Lietuvai atgavus laisvę, visai netikėtai su manimi susisiekė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Pasirodo, vienas iš mano buvusių KGB tardytojų siekė valdžios posto Nepriklausomoje Lietuvoje ir norėjo teisme įrodyti, kad sovietiniu laikotarpiu nepilnamečių Lietuvoje netardė. Nustebau, kai mano liudijimo metu buvęs KGB tardytojas teigė manęs visiškai neprisimenantis. Aš dar ir šiandien galiu atmintyje lengvai atkurti jo surauktą kaktą, gilias, kiaurai veriančias akis ir skardų balsą.

Nenorėjau tada, o ir dabar nenoriu būti žmogumi be veido ar bevardė. Taip pat nenoriu, kad ir kiti mano draugai ir bičiuliai, kurių vardai tebėra įrašyti KGB protokoluose, šiandien liktų pamiršti ir Lietuvos Laisvės kovų aprašymuose net nepaminėti. O mūsų, mažųjų kovotojų už laisvę ir teisę išpažinti savo tikėjimą, tada buvo daug… Saugumas nenorėjo, kad mes turėtume vardus, nes vardą turintis žmogus gąsdina, jį reikia gerbti, skaitytis su jo prigimtinėmis teisėmis. Žmogus, turintis vardą, kuria istoriją.

Kunigo Virgilijaus pakvietimas

Tą lemtingą žiemą visai atsitiktinai dalyvavau kun. Virgilijaus Jaugelio laidotuvėse. Nieko apie jį nežinojau ir nebuvau sutikusi jo gyvo. Po laidotuvių susapnavau keistą sapną. Lyg buvo dangus ant žemės, o kun. Virgilijus į mane atsisukęs be galo šiltai nusišypsojo. Tas sapnas man buvo tarsi nebylus kvietimas sekti jo pėdomis. Nuo tada ir prasidėjo mano aktyvus dalyvavimas Kybartų bažnyčios veikloje.

Niekieno neraginama priėjau Pirmąją Šv. Komuniją. Tą vasarą dalyvavau ir Lietuvos jaunimo rekolekcijose Kybartų bažnyčioje. Rekolekcijas vedė kun. Sigitas Tamkevičius. Pavakare, parėjusi iš rekolekcijų, tvarkiausi savo kambaryje. Staiga prie mano namų privažiavo balta mašina. Iš jos išlipę du vyriškiai paprašė mamos pastatyti mašiną kieme, kad kaimynai jų nematytų. Saugumiečiai jautėsi kaip namie. Jie klausinėjo apie rekolekcijas. Aš nelabai supratau, ko jie nori, tad visą laiką tylėjau. Į klausimus neatsakinėjau. Po tardymo mama nuskubėjo visko papasakoti klebonui kun. S. Tamkevičiui. Jis ją padrąsino ir nuramino.

Mano antrosios rekolekcijos buvo Opšrūtų kaime, Vilkaviškio rajone, pas Marytę Montvilaitę. Vilkaviškietis moksleivis Algirdas Brilius mus, visą būrį kybartiečių, pasitiko Vilkaviškyje ir nulydėjo autobusu į Opšrūtus, nes mes šios vietos nežinojome. Buvo vasara, tad miegojome kluone ant šieno ir labai laukėme pusryčių, pietų bei vakarienės, nes maistą labai skaniai mums ruošė seserys vienuolės Virginija ir Onutė.

Rekolekcijas vedė kun. S. Tamkevičius. Buvo paskaitos, maldos laikas ir tyli meditacija. Viską rašėmės į užrašus. Kun. Sigitas mokė, kad visų svarbiausia – turėti didelį gyvenimo tikslą ir jo siekti. Jei norime pakeisti pasaulį, kovoti už sąžinės laisvę ir nešti Bažnyčios šviesą žmonėms, svarbu ir gerai mokytis. Mus taip pat mokė, kaip reikėtų elgtis KGB tardymų metu.

Seserų kantrybė ir kūrybiškumas

Seserys vienuolės buvo mums kaip sava šeima. Kiekviena turėjo savo uždavinį. Ses. Birutė daugiausia vadovavo mūsų vyresniųjų intelektualiam augimui, vedė susirinkimus, mokė giedoti chore. Ses. Onutė (Šarkutė, kaip mes ją tuomet draugiškai vadinome) buvo mūsų aktyvaus gyvenimo dalis ir organizatorė. Ses. Bena, Onutė ir Virginija auklėjo mūsų parapijos mažuosius bažnyčios lankytojus. Iš ses. Birutės gaudavome ir pogrindžio literatūros paskaityti. Jos visos nuoširdžiai rūpinosi ne tik mūsų šventėmis, išvykomis, bet ir rekolekcijomis. Jų kantrybė buvo auksinė ir atlaikė visas mūsų paaugliškas išdaigas.

Pavyzdžiui, per vienas Užgavėnes į kleboniją su dainomis įsiveržė jaunimo būrys. Tada sugalvojome priberti gerą saują druskos į ką tik sutarkuotas bulves, paruoštas Užgavėnių blynams kepti. Ses. Onutė nesupyko, tik mums patiems ir teko vaišintis tais persūdytais blynais.

Per šventes dalyvaudavome patriotiniuose ir religiniuose spektakliuose. Sesės padėdavo juos rengti. Susitikdavome ir su Kauno bei Prienų jaunimu. Petrašiūnų jaunimas atsivežė savo spektaklį į Kybartus.

Per keletą metų Kybartų bendruomenėje patyrėme daugybę kilnių meilės ženklų. Jautėme, kad esame reikalingi, mylimi, kad mumis rūpinasi, todėl galėjome būti drąsūs ir nebijojome svajoti. Kartu augome, kartu brendome, jausdamiesi esantys dalis kažko daug didesnio nei tik asmeninė karjera ar pasiruošimas suaugystei.

Vasario 16-osios išdaigos

Tą rytą į mokyklą su savo drauge Lilija Cipricevičiūte ėjome ypatingai pasipuošusios, nes buvo Vasario 16-oji. Balti didžiuliai kaspinai puošė mūsų kasas. Dar būdamos lauke pastebėjome, kad kažkas didelėmis raidėmis ant baltų mokyklos sienų užrašė LAISVĘ LIETUVAI. Ir ne vienoje, bet keliose vietose. Negalėjau tuo patikėti, juk prieš Vasario 16-ąją Kybartuose saugumiečių veikla visada suaktyvėja. Kas galėjo išdrįsti tai padaryti?

Pastebėjau, kad kai kurie mokytojai desperatiškai bandė tas raides uždažyti, tačiau prasmė vis vien dar buvo gerai įskaitoma. Kažkas iš mūsiškių vaikinų pasakė, kad buvo ir trispavė iškelta ant kamino mokyklos kieme. Kaminas buvo apie dvidešimties metrų aukščio ir visiškai senas, metaliniai laipteliai iškrypę. Galvoje netilpo, kas galėjo taip rizikuoti gyvybe. Įtarimų kėlė tik tai, kad broliai Žemaičiai, Romas ir Edmundas nerodė jokio susidomėjimo šiais įvykiais. Pastebėjau, kad ir Arūnas Dobiliauskas labai tylus, tačiau mūsų vaikinai apie šį įvykį nepratarė nė žodžio, ir ne tik tą lemtingą Vasario 16-ąją, bet ir iki pat Lietuvos laisvės atgavimo.

Pedagogams tikrai buvo sunku dorotis su gana dideliu būriu jaunuolių, kurie galvojo laisvai ir elgėsi pavojingai tų laikų akivaizdoje. Vaikai paprastai negalvoja, ką jaučia suaugusieji. Suprantu, kad mes buvome labai jauni ir beprotškai drąsūs. Dauguma mokytojų žinojo pasipriešinimo komunistinei valdžiai kainą. Kai kurie iš jų buvo kilę iš tremtinių šeimų.

Tik suaugusi supratau, kad suaugusiųjų gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei vaikų. Darydami sprendimus jie gali įžiūrėti ir pasekmes. Todėl niekada nelaikiau širdyje pykčio nė vienam mano mokyklos pedagogui. Dauguma jų buvo geri žmonės, kurie tik norėjo išgyventi sudėtingais laikais. Kai kurie buvo pavyzdingi mokytojai, kuriais aš seku ir šiandien. Nesuprantu tik tų, kurie mus, vaikus, viešai žemindavo, šaukdavo ant mūsų, gąsdindavo ne vieną savaitę ar mėnesį, o metų metais. Deja, buvo ir tokių, kurie peržengdavo visas ribas ir taip paliko neišdildomas žaizdas ne vieno vaiko širdyje.

Nubrozdinti keliai ir ne tik

Po kun. Sigito suėmimo protestavome įvairiais būdais. Gėlėmis puošėme klausyklą, kurioje jis klausydavo išpažinčių. Kalbėdami Rožinį aštuonias dienas ėjome keliais aplink Kybartų bažnyčią. Pirmas vakaras buvo lengviausias. Likusieji septyni buvo sunkūs. Keliai jau buvo sužaloti, tad atsiklaupti ant betoninių plytelių ir klūpščiomis judėti į priekį buvo sunku. Visgi kažkaip ištvėrėme. Neįtikėtina, bet ir mūsų mažiausieji bendruomenės nariai taip pat ėjo keliais visas aštuonias maldos dienas.

Pirmają maldų dieną dar matydavome akylus saugumiečių, persisvėrusių per šventoriaus tvorą, žvilgsnius, o vėliau ir jie jau neberūpėjo. Kagėbistai įdėmiai stebėjo mūsų veidus, kruopščiai užsirašinėjo mūsų pavardes, o vėliau raportuodavo Kybartų mokyklai, kad imtųsi mus perauklėti.

Suėmus mūsų kunigėlį kun. Joną Matulionį ir mūsų bendraamžį Romą Žemaitį, eisenos keliais tęsėsi. Tuo metu atrodė, kad laikas sustojo, kad visada taip ir bus kaip toje knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tačiau mūsų skausmo auka neprilygo tai, kurią dėl mūsų visų laisvės paaukojo mūsų mylimi, į kalėjimą sukišti ir kitaip persekioti bendraminčiai.

Keletas kitokių išdaigų

Nors kun. Sigitas Tamkevičius jau buvo nuteistas, Kybartų bendruomenė neprarado vilties ir patriotizmo. Šeimos, turėjusios lengvuosius automobilius, susisodindavo būrius jaunuolių, ir taip keliaudavome į Šiluvą bei kitas Lietuvos šventoves.

Prisimenu, kaip pradėjus pėščiomis maldos kelionę iš Tytuvėnų į Šiluvą mūsų visą jaunimo būrį apsupo milicininkai, įsodino į autobusiuką ir nusivežė į Tytuvėnų milicijos skyrių. Buvo baisu, nes mes tą dieną turėjome sėdėti mokyklos suole, o ne keliauti į Šiluvą.

Suaugusiųjų tarp mūsų nebuvo, nes jie turėjo kažkur pastatyti mašinas, todėl eiti drauge negalėjo. Daug vilčių buvome sudėję į šį maldos žygį, bet eisenai dorai net neprasidėjus atsidūrėme areštinėje. Saugumiečiai, padedant vietinei milicijai Tytuvėnuose, susodino mus į vieną kambarį ir ėmė po vieną kviesti į tardymą. Kažkam šovė į galvą patarti, kad nesakytume saugumiečiams savo tikrų pavardžių. Tikėjomės, kad bus daug juoko, kai KGB bandys išsiaiškinti, kas yra kas.

Po apklausos kelias minutes mus paliko vienus dideliame kambaryje. Apsižiūrėjome, kad durų neužrakino, o koridoriuje nieko nesimatė. Labai tyliai nusileidome iš antro aukšto žemyn ir pabėgome pro galines šio pastato duris. Lauke pakrikome kas kur. Aš stengiausi bėgti į netoli esantį miškelį. Kai nurimau, į Šiluvą jau buvo per vėlu grįžti. Apsidairiusi pamačiau, kad esu viena, tad truputį paklaidžiojusi susiradau autobusų stotį. Gerai, kad turėjau su savimi pinigų. Po kelių valandų autobusu sėkmingai grįžau namo.

Net nežinau, ką mus atvežę suaugusieji galvojo, kai visai netikėtai mus visus prarado Tytuvėnuose. Kaip vėliau paaiškėjo, kas po du, o kas po vieną, bet visi sugebėjome rasti kelią į namus.

Esi pagalys mūsų ratuose – žinai, kas tavęs laukia

Buvome tarsi pagaliai, kurie neleido neteisybės ratams taip greitai suktis. Daugybė iš mūsų už tai sumokėjo didelę kainą.

Buvo laikas, kai mus kvietė į tardymus. Tai buvo tuoj po kun. S. Tamkevičiaus suėmimo. Atėjo ir mano eilė. Nors iki tol jau buvau įgijusi akistatos su saugumiečiais patirties, tą kartą tardymas Kybartų milicijoje buvo kitoks. Gal niūrios kalėjimo sienos, o gal praviros kalėjimo celės grotos ir žinojimas, kad suimtas mūsų klebonas kun. Sigitas, stipriai veikė mano nuotaiką. O gal paveikė labai nepatogus mažas stalelis ir suklypusi taburetė, ant kurios mane pasodino.

Buvo gana šalta, o tardymas truko ilgai. Niekaip negalėjau priversti savo kelių nurimti, kad nevirpėtų. Vaidinau drąsią, tačiau aplinka darė savo. Kai iš Vilniaus atvažiavusiam saugumiečiui nepasisekė manęs kaip reikiant prigąsdinti, jis pasikvietė savo vyresnį kolegą iš kito kambario. Šis atsisojo man už nugaros ir tyliai stebėjo tardymą.

Nežinojau, į kurį man reikėtų žiūrėti ir į kurio patyčias atsakyti. Jie abu tyčiojosi arba iš manęs, arba iš kun. Sigito. Abu saugumiečiai siekė, kad pasirašyčiau po protokolu, kaltinančiu kun. S. Tamkevičių. Kai suprato, kad tikrai nepasirašysiu, vienas iš jų ėmė šaukti: „Tu esi pagalys mūsų ratuose. Žinai, kas pagaliui būna? Jį sulaužo ir numeta į šalikelę. Tu nesitikėk baigti mokyklos ar juolab įstoti mokytis į universitetą. Tu niekuomet neišvažiuosi į užsienį. Tu supūsi kalėjime. Ar manai, kad Tamkevičius tave prisimins ir tau padėkos? Skaityk protokolą ir rašykis.“

Jaučiau saugumiečio veidą palinkusį man virš galvos. Jo kolega, stovėjęs man už nugaros, apsisuko ir išėjo į kitą kambarį. Ploni protokolo lapai tebegulėjo prieš mane. Nepasirašiau. Buvau kaip paralyžiuota ar užkoduota, negalėjau net pajudėti. Aiškiai žinojau, kad jokiomis aplinkybėmis nepasirašysiu. Kažin ar būčiau ir galėjusi, nes mano rankos smarkiai drebėjo nuo šalčio ir baimės.

Muzika

Tai, kas vyko toliau, buvo netikėta, laikas pradėjo skrieti žaibo greičiu. Pirmą kartą apie „Kronikos“ redakcinę grupę sužinojau keletui metų prabėgus po kun. S. Tamkevičiaus suėmimo. Tai atsitiko vieną sekmadienio popietę, man su ses. Birute Briliūte lipant nuo Ragoškalnio kalno Kybartuose.

Dar dabar prieš akis stovi tie medžiai, jų spalvos, negrįsto kelio akmenys po kojomis, kai ses. Birutė tyliu balsu pasakė: „Tai, ką dabar išgirsi, nepratark nė žodžio niekam ir jokiomis aplinkybėmis.“ Supratau momento rimtį, pasaulis aplinkui sustojo, girdėjau tik jos žodžius: „Žinai, kad redagavau „Lietuvos ateitį“. Dabar turiu šį darbą atidėti ar perduoti kitiems, nes turiu visiškai pasišvęsti „Kronikos“ redagavimui. Turiu padėti ses. Bernadetai. Dėl didelio saugumiečių persekiojimo man gali ateityje reikėti tavo pagalbos. Nieko dabar neklausk, tik atsimink, kad turi tylėti.“ Tuomet neištariau nė žodžio. Ėjome toliau tylėdamos. Buvo šilta vasaros pavakarė.

Labai dažnai vakare ses. Birutę lydėdavo saugumiečių mašina. Tai teko pastebėti, kai vakarais eidavome po Mišių arba po vakarinių jaunimo susirinkimų, kuriuos Birutė nuosekliai vesdavo Kybartų jaunimui bažnyčios palėpėse. Tuomet aptardavome straipsnius, skaitytus „Lietuvos ateityje“, leidinyje, skirtame jaunimui, ir „Kronikoje“, kuri buvo labiau suaugusiųjų žinių šaltinis. Skaitėme ir Antano Maceinos filosofinius raštus, ir kitą pogrindinę spaudą. „Aušra“ buvo nepaprastai įdomi, perskaičiau beveik visus jos numerius. Buvo labai prasmingas ir brandinantis metas.

Vieną popietę ses. Birutė paprašė palydėti ją pas Alfuką. Jis buvo gabus inžinierius ir kartu su savo mama laikė bites. Einant laukuose prie baltos mokyklos Birutė perspėjo, kad einame parsinešti rotoprinto detalės, kurią Alfukas bus pataisęs. Mūsų priedanga turėjo būti tai, kad einame pirkti medaus.

Peržengus namo slenkstį, viskas pakvipo šviežiu medumi. Virtuvės viduryje stovėjo medaus sukimo aparatas. Neatsimenu, ar gavome tą dieną medaus, bet krepšys su pataisyta detale greitai atsirado Birutės rankose. Jį Alfukas jai perdavė be jokio paaiškinimo. Persimetėme tik keletu žodžių apie medų ir išėjome namo. Jaučiausi laiminga galėdama ses. Birutei padėti.

Tą dieną, kai sužinojome, kad buvo krata seselių namuose, į juos susirinkome. Kažkas net sugebėjo vieną saugumietį nufotografuoti jam einant palei namo tvorą. Namuose tvyrojo slogi tyla. Ses. Birutės kambarys buvo praviras, ji kaip visada šypsojosi, tačiau kitos sesės buvo sunerimusios ir vengė mūsų žvilgsnių.

„Saugumas rado „LKB Kronikos“ mano ranka redaguotus rankraščius… Tikriausiai greitai areštuos, bet dar paliko… Sakė, greitai reiks atvažiuoti į Vilnių tardymams“, – išgirdau keletą šykščių žodžių iš ses. Birutės lūpų.

„Kaip, kodėl? Ar esi tikra?“ – klausiau. „Taip. Rankraščiai mano ranka redaguoti. Pilnos paraštės. Daugiau neklausk.“ Ses. Birutės kambaryje žiojėjo pravertos spintos durys, drabužiai sukrauti į krūveles, išverstos knygos lentynose… Buvo sunku viską suimti į galvą.

Sugrįžusios ses. Benos paklausiau: „Ar tikrai Birutė sės į kalėjimą?“ Bena slogiu balsu atsakė: „Taip, jos ranka rankraščiai redaguoti. Jos tikrai šitaip nepaliks.“ „Čia tik laikinai ją paliko, – pridūrė ses. Onutė. – Turbūt nori toliau mus visas sekti.“

Jau nuo kitos dienos pradėjome ruoštis ses. Birutės suėmimui. Radome gerų siūlų, kad numegztume jai šiltą liemenę. Birutė tik šypsojosi matydama mūsų pastangas ir visai rimtai ruošėsi kalėjimui. Nujausdama, kad jos laisvės laikas galbūt jau baigiasi, pradėjo mane slapta mokyti naudotis „Canon“ fotoaparatu, kurį jai kažkada davė kun. Sigitas. Ant lapo surašė chemines formules (proporcijas), kaip ryškinti fotojuostelę, kad vėliau ji būtų tinkama perduoti į Vakarus.

Laukėme tos lemtingos dienos, kai Birutę suims. „Kronikos“ numeris privalėjo išeiti nedelsiant. Nuostabi drąsa ar nepalaužiamas optimizmas lėmė, kad Birutė kartu su kitomis sesėmis sugebėjo atkurti visą „Kronikos“ numerį, ir jis vėliau pasiekė Vakarus. Tuo tarpu visą originalią medžiagą saugumas jau turėjo pas save. Tai juos turėjo suklaidinti. Ses. Bernadeta tuomet sunkiai sirgo.

Plati mano tėvynė

Mokytoja Karkienė buvo viena iš mylimiausių mano mokytojų. Rusų kalba ir literatūra man sekėsi. Kai dešimtoje klasėje gavome užduotį parašyti rašinį Широка страна моя родная (liet. Plati gimtoji mano šalis), galvojau apie savo šeimos kelią Vorkutoje, senelio kalėjimą lageryje. Taip pat širdyje kaip akmuo gulėjo likimas mūsų politinių kalinių, kurie tuo metu patyrė Rusijos platybes keliaudami kalėjimų vagonuose, kankinami. Niekas dar tada net nežinojo, ar jie apskritai kada grįš. Jaučiau pareigą bent jau mažu būdu pasipriešinti neteisybei. Todėl ir aprašiau tame rašinyje tiesą apie plačiąją tėvynę.

Kai atėjo eilė grąžinti ištaisytus ir įvertintus rašinius, mano rašinio nebuvo. Mokytoja paprašė pasilikti po pamokų. Nieko tuomet nenutuokiau. Nuvedė palaukti kažkur kitur. Gal po gero pusvalandžio vėl pakvietė į klasę. Tuo, ką išvydau, negalėjau patikėti savo akimis: klasė buvo pertvarkyta lyg į teismo salę. Aplink ilgą stalą sėdėjo keletas mokytojų, klasės auklėtoja ir keletas man nepažįstamų suaugusiųjų. Mane pasodino šone ir vienas po kito stojo mane smerkti.

Aš labai mažai ką ten galėjau girdėti ir visai nesupratau, kas vyko. Trūko oro, džiūvo burna, tačiau sėdėjau tiesiai ir nieko nesakiau. Po kiek laiko atsitiesiau ir atgavau kvapą. Man tarsi akys atsivėrė, kai mokyklos direktorius pakvietė kalbėti greta sėdintį saugumietį. Tik tuomet pradėjau suvokti, kas čia vyksta.

Saugumietis perskaitė raportą iš mano senelio bylos. Iki to laiko aš tikrai nežinojau, kuo jis buvo kaltintas ir kodėl kalėjo Vorkutos lageryje. Mano šeima apie tą istorijos dalį gana santūriai užsimindavo. Tik žinojau, kad Vorkutoje sutiko daugybę nuostabių įvairių tautybių žmonių. Aš klausiau labai labai įdėmiai. Kažkaip nesitikėjau, kad dėl mano rašinėlio buvo verta suorganizuoti tokį paradą.

Kai saugumietis baigė kalbėti, aš atsistojau. Nežinau, kas davė jėgų ir išminties. Tarsi kas būtų panardinęs mane į deguonies debesį. Akyse buvo šviesu. Širdis garsiai plakė. Aš paprašiau jo parodytį mano rašinį, kad įsitikinčiau, ar jis tikrai mano. Žinoma, man jį padavė. Durys buvo arti. Jaučiau visų žvilgsnius, nukreiptus į mane. Labiausiai nepatogiai jautėsi mano bendraklasės. Aš, nieko nelaukusi, žengiau pro duris ir bėgte iš mokyklos su savo rašiniu rankoje. Įkalčio neliko. „Kronika“ šį nuotykį taip pat aprašė. Mano senelis apie tai išgirdo per Vatikano radiją, ir pirmą kartą mano gyvenime jis papasakojo visą savo istoriją.

Po šio nuotykio mano perauklėjimo valandėlės ir grasinimai mokyklos direktoriaus kabinete padažnėjo. Dešimtos klasės baigiamajame pažymėjime atsirado įrašas apie mano nepatenkinamą elgesį.

Laikas bėgti

Supratau, kad vidurinę mokyklą turiu palikti. Ką daryti? Kur baigti mokslus? Ses. Birutė mane išmokė vieno puslapio kūrinį sugroti pianinu. To reikėjo mano stojamiesiems egzaminams į Kapsuko kultūros mokyklą. Pavyko. Priėmė. Dvyliktą klasę baigiau neakivaizdžiai Kapsuke, Mokoluose. Teko egzaminus laikyti net nelankius pamokų, nes jų ten niekas nevedė. Tačiau saugumas atsivijo ir į kultūros mokyklą. Kurso draugai buvo išrinkę mane kurso seniūne, o sugumiečiams tai nepatiko.

Taigi, kad ir kaip sutariau su bendrakursiais, seniūnės pareigas greitai praradau. Tada supratau, kad ir mano dienos Kapsuke yra suskaičiuotos, nors man mokytis sekėsi puikiai. Savo fortepijono mokytojos paraginta išvažiavau toliau studijuoti į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Kaune.

Petrašiūnai, Donelaitis, Julytė

Atvykus į Kauną, nuostabios širdies disidento Vytauto Vaičiūno šeima priglaudė laikinai pagyventi pas save, į mažutį dviejų kambarių butelį. Apsistojau svetainėje. Buvo labai jauki šeimyniška atmosfera, tačiau vėliau teko apsigyventi studentų bendrabutyje. Negalėjau ilgai naudotis geraširdžių žmonių dosnumu.

Studijų Kaune metu su Petrašiūnų jaunimu bendravome beveik kiekvieną vakarą po šv. Mišių, o savaitgaliais lankėme buvusius politinius kalinius, dalyvavome įvairiuose dvasiniuose bei patriotiniuose renginiuose, dalinomės pogrindžio literatūra.

Kadangi labai dažnai grįždavau į Kybartus, sesių paprašyta dažnai perveždavau slaptų paketėlių į Donelaitį, kur juos perduodavau ses. Julytei Kuodytei. Man buvo griežtai uždrausta pažiūrėti, kas juose yra. To griežtai ir laikiausi, tik įtariau, kad tai medžiaga „Kronikai“ ar kitai pogrindžio spaudai.

Kai pasibelsdavau į duris, ses. Julytė įsitempdavo mane ir iškart panardindavo savo minkštame glėbyje. Po šito ritualo ji pradėdavo rankomis ir pirštais rodyti, kur ji paketėlius slepia. Ses. Julytė pasakodavo visokius niekučius, o rankomis rodydavo, kad net sienos klauso, tad nieko rimto nekalbėsime.

Ištrūkusi iš jos šilto glėbio, bėgdavau atgal į studentų bendrabutį. Kai žiūriu atgal į tuos laikus, sunku suprasti, kiek daug jaunas žmogus turi jėgų: keltis prieš penktą ryte, kad užsitikrintų vietą prie pianino mokykloje, važinėti tarp Kybartų ir Kauno, dalyvauti pogrindžio renginiuose, juos organizuoti ir dar padoriai mokytis.

Kai muzikos literatūros dėstytoja Milerienė pakvietė dalyvauti respublikiname muzikos konkurse, susigundžiau, nes žinojau, kad pasiruošimo konkursui metu mane atleis nuo paskaitų ir dvi savaites galėsiu gerai išsimiegoti. Dar labiau nustebau, kai laimėjau antrą vietą.

Dėstytoja Milerienė buvo labai aktyvi „LKB Kronikos“ skaitytoja. Dažnai jai „Kroniką“ perduodavau susuktą į rutulėlį. Perskaičiusi ji duodavo kažkam kitam, bet kam – to niekada man nepasakė.

Kas toliau?

„LKB Kronikos“ penkiasdešimtmetis ir su juo susiję įvykiai parodė, kad istorija tebėra gyva, kad ji tebėra rašoma ir aktyviai redaguojama. Vieni įvykiai ateina į pirmą planą, o kiti nustumiami į užmarštį arba jau prisimenami ir interpretuojami visai kitaip. Istorikai teigia, kad istorijos, parašytos tuoj po reikšmingų įvykių, kai dar gyvi jų dalyviai bei aprašomų įvykių liudininkai, yra patikimesnės. Tačiau kartu ir įspėja, kad niekuomet nėra neutralios istorijos, kuri atspindėtų faktus tikrai ir objektyviai.

Todėl keliu klausimą, kokia yra prasmė man rašyti šią istoriją ir visus asmeninius prisiminimus apie pogrindžio veiklą Kybartuose ir už jų ribos? Galbūt vienas iš atsakymų galėtų būti – aš rašau tam, kad nelikčiau be vardo, kad prisiimčiau atsakomybę už savo indėlį į šią sunkią, bet nepaprastą savo paprastumu pogrindžio veiklą.

Esu dėkinga už viską, ką man teko tada išgyventi. Nesigailiu nė vienos aukos, kurią teko asmeniškai ant Laisvės aukuro sudėti. Dėkoju visiems, kurie mane tuomet išugdė ir manimi pasitikėjo dideliuose darbuose. O labiausiai dėkoju ir stebiuosi nuostabiu Dievo vedimu per visą savo gyvenimą. Kartu nuoširdžiai raginu ir kviečiu visus mano buvusius bendradarbius bei bendraamžius nepatingėti ir atrasti laiko aprašyti to meto savo išgyvenimus. Tai mūsų visų kartu kurta istorija. Tai mūsų visų drauge iškovota Laisvė.