Minimos Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vieno didžiausio XX a. dvasinio autoriteto, Lvovo arkivyskupo metropolito, kardinolo Josifo Slipyj (1892–1984) 130-osios gimimo metinės. Tai pat sukanka ir 30 metų, kai 1992-ųjų rugsėjo 28–30 dienomis Lvivo Šv. Jurgio katedroje vyko iškilmingas metropolito palaikų perlaidojimas.

Dovana popiežiui

„Popiežius Jonas pašaukė į [Vatikano II] Susirinkimą. Šį kvietimą laikiau tvarka, kurioje pajutau nesuprantamą Dievo planą. Ar tai nebuvo galimybė liudyti mūsų Bažnyčią? Padaryti tai, ko negalėjau padaryti būdamas kalinys?“, –  rašo kardinolas Josifas Slipyj savo „Testamente“. Dvasinė to meto jo savijauta atsispindi ir krikščionybės tyrinėtojo Jaroslavo Pelikano monografijoje „Išpažinėjas tarp Rytų ir Vakarų: Ukrainos kardinolo Josefo Slipyj portretas“, o pirmosios dienos Vatikane – ir laikraščio „L‘Ossevatore Romano“ reportažuose.

1963 m. vasario 9-oji. Iš Šiaurės Italijos „Alpen Express“ vyksta į Romą. Orte traukinys sustoja, kad įliptų du aukšto rango dvasininkai. Tylus paslaptingas keleivis, vieno dvasininko lydimas, nuvežamas į Grottaferrata bazilijonų  vienuolyną. Kitas vyksta į Vatikaną. Ten, popiežiaus Jono XXIII apartamentuose, arkivyskupas Loris Capovilla parašo: „Šventasis Tėve! Grįžau vidurnaktį. Metropolitas Slipyj atvyko saugiai. Jis būdamas labai dėkingas Jūsų Šventenybei pasakė: ‚Jei popiežius Jonas savo gerumu nebūtų to padaręs, aš nebūčiau ilgai gyvenęs‘… Jis sudaro išmintingo žmogaus, stipraus ir švelnaus tuo pačiu metu įspūdį.“

Kitą dieną popiežius Jonas XXIII Lombardijos koledže, palaiminęs pamatų akmenį, pasidžiaugė: „Iš Rytų Europos praėjusią naktį atkeliavo jaudinanti ir paguodžianti malonė, už kurią nuolankiai dėkoju Viešpačiui.“

Prabėgus savaitėlei, naujas „L‘Osservatore Romano“ laikraščio reportažas… Vatikano Apaštalų rūmuose koridoriumi eina aukštas vyras balta barzda. Jo veide atsispindi giliai įsišaknijusių kančių ir kankinimų metai. Salės gale  pamatęs baltą žmogus figūrą, paspartina žingsnius. Popiežiaus Jono XXIII sekretorius arkivyskupas Capovilla, dalijęsis patirtu įspūdžiu, kalbėjo:

„Tai buvo katakombų Bažnyčia, atsiklaupusi prieš Kristaus vietininką: liudijimo, o ne žodžių Bažnyčia; istorijos Bažnyčia, o ne trumpalaikių naujienų pranešimai. Vis dar klūpėdamas metropolitas Slipyj kalbėjo mano atmintyje įrašytus žodžius, išreikšdamas karštą tikėjimą, nepalaužiamą sąjungą su Romos Apaštalų Sostu, pasiryžimą gyventi ir padaryti viską, kas įmanoma dėl savo tautos.“

Arkivysk. Capovilla tęsė: „Kai popiežius Jonas XXIII pamatė, kad Slipyj atsiklaupė ir bučiuoja jam kojas, suskubo priversti jį atsikelti, pacituodamas frazę: „O felix hora quando Iesus vocat de lacrymis ad gaudium spiritus“ (O laiminga valanda, kai Jėzus kviečia mus nuo ašarų į dvasios džiaugsmą). Metropolitas atsakė Izaijo žodžiais: „Kokios gražios kojos to, kuris skelbia išganymą“ ir pridūrė: „Šventenybe, dėkoju Tau, kad išgelbėjai mane iš duobės.“

Jonas XXIII veda metropolitą į privačią popiežiaus koplyčią, kur Slipyj pontifikui įteikia Sovietų Sąjungos žemėlapį ir nurodo, kur yra įvairūs gulagai. Nuo tos akimirkos popiežius Jonas XXIII laiko tą žemėlapį prie lovos ir kiekvieną vakarą meldžiasi už nekaltai įkalintus žmones: „Širdis arčiausiai geografiškai toliausiai nutolusiems; malda skuba ieškoti tų, kuriems labiausiai reikia būti suprastiems ir jaustis mylimiems.“

1963 m. spalio 11 d. vyksta Vatikano II susirinkimas. Kiekvienam kalbėtojui buvo skirta dešimt minučių. Bet vyskupas Andrijus Sapelikas rašė: „Su išskirtiniu susirinkusiųjų dėmesiu apie dvidešimt minučių kalbėjo metropolitas  Josifas Slipyj. Jo kreipimasis pasižymėjo idėjų aiškumu ir teologinių argumentų gilumu. Jis kalbėjo aiškiu, skambiu ir tvirtu balsu. Susirinkimo tėvai matė ne tik didvyrišką Tikėjimo išpažintoją, bet ir iškilų teologą bei puikų Ganytoją, žinantį šiuolaikines Kristaus bažnyčios problemas, kurias pateikia Ukrainos Bažnyčios ir visų su ja kenčiančių žmonių šviesoje…“

Nemažai Susirinkime dalyvavusių vyskupų laikė garbe asmeniškai padėkoti sovietų lagerių kaliniui, nusifotografuoti su juo ar net pabučiuoti ranką. Metropolito ištarti žodžiai apie „lavonų kalnus ir kraujo upes“, kuriuos Ukrainos žmonės paaukojo už ištikimybę Apaštalų Sostui, ypač atkreipė  būsimo popiežiaus Krokuvos vyskupo Karolio Wojtylos dėmesį. Sesijų metu  tarp abiejų hierarchų užsimezgę pokalbiai apie juos jaudinusias problemas išaugino 20 metų trukusią bendrystę…

Svarbiausia, net kančia virtusi J. Slipyj jaudinusi problema buvo oficialus patriarchato pripažinimas. Po Jono XXIII mirties naujai išrinktam popiežiui Pauliui VI, o taip pat Susirinkimo Tarybai dvasininkas išsiuntė raštą, kuriame aiškino, kad tai vienintelis būdas apsaugoti Katalikų Bažnyčios Ukrainoje vienybę ir išlikimą. Popiežius Paulius VI, pripažindamas arkivyskupą Josifą Slipyj pagrindiniu Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovu, iš dalies patenkino jo prašymą. Šis pagrindinio arkivyskupo titulas suteikia patriarcho statusą  atitinkančias teises.

1963 m. gruodį popiežius jį paskyrė jį Šventosios Rytų apeigų katalikų Bažnyčių kongregacijos nariu. O 1965 m. sausio 25 d. arkivyskupą J. Slipyj pakėlė Šventosios Romos kardinolu. „Tu jau buvai popiežiaus Jono kardinolas inpectore“, – jam tada tarė kardinolas Testa, patvirtindamas plačiai paplitusią prielaidą, kad jis buvo vienas iš tų, kurių vardų 1960 m. kovo 28 d. savo konsistorijoje popiežius Jonas XXIII d. viešai nepaskelbė.

Jonas Paulius II: jam niekada netrūko Kristaus paguodos

Australijoje, Melburno mieste, 1973 m. vykusiame Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese itin populiarūs buvo du panašios charizmos asmenys – Gulagus praėjęs kardinolas Josifas Slipyj ir plačios erudicijos, meistriškai žodį valdęs Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyla. Čia jie vėl susitikę turėjo progos vienas kitą artimiau pažinti. Pavyzdžiui, arkivysk. Karoliui buvo malonu sužinoti, kad Moldovos lageryje kardinolas Slipyj bendravo su teologijos daktarais lenkais, ypač su jo geru pažįstamu, iš Krokuvos kilusiu prelatu Władysławu Bukowińskiu, fenomenalios atminties žmogumi.

Kai 1978 m. spalio 16 d. Jono Pauliaus II vardą pasirinkęs popiežiumi buvo išrinktas K. Wojtyla, kardinolas Slipyj lenkų kalba rašytame sveikinimo laiške pažymėjo: „Tai atsitiko būtent tuo metu, kai lenkų tauta švenčia savo krikščionybės tūkstantmetį ir kai Ukrainos tauta taip pat ruošiasi paminėti panašų istorinį įvykį. Papildoma mūsų laimės priežastis yra ta, kad Tavo asmenyje, Šventasis Tėve, slaviški Rytai ir asmeniniu būdu Ukrainos Bažnyčia ir tauta gavo tvirtą gynėją…“

Šv. Petro aikštėje, Romoje, spalio 21 d., per popiežiaus Jono Pauliaus II inauguraciją, kardinolams atiduodant pagarbą naujajam pontifikui, šis, sūniškai apkabinęs Lenkijos primą kardinolą Stefaną Višinskį, panašiai priglaudė ir ukrainietį kardinolą Josifą Slipyj. „L‘Osservatore Romano“ rašė, kad Jonas Palius II atidavė pagarbą ne tik didvyriškam hierarchui, kuris atsisakė sovietų valdžios pasiūlymo vadovauti Maskvos patriarchatui mainais už Apaštalų Sosto išdavystę. Tai taip pat buvo pagarbos ženklas visiems pogrindžio kunigams ir milijonams tikinčiųjų, visai nepalaužiamai Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai.

Kardinolui Slipyj paraginus Vatikaną, kalbant apie Ukrainą nevartoti termino „Rus“ (Rusia), pirmasis atsiliepė Jonas Paulius II. Biografas J. Pelikanas pažymi, kad jų bendravimas ir abipusiai lenkiškai, ukrainietiškai, itališkai arba lotyniškai rašyti laiškai buvo gyvybingi ir daugialypiai.

1979 m. kovo 19 d. popiežius Jonas Paulius II italų kalba laiške kard. Slipyj parašęs apie būtinybę „sukurti stabilią kanoninę formą jūsų Bažnyčios hierarchijos vienybei“ – ir sulaukė jo lenkiškai rašyto atsakymo: „Šiuose Jūsų Šventenybės žodžiuose netiesiogiai yra numatytas pripažinimas mūsų patriarchato, ir už tai esame dėkingi iš visos širdies.“ Popiežiaus Jono Pauliaus II 1980 m. kovo 24 d. sušauktame pirmajame oficialiai pripažintame Ukrainos vyskupų sinode paskelbus, kad Filadelfijos metropolitas Ivanas Myroslavas (Lubačivskis) išrinktas patriarcho Josifo koadjutoriumi (pagalbininku), buvo užtikrintas Ukrainos Katalikų Bažnyčios hierarchijos tęstinumas.

1980 m. lapkričio 25 d. ir gruodžio 2 d. Sinodas paskelbė neteisėtu 1946 m. Lvivo pseudosinodą, kuriuo buvo bandoma likviduoti Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčią. Antrasis 1983 m. sausio–vasario mėn. vykęs taip pat kardinolo Slipyj vadovaujamas susirinkimas priėmė Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios Sinodo statutą.

1984 m. rugsėjo 7 d. Josifas Slipyj iškeliavo Amžinybėn. Jonas Paulius II jau buvo suplanavęs vizitą į Kanadą, bet jį atidėjo, išgirdęs apie bičiulio mirtį. Sraigtasparniu atvykęs į seminariją (Romos Dievo Motinos globėjų kolegija), popiežius įžengė į Šv. Sofijos katedrą, atsiklaupęs pasimeldė, pašlakstė J. Slipyj kūną šventintu vandeniu, o po to pabučiavo jo ranką. Tai buvo nepaprastos pagarbos ženklas.

Telegramoje Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektui kardinolui Władysławui Rubinui Šventasis Tėvas išreiškė liūdesį, kurį sukėlė „mirtis gero ir ištikimo tarno, kuris per savo ilgą kunigo gyvenimą ir Dievo tautos vyskupas davė išskirtinį ir šviesų Kristaus tikėjimo liudijimą, net ir per sunkumus ir kančias, kurias ištvėrė pavyzdingai oriai ir su evangeliška jėga, visada vienybėje su Apaštalų Sostu.“

Prieš mirtį kardinolas Josifas prašė:

„Kai mūsų Šventoji Bažnyčia ir mūsų ukrainiečių Tauta bus laisva, nugabenkite karstą, kuriame ilsėsiuos, į gimtąją Ukrainos Žemę ir paguldykite Šventojo Juro Bažnyčioje Lvive, greta Dievo tarno Andrejaus (Šeptickio) karsto.“ 1992 metų rugsėjo 27–30 dienomis jo palaikai buvo pargabenti į Lvivą. Į perlaidojimo komitetą įtrauktas mons. Alfonsas Svarinskas aprašė vykusią ceremoniją:

„Dvylikos kilometrų kelią nuo oro uosto, kur atskrido lėktuvas iš Romos su patriarcho palaikais, iki Šv. Jurgio soboro puošė vienuolika garbės vartų. Pakeliui stovėjo minios, kurios meldėsi ir sveikino garbingą tautietį, grįžtantį į gimtinę, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo. Visą kelią nuo oro uosto jo karstas buvo nešamas ant pečių. Prie kiekvienų gėlėmis ir žolynais apipintų vartų eisena sustodavo. Prie Kalinių vartų įvyko mitingas, nors tuo metu tarybų valdžia Ukrainoje dar buvo stipri.

Po iškilmių stiklinis karstas su balzamuotu kūnu tris dienas buvo paliktas, ir apie pusė milijono iš visos Ukrainos susirinkusių žmonių ėjo atsisveikinti su savo patriarchu. 2012 metai Ukrainoje buvo paskelbti kardinolo J. Slipyj atminimo metais.“