Literatūrinis žvilgsnis į Dievo ir Žmogaus dramą
1936 m. pirmą kartą išleista ir 2003 m. leidyklos „Ardor“ lietuvių skaitytojams pristatyta Nobelio premijos laureato François Mauriac knyga „Jėzaus gyvenimas“ (Vie de Jésus) yra ne istoriko ar teologo, o rašytojo-romanisto bandymas pažvelgti į centrinę krikščionybės figūrą. Mauriac, pasitelkdamas savo, kaip „prasimanytų herojų gyvenimo“ žinovo, įgūdžius, siekia atskleisti gyvą, o ne dirbtinę Evangelijų asmenybę.
Autoriaus Tikslas: Nuo dogmos prie asmens
Knygos pratarmėje autorius išsako savo motyvaciją. Anot jo, istorikai ir egzegetai, tyrinėdami Kristaus gyvenimą, dažnai susiduria su dviem kraštutinumais: netikintieji, paneigdami antgamtiškumą, visiškai nesuvokia savo tyrinėjamo objekto esmės , o tikintys rašytojai, apimti pamaldaus uolumo, neretai užgožia žmogiškąjį Jėzaus paveikslą, palikdami tik spindintį „antro Dieviškojo Asmens žėrėjimą“. Dėl to, pasak Mauriac, Jėzaus figūra daugeliui praranda aiškius kontūrus ir nustoja priminti gyvą asmenį.
Mauriac siekia nužerti „amžių rūdis“ ir „švelninančių komentarų sluoksnius“ , kad skaitytojas išgirstų autentišką, su niekuo nesumaišomą Kristaus balsą – balsą, kuris, pasak šventovės sargybinių, yra toks, kokiu „niekuomet žmogus nėra taip kalbėjęs“.
Kristaus Portretas: Prieštaravimų vienybė
Mauriac meistriškai tapo sudėtingą ir daugialypį Kristaus portretą. Tai:
Žmogus tarp žmonių: Dailidė iš Nazareto, taip įaugęs į savo giminę ir aplinką, kad jį atpažinti iš minios Judui prireikė pabučiavimo. Kaimynai stebisi, kai jis prabyla sinagogoje: „Ar jis ne dailidė, Marijos sūnus?“.
Dievas, kalbantis kaip Dievas: Šis vargšų galilėjietis elgiasi ir kalba su dieviška galia, kuri sukelia ir garbinimą, ir neapykantą.
Aistringa ir rami asmenybė: Mauriac aprašo Jėzų kaip „ūmų, kartais įnirtusį kaip ir kiekviena meilė“ , tačiau po šiuo smarkumu slypi „gelmių ramybė“, kylanti iš vienybės su Tėvu.
Skaldantis, o ne taikantis: Knygoje pabrėžiama, kad Jėzus atėjo nešti ne taikos, o kalavijo. Jo reikalavimai – palikti viską, mylėti jį labiau už artimiausius žmones – yra radikalūs, keliantys pasipiktinimą ir atgrasūs „menkystoms“ bei „lepiems“.
Struktūra ir Stilius: Chronologinė meditacija
Knyga chronologiškai seka Jėzaus gyvenimo kelią nuo tyliųjų metų Nazarete iki Prisikėlimo. Kiekvienas skyrius – tai ne sausas faktų atpasakojimas, o gili psichologinė ir dvasinė įvykių analizė. Mauriac neria į veikėjų vidinį pasaulį:
Marijos tylų laukimą ir širdyje saugomus žodžius, kai angelo pažadai, regis, nesipildo.
Judui skirtas visas skyrius, kuriame autorius bando rekonstruoti sudėtingą išdaviko psichologiją – jo praktiškumą, tikėjimą žemiška sėkme, nusivylimą ir galiausiai tragišką neapykantą.
Apaštalų nesupratimą, vaikiškas ambicijas ir lėtą, sunkų kelią į tikėjimą.
Piloto politinį pragmatizmą, prietaringą baimę ir bandymus išsisukti nuo atsakomybės.
Pasakojimas persmelktas Evangelijos citatų, kurios organiškai įpinamos į autoriaus apmąstymus, suteikdamos naratyvui autentiškumo ir gilumo.
Išvada
François Mauriac „Jėzaus gyvenimas“ yra galingas ir jaudinantis kūrinys. Tai knyga, kuri sėkmingai išvengia tiek sentimentalumo, tiek šalto akademiškumo. Autorius skaitytojui siūlo ne doktrinų rinkinį, o gyvą susitikimą su asmeniu – sudėtingu, reikalaujančiu, kartais šiurkščiu, bet visada kupinu beribės meilės ir gailestingumo. Tai literatūrinė kelionė, leidžianti iš naujo atrasti Evangelijos dramą ir Kristaus asmens patrauklumą bei radikalumą. Ji skirta tiems, kurie trokšta pažinti ne „patogų“ ar „sušvelnintą“, o gyvą ir amžinai aktualų Jėzų Kristų.