2023 m. vasario 17 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondo (TMF) išleista knyga – „Teofilius Matulionis. Laiškai“. Leidinį pristatė penki TMF nariai – knygos sudarytojas Vaidotas Žukas, kino dokumentininkas Audrius Stonys, ekonomistė Laimutė Milašauskienė, publicistas Donatas Puslys ir aktorius Ridas Jasiulionis, taip pat istorikas Arūnas Streikus. Skaitytojams siūlome kiek papildytą V. Žuko kalbą, sakytą M. Mažvydo bibliotekoje – apie vis didėjusią knygos apimtį, netikėtus palaimintojo dokumentus ir dosniuosius leidinio rėmėjus.
Pradžioje turėjau apie 150 laiškų ir kažkiek fotoalbume nenaudotų nuotraukų, daugiausia gautų iš vyskupo giminaičių – brolių Juozapo ir Jeronimo Matulionių šeimų. Šią epistoliją dar anksčiau – iki Matulionio beatifikavimo 2017 m. – kopijavome Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje (sovietmečiu čia buvo vidinis MGB kalėjimas, per 1946 m. Kalėdas pats vyskupas čia buvo uždarytas 10 mėnesių, tardomas ir nuteistas 7 metams kalėjimo).
Vyskupo šeimos archyve brangiausi buvo kalėjimo cenzorių išbraukyti laiškai, kuriuos Teofilius rašė savo broliams iš Vladimiro Centralo 1947–1954 m. Po politkalinių korespondencijų sugriežtinimo visi nuteistieji galėjo rašyti tik po du laiškus per metus. Gausiausias Matulionių išsaugotas epistolinis šeimos paveldas buvo iš Mordovijos invalidų namų, į kuriuos vyskupas buvo prievarta išvežtas, pasibaigus teistumui Vladimire.
Dar kreipiausi į Ypatingąjį archyvą (YA). Jie atsiuntė apie 200 dokumentų, susijusių su Teofiliu Matulioniu. Grįžęs 1956 m. iš Rusijos kalėjimų į tarybų Lietuvą, vyskupas nuolatos buvo sekamas KGB, jo korespondencija buvo stebima, konfiskuojama, jo kambariuose Birštone ir Šeduvoje buvo įrengti pasiklausymo aparatai. Atsiųstuosius YA dokumentus teko perskaityti ir apie 20 atsirinkti knygai.
Pirmajame knygos makete buvau numatęs apie 300 puslapių. Pateikėme prašymą į privačius TMF rėmėjus ir sulaukėme įplaukų dėl tokios knygos išleidimo. Pakviestoji dizainerė padarė pirmuosius knygos maketus.
Bet tada (dar iki pandemijos) atsirado galimybė atidžiai peržiūrėti Kauno arkivyskupijos kurijos archyvą. Ten yra saugomos bent kelios vyskupo Matulionio dokumentų bylos. Nusivežiau ten skenavimo aparatą ir pasidariau apie šimtą kopijų. Ėmiau ne tik nematytus laiškus, bet ir dokumentus iš jo mokslų Peterburgo dvasinėje akademijoje, oficialius Vatikano raštus, kelis karo metų nacių pareigūnų atsakymus vyskupui Teofiliui, kai šis norėjo vykti į misijas okupuotose Rusijos teritorijose ir pan. Kad palaimintojo asmenybė būtų pilnesnė, iš Kauno kurijos archyvo ėmiau ir dokumentą su 1929 m. balandį Leningrado daktarų atlikta Matulionio šlapimo analize (tų pačių metų vasarį Leningrade Teofilius slapta buvo konsekruotas vyskupu, o rudenį jį vėl areštavo ir nuteisė 10 metų, išvežė į Solovkų lagerius). Taigi, apie šimtas naujų ir tikrai reikalingų puslapių.
Prasidėjo kovidas. Visas knygos komponavimas ir redagavimas vyko per atstumą. Staiga iš Kernavės skambina kunigas Marius Talutis, kuris iš Seinų buvo perkeltas į Kaišiadorių vyskupiją. Jis pasiūlė dar šimtą vyskupo Matulionio laiškų, daugiausia rašytų 1954–1956 m. į kitus Rusijos lagerius. Ir pradėjo plaukti elektroniniu paštu Matulionio korespondencija iš invalidų namų Mordovijoje į kitus lagerius – kunigui Jonui Žviniui, Jonui Kaušylai, Stanislovui Kiškiui, Juozapui Matulaičiui-Labukui, į Lietuvą kunigui Jonui Pilkai. Ir 10 gražuolių tarpukario atvirlaiškių, kuriuos vyskupas rašė artimiesiems į Kauną iš uostų, geležinkelio stočių, keliaudamas 1934–1936 m. į JAV, Šv. Žemę, Egiptą, Romą. Taigi – dar šimtas gerų puslapių.
Numatyta 300 puslapių knyga išaugo dvigubai. Teko apsispręsti, kad knyga nepavirstų į plytą. Reikėjo trumpinti, mažinti, išimti gausius sveikinimo laiškelius. Turėjau gal 10 Matulionio laiškų iš Mordovijos į Lietuvą kunigui Česlovui Krivaičiui. Vėliau paaiškėjo, kad šis žmogus ėmė daryti karjerą, pradėjo groti su sovietine valdžia, KGB, norėjo tapti Vilniaus arkivyskupijos valdytoju. Vyskupas Teofilius Matulionis, grįžęs į Lietuvą 1956 m., dėl Krivaičio kolaboravimo atėmė iš jo dvasininko garbės titulus. Kadangi knygos apimtį reikėjo mažinti, šį susikompromitavusį kunigą visai išėmiau. Bet palikau Juozapą Matulaitį-Labuką, suimtą kartu su vyskupu Teofiliumi tą pačią 1946 m. dieną Kaišiadorių kurijoje. Labukas, po lagerio grįžęs 1955 m., neišlaikė KGB gundymų ir tapo sovietinės valdžios oficialiai patvirtintu vyskupu.
Knygos gimdymo vargai buvo susiję ir su lėšų rinkimu. Reikėjo informuoti TMF rėmėjus dėl knygos apimties išsiplėtimo, popieriaus, spaudos įkainių išaugimo. Laimė – turėjome supratingą ir dosnią rėmėjų grupę. Iš tūkstantininkų noriu paminėti Reginą ir Arūną Mačiuičius, ambasadorių Rytį Martikonį, Kristiną ir Vidūną Mekšrūnus, Agilą ir Arvydą Gailius, Laimutę ir Povilą Milašauskus. Pora mecenatų nenorėjo skelbti savo vardų, todėl knygoje prie jų parašiau – Anoniminis aukotojas.
Bet nebūtinai tūkstančiai svarbiausi. Evangelijose yra gražus našlės skatiko pavyzdys, pagal kurį svarbiausia – širdies aspiracijos, aistringas nusiteikimas, intencija. Per pandemiją paskambino TMF narė Irena Veisaitė ir pasakė: „Noriu prisidėti prie Matulionio laiškų knygos, galiu skirti 50 Eur.“ Pinigus paėmėme. Man šitas profesorės priešmirtinis pusšimtis yra brangesnis už kelis tūkstančius…
Dar žodis apie spaudos kokybę. Jau buvo patirties dirbti su Kauno spaustuve „Kopa“. Noriu tarti pagiriamąjį žodį Žanetai ir Sauliui Mudėnams dar ir dėl to, kad jie, nepriekaištingai organizavę spaustuvininkų darbą, dar ir patys paaukojo pusę tūkstančio – kad leidinio tiražas nebūtų pamažintas.
Ačiū visiems Teofiliaus Matulionio laiškų vertėjams, redaktoriams, dizaino konsultantams – Sigutei Chlebinskaitei, Vytautui Ališauskui, taip pat lotynų kalbos vertėjui Liudui Jovaišai, maketuotojai Jūratei Karašauskienei. Vyskupas Teofilius Matulionis pats turėjo gerą estetinį skonį, tad manau – mūsų pastangos jam būtų suprantamos.
