Šv. Jonas, Šv. Antanas, Šv. Eustachijus žymiausi Lietuvos ortodoksų šventieji kankiniai. 1969 m. popiežius Paulius VI juos įtraukė į Romos katalikų bažnyčios šventųjų sąrašą.
Šventųjų kankinystės aprašyme nurodoma, kad broliai Kumetis ir Nežilas buvo didikai pagonys, kilę iš Lietuvos šalies. Jie tarnavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės valdovo Jogailos tėvas). Į Vilnių su kunigaikščio Algirdo žmona atkeliavęs šventikas Nestoras padarė didelę įtaką ir jie atsivertė į krikščionybę. Gavo Antano ir Jono vardus. Kaip dera krikščionims jie ėmė laikytis pasninko, nebesiskuto barzdų ir nebesikirpo plaukų. Dėl to pasipiktino kiti dvaro didikai. Antanas ir Jonas buvo įkalinti ir verčiami atsisakyti savo tikėjimo. Jonas po metų tikėjimo išsižadėjo, bet matydamas tvirtai besilaikantį brolį vėl atsivertė į krikščionybę. 1346 m. didikų spaudžiamas LDK valdovas Algirdas paskelbė jiems mirties nuosprendį pakariant.
Sekdamas Jono ir Antano pavyzdžiu jų pusbrolis Krulis taip pat atsivertė į krikščionybę ir gavo Eustachijaus krikšto vardą. Tačiau 1347 m. siekiant priversti atsižadėti tikėjimo jis buvo nukankintas žiauriausiai – mušant jam buvo sutrupinti kaulai, viduržiemį jis buvo liejamas šaltu vandeniu, rauti plaukai, o galiausiai pakartas. Pasakojama, kad pačio kunigaikščio Algirdo sūnūs naktį kankinį nukabino ir palaidojo prie pusbrolių – Jono ir Antano. Po kankinystės užsimezgė vietinis šių kankinių gerbimo kultas, po kurio laiko jis tapo tarptautiniu. 1374 metais kankinių palaikai buvo nugabenti į Konstantinopolį, kur juos iškilmingai priėmė patriarchas Filotėjas.
Kunigaikštis Algirdas suprasdamas, kad naujieji kankiniai gali būti naudingi politiškai ir padėti užmegzti kontaktus su Bizantija, pats rūpinosi, kad kankinystės vietoje būtų pastatyta cerkvė. Pirmiausia čia atsirado medinė koplyčia. Vėliau toje vietoje buvo pastatyta mūrinė cerkvė – dabartinė graikų apeigų katalikų (unitų) Švč. Trejybės bažnyčia. Joje buvo palaidoti kankinių palaikai. Po Brastos unijos (1596 m.) šioje vietoje įsikūrus graikų apeigų katalikams, rusų ortodoksų medinė šventykla buvo pastatyta dabartinėje Šv. Dvasios cerkvės vietoje. Ten buvo perkelti kankinių palaikai. Jėzuitai bei graikų apeigų katalikai aprašė ikonografiją, išplėtojo istoriją, nes tai buvo vieni pirmųjų ir pirmieji oficialiai pripažinti krikščionių kankiniai Lietuvos krašte.
1547 m. Maskvoje jie buvo oficialiai paskelbti stačiatikių šventaisiais. Balandžio 14 d. (pagal dab. kalendorių – 27 d.) tapo jų šventės diena.
Pirmojo pasaulinio karo metu palaikai, siekiant juos apsaugoti, buvo išvežti į Maskvą, tačiau po Antrojo pasaulinio karo Maskvos patriarcho nurodymu sugrąžinti į Vilnių. Liepos 26-oji, palaikų grąžinimo į Vilnių diena, yra viena svarbiausių vietos ortodoksų tikinčiųjų šventė.
(Vilniaus piligrimų centro informacija – cityofmercy.lt)