai kuriuose laiškuose palaimintasis tremtį arba lagerius, kalėjimus dar vadina sanatorijomis. Skaitydamas galėtum pagalvoti, kad tikrai gal iš sanatorijos žmogus grįžo, bet kai žinai, kad tai buvo kalėjimas, lageris – jauti gražų humorą. Bet gražiausias yra Teofiliaus Matulionio tėviškumas, palaikymas ir žinojimas. Jis viską žino apie kunigus: kur jie būna, kiek gauna rublių per mėnesį, kiek dabar jų laiko Mišias. Jaučiasi, kad tai yra ganytojas, kuris rūpinasi savo kunigais.

Jam įdomūs visi Lietuvos reikalai. Kaip dabar vyskupas Ramanauskas, vyskupas Steponavičius? Kaip jiems sekasi? Ką veikia Paltarokas, kuo kvėpuoja? Skaitai, ir labai gražu, jautru, nes jaučiasi, koks geras yra vyskupas, kuris rūpinasi savo bendradarbiais.

Dar man labai gražu, kad Teofilius Matulionis niekada neleisdavo sau prabangos neatrašyti laiško, ar tai būtų močiutėlė, ar vaikas, ar kunigas.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.