Ši bendruomenė iki šiandien puikiai prisimena lietuvį kunigą, kuris 60 metų praleido Indijoje ir net paskutiniais savo gyvenimo metais, kai sveikata nebeleido užsiimti aktyvia sielovada, nenorėjo darbo vietos užleisti pelnytam poilsiui.

Dažno interviu metu aš išgirsdavau pasakymą, kad kun. D. Slapšys SJ tikrąja to žodžio prasme tapo tikru Indijos gyventoju, kuris puikiai mokėjo marathi kalbą, išmanė vietos tradicijas ir prisitaikė prie klimato. Apklaustųjų atmintyje jis nebebuvo užsienietis misionierius, atvykęs į Indiją vykdyti sielovadą – jis buvo vietinis kunigas, kuris padeda žmonėms jų kasdieniuose rūpesčiuose.

Visgi atliktų interviu metu tiek individuali, tiek kolektyvinė atmintis apie lietuvį turėjo daug savitumų, atskleidė vis skirtingų momentų apie jo gyvenimą, būdo bruožus, charakterį ir santykį su žmonėmis. Nors pavieniai prisiminimai yra labai reikšmingi, vis dėlto padaręs per 30 interviu supratau, kad čia susidarė trys pagrindinės žmonių grupės, kurios teikė kiek skirtingus kolektyvinės atminties vaizdinius apie mūsų pasakojimo herojų.

Šios grupės būtų: broliai jėzuitai ir įvairių kongregacijų seserys, pirmieji misionieriaus pagalbininkai – katechetai ir parapijiečiai. Kiek neteisinga manyti, kad šių grupių atmintis nepersipindavo, taip sudarydama dar platesnį prisiminimų lauką, tačiau ji atskleisdavo ir nemažai skirtingų, kiekvienai grupei būdingų bruožų. Šie skirtingumai parodė, kad kun. D. Slapšys SJ buvo įvairialypė asmenybė, turinti skirtingą santykį su žmonėmis ir aplinka, kurioje gyveno.

Remdamasis interviu, šiame straipsnyje noriu parodyti šį spalvingumą, atskleisti, ką prisimena apie lietuvį Maharaštros valstijos gyventojai ir kaip žmonių atmintis priklauso nuo to, kokiai socialinei grupei atstovauja apklaustieji.

Interviu metu su žmonėmis stengiausi aptarti keletą esminių sričių, susijusių su kun. D. Slapšiu SJ: žinios apie Lietuvą; kunigo pastoralinė veikla; nuveikti socialiniai darbai; laisvalaikis; jo vertybės ir palikimas Indijoje. Tie patys klausimai buvo užduodami visiems apklaustiesiems, taip norint išsiaiškinti, kaip ir ką skirtingi žmonės prisimena apie lietuvį misionierių.

Konservatyvusis kunigas – iš indų jėzuitų prisiminimų

Pradėkime nuo bendražygių brolių jėzuitų ir įvairių kongregacijų seserų prisiminimų. Bene visi respondentai, priklausę šiai grupei, prisimena kun. D. Slapšį SJ kaip labai konservatyvų ir klasikinio tipo misionierių, kuriam svarbiausia buvo pastoracinė veikla, sielovada, Mišių aukojimas ir katalikybės plėtra savo kuruojamose parapijose.

Apklaustieji teigia, kad lietuvio būta gana uždaro žmogaus, mažai bendraujančio ne darbiniais reikalais, neatsiveriančio bendražygiams apie savo asmenines bėdas, galbūt namų išsiilgimą, sunkią tarnystę. Viena vertus, respondentai mano, kad lietuvis buvo labai tvirtas žmogus, kuris sugebėdavo savo viduje ar su Dievo palaikymu susitvarkyti su iškylančiais iššūkiais, kita vertus – mano jį buvus intravertu, nešiojusiu savo rūpesčius širdyje iki pat senatvės.

Broliai jėzuitai, kurie visi yra indai, mena, kad dvasininkas buvo labai griežtas sau ir kitiems. Dalis apklaustųjų mano, kad jo gyvenime visur buvo propaguojamas saikas maistui, aprangai, gyvenimo sąlygoms, iš dalies tai priminė sveiką askezę.

Apie griežtumą ir tradiciškumą tiksliai nupasakojo viena iš kunigą gerai pažinojusių seserų vienuolių iš Ševgauno miestelio. Ji pamena vieną pirmųjų susitikimų su lietuviu kunigu – kaip įprasta Indijoje tarp katalikų dvasininkų, ji, pamačiusi lietuvį, priėjo ir tardama „Garbė Jėzui Kristui“ norėjo jam paspausti ranką. Šis atsitraukęs per keletą žingsnių ir net kiek pyktelėjęs tarė, kad ji, kaip vienuolė, turėtų būti kiek labiau susipratusi, elgtis santūriau ir negundyti jau pagyvenusio kunigo. Šiandien jau garbaus amžiaus moteris prisimena, kaip tą dieną buvo sugėdinta kun. D. Slapšio SJ, ir iki šiandien mena jo ortodoksiškumą, kalbant apie santykį su moterimis, netgi vienuolėmis.

Panašiai šiuo požiūriu atsiliepia ir senatvėje lietuvį slaugiusios seserys. Jos prisimena, kaip kunigas nenorėdavo, kad jos padėtų jam apsirengti, atsisėsti lovoje – šis net neturėdamas jėgų viską bandydavo daryti pats. Respondentai teigia, kad, viena vertus, šis griežtumas ir senų tradicijų laikymasis buvo labai vertingas kunigo charakterio bruožas, parodantis gilų tikėjimą, prisirišimą prie Bažnyčios taisyklių ir Dievo, tačiau kartu tai ir kiek apsunkino jo atsivėrimą kitiems.

Sukurdavo veiksmų planą, kaip pagerinti parapijiečiams kasdienybę

Dauguma brolių jėzuitų prisimena, kad kun. D. Slapšys SJ daugiau dėmesio skyrė pastoracinei veiklai, Eucharistijai, Santuokos, Krikšto sakramentams ir kitoms bažnytinėms veikloms, o ne socialiniam darbui, tokiam kaip pagalba žemės ūkyje, mokyklų statymas ir t. t. Jų manymu, didžiausią laiko dalį kunigas praleido bažnyčioje arba su parapijiečiais, juos laimindamas, klausydamas išpažinčių, lankydamas ligonius.

Dažnas indas jėzuitas teigia, kad kun. D. Slapšio SJ aukojamos Mišios buvo pavyzdinės, su rimtais pamokslais, gerai išmokta marathi kalba ir puikiai jo paties atliekamomis giesmėmis. Visgi tai nereiškia, kad jis visiškai nesirūpino vietinių kasdieniais reikalais. Turbūt atvirkščiai – išklausydavęs įvairiausius rūpesčius, jis kaip tikras parapijos vadovas užsiimdavo problemų sprendimo organizavimu.

Broliai jėzuitai teigia, kad jis dažnai sukurdavo veiksmų planą, kaip pagerinti parapijiečiams kasdienybę. Pasirūpindavo, kaip gauti skurstantiesiems maisto ir drabužių, iš kur pigiau įsigyti dirbamos žemės ar technikos ją kultivuoti. Vienas iš dabar Punėje reziduojančių jėzuitų mena, kaip kartu su kun. D. Slapšiu SJ pradėjo mąstyti apie mokyklos statymą, bendrabučių jaunuoliams atnaujinimą ir švietimo priemonių įsigijimą. Galbūt lietuvis ir nebuvo tas, kuris pats keliaudavo ir atlikdavo darbus, bet jis puikiai mokėjo juos paskirstyti ir organizuoti, kad ateityje socialinių problemų būtų mažiau.

Paklausus apie kun. D. Slapšio SJ laisvalaikį, atsakymo sulaukdavau tik iš pačių vyriausių jėzuitų, mat jaunesni vienuoliai nelabai turėjo galimybių pažinti lietuvį iš arčiau. Visgi vyresnieji teigia, kad kun. D. Slapšys SJ mažai laiko skirdavo savo malonumui. Vieni ji laisvu metu matė tik besimeldžiantį, kiti skaitantį teologijos knygas ar knygas apie šventųjų gyvenimus. Anot jėzuitų – visas jo gyvenimas buvo paskirtas gilinimuisi į savo ir kitų dvasingumą.

Du artimiau dvasininką pažinoję jau garbaus amžiaus kunigai pasakojo apie jo pomėgį domėtis dangaus kūnais. Viename iš interviu respondentas kalbėjo, kaip lietuvis vieno pasivaikščiojimo vakare metu jam rodydamas į dangų pasakojo apie žvaigždynus, planetas, galaktikas. Respondentas iš savo kambario atsinešė parodyti kun. D. Slapšio SJ jam dovanotą knygą apie astronomiją ir prisiminė, kaip šis, įteikdamas knygą, tarė: „Paimk, tau jos prireiks labiau negu man.“ Jautriai sureagavęs į šį prisiminimą jėzuitas indas sakė, kad šią knygą skaito iki pat dabar, o žvaigždėtomis naktimis mena lietuvį misionierių.

Dauguma vienuolių teigia, kad jų atmintį apie kun. D. Slapšį SJ iki šiandien veikia jo dovanos, kurias mėgdavo skirti žmonėms. Tai būdavo knygos, sodinukai, spalvingi akmenėliai, skirti papuošti sodus ar daržus. Šie daiktai yra mažosios indų jėzuitų atminimo vietos, kurios visuomet atsidurdavo ant stalo interviu metu, o kažkada buvę sodinukai, dabar jau dideli medžiai, būdavo parodomi pokalbio pabaigoje.

Buvo visiškai suaugęs su Indija

 

Jėzuitai bene vieninteliai galėjo šiek tiek pakomentuoti lietuvio santykį su tėvyne. Nors dvasininkas mažai atskleisdavo savo praeities detalių net patiems artimiausiems broliams vienuoliams, visgi tam tikrų dalykų jie sužinodavo.

Dažnas iš apklaustųjų teigė, kad apie Lietuvą jie žinojo ir iki susipažįstant su kun. D. Slapšiu SJ. Jie žino, kad tai yra viena iš Baltijos valstybių, kuri buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir pati pirmoji iš jos išsivadavo. Jiems žinomas Baltijos kelias ir tai, kad šiandien Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Taip pat jie užsiminė, kad lietuvio misionieriaus atvykimas į Indiją jiems sukūrė vaizdinį, jog jo gimtoji šalis yra labai religingas katalikiškas kraštas – kaip kitaip būtų galima paaiškinti tokio pasišventusio žmogaus kaip D. Slapšys SJ egzistavimą.

Paklausti, ar kun. D. Slapšys SJ daug pasakodavo apie Lietuvą, savo tėvynainius, vaikystę, jie man atsakydavo neigiamai. Anot jų, kunigas buvo visiškai suaugęs su Indija, save laikė labiau šio tolimo Rytų krašto gyventoju nei kad Lietuvos. Puikios marathi kalbos žinios, prisitaikymas prie vietinių tradicijų ir gyvenimo tempo supratimas jį pavertė šio krašto žmogumi. Jėzuitai juokauja – pažiūrėkit į tai, ką jis avėdavo, tikrus indiškus sandalus, niekuomet nesiaudavo kojinių ir batų, jokių europietiškų kepurių, tik indiška topi kepuraitė, jeigu diena būdavo ypač karšta – tikras indas!

Indiškas maistas kun. D. Slapšiui SJ taip pat tiko, nors valgydavo visada saikingai. Vienintelį pastebėjimą pareiškė vienuolės seserys ir parapijietės, kurios gamindavo kunigams maistą, – kad lietuvis nemėgo, jeigu į maistą būdavo pridedama labai daug prieskonių. Kartais pats ateidavo į virtuvę ir tikrindavo, ar ant stalo nėra padėta daugybės indiškų prieskonių, kurie, jo nuomone, panaikina tikrąjį gaminamo patiekalo skonį.

Lietuva, brolių jėzuitų manymu, liko kažkur kun. D. Slapšio SJ prisiminimuose, giliai pasislėpusi minčių lentynose. Vienas iš dabar Songaone reziduojančių kunigų prisimena kunigą pasakojant apie savo brolius ir seseris, apie tai, kaip žuvo jo tėvai per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau paprašytas detalizuoti jis to negalėjo padaryti. Visgi praėjo kelios dešimtys metų.

Galiausiai pokalbį užbaigdavau klausimu apie tai, ko žmonės išmoko iš kun. D. Slapšio SJ ir koks yra didžiausias jo palikimas Maharaštroje, Ahmednagaro apskrityje. Jėzuitai ilgai nelaukę atsakydavo, kad tai esąs jo užsidegimas tikint ir pastoracinėje veikloje. Jiems tai buvo pavyzdys, kokiu dideliu noru turi degti dvasininkas atlikdamas savo darbą. Šalia to iškildavo ir kitos vertybės, tokios kaip darbštumas, pamaldumas, griežtumas, kurias jėzuitai laikė būtinomis puoselėti kiekvienam kunigui.

Paveldas buvo suvokiamas kiek kitaip, nei atrodytų iš pirmo karto. Tai būtų greičiau vidujinis, jausminis palikimas, kurį kiekvienas kunigas paveldėjęs iš kun. D. Slapšio SJ turėtų toliau puoselėti. Tai tikinčiųjų bendruomenė, atsakomybė už ją, jos pamaldumą ir ištikimybę Katalikų Bažnyčiai.

Darbštumo liudijimai ir geriausi dvasininko draugai

Su buvusiais katechetais pradėjau bendrauti nuo pat savo kelionės Indijoje pradžios. Nors šiandien jų Ahmednagaro apskrityje veikla beveik išnykusi, visgi kun. D. Slapšio SJ kunigavimo laikotarpiu jų buvo tikrai nemenkas skaičius. Kaip jie patys interviu metu save įvardijo – mes buvome geriausi kunigų draugai ir svarbiausi jų pagalbininkai.

Ši respondentų grupė savo kolektyvinėje atmintyje yra išsaugojusi galbūt net didesnį kiekį prisiminimų apie kunigo kasdienybę, apie jo pasisekusius ar nepavykusius darbus parapijos kaimuose nei kiti. Būtent jie kartu keliaudavo po įvairias gyvenvietes, padėdavo ruoštis Mišioms, lankydavo parapijiečius. Kartu katechetas yra paties kunigo vertybių ir pasaulėžiūros atspindys. Juk jam dvasininkas buvo svarbiausias asmuo, kuris suteikdavo išminties apie tikėjimą ir gyvenimo prasmę.

Kiek kitaip nei broliai jėzuitai, katechetai mena kun. D. Slapšį SJ kaip ypač besirūpinusį socialine parapijiečių gerove ir tolygiai suderinusį socialinį ir pastoracinį darbus. Jų manymu, bendrai šios dvi veiklos yra neatskiriamos viena nuo kitos, nes tikėjimo platinimas, pasitikėjimas kunigu ir religija galėjo egzistuoti tik tuomet, kai kunigas įsitraukia į žmonių gyvenimus ir jiems kiek galėdamas padeda. Vieno katecheto prisiminimai liudija, kad kiekvieną kartą vykstant į miestelį aukoti Mišių kartu su kunigu jis pasirūpindavo maisto produktais: pieno milteliais, arbata, sausainiais, o vaikams – saldainiais, dažniausiai šokoladu. Kitas katechetas prisimena, kaip kun. D. Slapšys SJ dažnai mokykloms parūpindavo įvairių mokymosi priemonių – sąsiuvinių ar vadovėlių.

Šie kunigo draugai pasakojo, kad lietuvis asmeniškai rūpindavosi katechetų rengimu, mokydavo juos, kaip reikia ruošti mažamečius Pirmajai Komunijai, kaip teisingai mokyti tikinčiuosius iš Katekizmo. Jie prisimena, kad tai nebūdavo labai lengvas darbas, nes dvasininkas būdavo labai preciziškas ir griežtas, ypač rimtai žiūrėjo į šiuos reikalus. Katechetai dabar juokauja – būdavo situacijų, kad lietuvis jiems ne tik moralizuodavo, bet ir pabardavo, jeigu matydavo, kad kažkas yra daroma ne taip, kaip jam atrodė teisingiausia. Jie prisimena, kad supykęs misionierius dažnai grasindavo, jog už netinkamą elgesį paskųs katechetus pačiam popiežiui.

Kadangi apklaustieji kartu su kunigu užsiimdavo visais pastoraciniais ir socialiniais darbais, jie prisimena apie kunigo gebėjimus išlipti iš sunkių situacijų. Vienas iš katechetų dalijosi prisiminimais, kaip lietuvis pats mokėjęs susitvarkyti sugedusį automobilį, drąsiai nuvaikydavęs jį aplojančius gatvėse gyvenančius šunis ar išspręsdavęs tarp parapijiečių kartais iškylančius konfliktus.

Svarbiausia, kaip teigia respondentai, viskas būdavo kartu su Jėzumi – kiekvienas žingsnis, kurį žengdavo lietuvis misionierius, būdavo tvirtas, nes jį sergėdavo Dievo Apvaizda. Jis to mokė ir kitus. Štai vienas buvęs katechetas pasakojo, kaip iš kun. D. Slapšio SJ gavo mažą suolelį, kurį jis vežiodavosi į Mišias, kur nebūdavo bažnyčios ar koplyčios. Tas suolelis atstodavo altorių – juk nesvarbu pačios liturginės priemonės išvaizda, kur kas svarbiau yra pati Eucharistijos prasmė, kurią perteikti gali žmogus, kuris tiki ir myli Dievą.

Katechetų kolektyvinėje atmintyje atsiveria naujų puslapių iš asmeninio kun. D. Slapšio SJ gyvenimo, apie jo charakterį ir būdą. Be preciziškumo ir griežtumo jie prisimena, kad kunigas buvo gana tvirtas ir ryžtingas žmogus, turėjęs tvirtą nuomonę ir jos laikęsis. Interviu metu buvo išsakyta, kad dvasininkas, nors ir nemėgo daug kalbėti, visgi pasižymėjo kaip labai geras klausytojas ir stebėtojas.

Po keleto apsilankymų kaime jis puikiai žinojo kiekvieną žmogų, jo bėdas ir rūpesčius, nevengdavo išklausyti vietinių problemų. Gerai įsidėmėdavo kelius, kiekvieną kaimo gatvelę, namą, kur ganosi kieno nors gyvuliai. Tai jam padėjo geriau suvokti vietinio gyvenimo ritmą, visuminį aplinkos vaizdą ir tikruosius žmonių veidus.

Sakralus kun. D. Slapšio SJ vaizdinys parapijiečių sąmonėje

Galiausiai liko aptarti didžiausią apklaustųjų grupę – parapijiečius. Tai labai plati grupė, kurią sudarė asmenys, kilę iš įvairių kastų, gyvenantys ir mieste, ir kaime, dirbantys skirtingus darbus. Nepaisant šių skirtumų, interviu metu surinkti atsakymai apie kun. D. Slapšio SJ gyvenimą parodė, kad visi šie žmonės turi bendrą kolektyvinę atmintį ir gana panašius prisiminimus. Nors, viena vertus, jų santykis su lietuviu buvo gana ribotas, kita vertus, buvo atskleista naujų detalių ir kartu vaizdinių apie dvasininką.

Kun. D. Slapšys SJ vietiniams pirmiausia buvo jų religinio gyvenimo vadovas, kuravęs jų parapiją, aukojęs Mišias, teikęs Santuokos, Krikšto sakramentus, organizavęs įvairias bažnytines šventes. Indų santykis su lietuviu buvo kuriamas per šias veiklas, o ne per artimą kasdienį santykį, kaip su kitais broliais jėzuitais ar katechetais. Atsižvelgiant į tai, santykis buvo formalesnis, o dvasininką vietiniai matė ir vertino pagal atliekamų darbų kokybę. Tai labai pasimatė, kai paklausus parapijiečių respondentų apie tai, kokios buvo pagrindinės kun. D. Slapšio SJ vertybės, jie atsakyme būtinai paminėdavo puikų Mišių šventimą, gražų giedojimą, liturginio kalendoriaus nuoseklumą parapijoje ir t. t.

Remiantis atsakymais į klausimus, lietuvis misionierius Indijoje įgavo tarsi šventojo vaizdinį. Ne vienas iš respondentų, paprašytas pakomentuoti dvasininko charakterio ir būdo bruožus, pabrėždavo, kad tai buvo Dievo siųstas ar net šventas žmogus. Vienas iš Ahmednagaro miesto katalikų teigė, kad tai buvo Indijos Mozė, kuris ne tik mokėjo įkvėpti žmones tikėjimui, tačiau ir dėl savo dangiškų galių gebėjo surasti vandenį sausringose vietovėse.

Anksčiau esu minėjęs apie lietuvio talentą pasitelkus metalinius virbus ar raktų ryšulį atrasti vandens šaltinį, kad ir keliasdešimties metrų gylyje, tačiau čia šis akcentas svarbus dėl to, kad tai tapo įrodymu vietiniams, jog dvasininkas su Dievo pagalba gali atlikti stebuklus. Šis šventojo vaizdinys taip pat atsispindėjo ir kituose pasakojimuose apie dieviškas galias, tokiuose kaip ligų pagydymai, laukų užderėjimas ir pan.

Net ir kasdienės dvasininko veiklos, kurias atliko kun. D. Slapšys SJ, vietinių prisiminimuose buvo ypač sureikšminamos. Štai viename jau garbingo amžiaus moters pasakojime apie jos vestuves lietuvis misionierius yra pristatomas kaip priežastis, kodėl ši šventė buvo viena nuostabiausių dienų jos gyvenime.

Taigi, brolių jėzuitų pasakojimuose dominuoja konservatyvaus ir pamaldaus kunigo vaizdinys, katechetų – darbštaus ir griežto dvasininko įvaizdis, o parapijiečiams lietuvis misionierius buvo tarsi šventumo įsikūnijimas.

Vietiniai taip pat prisimena atvejus, kai kun. D. Slapšys SJ užsiimdavo žmonėmis, žaisdavo su vaikais, juokaudavo ar mokydavo juos katekizmo. Kitur dominuoja pasakojimai apie tai, kad lietuvis ypač rūpinosi bažnyčia ir jos aplinka. Interviu parapijiečiai mini, kad miesteliai išgražėjo, juose atsirado bendruomenės pojūtis, o bažnyčia ar koplyčia tapdavo traukos objektu tarp katalikų.

Visgi ryškiausi atsiminimai yra susiję su kun. D. Slapšio SJ nuolatiniu visų sutiktų asmenų laiminimu, nepaisant to, kokiai religijai asmuo priklausė. Tiek hinduistai, tiek musulmonai ar katalikai laukdavo, kada lietuvis uždės ranką jiems ant galvos ar peržegnos, nes tai buvo siejama su sėkmės, laimės ir gerovės ženklu iš šventu laikomo žmogaus. Dabar sunku pasakyti, kiek prie šio aspekto prisidėjo faktas, kad dvasininkas buvo atvykėlis iš svetur, kuris tapo artimu vietiniams, išmoko jų kalbą ir papročius.

Nė vienas parapijietis nebuvo girdėjęs ir nežinojo, kur yra Lietuva, o kai kurie net nežinojo, kad kun. D. Slapšys SJ yra lietuvis. Daug kas manė, kad jis yra vokietis, mat Punės provincija priklausė vokiečiams jėzuitams. Vienintelis žmogus, kuris žinojo apie kunigo ryšį su Lietuva, buvo asmuo, vedęs jį į fotostudiją pasidaryti nuotraukų dokumentams, reikalingiems vykti į Lietuvą po Nepriklausomybės atgavimo – tą vienintelį kartą, kai jis grįžo į tėvynę.

Šis asmuo interviu papasakojo, kad einant darytis nuotraukų kun. D. Slapšys SJ jam šiek tiek papasakojo apie savo gimtinę, kad ten gyvena jo brolis ir jis vyksta jo aplankyti. Indas teigė, kad kunigas neatrodė labai laimingas ar nekantraujantis vykti į Lietuvą, tikėtina, kad po šitiek metų gyvenimo Indijoje tikrieji namai jam buvo ši valstybė, o joje gyvenantys katalikai buvo jo šeima.

Kolektyvinė atmintis apie kun. D. Slapšį SJ iki šiandien yra gyva. Priklausomai nuo apklaustųjų ji turi savitumų, skirtingų apraiškų ir bruožų. Nepaisant to, visi apklaustieji pritaria, kad ši asmenybė paliko didžiulį palikimą tiek bažnytinėje Ahmednagaro apskrities bendruomenėje, tiek kiekvieno žmogaus širdyje. Apklaustieji indai prisipažįsta, kad kun. D. Slapšys SJ yra padaręs didelę įtaką jų vertybinei sistemai, jų pamaldumui ir tikėjimo įprasminimui kasdieniame gyvenime.