Pranešimas skaitytas konferencijoje – minėjime „Kunigas Alfonsas Lipniūnas ir 45 lietuvių inteligentai Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945m.)“ 2023 m. kovo 17 d. Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje.

Popiežius Jonas Paulius II į altorius iškėlė 1340 palaimintųjų ir beveik pusę tūkstančio šventųjų, tarp kurių daugiau kaip keturi šimtai yra kankiniai. Tai kur kas daugiau nei visi popiežiai iki XVI a. pabaigos. Per Jono Pauliaus II pontifikatą Bažnyčia iš tiesų nepaprastai praturtėjo, nes buvo įvardyta tiek daug šventumo pavyzdžių. Kai kas net kalbėjo apie “šventųjų fabriką”. Tačiau kardinolas Angelo Amato, buvęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, pabrėžia, kad tai yra aukštos kokybės šventieji.

Šventųjų skelbimo kongregacija buvo įkurta praėjusiame amžiuje (šiuo metu vadinasi Šventųjų skelbimo dikasterija) , tačiau jos šaknys glūdi gilioje Bažnyčios istorijoje. Šventųjų skelbimo kongregacija kartu su Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacija buvo įsteigta 1969 m. kovo mėn.

Pirmųjų krikščionių laikais nebuvo jokių procedūrų.

Tikintieji, pripažindami nepaprastas dorybes ir stebuklus, padarytus dėl kankinių ar iškilių tikinčiųjų, kanonizuodavo juos viešai pagerbdami. Šį garbinimą savo ruožtu patvirtindavo dvasininkai ir pirmiausia bendruomenei vadovaujantis vyskupas. Vietiniai kankiniai buvo įrašomi į vadinamąsias martirologines knygas, kuriose buvo pateikiama trumpa informacija apie juos ir jų minėjimo data. Labiau išplėtota ankstyvojo kanonizavimo forma buvo jų relikvijų perkėlimas (translatio) ir išaukštinimas (elevatio). Ilgainiui perkėlimo aktą vykdė ne tos vietos vyskupas, bet veikė pasitaręs su kitais vyskupais arba sušauktuose sinoduose. Maždaug nuo X ar XI a. į naujų šventųjų skelbimą vis dažniau įsitraukdavo popiežiai. Tai suteikė tokiai ceremonijai ir reikšmės, ir puošnumo. Pamažu susiformavo įsitikinimas, kad tik popiežius turi teisę atlikti kanonizaciją, t. y. visoje Bažnyčioje įvesti viešą pagarbą.

Pirmasis išlikęs dokumentas, kuriame kalbama apie tai, kad popiežius tai pajungė savo valdžiai, datuojamas XII a. ir yra susijęs su šventuoju Olafu, Norvegijos karaliumi 1016 – 1028 m., kuris sustiprino krikščionybę toje šalyje. Jis buvo ištremtas iš šalies ir 1030 m. žuvo mūšyje dėl sosto. Prie jo kapo įvyko stebuklų, o vietos vyskupas 1031 m. paskelbė jį šventuoju kankiniu. Tačiau būta ir teiginių, kad jis mirė apsvaigęs nuo alkoholio. Dėka šių aplinkybių 1170 m. popiežius Aleksandras III šio klausimo sprendimą paliko Šventojo Sosto autoritetui.

1234 m. popiežius Grigalius IX pakeitė kanonizacijos teisę, t. y. naujo kulto įvedimą visoje Bažnyčioje, buvo oficialiai priskirta popiežiams. Vėlesniais šimtmečiais popiežiai vis labiau tikslino procedūras, o Urbono VIII pontifikato metu (1623-1644 m.) buvo atlikta nuodugni beatifikacijos ir kanonizacijos procesų reforma. Kas sudarė šią reformą?

Tuo metu Bažnyčioje jau buvo viešai gerbiami daugelis šventųjų. Tačiau ne visus juos popiežiai oficialiai kanonizavo pagal nuo 1234 m. galiojusią teisę. 1625 m. Urbono VIII nurodymu Šventosios inkvizicijos kongregacija išleido dekretą, kuriuo uždraudė viešai garbinti formaliai nebeatifikuotus ir nekanonizuotus asmenis. Kartu šis dekretas nebuvo taikomas vadinamiesiems buvusiems palaimintiesiems arba šventiesiems, kurių garbinimas vyko remiantis bendru Bažnyčios pritarimu, kilo iš Bažnyčios tėvų ar šventųjų asmenų raštų, vyko su Šventojo Sosto sutikimu ar žinia arba su vietos ordinarų sutikimu ir žinia. Taigi minėto dekreto netaikymo sąlyga buvo kultas, apibūdinamas kaip “nuo neatmenamų laikų”.

Ką konkrečiai tai reiškė? Urbono dekretais buvo nustatyta, kad tie, kurie buvo garbinami kaip šventieji ar palaimintieji iki 1534 m., t. y. šimtą metų iki 1634 m. Urbono VIII brevės, gali būti ir toliau taip garbinami. Tačiau norint pradėti beatifikaciją ar oficialią kanonizaciją, pirmiausia reikia įrodyti, kad tokia pagarba iš tikrųjų egzistavo. Keliant į altorių garbę asmenis, kurių kultas susiformavo po tos datos, jau galiojo naujieji teisės aktai. Neįteisintas viešas kultas būtų kliūtis juos iškelti į altorių garbę. Romos kurija senojo kulto atveju reikalaudavo, kad vyskupai pateiktų atitinkamus tokio kulto egzistavimą patvirtinančius dokumentus, kuriuos patikrinus ji oficialiai patvirtindavo jau vykstantį kultą. Toks patvirtinimas įvyko daugumos Lenkijos palaimintųjų atveju, pavyzdžiui, 1690 m. buvo patvirtintas Kingos kultas. Vėliau, remiantis šiuo patvirtinimu ir įrodžius jų dorybių herojiškumą, XX a. jie buvo kanonizuoti.

Ar panaši tvarka taikoma ir šiandien? XVII a. Urbono VIII pontifikatas davė pradžią tam tikroms oficialioms procedūroms. Nuo tada galima visiškai kalbėti apie kanonizacijos instituciją. Vėlesni popiežiai, iškilus naujoms abejonėms ar problemoms, stengėsi jas tobulinti. Tam įtakos turėjo ir mokslų, ypač istorijos mokslų, raida bei XIX ir XX a. mokslų metodologija. Net ir dabartinėje Bažnyčios praktikoje šiandien galimas toks “kulto patvirtinimas”.

XX a. kanonizacijos procedūrą taip pat reformavo Jonas Paulius II.

Iš ko susidėjo šis pakeitimas? Visų pirma tai buvo didžiulis procedūrų pagreitinimas. Mat iki šios reformos galiojo du procesai. Pirma, vyskupijos lygmeniu vyko  vadinamasis šventumo garso procesas, kuris kartais užtrukdavo iki keliolikos metų. Kai vyskupijos lygmeniu šventumo garsas būdavo pripažįstamas pakankamai, dokumentai būdavo siunčiami Romos kurijai. Romoje jie buvo nagrinėjami, o tai taip pat užtrukdavo ilgai. Kol vyko procesas, kurio metu buvo renkami šventumo įrodymai, daugiausia liudytojų parodymai, šie liudytojai dažnai jau būdavo mirę. Todėl popiežius nusprendė, kad vyskupijoje bus rengiamas tik vienas teismo procesas abiem klausimais. Kitas svarbus pakeitimas, įvestas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkąja konstitucija Divinus perfectionis magister (1983 m. sausio 25 d.), buvo tas, kad nuo šiol teismą vykdo tos vietos vyskupai pagal savo įgaliojimus. Kita vertus, Šventasis Sostas išduoda nihil obstat, t. y. ne sutikimą vykdyti procesą (kaip buvo anksčiau), bet patvirtinimą, kad nėra kliūčių jį pradėti. Kita tuo metu įvesta naujovė – relatoriaus pareigybė.

Koks yra relatorių darbas? Kai vyskupijoje baigiamas pirmasis proceso etapas, t. y. surinkus visą medžiagą ir išsiuntus ją į Romą, prasideda antrasis proceso etapas – pateiktų dokumentų tvarkymas. Remiantis dokumentais ir liudytojų parodymais, vadovaujant relatoriams, sudaromas vadinamasis positio, t. y. įrodymų visuma arba dėl atitinkamo kandidato dorybių herojiškumo, arba dėl jo kankinystės. Šiame etape relatoriai ne tik nurodo, kaip reikėtų parengti positio, bet ir privalo suvokti visus galimus sunkumus ir kartu su rašytoju bandyti juos išsiaiškinti. Jis negali duoti sutikimo tolesniam procedūros etapui, jei turi kokių nors abejonių.

Popiežiaus konstitucijoje labai pabrėžiamas reikalavimas, kad relatoriai būtų ne tik teologai, bet ir Bažnyčios istorikai. Tai svarbus reformos momentas dėl medžiagos, su kuria relatoriams tenka susidurti savo darbe, ypač istoriniais klausimais, kai dėl laiko atstumo nebėra liudytojų parodymų. Relatorius turi išmanyti mokslinę-kritinę metodologiją, kelias kalbas, kad žinotų, kaip interpretuoti šiuos dokumentus. Vadinasi, reikalingos plačios istorinės ir teisinės, ne tik teologinės, žinios. Ką daryti, jei dokumentuose ko nors trūksta? Tuomet dikasterija svarsto, ar galima apsieiti be trūkstamo elemento. Jei nusprendžia, kad dokumentas būtinas, tuomet vyskupijos, kurioje vyko procesas, prašoma papildyti arba patikslinti pateiktą medžiagą. Visiškai išimtiniais atvejais visa dokumentacija gali būti grąžinama vyskupijai, kad ji atliktų naują tyrimą.

Postulatorius, atstovaujantis šaliai, siekiančiai būti iškeltai į altorių garbę Romoje, padės relatoriui išsiaiškinti visus pastebėtus sunkumus. Paprastai tai būna vyskupija arba religinis ordinas, labai retai – pavieniai asmenys. Daug kas priklauso nuo postulatoriaus dalyvavimo ir įgūdžių. Jis yra svarbi figūra visoje beatifikacijos procedūroje. Postulatoriaus užduotis – prižiūrėti positio, t. y. savotiškos sintezės apie kandidato į altorių garbę gyvenimo ir veiklos herojiškumą, parengimą. Ši positio, kuri gali būti kelių tomų apimties, prireikus perduodamas istorikų konsultantams iš įvairių mokslo institucijų. Jų užduotis – atidžiai perskaityti visą pateiktą medžiagą ir pateikti nuomonę, ar surinkti visi reikalingi dokumentai, ar jie patikimi, ar gerai parengti ir galiausiai, ar, remdamasi taip surinkta ir parengta medžiaga, teologų komisija gali laisvai pasisakyti dėl pateikto asmens šventumo.

Kas bus toliau? Kiekviena byla perduodama Šventųjų bylų dikasterijos paskirtai teologų komisijai, kuri turi atsakyti tik į vieną klausimą: ar tikrai pakanka argumentų pripažinti aptariamo kandidato šventumą. Jei du trečdaliai teologų išreiškia palankią nuomonę, byla perduodama kardinolų ir vyskupų sprendimui eiliniame susirinkime, kuriam pirmininkauja prefektas. Kardinolas prefektas šio susirinkimo rezultatus praneša popiežiui, kuris leidžia paskelbti dekretą apie kandidato dorybių herojiškumą, kankinystę ir stebuklus, padarytus užtariant kadidatui. Paskelbus dekretą, nustatoma beatifikacijos data. Prieš kanonizaciją dar rengiamas iškilmingas susirinkimas, dalyvaujant popiežiui, kuris teiraujasi kardinolų ir vyskupų nuomonės ir tvirtina datą.

Beatifikacijai ir kanonizacijai taip pat reikalingas stebuklas. Beatifikacijos atveju stebuklo reikalaujama, kai gyvenimas skelbiamas didvyrišku; kankinystės atveju stebuklo nereikia. Kita vertus, kanonizavimo atveju stebuklas reikalingas abiem atvejais. Skelbiant stebuklus taikoma panaši tyrimo procedūra, tik vietoj istorikų konsultuojamasi su gydytojais. Visa tai labai sudėtinga ir reikalauja daugelio žmonių dalyvavimo. Viename procese, jau vyskupijos lygmeniu, dalyvauja iki kelių dešimčių žmonių. Šventųjų bylų dikasterijos tyrimo etape – panašiai. Daug kas priklauso nuo to, kas buvo kandidatas į palaimintuosius, šventuosius ir kokiomis sąlygomis jis ar ji veikė, kokiose pareigose. Be dikasterijos darbuotojų, dažnai kviečiami įvairių sričių specialistai. Vertinga gali būti ir psichologų ar kitų įvairių sričių specialistų pagalba. Tiek gyvenimo didvyriškumo, tiek kankinystės pripažinimui reikia daug ir kartais sudėtingų, todėl ilgai trunkančių tyrimų.

Kad asmuo būtų pripažintas kankiniu, reikia nustatyti tris pagrindines sąlygas: mirtis turi būti nulemta dėl tikėjimo, ji turi iš tikrųjų įvykti (tai gali kelti nuostabą, bet dėl to taip pat kyla abejonių) ir ji turi būti savanoriškai priimta. Visų šių aspektų tyrimas turi būti atliekamas visapusiškai ir integraliai. Kelias į moralinį tikrumą kartais gali būti sunkus, sudėtingas ir ilgas.

Desperatiškas mėtymasis į mirtį gali būti laikomas priešiškumu. Mažų mažiausiai jį reikėtų atidžiai ir nuodugniai ištirti pasitelkiant visas šiandien mums prieinamas žinias. Iš tiesų yra daug sudėtingų situacijų, kurias reikia išspręsti. Net pats faktas, kad mirtis iš tikrųjų įvyko, gali būti sunkiai išsprendžiama problema. To pavyzdys – situacija iš Ispanijos pilietinio karo. Viename kaime jaunas kunigas buvo išvestas iš savo šeimos namų ir kartu su grupe kitų kaimo gyventojų vedamas sušaudyti. Liudininkai paskutinį kartą jį matė kaip tik išeinantį iš namų. Po to apie jį niekas nieko nebegirdėjo. Niekas nematė nei jo sušaudyto. Bendruomenei pradėjus studijuoti medžiagą, susijusią su šio kaimo kankiniais, kilo abejonių. Mat šiam kunigui galėjo būti įvykdyta mirties bausmė, tačiau jis taip pat galėjo stoti revoliucijos pusėn ir kankintojai galėjo jį paleisti, o dabar jam būtų apie devyniasdešimt metų. Buvo per daug nežinomųjų. Todėl buvo nuspręsta ekshumuoti lavoną ir atlikti DNR tyrimus, nes šio kunigo šeima vis dar buvo gyva. Tačiau tarp sušaudytųjų buvo rasti tik senelių ir vaikų skeletai. Jaunuolio nebuvo. Todėl dikasterija nurodė tęsti paiešką.

Ar buvo rasta kokių nors pėdsakų? Deja, nieko nerasta. Kunigas buvo išbrauktas iš minėtos kankinių grupės. Visada reikia didelio tikrumo. Yra buvę atvejų, kai paaiškėdavo, kad kandidatas į altorius – kankinys už tikėjimą – po kurio laiko buvo rastas kažkokioje stovykloje. Todėl kiekviena situacija reikalauja kruopštaus patikrinimo, analizės ir tyrimo. Štai kodėl kanonizacijos procesai kartais užtrunka taip ilgai. Laimei, kanonizacija nėra bilietas į dangų.

Beatifikacija (kultas vietinėje bažnyčioje)
Kanonizacija (kultas visame pasaulyje)

4 Keliai būti beatifikuotam:

Kankinystės

Dėl dorybių

Gyvenimo paaukojimas

Bylos ekvipolente

 2 Fazės:

Vyskupijos fazė:
a) Vyskupo kompetencija;
b) Postulatorius;
c) Bylos pradėjimas (liudytojų apklausa);
d) Teisėja;
e) Istorikai;
f) Teologai;

Romos fazė:
a) Postulatorius (rekvizitai juo tapti);
b) Relatorius;
c) Istorikų komisija;
d) Teologų komisija;
e) Kardinolų komisija;
f) Popiežiaus sprendimas