Ko turėtume bijoti, jei esame ištikimi Kristui? Kas galėtų mus gąsdinti, jei esame Jo visagalybės šešėlyje, jei pasitikime Jo beribe išmintimi bei asmeniška meile kiekvienam iš mūsų?

„Teisiųjų sielos yra Dievo rankoje“ (Išm 3, 1a), „jų viltis yra kupina nemarumo. Buvę truputį pavarginti, jie bus labai laimingi, nes Dievas juos išmėgino ir rado savęs vertus. Kaip auksą aukštakrosnėje juos išmėgino ir kaip deginamosios aukos atnašą juos priėmė. Jųjų aplankymo metu jie švytės; tarsi kibirkštys šokinės po ražieną. Teis tautas ir valdys žmones, o VIEŠPATS bus jų karalius amžinai. Kas juo pasitiki, supras tiesą, ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų, jis rūpinasi savo išrinktaisiais. (Išm 4b–9).

Kai kurie mūsų, kurie milžinišku greičiu pasiekė meilės ir dorybių tobulumą Kristuje – buvo Jo greit paimti, kad „pikta neiškraipytų jų supratimo ar apgaulė nesuviliotų jų sielos“ (Išm, 4, 11). „Tapę tobuli per trumpą laiką, jie pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę; VIEŠPAČIUI patiko jų siela, todėl jis išskubino juos iš nedoros aplinkos“ (Išm 4, 13-14). Tapę brangūs Dievui, jie buvo jo mylimi, kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, jie buvo paimti“ (Išm 4, 10).

Mūsų tautos istorijoje, paženklintoje tamsos, skausmo ir gniuždančio blogio – žvelkime į tas švytinčias žvaigždes, tas sielas, kurios pasiekė tikslą, kurios „patiko Viešpačiui“, kurioms Jis leido patirti didžiausią blogį ir jį nugalėti Jame.

† Kunigas Pranciškus Vitkevičius, Kunigas Boleslovas Vėgėlė, Kunigas Zigmantas Stankevičius

1997 m. išleistoje P. Vitkevičiaus, vieno iš žuvusių kunigų sūnėno, knygoje „Jie buvo pirmieji“ taip pasakojama apie tragiškos 1941 m. birželio 25 dienos įvykius: „Pirmąją karo dieną, sekmadienį, Jonavos bažnyčioje vyskupas Vincentas Brizgys teikė apylinkės vaikams Sutvirtinimo Sakramentą. Buvo suvažiavę daug kunigų. Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius priglaudė nakvynei du kunigus – Veprių kleboną Boleslovą Vėgėlę ir iš Vilniaus krašto atvykusį lenkų tautybės kunigą Zigmantą Stankevičių.

Baisioji tragedija prasidėjo trečiadienį (1941 m. birželio 25 d.), kai iš netoliese esančio Gaižiūnų poligono besitraukianti rusų kariuomenė bandė prasiveržti iš apsupties, nes vokiečiai tuo metu jau buvo užėmę Vilnių, Kauną, Ukmergę ir artinosi prie Jonavos. Sovietų daliniai traukėsi baisioje panikoje ir sumaištyje. Daugiausia tai buvo NKVD kariuomenės daliniai. Skarulių prieigose jiems pasirodė, kad kažkas į juos šovęs iš varpinės bokšto <…>. Enkavedistai visus kaimo gyventojus suvarė prie vieškelio ir suguldė į griovius. Išstatę sunkiuosius kulkosvaidžius, ruošėsi sušaudyti tariamuosius „nusikaltėlius“.

Tada buvo atvesti smarkiai sužaloti ir sumušti trys kunigai, kurie buvo areštuoti bažnyčioje pamaldų metu. Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius enkavedistams kalbėjo: „Jeigu jums būtina kažką bausti, tai šaudykite mane, tačiau paleiskite tuos žmones“. Po tų klebono žodžių paruošti sušaudymui kaimo gyventojai buvo paleisti, o kunigus varė Meištonių kaimo link. Kunigas Pranciškus Vitkevičius, neištvėręs patyčių, suklupo šalia vieškelio ir pradėjo melstis. Jis ten ir buvo nušautas. Kiti du kunigai buvo nuvesti už kalno, kur prasidėjo ilgas ir sadistiškas jų kankinimas, po kurio laiko jie buvo nužudyti. Šie trys kunigai–kankiniai savo gyvybių kaina išgelbėjo kaimo gyventojus nuo mirties“.

Šie trys kilnūs ir ištikimi Kristui kunigai palaidoti Skarulių bažnyčios šventoriuje. Galima ten nuvykti, pasimelsti prie šių kankinių kapo – žmonės liudija apie jų užtarimu patirtas malones.

1942 m. išleista kun. Juozo Prunskio knygelė „15 Lietuvoj sušaudytų kunigų“, kurioje skaitome: „Lietuvoje [neseniai] nužudyta penkiolika kunigų. Jų kraujas vaidentųsi mūsų akyse ir jų dvasios draskytų mūsų sąžinę, jei mes nuslėptume jų šventą gyvasties auką – jų kančias ir mirtį dėl Dievo ir Lietuvos“.

„Teisingai sakoma – miršta tos idėjos, kurios nėra tiek branginamos, kad neatsiranda žmonių, kurie už jas mirtų, –  šie kankiniai mirė išpažindami ištikimybę Dievui ir laisvę Tėvynei, ir tos dvi didžiosios idėjos nemirs niekados. Tos tiesos, kurios žmonijos istorijoje krauju užrašytos, neišdilsta iš istorijos lapų niekuomet. Tų Lietuvos kankinių atmintį mes palaikysime savo širdyje. Apie juos pasakosime kartų kartoms ir leisime kits kitam per rankas tuos lapus, kur jų kančių valandos surašytos.

Mes pasiliekame tarytume su vizija akyse — kankinių veidus supa šviesi, spinduliuojanti aureolė, kuri gyvųjų krūtinėse uždega liepsną už tuos idealus, dėl kurių jie mirė — kovoti, pasišvęsti, o jei reikės ir numirti“.

Palaimintasis vyskupe Teofiliau, melski už mus!

Dievo tarne arkivyskupe Mečislovai, melski už mus!

Dievo tarne vyskupe Vincentai, melski už mus!

Dievo tarne kunige Alfonsai, melski už mus!

Dievo tarne kunige Stanislovai Pijau, melski už mus!

Dievo tarne kunige Pranciškau, melski už mus!

Dievo tarne kunige Konstantinai, melski už mus!

Dievo tarne kunige Vladai, melski už mus!

Dievo tarne kunige Pauliau, melsi už mus!

Dievo tarne kunige Vaclovai, melski už mus!

Vyskupe Pranciškau, melski už mus!

Kunige Juozai, melski už mus!

Kunige Pranciškau, melski už mus!

Kunige Boleslovai, melski už mus!

Kunige Zigmantai, melski už mus!

Kunige Kazimierai, melski už mus!

Kunige Vincentai, melski už mus!

Kunige Henrykai, melski už mus!

Kunige Adolfai, melski už mus!

Kunige Bronislavai, melski už mus!

Kunige Boleslavai, melski už mus!

Kunige Karoli, melski už mus!

Kunige Janai, melski už mus!

Kunige Leonai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Antanai, melski už mus!

Kunige Adomai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Ambraziejau, melski už mus!

Kunige Vladai, melski už mus!

Kunige Juozapai Gustai, melski už mus!

Kunige Petrai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Severinai, melski už mus!

Kunige Juozapai, melski už mus!

Kunige Klemenskai, melski už mus!

Kunige Pranai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Petrai, melski už mus!

Kunige Justinai, melski už mus!

Kunige Mykolai, melski už mus!

Kunige Antanai, melski už mus!

Kunige Vladai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Kazimierai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Vladislovai, melski už mus!

Kunige Valentinai, melski už mus!

Kunige Zenonai, melski už mus!

Kunige Andriau, melski už mus!

Kunige Kazimierai, melski už mus!

Kunige Matai, melski už mus!

Kunige Konstantinai, melski už mus!

Kunige Vladai, melski už mus!

Kunige Kazimierai, melski už mus!

Kunige Vytautai, melski už mus!

Kunige Fabijonai, melski už mus!

Kunige Vladai, melski už mus!

Kunige Vaclovai, melski už mus!

Kunige Justinai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Kunige Pauliau, melski už mus!

Kunige Juozai, melski už mus!

Kunige Juozapai, melski už mus!

Kunige Jonai, melski už mus!

Visi Lietuvos kankiniai, melskite už mus!

Skarulių Šv. Onos bažnyčia – tai niokojusio sovietinio režimo sąlygomis išlikęs skausmingai akivaizdus nenuviliančio tikėjimo simbolis. Viešime išnykusioje parapijos gyvenvietėje, kurios teritorijoje septinto dešimtmečio pradžioje pradėta statyti azotinių trąšų gamykla. Vėliau ji kartu su nepriklausomos Lietuvos verslumo pažanga grėsmingai plėtėsi iki bažnyčios teritorijos ribų. Gamyklos teritorijoje atsidūrė ir vienas iš atminimo kryžių, pastatytas 1941 m. nužudytiems kunigams.

Istorija apie anuos dramatiškus 1941 m. birželio 25 d. įvykius keliauja iš Skarulių klebono, kankinio Pranciškaus Vitkevičiaus artimos aplinkos žmonių prisiminimų. Artėjant frontui prie Jonavos, kur tuo metu jos apylinkėse siautėjo specialūs NKVD būriai, netikėtai iš Skarulių bažnyčios varpinės buvo paleistas šūvis. Gelbėdamas kaimo žmones, kurie jau buvo varomi sušaudyti, kunigas Pranciškus Vitkevičius paprašė kareivių parapijiečius paleisti, o vietoj jų pasiryžo paaukoti savo gyvybę.

Rugsėjo 20 d. LRT PLIUS laidoje „Prisikėlimo liudytojai“ – liūdesį kelianti vieta su savo istorija, kurioje regimas ir kankinystės šventumo liudijimas.