1898 m. įšventintas į kunigus ir paskui baigęs studijas Fribūre, Jurgis Matulaitis (1871–1927) profesoriavo Kelcų seminarijoje Lenkijoje, vėliau – Peterburgo dvasinėje akademijoje, ten pradėjo dėstyti krikščionišką socialinį mokymą. Pajutęs potraukį vienuoliniam gyvenimui, tapo marijonų vienuoliu ir atnaujino šią vienuoliją, taip pat įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregacijas. 1918 m. buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Eidamas šias pareigas, susidūrė su stipriu lietuvių ir lenkų tarpusavio priešiškumu. Taikos skelbėjas pal. Jurgis Matulaitis yra parašęs tokius žodžius: „Aš gimiau Lietuvoje… Beveik visą savo gyvenimą dirbau Lenkijoje, ir dirbau sąžiningai ir negailėdamas jėgų.“ Iš tiesų jis triūsė iki išsekimo. 1925 m. Jurgis Matulaitis atsistatydino, bet Pijus XI, kuris vertino „tą tikrai šventą vyrą“, tuoj pat jį paskyrė tituliniu arkivyskupu bei apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Jurgis Matulaitis stengėsi atkurti gerus lenkų ir lietuvių santykius, įgyvendino Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą, ruošė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą. 1927 m. netikėtai mirė, sulaukęs 55 metų. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju.