Birutės Žemaitytės sudaryta knyga „Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų“ yra išsamus ir jautrus pasakojimų, dienoraščių, atsiminimų bei tekstų rinkinys, skirtas vienai ryškiausių XX a. antros pusės Lietuvos dvasinio pasipriešinimo asmenybių. Tai ne sausa biografija, o gyvas mozaikinis portretas, atskleidžiantis kunigą Juozą Zdebskį kaip tvirto tikėjimo „Kristaus karį“, drąsiai stojusį prieš sovietinį totalitarizmą, ir kartu kaip nepaprastai jautrų, nuolat save analizuojantį ir artimo meile degusį žmogų.
Knyga yra logiškai padalinta į dvi dalis, kurios viena kitą papildo ir sukuria vientisą pasakojimą.
Pirmojoje dalyje, „Gyvenimo kelias ir pašaukimo dinamika“, skaitytojas susipažįsta su paties kunigo Juozo Zdebskio mintimis, užrašytomis jo dienoraščiuose. Ši dalis yra ypač vertinga, nes leidžia pažvelgti į jo vidinį pasaulį – nuo vaikystės išgyvenimų, paauglystės ieškojimų iki dvasinių krizių seminarijoje ir galutinio apsisprendimo. Dienoraščių ištraukos atskleidžia nuolatinę Zdebskio kovą su savo paties silpnumu, abejonėmis ir tuo pat metu nepalaužiamą pasitikėjimą Dievo valia. Ypač ryškus jo pamaldumas Mergelei Marijai, kurią jis laiko savo vedle ir globėja visuose gyvenimo išbandymuose. Ši dalis leidžia suprasti, iš kur kilo jo drąsa ir pasiaukojimas – tai buvo gilaus vidinio gyvenimo, nuolatinės maldos ir savirefleksijos vaisius.
Antroji dalis, „Šlavantų Tėvelis“, pateikia kunigo portretą iš šalies – per artimųjų, bendražygių, bičiulių ir dvasios vaikų atsiminimus. Čia Zdebskis atsiskleidžia kaip mylimas ir gerbiamas ganytojas, žmonių meiliai vadintas „Tėveliu“. Šie liudijimai patvirtina ir praplečia tai, kas atsiskleidžia dienoraščiuose: jo beribį atsidavimą sielovadai, ypač jaunimui ir „mažutėliams“ – ligoniams, kaliniams, apleistiesiems. Atsiminimuose ryškėja jo, kaip vieno iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjų, drąsa, du įkalinimai už vaikų katekizavimą ir nenuilstama veikla ginant tikinčiųjų teises. Tačiau šalia didvyrio paveikslo atsiskleidžia ir paprastas, žmogiškas jo būdas – humoro jausmas, gebėjimas bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir begalinis rūpestis kiekvienu sutiktuoju.
Knygos stiprybės ir vertė:
Šios knygos didžiausia stiprybė – jos autentiškumas. Sudarytoja B. Žemaitytė meistriškai sujungia subjektyvų paties Zdebskio žvilgsnį į savo gyvenimą su objektyvesniais aplinkinių liudijimais. Taip išvengiama hagiografinio saldumo ir sukuriamas tikroviškas, gyvas ir įkvepiantis paveikslas. Knyga atskleidžia, kad Zdebskis nebuvo „šventasis iš paveiksliuko“, o realus žmogus, patyręs dvejonių, kančios, bet visada grįžtantis prie savo pašaukimo esmės – tarnystės Dievui ir žmonėms.
Tai ne tik pasakojimas apie vieną kunigą. Tai liudijimas apie visą epochą, apie Bažnyčios padėtį sovietmečiu ir apie žmones, kurie, nepaisydami persekiojimų, išsaugojo tikėjimą ir žmogiškąjį orumą. Knyga yra puikus dvasinės stiprybės ir moralinio tvirtumo pavyzdys, ypač aktualus šiandien, kai dažnai stokojama aiškių vertybinių orientyrų.
„Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų“ – tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, besidomintis Lietuvos istorija, dvasinio pasipriešinimo fenomenu ir tiesiog ieškantis įkvėpimo gyventi prasmingą ir visavertį gyvenimą. Tai pasakojimas apie žmogų, kurio meilė, kaip teigiama ant jo kapo, „niekada nesibaigia“.