Tačiau A. Jakštas nebuvo akademinio tipo filosofas ar teologas-teoretikas, bet gyveno iki šiol savo vertės nepraradusiomis to meto Lietuvos politinio bei dvasinio-kultūrinio gyvenimo aktualijomis.

„Didis Bažnyčios griovėjas“, pripažintas jos gynėju

Įsibėgėjus XX amžiui, Kauno senamiesčio vidury dažnai buvo galima matyti du skrybėlėtus karštai diskutuojančius vyrus. Ūgiu mažesnis – prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas – atrodydavo, tuoj ims ir pradės aukštesniajam – vyskupui Pranciškui Karevičiui – savo nuomonę lazda kalte kalti. O kai šis, anot kun. Mykolo Vaitkaus, senatoriaus veido ir blizgių akių, nepraranda savo mosėdiškės rimties, tada ir perdegęs oponentas vėl rikiuojasi į gretą. Vėl abu  tų pačių siekių, vienas kitu pasitikinčius bendraamžius plukdo ramesnė pašnekesio tėkmė.

„Visados ieškau tokio sakinių sumezgimo ir sugretinimo, kad vienas plauktų iš kito. Ir kol nerandu logiško perėjimo, negaliu toliau rašyti… Pripratus prie matematiškų ir grynai silogistiškų samprotavimų, sunku pergalėti palinkimą ieškoti logiškų tiltelių“, – dar 1895 m. laiške savo bičiuliui, Sankt Peterburge profesoriaujančiam kun. Pranciškui Karevičiui, prisipažino iš tremties sugrįžęs Kauno kalėjimo kapelionu paskirtas 35-metis  kun. A. Dambrauskas-Jakštas. Kada šie, pėda pėdon Tiesos keliu žengę, dvasininkai, pirmą kartą susitiko?

Į Sankt Peterburgo imperatoriškąją katalikų dvasinę akademiją Žemaičių kunigų seminarijos vicerektoriaus kun. Antano Baranausko paskatintas 1984 m. atvyko klierikas Aleksandras Dambrauskas. Ten studijavęs žemaitis Pranciškus Karevičius pastebėjo: „Jisai nemanė pamokų „kalti“, bet griebėsi moksliškų veikalų paskaityti.“ Vėliau Karevičius savo atsiminimuose papasakojo apie iki tol akademijoje negirdėtą, net, jo akimis, tragedija galėjusį tapti įvykį.  Inspektorius  prof. kun. Boleslovas Klopotovskis prieš Kalėdas pareikalavo, kad pirmamečiai kuriam nors artimam asmeniui lenkiškai aprašytų Akademijoje patirtus įspūdžius. Atsargesnieji rašė tik tai, kas jiems atrodė girtina. O Dambrauskas, kaip pažymėjo vysk. Karevičius, gimęs kritiku polemistu, surašė, kas jam atrodė peiktina.

„Ypač įkibo į filosofijos profesorių kun. Kazlovskį. Pareiškė, kad jo dėstymą ne tik studentai, bet kažin ar patsai profesorius suprantąs, nes dėstydamas nežiūrįs į klausytojus, tik į šalį. Sukritikavo Dambrauskas ir ką tik rektoriaus prof. vysk. Albino Pranciškaus Symono įvestą filosofijos vadovėlį „Liberatori“. Nors inspektorius buvo garantavęs, kad jam pateiktieji rašiniai bus konfidencialūs, bet Dambrausko rašinį manė esant reikalinga atiduoti rektoriui ir visam senatui. Pabūgo, kad iš jo neišeitų koks didis Bažnyčios griovėjas. Todėl senatas Dambrauskui tepažymėjo ketvertuką, o rektorius A. P. Symonas metų gale per viešąjį aktą priskyrė jį prie antrosios, žemesniosios, kategorijos dėl to, kad norėjęs „plus sapere, quam oportet“ [manyti apie save geriau negu dera]. Skaudžiai Dambrauskas pajautė tą smūgį. Buvo tai matyti iš jo įdubusio veido, jo akių, net jo eisenos. Tvirta valia apgalėjo save ir net dar sutvirtėjo savyje“, – rašoma vysk. Karevičiaus atsiminimuose.

Prabėgus kupetai metų, ir vyskupas L. M. Paliulionis Kaune, ir akademijos rektorius vysk. A. P. Symonas Sankt Peterburge, Varšuvos lenkų laikraštyje skaitę kun. Dambrausko talentingai parašytą Falbo teorijos apie kosminį pasaulio ratavimą kritiką,  įsitikino, kad jis yra Bažnyčios gynėjas, o ne griovėjas: „Prof. Klopotovskis, tapęs arkivyskupu, man aiškiai prisipažino esąs nusikaltęs Dambrauskui ir dėl to jį kviečiąs į akademijos profesorius. Net buvo manęs pavesti jam savo numylėtą Bažnyčios istoriją. Tačiau prireikus Šv. Rašto profesoriaus, tasai dalykas buvo pavestas dėstyti kun. Dambrauskui.“

„Par excellence dvasios vyras“

Gruodas jau buvo surakinęs Kunigų seminarijos sodą, kai kun. Juozapas  Skvireckas į Alma Mater sugrįžo kaip dėstytojas. 1901 m. sausio 1 d. iš kun. prof. A. Dambrausko-Jakšto perėmė Šventojo Rašto katedrą. Jų pažintis prasidėjo dar Panevėžio realinėje gimnazijoje, kur kun. Aleksandras kurį laiką ten dirbo kapelionu: „… Kad jis turėjo būti tas didelis Lietuvos atgimimo veikėjas, dvasios milžinas, Panevėžio gimnazijos mokiniai nežinojo ir nepajuto. Nepajuto ir Juzė, kad tas akiniuotas trumparegis kunigėlis turėjo būti jo dvasios vadas, jo geriausias prietėlius ir ilgametis bendradarbis“, – atsiminimuose jau arkivyskupo Skvirecko šiltai prisimintas prel. Dambrauskas Jakštas, laiškuose iš Sankt Peterburgo skatinęs jį nedelsiant imtis Šventojo Rašto vertimo. Informuodamas, jog tris pirmąsias Evangelijas jau išvertęs, bet nėra kam paskaityt, kun. Juozapas atsargiai Adomui Jakštui užsimina: „Bene sutiktum Tamsta pats prisidėt iš užpildymo savo geros valios…“ O gavęs atsakymą, džiaugiasi: „Tamstos projektas draug perskaityti man labai patinka…“

Sankt Peterburgo imperatoriškoje katalikų dvasinėje akademijoje dėstydamas Šventąjį Raštą, Adomas Jakštas šią temą gvildeno ir savo laiškuose. Buvęs studentas prof. prel. Blažiejus  Čėsnys prisimena: „Šventadieniais savo bute [Jakštas] daręs pranešimus laisvanoriams apie naujausią mokslinę literatūrą, liečiančią biblinės teologijos studijas. Studentai, kaip ir kolegos profesoriai, labai vertino Jakšto gilų protą ir rimtą erudiciją.“

Profesoriaudamas akademijoje ir dėstydamas tikybą Ksenijos ir Elzbietos institutose, kun. Dambrauskas parašo tris reikšmingus teologinius traktatus, kuriuos apsigynus iki daktaro laipsnio buvo tik ranka paduoti – bet, Apvaizda jį veda kitais keliais. 1906 m. kovo 6 d. dvasininkas priima jam skirtą apdovanojimą – Šv. Annos (Onos) 3 laipsnio ordiną. Apie tai, kas įvyko paskui, rašo Juozas Tumas-Vaižgantas: „Vasarą palieka akademijos mūrus, kur buvo atitvertas nuo gyvojo visuomenės darbo tuo laiku, kai siautė reakcija, kai gyvas darbas dirbti buvo reikalingiau, o tinkamų žmonių nebuvo.“ Kas, jei ne kun. A. Dambrauskas-Adomas Jakštas galėtų būti toji uola, ant kurios išaugtų Šv. Kazimiero draugijos rūmas? Jis atsiliepė į artimų bičiulių, bendraminčių Vaižganto ir kun. Povilo Januševičiaus kvietimą ir kelionei į Kauną įsimetė Sankt Peterburge įsigytus vokiečių katalikų draugijos įstatus.

Šie turėti įstatai pravertė kuriant lietuvišką, visuomenės dvasiniais reikalais besirūpinančią religinės pakraipos draugiją. Vyskupas M.

L. Paliulionis  pateiktam projektui pritarė, Kauno gubernatorius P. Veriovkinas oficialiai įregistravo, ir 1906 m. lapkričio 30 d. įvyko pirmasis oficialus visuotinis susirinkimas. Tik paėmęs ką tik įkurtos Šv. Kazimiero draugijos vairą, Adomas Jakštas įsipareigoja tarp svarbiausių lietuviškų raštų išleisti kun. J. Skvirecko Šventojo Rašto pirmuosius vertimus. 1906 m. praktiniam naudojimui išleidžia reikalingiausią Biblijos dalį – Evangelijas ir Apaštalų darbus su trumpais paaiškinimais. Jakštas teigė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų  pasaulietiškajai raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“

„Kaip iš didžios elektros stoties – milijonų egzempliorių knygų bei laikraščių pavidale, skleidi katalikiškos šviesos sroves tarp mūsų tautiečių, gyvenančių ne tik mūsų krašte, bet ir už tolimų vandenų“, – laiške Šv. Kazimiero draugijos  sielai, jos vedliui Adomai Jakštui pareiškė vysk. P. Karevičius. O 1914 m., kai jis, Žemaičių vyskupas, už didelius nuopelnus Bažnyčiai tarp kitų asmenų prelatu paskyręs kun. Dambrauską, sulaukė nepelnytų priekaištų, Romoje mūru stojo už kiekvieną, o Adomą Jakštą ganytojas pavadino „par excellence dvasios vyru.“

 „Šalin siauraprotybė!“

„Kauno Kronika“ vadintuose prel. A. Dambrausko-Adomo Jakšto dienoraščiuose lyg veidrodyje matai pilnas posėdžių dienas. „Parašiau kelias dešimtis straipsnių „Vilčiai“, išverčiau rusų kalbon savo matematiškąjį veikalėlį [„Apie naują trigonometrinę sistemą“], parengiau geometrijos vadovėlį dviklasėms mokykloms, parengiau spaudai ir savo ranka perrašiau  kun. Jeronimo Račkausko Švč. Sakramento aplankymą, parašiau platų laišką rusų filosofui Berdiajevui apie Wronskio mesianizmą, perskaičiau keletą rimtesnių veikalų… ir keletą kitų mažesnių moksliško turinio veikalėlių. Darbuose ir skaityme nebuvo sistemos. Dirbau, kas pasitaikė, skaičiau, kas papuolė. Tai didelė mano yda, kurios niekaip negaliu apgalėti“, – dienoraštyje pats save pliekia Adomas Jakštas.

Kai kas apgailestavo: kodėl jis nesikoncentruoja vienoj srity? Su tokiais talentais išaugtų į pasaulinio garso mokslininką… Kaip tokią nuomonę dienoraštyje komentavo pats universalusis A. Jakštas? „Atsidėjus vienam kuriam dalykui, tuojau pajusdavau to dalyko siaurumą. Jausdavaus jame suvaržytas, suspaustas. Todėl ir džiaugdavaus iš to siauručio kalėjimo ištrūkęs.“

Šv. Kazimiero draugija nuo 1907 m. leido mokslo, literatūros ir politikos mėnesinį žurnalą „ Draugija“ , kurį jos vadovas prel. A. Dambrauskas-Jakštas, kaip rašė kun. Stasys Yla, „mojosi padaryti ištisą rašytinį universitetą ir ėmėsi kultūrinės minties sklaidos visoje tautoje“. Vos pradėjęs redaguoti „Draugiją“, pripažindamas, jog tikroji, pilnutinė tiesa reikalauja derinti įvairių sričių pažinimą, jis parašo straipsnį „Šalin siauraprotybė!“, kuriame pažymėjo, jog  didelis, bet siauras protas domisi tik viena tiesos dalele, tik ja tenkinasi, tik ją vieną teskelbia ir tik jos vienos pagalba stengiasi visa kita išaiškinti: „Darvinui visa tiesa atrodė glūdinti vien evoliucinistiniame transformizme, Flamarionui – vien astronomijoj, Tolstojui – jo savotiškai suprastoj Evangelijoj, Leninui – elementariausiame materializme. Anie garsūs vyrai yra buvę ne tikri mintytojai, bet tik pusmintytojai… Plačių pažiūrų mintytojai ieško pilnutinės visų svarbiausių mokslų sintezės.“

Ieškodamas platumų ir įvairių gyvenimo sričių derinimo prel. Dambrauskas-Jakštas jautė ir naujų laikų reikalavimus, apie kuriuos rašė Stasiui Šalkauskiui, filosofija pradėjusiam domėtis advokatui: „Šiandieninė žmonijos mintis užsibrėžusi daug platesnius spiralės apskritimus, negu kad savo laiku svarstė šv. Tomas Akvinietis. Ir pačios problemos yra tapusios painesnės ir platesnės… Šiandien reikia naujo genijaus, kuris gebėtų apžvelgti mūsų laikų sroves, jas įvertintų, susintetintų ir pasuktų mūsų laikų mintį į naujus kelius.“

Nėręs į publicistiką, Adomas Jakštas visus stebino savo universalumu. Jo straipsniai, kritikos, replikos, pastabos rodė, kad jis ne tik teologas, filosofas, matematikas, bet ir istorikas, poetas, literatūros žinovas, kalbininkas. Nepaprastas A. Jakšto plunksnos miklumas ir logiškas griežtumas atsispindėjo ir jo polemikose įvairiais mokslo, daugiausia estetikos, klausimais. Su prof. kun. P. Būčiu, MIC, aptarinėjo apologetikos reikalus, su prof. V. Čepinskiu aiškinosi religijos ir mokslo santykių problemą, su prof. V. Mykolaičiu-Putinu, poetu B. Sruoga, dailininku A. Vienožinskiu vyko aštri žodinė kova estetikos klausimais, diskutuodamas su pedagogu J. Guobiu A. Jakštas parodė, kad ir šioje srityje ne pėsčias.

Pasak Vaižganto, Adomas Jakštas „turėjęs stiprią individualybę, dėl to tekdavo pasiginčyti, bet negalima buvo nesiskaityti. Geriau nepakliūti Jakštui į nagus…“ Todėl visuomenėje buvo paplitęs rūstaus, nelengvai prieinamo prel. A. Dambrausko įvaizdis. Tačiau arčiau jį pažinę, glaudžiau bendradarbiavę, kaip pavyzdžiui, kun. Stasys Yla, teigė: „O iš tikrųjų šis lietuviškasis Kantas turėjo ir humoro, ir šilumos, ir užuojautos. Jo prognozės ir sprendimai visuomeninėj veikloj buvo padiktuoti ne logistikos ar geros informacijos, bet gyvai pajausti ir taikliai įžvelgti.“

„Filosofija be sintezės – tai vieni plepalai“

„Jaunas būdamas skelbiau kovą siauraprotybei, o ir dabar tebesu įsitikinęs, kad pasauliui sutvarkyti reikia žmonių plačiomis pažiūromis ir plačiomis širdimis. Jų yra kiekvienoj tautoj, bet jie nesusiorganizavę, gatvės rėksnių užuiti. Jei jie susidėtų į atskirą sąjungą, tai toji sąjunga padarytų daugiau, negu Ambasadorių konferencija ir Tautų Sąjunga…“ – tokias mintis dienoraštyje prel. A. Dambrauskas-Jakštas dėstė, kai „Ateities“ žurnalą priglaudęs „Draugijoje“, buvo leidinio pirmasis atsakingas redaktorius ir karštas jo gynėjas. Dėl jo oficialios registracijos teko su generalgubernatoriumi bylinėtis Kauno teisme, su teisėtais reikalavimais pasiekti Rusijos vidaus ministrą. Abiem atvejais laimėjo, bet dienoraštyje atsiduso: „Kiek toji istorija yra padariusi man nemalonumų, kiek sugadinau kraujo, kiek sugaišinau brangaus laiko.“ Tačiau 1910 m. ištryškusi ateitininkų sąjūdžio versmė plito, veržėsi pirmyn, atnešdama naujas idėjas ir naujus jų autorius.

Iš nuostabos loštelėjo A. Jakštas, laiške iš Taškento radęs slavų mąstytojo idealisto Vladimiro Solovjovo (1853–1900) išverstų veikalų ištraukas. Jo paskaitų A. Dambrauskui teko klausytis, matematiką studijuojant Sankt Peterburgo universitete ir gilinantis į mąstytojo raštus: „Aš stiprinau jais savo katalikiškus įsitikinimus, – prisipažino atsiminimuose. – Taigi galiu tarti, kad joks katalikų apologetas, joks kitas krikščioniškas filosofas nėr mano dvasiai suteikę tiek šviesos, kiek Solovjovas.“ Bet kas gi tas autorius, taip sklandžiai iš rusų kalbos išvertęs Solovjovą? Ogi lietuvis Stasys Šalkauskis, Maskvos universitete teisę studijavęs advokatas. Tačiau teisininko profesija, kaip jis dėstė kitame asmeniniame A. Jakštui rašytame laiške, Šalkauskio netenkino, ypač po to, kai pamatė, kad ne visuomet  pavyksta apginti teisingumą. Vis intensyviau pradėjęs domėtis filosofija įsitikina, jog krikščionybė savo universalumu ir sintetiniu pobūdžiu lenkia visas kitas religijas ir pasaulėžiūras. Tuo metu jam didžiausios įtakos padarė prancūzų eseisto E. Hello ir V. Solovjovo raštai.

Ir vėl po ankstyvų rytinių šv. Mišių Kauno katedroje prie pulpito stovėdamas kun. A. Dambrauskas-Jakštas laiške Šalkauskiui vingiuoja plūstančias mintis, cituoja Solovjovą, kategoriškai pareiškusį: „Aš ne tik tikiu į visa, kas antgamtiška, bet, tiesą pasakius, aš vien tik į tai ir tetikiu.“ O aptardamas jo veikalą „Filosofiški pilnutinio žinojimo pagrindai“, reziumuoja, kad „pilnutinį žinojimą sudaro pozityvaus mokslo, racionalinės filosofijos ir krikščioniškojo apreiškimo organiškoji sintezė“.

Džiaugsmas užlieja Šv. Kazimiero draugijos namus, kur įsikūręs prel. Dambrauskas-Jakštas, gavus žinią iš Taškento: Šalkauskis savo parengtą „solovjovišką“ studiją „Bažnyčia ir kultūra“ pasiūlo „Draugijai“. Sulaukęs įdomaus darbo, Jakštas šoka skaityti, analizuoti, redaguoti, jį ruošdamas keturiems „Draugijos“ numeriams. Nenutyli ir to, kas jam kliūva, kas nerimu  virsta. 1914 m. kovo 14 d. laiške taip rašo: „Carissime, straipsnį gavau. Vargais negalais jį perskaičiau ir pasistengsiu įdėti kovo mėnesį. Beskaitydamas Tamstos raštus, randu juose vieną ypatybę: jie manęs nedaro geresniu. Per daug juose galvojimo, per maž širdies, o dar mažiau aiškumo… Ne be kaltės, rodos, bus čia ir Tamstos numylėtasis Ernestas Hello. Kaip juristas advokatas, sveikas, brangini jame originalius sakinius, gražius žodžius… Jokia gražbylystė negali užvaduoti  sistematiškumo, mokėjimo daryti sintezes ir aiškumo. Mano išmanymu, Hello galima pavadinti „essayistu“, literatu, bet ne „filosofu“. O tikriausia būtų pavadinus jį krikščioniškuoju sofistu. Kaipo toksai, jis galėjo būt naudingas prancūzų aristokratų salionuose, kur gerai parinktas „bon mot“, paprastai pavaduoja filosofišką argumentą, bet Tamstai į mokytojus jis visai netinka…

Sofistai pražudė graikų filosofiją, nauji krikščioniški Sofistai a la Hello gali pražudyti naująją krikščioniškąją filosofiją. Dėl to gi ir gan ilgoką citatą iš Hello, kuria Tamsta buvai užbaigęs paskutinį savo straipsnį, aš turėjau išbraukti, nes ten radau vien tik „nabor slov“, kaip rusai sako, tikrą minčių chaosą, ir jokio aiškumo. Be jo sintezė nebūtų pilna. Filosofija be sintezės – tai vieni plepalai.“

Susirašinėjimas ir diskusija su prel. A. Dambrausku-Jakštu, kurį St. Šalkauskis vadino savo mokytoju ir Vakarų bei Rytų civilizacijų derintoju, parodė, kad jis pasirengęs brandžiai darbuotis filosofijoje. Todėl „Motinėlės“ draugija, kurios pirmininku, ją 1906 m. Lietuvoje įkūrus, buvo  kun. A. Dambrauskas-Jakštas, išrūpino stipendiją studijoms užsienyje. 1916 m. į Šveicarijos katalikiškąjį  Friburo universitetą nuodugniau studijuoti filosofijos atvykęs Stasys Šalkauskis filosofijos daktaro disertacijai pasirinko  temą „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“.

Recenzuodamas jo disertaciją, kurioje analizuojama V. Solovjovo pasaulio sielos koncepcija ir negailestingai iš tomistinių pozicijų kritikuojama „visuotinybės filosofija“, A. Jakštas rašė: „…Mažiau mus patenkina pastarasis skyrius, kur autorius bando Solovjovo pažiūras į pasaulio sielą sukritikuoti, nes pasiekti pasiimtas tikslas autoriui čia tik pusėtinai tepavyko. Kad pasaulio siela nėra tuo, kuo ją esant manė V. Solovjovas, tai tiesa. Bet kad pasaulis būtų visai besielis, to autorius, griežtai imant, toli gražu nėr įrodęs. Paprastai visi pasaulio sielos nebuvimo įrodymai virsta tiltais, vedančiais vienan iš dviejų kraštutinumų: arba materializman, arba panteizman. Nes jei pasaulis yra besielis, tai jis, būdamas materialus, yra gryna mundi machina, negyvas mechanizmas, milžiniškas perpetuum mobile, amžinos materijos amžinai savaime besisukąs sūkurys… Bet jei disertacijos autorius mano, kad būsimosios platesnės ir gilesnės filosofiškos sintezės tvėrėjas gali ramiai praeiti pro šalį, nepažvelgęs į V. Solovjovo filosofiškąją sintezę, tai, mūsų išmanymu, jis labai klysta. Nes nei pas vieną šios gadynės vakarų filosofą Dr. Šalkauskis neras tiek krikščioniškų elementų, tokios minčių kilnybės ir tokio gyvo atsinešimo į gyvenimo klausimus, kaip pas Solovjovą.“

Prieš 160 metų, 1860 m. rugpjūčio 27 d., Aukštaičių krašto Pagirio parapijos Kuronių kaime karališkųjų (laisvųjų) valstiečių šeimoje gimė Aleksandras Dambrauskas (1860–1938) – būsimasis prelatas, Adomo Jakšto slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas, publicistas teologas, mokslininkas.

Tuo laiku suvalkietis, būsimasis gydytojas, pirmojo lietuviško istorinio nuotykinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris (1850–1902) jau buvo Marijampolės apskrities mokyklos moksleivis. Apvaizdos buvo surėdyta jiems Rusijos, Novgorodo gubernijos Ustiužnos mieste susitikti, 13 metų artimai bičiuliautis, tapti draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbiais, būti Tautinio atgimimo sąjūdžio aktyviais dalyviais.

Jono Basanavičiaus žvaigždė

1889-ųjų birželis. Pirmąsias kunigystės metines Aleksandras Dambrauskas pasitiko Ustiužnioje. „Spraunikas“ (valdininkas) negalėjo atsistebėti, kad valdžia vien tik už kvietimą Panevėžio gimnazistus melstis savoj katalikų bažnyčioj, ne cerkvėje, kunigą smarkiai nubaudė – penkeriems metams ištrėmė į atkampų Rusijos miestelį. Padėjęs parašą, kad iš Ustiužnios niekur be žinios neišvažiuos ir sužinojęs, jog kas mėnesį gaus po 6 rublius „pasibijos“ (paramos), kun. Aleksandras nepažįstamame miestelyje susirūpinęs ėmė dairytis pastogės. Ir staiga girdi dailia lietuviška kalba sakant: „Tegul bus pagarbintas…“

„Vincas Pietaris“, – prisistatė pasisveikinęs žmogus. „Kresnas, apskritaveidis, sveikai raudonas, vidutinio ūgio jis padarė man labai malonaus įspūdžio. Nuo šio pirmo pasimatymo pasijutom sau artimi, lyg tartum kažkiek metų būtumėm kits kitą pažinę“, – prisimins kun. A. Dambrauskas.

Klausantis Ustiužnoje sutikto tėvynainio gyvenimo istorijos, kun. Aleksandrui širdį paglostė žinia, jog suvalkietis V. Pietaris, kaip ir jis, iš pradžių buvo pasirinkęs matematikos studijas ir, jas sėkmingai baigęs, 1873 m. perėjo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Čia, susitikus kraštietį Joną Basanavičių, užsimezgė nuoširdi, į pirmuosius aušrininkus atvedusi bičiulystė. Apie pirmąjį jų pašnekesio vakarą kunigas taip pasakojo: „Ilgai mudu, likę du vienu, užsisėdėjome mano vargingam, gelsvu popierium išmuštame kambarėlyje. Mušė ir dvyliktą, ir pirmą valandą nakties, o mudu dar vis kuždenomės. Ne sykį po tų gadynių tas gelsvas kambarėlis matė mudu, besikalbančiu arba besėdinčiu ir taip beniūniuojančiu tolimoje šalyje dainas lietuviškos dirvos… Metai lėkė, mudu brendome. Ranka į ranką, širdis į širdį ėjom ilgą amžių mudu…“

Gavęs gydytojo diplomą, Vincas Pietaris pradėjo dirbti Novgorodo srities Demiansko apskrities gydytoju. O jo bičiulis J. Basanavičius, su kuriuo „susižinodavo“ laiškais, priverstas įsikurti Bulgarijoje, ruošė dirvą „Aušrai“. 1883 m. paštu gavęs pirmąjį „Aušros“ numerį, pakiliai nusiteikęs V. Pietaris garsiai perskaitė Basanavičiaus prakalboje pareikštą linkėjimą: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia.“ Svečiuojantis kun. Aleksandrui, tą pačią mintį abu kartu plėtojo toliau.

1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, J. Basanavičius išspausdino V. Pietario parengtą A. Kirkoro knygos apie Lietuvą kritišką recenziją. Kažin ar apie tai pasakodamas pašnekovas pastebėjęs kun. Aleksandro akyse šokinėjančias liepsneles. Mat tame pačiame J. Basanavičiaus redaguotos „Aušros“ numeryje jis, Petrapilio dvasinės akademijos studentas, debiutavo kaip poetas vertėjas Vladislavo Sorokomlės eilėraščiu „Giesmė prasčiokėlio, nemokančio rašyti“. Tada pirmą kartą A. Dambrauskas pasirašė vėliau prigijusiu Adomo Jakšto slapyvardžiu, kilusiu iš tėviškėje tekėjusio Jakščipio (Jakštupio) upelio pavadinimo. Pirmieji literatūriniai bandymai „Aušroje“ vėliau subrandino A. Jakšto poezijos rinkinius „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties mąstymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911).

Tas vakaras lyg krištolas, kalbantis apie patekėjusią Jono Basanavičiaus tautinio atgimimo idealų žvaigždę, ilgai išliko kun. A. Dambrausko-Jakšto atmintyje. Tik dešimtmetis prabėgs, ir J. Basanavičius 1907 m. parašys jam laišką, paskui juos suves Lietuvos mokslo žmonių būrimo draugėn reikalai. 1922 m. ir daktaras J. Basanavičius, ir prelatas A. Dambrauskas taps įkurto Lietuvos universiteto garbės profesoriais, o 1923 m. gegužę Kaune visi aušrininkai kartu minės 40-ąsias pirmojo „Aušros“ numerio pasirodymo metines.

Pietario fantazijų projektai

„Ryšys, kurs mus vienijo, buvo iš didesnės dalies lietuvystė. Pasakos iš praeities mūsų tautos, svajonės apie jos šios dieninius reikalus ir jos likimą – buvo tai kasdieninė tema mūsų pasikalbėjimų, ne kartą – karštų disputų“, – taip dr. Jonas Basanavičius yra kalbėjęs apie draugystę su Vincu Pietariu. Ta pati „lietuvystės“ tema vyravo ir daktaro Vinco vakariniuose pokalbiuose su kun. Aleksandru. Laužydamas galvą, kaip ir pačiam, ir visai Lietuvai nuo carų letenos išsivaduoti, Pietaris kūrė net fantastinius projektus.

Vieną vakarą kun. Aleksandrui jis pareiškė: kad lietuviai visai nežūtų, juos reikia iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo žydus išvedęs iš Egipto ir taip juos išgelbėjęs: „Šią savo idėją Pietaris išdėjo man taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo, – rašė A. Jakštas. – Jei jau kitos išeities nėra, kaip tik išvesti, tai ir veskim. Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitą kart apie antvyskupą Zaleskį, lietuvį, kad jis, būdamas Apaštališkojo Sosto delegatu Indijoms, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susišnekėti lietuviškai. Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi giminiečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią sunku…“

Kažin? Tada gal tiktų Madagaskaras? Sala didžiulė, gamta ir klimatas – ne blogesni už Ceilono. „Ne“, – pagalvojęs nukirto Pietaris, primindamas, jog caras Aleksandras III sudarė aljansą su prancūzais. Šie, būdami Madagaskaro valdovai, aišku, lietuvių nepalaikys. Nieko gero nenutarus, tą vakarą kun. Aleksandrui, šypsnį tramdant, su šeimininku teko mandagiai atsisveikinti.

O kitą kartą jau tarpduryje pamatė švytintį daktaro Vinco veidą. Vadinasi, būsimai Lietuvai rado naują žemę. Argentina. Žmonių palyginti mažai, neapgyventų plotų daugybė, klimatas visai toks pat kaip Lietuvoj, javai sėjami tie patys… Belieka tik pasiųsti lietuvį delegatą, kuris, nuvažiavęs Argentinon, parinktų tinkamiausią lietuviams vietą ir susitartų su vietos valdžia dėl pasirinktos srities perdavimo. „Pietaris taip buvo persiėmęs tuo Argentinos projektu, kad net norėjo lietuvių delegato Argentinon misiją pats prisiimti, – rašė Jakštas. – Iš Peterburgo net ispanišką-rusišką žodyną parsisiuntė. Bet po kiek laiko, šalčiau pagalvojęs, atlyžo.“

Sykį, po vieno ilgesnio pašnekesio apie lietuvių išgelbėjimą nuo rusifikacijos pavojaus, Pietaris paslaptingai prabilo: „Ar žinai, ką? Lietuviams išvaduoti labai daug padėtų povandeninis laivas. Jo konstrukcijos principas yra neabejotinas, aš esu jį matematiškai ištyręs. Turėdami tokį laivą, lietuviai galėtų nugramzdinti visą rusų laivyną ir tuo įbauginti patį carą…“ Su atlaidžiu šypsniu prisiminęs visais atžvilgiais šviesaus žmogaus fantastinius projektus, A. Dambrauskas-Jakštas pastebi: „Mat žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti bent išsvajotomis galimybėmis.“

„Už matematiškąsias tiesas aukštesnės yra tiesos ir tikėjimo paslaptys“

Žingsniuodamas į Ustiužnos centrinę aikštę, kur turtingo pirklio name gyveno Pietariai, kun. Aleksandras visada nešdavosi knygą arba kelias. Dažniausiai būdavo daktaro Vinco skolinti matematikos veikalai. Apie matematiką jiedu, anot Vaižganto, kalbėdavosi „skonėdamiesi“. Ypač nagrinėdami kun. Dambrausko rašomą Varšuvos lenkų laikraštyje spausdintos Falbo teorijos apie kosminį pasaulio ratavimą kritiką. „Matematiški tyrinėjimai padeda suprasti, jog už matematiškąsias tiesas daug aukštesnės yra doros tiesos ir tikėjimo paslaptys“, – komentarą šia tema atsiuntė ir pavyskupis Antanas Baranauskas.

Žemaičių kunigų seminarijoje tarp prof. kun. Baranausko ir klieriko Dambrausko užsimezgęs ryšys stiprėjo, susirašinėjant ir gvildenant rūpimas matematikos temas. 1891 m. iš Kauno į Ustiužną atskriejus vysk. Baranausko laiškui, kun. Aleksandras tikėjosi išsamaus atsakymo į klausimą, kodėl jis, „Anykščių šilelio“ autorius, domisi pirminių skaičių ieškojimu, bet perskaitė tokias, susimąstyti privertusias, mintis: „Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame Dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą… Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane traukia savęsp, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulius.“

Penkerius metus A. Dambrausko-Jakšto kunigiškas pašaukimas skleidėsi Ustiužnoje, matant tokį V. Pietario Dievo Apvaizdos ir teisybės supratimą, „kokio ne pas kiekvieną dvasiškąjį rašytoją berasi. Šiuo atžvilgiu yra ko pasimokyti ir kunigui“.

„…Su ašaromis prašiau šv. Dievo tarnų užtarti mane prieš Viešpatį. O gal jie ir permaldaus Visagalį. O jeigu ne, tai aš tik viena galiu pasakyti, kad Dievas teisingas yra savo darbuose ir dar didelio gailestingumo, – iš tremties į Kauną sugrįžusiam kun. A. Dambrauskui plaukė Vinco Pietario laiškai. – Jis žino mūs darbus ir baudžia, kaip tėvas, ir bausdamas veda keliais, kurių mes nesuprantame. Mano padėjimas ne vieną jauną lietuvį gal persergės nuo klaidų, kurias aš dariau, tegu kuo plačiausiai žino, tegul mano padėjimas eina mūsų brolių naudai ir laimei…“

Kitur nusižemindamas Pietaris kaltina pats save, rašydamas: „Mano bedugnė mano rankomis iš pusės iškasta. Na, ir tai tiek to! Ką Dievas duoda, viską reikia priimti, ir laba ir pikta, ypač jeigu randi pats save kaltu.“ Kad ir nemažai gero padaręs, Pietaris nesijaučia turįs kokių nuopelnų. Todėl vienoje vietoje ironiškai pats apie save rašo: „Jeigu Viešpats už nuopelnus dalytų dovanas, tai man liktų nebent tuščia Dievo dovanų skrynia…“

Kun. Aleksandrui ypač buvo suprantamas Pietario reikštas lietuvio artimo meilės požiūris vienam į kitą: „Lietuvių tiek nedaug, tad nereikią žiūrėti, kad šis ar tas lietuvis šiandien yra „brudas“, nes ryt poryt jis gali pasitaisyti ir tapti naudinga mūsų tautai jėga. Taip nusistatęs, jis buvo griežtas partijų peštynių priešininkas.“

Rankraščiai šventiniame pyrage

Vakarais su malonumu klausydamas Vinco Pietario gyvų pasakojimų, kuriuos papuošdavo senoviniais, negirdėtais žodžiais, kun. Aleksandras stebėjosi, kaip tas žmogus, jau tiek metų nuo Lietuvos nutolęs, taip viską atsimena ir taip dailiai moka kiekvieną dalyką išdėstyti. Todėl kartą atsisveikindamas jam tarė: „Labai ačiū už visus tuos įdomius dalykus. Tamsta dailiai juos papasakojai, aš mielai jų klausiaus. Bet kas iš to? Aš ne istorikas, mano atmintis trumpa. Nei aš jų surašyti, nei atminti netesėsiu… O tuo tarpu tie dalykai taip įdomūs, kad būtų tikrai gaila, jei jie, pasilikę nesurašyti, dingtų. Ar žinai, ką? Pabandyk visa tai fiksuoti plunksna. Mokėdamas taip dailiai pasakoti, sugebėsi ir surašyti…“

Tokį pasiūlymą lengvai priėmęs Pietaris vėliau pradėjo būgštauti, sakydamas, kad nė vienos savo „ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosna, nes, rašto paslapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų ne tik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti neturįs teisės“. Tada A. Jakštas pasisiūlė jo kūrybą perrašinėti pats, originalą grąžinti autoriui, o siųsti nuorašus, pasirašytus slapyvardžiu. V. Pietaris su šituo sutiko, tik manė, jog rankraščius siųsti reikia ne iš Ustiužnos, o iš tolimesnių miestų – Rybinsko, Jaroslavlio.

Ir nuo tos susitarimo valandos prasidėjo jų literatūrinis bendradarbiavimas: kunigas perrašęs ir ištaisęs rašybą „Raugalų Raugalą“, „Spargučio žiedą“, „Vincą Zanavyką“, „Du žydu draugu“, siųsdavo „Apžvalgai“, „Tėvynės sargui“, kartais – „Varpui“. Iš Lietuvos gavęs tuos leidinius, atnešdavo autoriui. „Perskaitęs nudžiugdavo, pamatęs, kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose Lietuvos kampuose, – atsiminimuose rašė A. Jakštas. – Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, carizmo necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą. Taigi tos kontrabandos pagavęs, Pietaris vėl imdavosi plunksnos ir rašydavo naujų vaizdelių ir pasakojimų, kurie man vėl tekdavo perrašinėti.“

Ir vėl abu braudavosi į tautos istorijos tankmę, ieškodami šaknų, tapatybės, norėdami pajusti lietuvių dvasią, charakterį. A. Dambrausko-Jakšto tremties laikui pasibaigus, toliau rūpintis savo kūrinių siuntinėjimu redakcijoms reikėjo pačiam V. Pietariui. Kaip prisiminė jo duktė Antanina, kai kada „rankraštis būdavo rūpestingai įpakuojamas ir įdedamas į baltos duonos kepaliuko vidų arba į šventinį pyragą ir buvo siunčiamas kaip skanėstų siuntinėlis į Kauną A. Dambrauskui“, kuris rankraščius persiųsdavo toliau.

Artėjant prie „Algimanto“

„Be medicinos, visi kiti Pietario pamėgimai (literatūra, matematika, dailė) buvo drauge ir mano pamėgimai, taigi ir nenuostabu, kad linkom vienas į kitą. Šnekų niekados nepritrūkdavo. Turėdamas tokį draugą, nė nepajutau, kaip mano penkerių metų ištrėmimas pasibaigė“, – prisimena A. Dambrauskas-Jakštas. 1894 m. gegužę iš tremties grįžęs kunigas kurį laiką dirbo Kaune vietinio kalėjimo kapelionu, Šv. Gertrūdos bažnyčios administratoriumi. 1898–1900 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau apie dvejus metus buvo vyskupo M. Paliulionio sekretorius. Ir visą šį laikotarpį jautė iš Ustiužnios ataidinčius jautrios širdies dūžius: „Aš pirkinėdavau naujai pasirodžiusius lenkų veikalus apie Lietuvą ir, peržiūrėjęs, siuntinėdavau Pietariui.“

O Kauną pasiekdavo daktaro Vinco perskaitytų veikalų komentarai, kiekvieną klaidą ar netiesą apie Lietuvą jis išgyvendavo, lyg ji būtų patį asmeniškai palietusi: „Vokiečių raštuose mes perdėm randame vieną užmanymą: papiešti kuo bjauriausią lietuvių paveikslą.“ Laiške A. Jakštui nurodo, kad, skaitydamas P. Dusburgiečio kroniką, piktinęsis – ir ten istorija iškraipyta: „…mūsų praeitis guli nedirbta pūdymu. Tiesa, kitataučiai bandė ja naudotis. Bet taip ją iškraipė, jog pavertė nieku. Dyvai, jog tarp lietuvių nesiranda toks, kuris norėtų pasinaudoti gimtąja praeitimi. Tegul per nepratimą rašyti ir sykį ir antrą nepasisektų, bet jau trečią kartą rašant, vis tik rastųs vietų ir labai gerų.“

1900-ųjų vasarą, važinėdamas po Ustiužnos apskritį, Pietaris mintyse pradėjo kurti būsimo istorinio lietuvių romano vaizdus. Apie tai rugpjūtį laiške Jakštui praneša atsargiai, iš tolo tarsi apie trečią asmenį: „Viens mano pažįstamų rašė man apie jo sumanytą apysaką iš Algimanto laikų, padavė ir pirmos dalies įtalpą [turinį]. Tendencija ten gal ir rastųs…“ Ką į tai atsakė „Jo Mylysta“ gerasis draugas kun. Aleksandras-Adomas Jakštas? Pietario perdėtas lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus talento pagyras stengiasi bent kiek atšaldyti, autoriaus „Potopą“ („Tvaną“) smerkia, kaip veikalą lietuvystei juodinti ir, norėdamas savo bičiulį daktarą Vincą paskatinti, akcentuoja: „Lietuviška istoriška apysaka, kad ir su mažesniu talentu, bet lietuvių dvasioje parašyta, bus šimtą kartų lietuviams naudingesnė už visus Senkevičiaus „Kmicicus ir Podbipiętas“…

Taip padrąsintas Pietaris ir ėmė rašyti savo „Algimantą“, kaip matome, visai neblogai savo uždavinį įvykdė. Štai ką liudija apie pirmąjį lietuvių istorinį romaną XX a. pabaigoje ištarti literatūros kritiko Petro Bražėno žodžiai: „Algimantas“ – ne tik V. Pietario, bet ir pačios epochos kūrinys, paminklas, pastatytas ties vienu iš staigių tautos istorinio keli posūkių.“

Viena iškiliausių XX a. pirmos pusės asmenybių, testamente atsisakiusi laidotuvių iškilmių, pasirinko šešėlio vietą ir įsirašydino:„Mes ne sava ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“. Didelę istorinę kultūrinę vertę turintis teologo, filosofo, matematiko, publicisto, poeto, kritiko, redaktoriaus, leidėjo kūrybinis palikimas buvo ir dar bus analizuojamas bei aktualinamas. Bet žinant, kad A. Dambrauskas-Jakštas mėgdavo pabrėžti:„Kaip Dievas didysis kūrėjas, taip žmogus mažas kūrėjėlis“, prasminga buvo prisiliesti prie pažangą kūrusių asmenybių tarpusavio ryšio ir bendradarbiavimo

xxx

Kai Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultete vienus metus studijavęs 1881 m. į Žemaičių kunigų seminariją Kaune įstojo Aleksandras Dambrauskas, dar buvo gyvas 1875 m. amžinybėn išėjusio vyskupo Motiejais Valančiaus atminimas. Seminarijos rektorius prel. Jeronimas Račkauskas buvo maloniai nustebintas klieriko Dambrausko dėmesiu neseniai mirusiam kun. Ambroziejui Kašarauskiui (1821–1882), kurį vysk. Valančius labai gerbė ir netgi buvo pasirinkęs kelionės draugu į Romą 1862 m., kurios, deja, generalgubernatoriui Nazimovui prašant, atsisakė. Rektorius pritarė klieriko minčiai, jog iš Tomsko, kur tremtinys kunigas ir mokslininkas praleido paskutines dienas, jo rankraščiai būtų sugrąžinti į Žemaičių kunigų seminariją ir pasirašė Dambrausko parengtą laišką. Kadangi kun. J. Viksvai ir man buvo tuomet pavesta Seminarijos biblioteka tvarkyti, tatai ir tie rankraščiai pateko mano rankosna.“

Vysk. Valančius kun. A Kašarauskiui, be kita ko, Vilniaus Archeologijos komisijos bendradarbiui, Kauno Statistikos komiteto nariui, buvo pavedęs parengti botanikos vadovėlį, skirtą Varnių kunigų seminarijos parengiamajai mokyklai.Tačiau darbą sutrukdė 1863 m. prasidėjęs sukilimas ir, jį numalšinus, kun. Ambroziejaus tremtis į Sibirą. „Varomas ištrėmiman, jis tepasiėmė su savim tik brevijorių ir mikroskopą. Visą savo gražią biblioteką ir savo užrašus turėjo palikti. Kan. Tumas sakosi be ne tris tomus tų užrašų matęs Telšių ar Raseinių vienuolyno knygyne.“

1924 m. Kaune vienam Lietuvių katalikų mokslo akademijos posėdžiui prel. A. Jakštas-Dambrauskas parengė išsamų pranešimą apie kun. Kašarauskio kosmogoninę, traukos bei gravitacijos, šviesos, vėjų, krintančių žvaigždžių teorijas. Karštą prelegento žodį, siekiant pripažinti tikro mokslininko vardą, šaltu vandeniu perliejo oponentai. Lietuvos universiteto rektorius kun. Pranciškus Būčys ir prel. prof. Blažiejus Čėsniui pareiškė, jog Kašarauskis „padauginęs tik diletantų mokslavyrių a la Jauniaus bei Basanavičiaus skaičių“. A. Jakštas užsidegė ne tiek dėl kritikos, kiek dėl požiūrio į mokslo keliu ėjusį dvasininką, bet labiausiai dėl to „a la“. Supratęs, jog tai kalbininko K. Būgos terminas, kurį jis ne kartą vartojo, kalbėdamas apie kun. prof. K. Jauniaus lietuvių kalbos tyrinėjimus, negailėdamas pipirų ir pačiam Būgai, pasakė ginamąją kalbą. Ir pateikė pasiūlymą, kad universiteto Humanitarinis fakultetas kuriam nors studentui skirtų mokslinę temą „K. Jauniaus teorijos XIX amžiaus filologijos šviesoje“.

Beje, dar mokydamasis Žemaičių kunigų seminarijoje A. Dambrauskas labai žavėjosi kun. prof. Kazimiero Jauniaus rūpesčiu „pasiekti savo tyrinėjimuose kuo didžiausios moksliškos precizijos“. 1908 m. kovo 1 d. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčioje, išlydint iš Peterburgo parvežtą kun. Kazimiero Jauniaus karstą į kapus, kun. A. Dambrauskas-Jakštas pasakė turiningą pamokslą, pažymėjęs: „Tikras mokslas visada veda vienybėn, meilėn ir santaikon ir su Dievu ir su žmonėmis. Tokį meilės gaivinamą mokslą turėjo ir tokiam mokslui per visą savo gyvenimą tarnavo a. a. kun. Kazimieras Jaunius.“

Atremdamas oponentų kritiką dr. Basanavičiaus atžvilgiu, sakė, jog universiteto profesorių pareiga studentams „priminti apie jo mokslo veikaluose pozityvius dalykus, o ne diskredituoti seni mokslavyriai“. Ir pagaliau apgindamas pristatytąjį kun. Kašarauskį pažymėjo, kad jo būta tikro mokslininko, tik gyventa ir dirbta blogiausiomis sąlygomis. Jis darė, ką galėjo, ir ne jo kaltė, kad nepadarė daugiau ir tobuliau.„Tesie gėda rusų valdžiai, nekaltą žmogų Sibirijon nugrūdusiai – ir tesie garbė šiam doram tremtiniui, net ir ten mokslo darbą nepaliovusiam“.

Su tokiu pačiu užsidegimu jis visada siekdavo atlaikyti ir į vysk. Baranauską leidžiamas kritikos strėles, sakydamas, kad užsiimdamas matematika jis nei Dievui, nei Bažnyčiai, nei žmonėms nenusidėjo.„Todėl visiems Baranausko kaltintojams patarčiau velyk ištirti savo sąžinę ir suskaityti, kiek jie laiko savo gyvenime yr praleidę nieko neveikdami, arba prie žaliojo staliuko besėdėdami…“

Žemaičių kunigų seminarijoje klierikas Aleksandras Dambrauskas kun. prof. Antano Baranausko pavedimu sunumeravo ir sukatalogavo visą seminarijos biblioteką – 11 206 knygas. Matyt, tada būta atvirų pokalbių ir apie abiem rūpimą matematiką. Ši tema buvo gvildenama ir vienas kitam rašytuose laiškuose. 1891 m., kun. A. Dambrauskui būnant Ustiužnioje, vysk. A. Baranauskas, paklaustas, kodėl jis, „Anykščių šilelio“ autorius, domisi „pirminių“ skaičių ieškojimu, atsakė: „Užsiimu, kad netinginiaučiau, bet lavinčiau protą. Matematikos dirva yra laisva nuo politiško kurstymo insinuacijos. Taisyklės ir sutvarkymai skaičiuose traukte mane traukia savęsp, matau juose amžinų nesulaužomų tiesų spindulius.“ Sužinojęs, jog Amerikos lietuviai rūpinasi išleisti įvairių lietuviškų vadovėlių, kun. Aleksandras laiške savo buvusio profesoriaus klausia, ar jis negalėtų parengti lietuviškosios geometrijos terminologijos vadovėlio. Netrukus atskrieja vyskupo atsakymas, nurodant, kas šiuo klausimu jo daroma. Kun. Aleksandrą maloniai nustebina ir net sužavi kitas vysk. Baranausko laiškas, kuriame jis prisipažįsta, jog buvo ketinęs lotyniškai parašytą matematikos disertaciją nusiųsti popiežiui Leonui XIII jo vyskupiško jubiliejaus proga, bet netrukus „su džiaugsmu atkalbėjęs „Te Deum raudamus“, už tai, kad Dievas jį iš paklydimo išvedęs“.1907 m. minint penktąsias vysk. Baranausko mirties metines, kun. A. Jakštas-Dambrauskas savo redaguotos „Draugijos“ straipsnyje cituoja kito jo laiško pačiam labai svarbią, juos abu jungusią mintį: „Daugybė tikrų, bet nežinomų dalykų, žadina pagarbą Dangaus gyventojų protui ir nuostabą dėl Dievo išminties. Matematiški tyrinėjimai padeda suprasti, jog už matematiškąsias tiesas daug aukštesnės yra doros tiesos ir tikėjimo paslaptys.“

1929 m. gegužės 30 d. Universiteto didžiojoje salėje prel. A. Dambrauskas-Jakštas, priėmęs matematikos garbės daktaro diplomą, skaitė paskaitą apie matematiką J. M. Vronskį (1778–1853) ir akcentavo: „Jis pasiliks didis, nes šalia giliausio mokslo, turėjo ir giliausią tikėjimą, kaip tai matyti iš to, kad jo rankraščiai dažnai yra užbaigti krikščioniška keturių raidžių A.M.D.G. emblema, kas reiškia ad majorem Dei gloriam (didesnei Dievo garbei).“

xxx

1889-ųjų birželis. Pirmąsias kunigystės metines Aleksandras Dambrauskas pasitiko Ustiužnioje. „Spraunikas“ (valdininkas) negalėjo atistebėti, kad valdžia vien tik už kvietimą Panevėžio gimnazistus melstis savoj katalikų bažnyčioj, ne cerkvėje, kunigą iš Lietuvos smarkiai nubaudė – penkeriems metams ištrėmė į Rusijos atkampų miestelį. Padėjęs parašą, kad iš Ustiužnios niekur be žinios neišvažiuos ir sužinojęs, jog kas mėnesį gaus po 6 rublius „pasibijos“ (paramos), kun. Aleksandras nepažįstamame miestelyje susirūpinęs ėmė dairytis sau įmanomos pastogės. Ir staiga girdi dailia lietuviška kalba sakant: „Tegul bus pagarbintas… „Vincas Pietaris“, – prisistatė pasisveikinęs žmogus ir maloniai pakvietė kurį vakarą pasisvečiuoti.

Ir nuo pirmos pažinties užsimezgė glaudus ryšys. Be abejo, kun. Aleksandrui širdį paglostė žinia, jog suvalkietis Pietaris, kaip ir jis, iš pradžių studijavo matematiką, tik Maskvos universitete, bet, viską gerai apsvarstęs, perėjo į Medicinos fakultetą. Čia susipažino su kraštiečiu Jonu Basanavičium: „Visą laiką glaudžiai sėbravova. Jungiąs mus ryšys daugiausia buvo lietuvystė“, – pasakojo V. Pietaris, kažin ar pastebėjęs kun. Aleksandro akių liepsneles… 1884 m. J. Basanavičiaus redaguotoje „Aušroje“ klierikas Dambrauskas debiutavo kaip poetas eilėraščiu „Giesmė prasčiokėlio, nemokančio rašyti“. Kitus kūrinėlius ,spausdintus „Aušroje“, „Apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“ „Lietuvių laikraštyje“ pasirašinėdavo prigijusiu Adomo Jakšto slapyvardžiu. Jiems, Žemaičių seminarijos klierikams ir Petrapilio dvasinės akademijos lietuviams alumnams, tarp kurių buvo ir Dambrauskas, aušrininkai buvo gyvas tautinio atgimimo pavyzdys. Todėl susitikimas su artimu Basanavičiaus draugu Pietariu čia, tremtyje, kun. Dambrauskui buvo lyg aukštai sužibusi aušrinė. Jis su malonumu klausydavo Pietario gyvų pasakojimų, kuriuos papuošdavo senoviniais, negirdėtais žodžiais. Todėl kartą naujam bičiuliui patarė viską fiksuoti plunksna: „Mokėdamas taip dailiai pasakoti, sugebėsi ir surašyti…“ Ir nuo tos susitarimo valandos prasidėjo jų literatūrinis bendradarbiavimas: kunigas perrašęs ir ištaisęs rašybą „Raugalų Raugalą“, „Spargučio žiedą“, „Vincą Zanavyką“, „Du žydu draugu“, siųsdavo „Apžvalgai“ , „Tėvynės sargui, kartais „Varpui“. Iš Lietuvos gavęs tuos leidinius, atnešdavo autoriui. Džiaugdavosi abu, kad toji laisvoji, rusų necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia jos tautinį susipratimą. Ir vėl abu braudavosi į tautos istorijos tankmę, ieškodami šaknų, tapatybės, norėdami pajusti lietuvių dvasią, charakterį. Šitaip kun. Aleksandras gydytoją Vincą Pietarį drąsino imtis istorinio romano…

Ilgais rudens vakarais leisdavosi į Pietario įvairių, net fantastinių projektų aptarinėjimą: „Kad lietuviai visai nežūtų, reikia jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egipto. Šią savo idėją Pietaris išdėjo taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo.“ Bet kur lietuvius vesti? Į Ceiloną? Ne. Madagaskaras irgi buvo atmestas. Po kiek laiko savo bičiuliui Pietaris pranešė, jog atrado Lietuvai naują žemę – Argentiną. Ten dideli neapgyvendinti plotai, klimatas panašus, javai sėjami, belieka tik geresniam pasižvalgymui delegatą lietuvį ten nusiųsti… Su atlaidžiu šypsniu prisiminęs visais atžvilgiais šviesaus žmogaus fantastinius projektus, A. Dambrauskas-Jakštas stebisi: „Mat, žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti bent išsvajotomis galimybėmis.“

Kun. Aleksandras labai žavėjosi gydytojo Vinco pasitikėjimu Dievo Apvaizda ir jo giliu teisingumo jausmu. Jo supratimu, artimo meilė reikalauja mylėti kiekvieną kitą Lietuvą, kiekvieną iš jų, kad ir nelabai gerą, branginti, todėl buvo „griežtas priešininkas visokių peštynių dėl partijų ar pasaulėžiūrų skirtumo“. „Be medicinos, visi kiti Pietario pamėgimai (literatūra, matematika, dailė) buvo drauge ir mano pamėgimai, taigi ir nenuostabu, kad linkom vienas į kitą. Šnekų niekados nepritrūkdavo. Turėdamas tokį draugą, nė nepajutau, kaip mano penkerių metų ištrėmimas pasibaigė.“

1894 m. gegužę iš tremties grįžęs kun. A. Dambrauskas kurį laiką dirbo Kaune vietinio kalėjimo kapelionu, Šv. Gertrūdos bažnyčios administratoriumi. 1898–1900 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau apie dvejus metus buvo vyskupo M. Paliulionio sekretorius. Ir visą šį laikotarpį jautė iš Ustiužnios ataidinčius jautrios širdies dūžius: „Aš pirkinėdavau naujai pasirodžiusius lenkų veikalus apie Lietuvą ir, peržiūrėjęs, siuntinėdavau Pietariui.“ O Kauną pasiekdavo V. Pietario perskaitytų veikalų komentarai, kiekvieną klaidą ar netiesą apie Lietuvą jis išgyvendavo lyg ji būtų patį asmeniškai palietusi. Tačiau bičiulystę 1902 m. rugsėjį nutraukė V. Pietario mirtis. Šeima kun. A.Dambrauskui atsiuntė jo rankraščius, tarp kurių buvo užbaigtas pirmasis lietuvių istorinis romanas „Algimantas“: „Visa, ką apie senovės nepriklausomąją Lietuvą galėjo išsvajoti nukankinta širdis, visa tai surašė supančiota Pietario ranka, ir turime tatai „Algimantą“, turime prieš akis gyvus tryliktojo šimtmečio lietuvius. Ir kas svarbiausia – jie čia pasirodo ne giriniais barbarais, bet tauta, pasiekusia gan aukšto kultūros laipsnio…“

Diskusijų su V. Pietariu lietuvių tautos pašaukimo, tautos istorinio kelio klausimais aidas pasiekė tais pačiais 1902 m., A. Dambrausko-Jakšto brošiūrą-atsišaukimą „Į jaunąją Lietuvos didikų, dvasininkų ir bajorų kartą“, kurioje energingai kvietė juos dėtis į bendrą su lietuviais darbą savo bei atgimstančios savo tėvynės Lietuvos labui. Atsakymas į tai buvo „Niekados“. Lietuvos „lenkai“ prikaišiojo lietuviams separatizmą. Tada Jakštas parašė kitą brošiūrą „Vienybė ar separatizmas“, įrodinėdamas, kad ne lietuviai yra separatistai, bet sulenkėję bajorai, nes gi jie atskilo nuo savo tautos ir nuėjo tarnauti kitai tautai. Šitą polemiką su lenkais A. Jakštas vedė vėliau savo „Draugijoje“ iki pat Pirmojo didžiojo karo.

Vienas iš svarbiausių pasisakymų tuo klausimu yra išdėstytas jo ilgokame straipsnyje „Faktai ir principai“, pažymint: „Todėl vyriausias mūsų politikos tikslas privalo būti ne kova su lenkais, rusais ar kitais svetimtaučiais, bet ramus savos kultūros kėlimas, pasigaunant Dievo duotos mums tvėrimo galės… Taip mes greičiausiai atgaivinsime savąją tautą, įvesime ją kultūrinių Europos tautų ratan ir tuo būdu tikrai palengvinsime jai išpildymą istoriškojo jos pašaukimo — tarti žmonijai savo žodį, atvaidinti ant istoriškos scenos savąją, kaipo atskiros tautos, rolę.“

xxx

„…Buvau pas Tamstą vasarą, mačiau, kaip gyveni. Laiko turi daug, galėtumei ne vieną, bet po kelis veikalus parašyti, jei tik įvestum į savo gyvenimą šiokią tokią tvarką. Tiesa, dėl dirbimo ir šįmet dirbai: rašinėjai „Vilčiai“ politiškus straipsnius, važinėjai su paskaitomis, vedei net pieno statistiką… Viena tik užmiršai, ką esi prižadėjęs Šv. Kazimiero Draugijai. Dėl ko? Negaliu įspėti…“ Tokį griežtos tonacijos laišką 1912 m. pabaigoje kun. Dambrauskas-Jakštas parašė savo artimam bičiuliui kan. Juozui Tumui-Vaižgantui. 1906 m. grįžęs į Kauną, vadovavo Šv. Kazimiero draugijai, leidusiai devynių pavadinimų laikraščius ir žurnalus: „Nedėldienio skaitymas“, „Ateitis“, „Žemdirbys“, „Garnys“, „Žvaigždė“, „Rygos garsas“, „Vienybė“, „Ganytojas“. Solidžiausia tarp tų leidinių buvo paties A. Jakšto redaguota „Draugija“, kurią kun.S. Yla apibūdino kaip „pirmąjį europinio lygio, mėnesinį žurnalą“ Lietuvoje. Tai todėl, kad redaktoriui pavyko suburti aštriausios plunksnos brolius, tarp kurių buvo ir jo bičiulis kan. J. Tumas-Vaižgantas, kuris 1913 m. sausį į gautą kun. Aleksandro laišką atsakė: „Esu, žinoma, kaltas, ką ir besakyti. Bet baudžiamas smarkiau, neg Tamsta, kunige Aleksandrai, savo publicistišku talentu sugebi tai išreikšti. Kasdieną naktį kankinuos. Aš nei per valandą neužmirštu apsiimto darbo…“

1911 m. Vaižgantas ir kun. K. Olšauskas važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, sakydami prakalbas ir rinkdami aukas Lietuvių švietimo draugijos „Saulės“ namams Kaune. Grįžęs Vaižgantas su paskaitomis apvažinėjo keliasdešimt miestelių, pasakodamas apie Ameriką ir ragindamas neemigruoti. Nors pats 1897 m., kun. A. Kaupo kalbinamas, buvo pasidavęs pagundai vykti į Ameriką, tačiau sulaikė būtent kun. A. Dambrauskas. Prisimindamas šį gyvenimo momentą, Vaižgantas rašė, jog ne vienas pažįstamas patarė Amerikoje pasiieškoti savųjų ir jiems padirbėti: „Vienas kun. Dambrauskas kitaip teatsakė. Žiūrėdamas į mano priepuolį, kaip į kovos etapą, jisai pabėgimą palaikė nešlove. Tasai, girdi, vadinas nugalėtojas, kurs paskutinis kovos lauke. Taigi reikią likti lig paskutiniosios. Aš nesiliauju kun. Aleksandrui dėkavojęs už gerą ir išmintingą patarimą.“

Žinoma, atlyžo „Draugijos“ redaktorius, nurimo ir broliškai patarė: „Carissime. Pasiteisinimai parodo, kad daugiau dirbi, negu gali. Eikvojime kūno ir dvasios jėgų reikia laikytis tam tikros ekonomijos. Atsiimu atgal savo aštresnius žodžius ir duodu Tamstai laiko iki pavasario, by tik pradėtas darbas būtų užbaigtas. Na, liki sveikas ir nepyk ant mūsų. Mes apsišarvosime kantrybe, o Tamsta stenkis suvaržyt bent kiek savo „širokoju naturu“[plačiąją prigimtį] ir nukreipti ją prie vieno darbo. Su tikra pagarba K.A.D.“

Iš tiesų literatūros darbininkas Adomas Jakštas gerbė rašytoją Vaižgantą ir žavėjosi jo talentu.

1918 m. iš Vilniaus gavęs Vaižganto „Pragiedrulių“ pirmą knygą su džiaugsmu bičiuliui pranešė: „Po Tamstos „Karo vaizdų“ mūsų literatūroj nieko gražesnio aš nesu skaitęs.“ „Draugijos“ dviejuose numeriuose parašė plačią recenziją, pripažindamas „Pragiedrulius“ gražesniais už visas eilėmis rašytas poemas. „Jei Tamstai pavyks šis veikalas taip puikiai užbaigti, kaip jis pradėta, tai juo Sveikas pasistatysi sau monumentum aere perennius.“

1920 m. Vaižgantui atvykus į Kauną, tapus Vytautinės bažnyčios rektoriumi ir universiteto lietuvių literatūros dėstytoju, draugystė su „Draugijos“ redaktoriumi įgauna daugybę mirguliuojančių spalvų. Pasak J. Ambrazevičiaus, visai kitos dvasinės galios yra išplėtotos Jakšto, kitos Vaižganto, kitaip dėl to juodu santykiauja su įvairiomis gyvenimo sritimis, su religija, su menu, su visuomene, patys su savimi. Kada Jakštas dėl tautinio veikimo dvasinės vyriausybės akyse įsigijo blogą reputaciją, kada buvo apšauktas raudonu radikalu, šovinistu, tai Vaižgantas siūlė jam parašyti maldingo turinio knygelę, kad reabilituotųsi. Tada Jakštas jam atsakė: „… O ant galo kam man ta ištikimybės garbė valdžios akyse. Ir gyventi ir numirti lygiai gerai galima su ja kaip ir be jos.“

Į lietuvių literatūrą įsiliejus keturvėjininkų srovei, susispietusiai apie trumpalaikį „Keturių vėjų“ leidinį, pradėjus pulti senuosius literatus ir užgaulioti, A. Jakštas pareiškė tvirtą nuomonę: „… tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toliau toji bjaurybė nebegalima.“ Dar stipresnė ugnis užsikūrė, kai doc. J. Tumas-Vaižgantas parašė palyginti palankią recenziją apie savo studento Salio Šemerio poezijos rinktinę „Granata krūtinėje“. V. Mykolaičio Putino redaguotame „Židinyje“ 1924 m. lapkričio 21 d. A. Jakštas rašo: „Vienas tik doc. Tumas, krikščionis katalikas, kunigas ir kanauninkas yra užsispyręs viską Šemeriui dovanoti ir, pro forma pabaręs, jį išteisinti ir apginti. Kai gerb. „Pragiedrulių“ autorius į „poezijos pranašus“ bruka mums studentėlį vaikėzą su neaiškiu moraliu veidu ir labai problematišku talentu, prieš tai laikome savo pareiga pakelti viešą ir griežtą protestą.“

O prabėgus savaitei, lapkričio 28 d., Vaižgantas gauna Jakšto laišką: „Gerbiamasai kun. Juozai, atsiprašau už susierzinime ištartus Tamstos adresu nemandagius žodžius… kritikos pareiga būti kietai, nežiūrėti asmenų ir neleisti, kad tiesa kieno nors, kad ir labai mylimo žmogaus, būtų žeidžiama. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios ir parašytas šis straipsnis.“ Vėl abu susitaikė, vėl per Rotušės aikštę potekine su taksiuku Kauku Vaižgantas skuba į Šv. Kazimiero draugiją Jakšto gatvėje, kur gyvena jo „brangus prietelius“. Vėl abu neria į kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo vandenis, kiekvienas plaukdamas savu stiliumi. Kai 1928 m. „Ryto“ redaktorius buvo pasodintas į kalėjimą, o leidėjas nubaustas 2000 litų, Jakštas kreipėsi į Vaižgantą, kad prašytų prezidento redaktorių paleisti, kad spaudai būtų duota laisvė, o atsakyti jai reikėtų prieš teismą. „Kai man Kauno gubernatoriai vienas po kito dėjo pinigines pabaudas už „Draugiją“, „Garnį“, „Vienybę“, kai Griazevas mane traukė teisman… aš tylėjau, nes baudė mane svetima, barbariška valdžia… Ne tam aš visą amžių dirbau plunksna, kad koks beraštis cenzoriukas braukytų mano straipsnius ir kvalifikuotų, kuris tinka spaudai, o kuris negalima praleisti. Ne tam mes visą amžių kovojom su rusais, kad būtume tūkstančiais litų baudžiami. Keturis kart administratyviškai rusų baustas, penktą kart teisman trauktas Tavo kolega A. Jakštas.“

Ir taip vienas kitą gerbdami ir mylėdami, toliau abudu žengė, tiesai ir tautai tarnaudami. Juodu, pasak J. Ambrazevičiaus, atrodė kaip tas Mykoliuko jaučių jungas, kuris įsirėžęs verčia velėną, o pro jų atlaužtas galvas trykšta rytmečio saulės spinduliai.