Baigiame publikacijų ciklą skirtą Monikai Gavėnaitei (1926–2025) – Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvei, partizanų ryšininkei, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolei (1959), tuo būdu paminėdami jos gimimo šimtmetį.

1947 m. baigusi Ukmergės gimnaziją dirbo Šviesos leidyklos Kaune buhalterijoje. Nuo 1958 rašomąja mašinėle spausdino kun. Aleksandro Markaičio pamokslų rinkinius, jį suėmus tardyta; su kitais rengė slaptas inteligentų ir jaunimo konferencijas. Nuo 1968 m. padėjo P. Plumpai bei P. Petroniui pogrindyje dauginti ir platinti savilaidos knygas; 1972 m. pradėjus eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai, ją daugino. 1973 m. pabaigoje jos bute buvo atlikta krata; ji keletą kartų tardyta, atleista iš darbo.

Toliau daugino ir platino pogrindžio spaudą, globojo politinius kalinius: siuntė maisto, lankydavo lageriuose. Kunigą A. Svarinską 1983 m. suėmus, kelis kartus tardyta, bute darytos kratos, grasinta kalėjimu. Nuo 1985 m. uždrausta registruoti gyvenamąją vietą Viduklėje ir kitur. 1988 m. dėl pasirašytų dokumentų, ginančių tikinčiųjų teises, LTSR prokuratūra ją oficialiai įspėjo. Apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2013). Visiems ją artimai pažinojusiems – Monikutė. KGB jai buvo suteikusi slapyvardį Hidra.

 Pateikiame monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimus apie Monikutę.

Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.

Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.

Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.

Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos.

1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo.

Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:

–    Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską – jis pasakys, ką daryti.

Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti.

Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos – kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:

–    Ko ieškote?

–    Vogtų žvėrelių kailių.

Po to ją tardė. Tardė daug kartų – pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį – „Hidra“.

Monikutė labai drąsi. Sakydavo:

–    Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.

Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių – Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.

Kai pradėjo eiti „LKB Kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti.

Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.

Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.

Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.

Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas:

„Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“

Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą…“

Viduklėje buvo tokia istorija. 1982 metais Monikutė pakvietė parapijos vaikus Užgavėnių blynų. Atėjo kokie 15 vaikų su tėvais. Valgėme, vaikai deklamavo eilėraščius, dainavo. Apie 21 valandą į kleboniją įsiveržė milicijos įgaliotinis leitenantas Butkus, Viduklės apylinkės pirmininkas E. Kringelis, kviestiniai J. Remeikis ir girtas E. Lybikis. Surašė protokolą, kad klebonijoje buvo 30 vaikų, kurie deklamavo religinius eilėraščius.

Kai mūsų svečiai skirstėsi po namus, gatvėje automobiliais važinėjo mokyklos direktorius Adomas Kuodis, partorgas Alfonsas Mockus ir tarybinio ūkio partorgas. Automobilių žibintų šviesoje jie stengėsi atpažinti vaikus, o kitą dieną direktorius A. Kuodis savo kabinete dviems milicininkams prižiūrint juos apklausinėjo reikalaudamas pasakyti, kas buvo susirinkę.

Už tą vakarą buvome nubausti: aš – 50 rublių bauda, Monikutė – 35 rubliais.

Mes gynėmės teisme, rašėme teisėjui raštus. Visus mano parašytus dokumentus teisėjas E. Jaras perdavė KGB. Jie atsidūrė mano baudžiamojoje byloje. Kita teisėja buvo jauna. Jos klausiu:

–    Už ką šeimininkę Moniką Gavėnaitę nuteisėte?

Pasirodo, buvo pateiktas kaltinimas, kad M. Gavėnaitė necenzūriniais žodžiais iškoliojo valdžios atstovus.

–    Mano šeimininkė yra vienuolė, ir jai visiškai svetimi tokie dalykai.

–    Aš negaliu kitaip pasielgti, antraip man parašys papeikimą.

Administracinė byla Nr. 51: 1982 m. vasario 20 d. A. Svarinskas klebonijoje surengė vaikų ir tėvų susirinkimą, kuriame dalyvavo 30 mokinių ir apie 15 tėvų. Susirinkimo metu vaikai vaidino religinio turinio veikalą. A. Svarinskas nubaustas 50 rublių bauda.

Kai mane suėmė trečią kartą, tardytojas E.Bičkauskas KGB kabinete tardė ses. Moniką.

Jis nutarė tardymą tęsti kitą dieną ir jos akivaizdoje skambino į KGB viešbutį sakydamas:

– Čia turiu tokią mergšę. Reiktų ją nakčiai pas jus apgyvendinti.

Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau:

– Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti – pirma tegul mirtis aplanko mane.

Kai 2011 metais sausio mėnesį susirgau, nutariau testamentu visą savo palikimą pavesti ses. Monikai. Taip pat ir butą Odminių gatvėje (10-2). Jai pasakiau, kad buto niekam nei atiduosiu, nei parduosiu, tebūna jis paminklas Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos sukūrimui. Juk šiame bute buvo svarstoma Lietuvos Nepriklausomybės vizija. Čia gyveno prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti valstybės kūrėjai.

Visą gyvenimą vadovavausi nuostata – niekam nieko neparduoti, o tik atiduoti. Taigi mano sprendimas – palikti šį butą gerų žmonių globai, kad jis būtų vieta rinktis patriotams, katalikiškų organizacijų nariams, kurie tęstų kovą už Lietuvą ir Bažnyčią.

Vėliau testamentą perrašiau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai, nes ses. Monika neturi jokio turto ir sumokėti mokesčių negali. Manau, Eucharistinio Jėzaus seserys, turbūt labiausiai pasižymėję kovoje su KGB, leidžiant „LKB Kroniką“ ir pogrindžio spaudą, įgyvendins mano valią.

2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.

Pranešimas, skaitytas 2026 m. rugsėjo 3 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Baimė ir drebėjimas: ant ko statysime Lietuvos ateitį. Šiluvos deklaraciją apmąstant“

Valančiaus 1850–1870 metais valdyta Žemaičių vyskupystė gali būti aiškinama kaip politinės istorijos reiškinys, be kurio neįmanoma suprasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukimo ir tautinės valstybės atsiradimo. Žemaičių vyskupystė buvo pirmoji balsą keliančios lietuvių tautos politinio gyvenimo forma. Valančius valdė vyskupystę, bet žvelgiant iš dabarties, tai buvo pirmasis modernios lietuvių tautos politinės savivaldos bandymas. Dabartiniais moralinių autoritetų naikinimo laikais sunku suprasti vyskupo Valančiaus fenomeną. Žodis „autoritetas“ reiškia valdžią. Tai laisvu noru eiti paskui įkvepiantį žmogų grindžiama valdžia. Demokratiniai rinkimai gali padaryti Seimo nariu, tačiau negali padaryti autoritetu.

Valančius yra pirmasis naujos tautos atstovas, pasiekęs tokias politinės karjeros aukštumas. Jis valdė didžiausią katalikišką vyskupystę Rusijoje, du kartus akis į akį kalbėjosi su Rusijos caru, bendravo su aukščiausiais pareigūnais ir pats buvo vienas iš jų. Garsiosios Valančiaus parapijų vizitacijos ir blaivybės sąjūdis turėjo kovos už politinę įtaką bruožų. Rusijos valdžios nuomone, Valančius buvęs toks įtakingas, kad galėjęs „per kelis mėnesius sukelti naują maištą“. Jis buvo ne tik vyskupas ir kultūrininkas, bet ir neeilinis politikas. Tai suprato Rusijos administracija. Įtakingas kunigaikštis Vladimiras Meščerskis laiške sosto įpėdiniui kunigaikščiui Aleksandrui Aleksandrovičiui Valančių apibūdina kaip „milžinišką protą“ ir „Makiavelių Makiavelį“, o rusų administracijos žmones, palyginęs su juo, vadina pigmėjais.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo neliko politinių Lietuvos ribų, nebuvo stiprios tautinės savimonės ir tapo neaišku, ką reiškia „Lietuva“. Valančius pirmasis apčiuopė galimas naujos Lietuvos ribas. Vyskupystė dažniausiai įdomi bažnyčios istorikams. Valančius sugebėjo bažnyčios gyvenimo faktą paversti politiniu. Nors jis pirmiausia buvo katalikų vyskupas, o ne politinis veikėjas, jo veikla verčia permąstyti Lietuvos politinę istoriją. Minėtas kunigaikštis Meščerskis neturėjo abejonių dėl Valančiaus buvimo politiku: „Volončevskio pajėgos ganėtinai gausios ir sumaniai organizuotos bei sudaro skirtingas funkcijas apimančio vieningo politinio valdymo taisyklingą derinį“. Šalia Vytauto Didžiojo modernioji lietuvių tauta turi Motiejų Didijį. To nereikia nuvalkioti, tačiau tarp moderniosios Lietuvos kūrėjų Motiejus tikrai yra Didysis.

Valančiaus valdytos Žemaičių vyskupystės kaip politinės formos aiškinimas priklauso nuo atsakymo į klausimą „kas yra politika?“ Politiškumas nenurodo privalomos gyvenimo formos. Bet kas gali būti apibūdinta kaip nepolitinių sričių vertybių supolitinimas arba nupolitinimas. Bet kuris visuomenės gyvenimo reiškinys gali įgauti arba prarasti politinę prasmę. Politika neturi nekintamos esmės. Politinių dalykų suvokimą gali keisti daugybė prasmės šaltinių – moralė, religija, papročiai, ekonomika ir net grožio suvokimas. Vyskupystė nebūtinai yra vien religinio gyvenimo administravimo forma, bet gali būti aiškinama kaip politinio gyvenimo forma. Valančiaus valdyta Žemaičių vyskupystė buvo pirma politinio gyvenimo forma, kurią modernioji lietuvių tauta apčiuopė po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Katalikų bažnyčia tautiniam sąjūdžiui davė vienintelį tada lietuviams prieinamą administracinį resursą – parapijas, sutelktą kunigiją ir pagrindinę žmonių viešų susirinkimų vietą.

Valančiaus valdytai Žemaičių vyskupystei galima taikyti interregnum sąvoką. Lietuviai šį žodį dažniausiai verčia kaip „tarpuvaldis“. Tai netikęs vertimas. Jeigu regnum reiškia karalystę, interregnum apibūdina laikotarpį tarp dviejų karalysčių. Ši feodalinių laikų sąvoka padeda suprasti Valančiaus veiklos prasmę. Vyskupas sukūrė daug lietuvių dvasinio gyvenimo interregnum. Jis stovėjo tarp kunigaikštystės ir tautinės valstybės, tarp bajorų tautos ir tauta tampančių valstiečių, tarp lenkiškai lietuviškos ir lietuviškai lietuviškos tautos, tarp beformės masės ir susipratusios tautos, tarp bajorų ir masinės demokratijos, tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, tarp teocentrizmo ir antropocentrizmo, tarp Daukanto ir „Auszros“.

Šalia Vytauto Didžiojo modernioji lietuvių tauta turi Motiejų Didijį. To nereikia nuvalkioti, tačiau tarp moderniosios Lietuvos kūrėjų Motiejus tikrai yra Didysis.

Feodalinis interregnum terminas padeda suprasti giliausią Lietuvos istorijos lūžį. Valančiaus atveju kalbama ne apie įprastinį monarchų valdymo pertrūkį, kaip tai buvo pasibaigus Jogailaičių dinastijai ar dėl Vladislovo III mažametystės. Valančius sukūrė interregnum tarp feodalinės Respublikos ir naujai besiformuojančios (kaip vėliau paaiškėjo) Lietuvos tautinės valstybės. Jis tapo moderniosios tautos regentu, o jo vadovaujama vyskupija atliko globėjų tarybos vaidmenį. Valančių galima vadinti sulaikytoju, arba katechonu, κατέχον), kuris aprašytas Antrajame laiške tesalonikiečiams (2 Tes 2,6). Jis ribojo Rusijos administracijos siekius, švelnino lenkiškai kalbančio elito pretenzijas ir neleido įsišėlti lietuvių nacionalizmui. Dvidešimt jo veiklos metų leido lietuviams įgyti buvimo bendruomene suvokimą.

Valančius sėkmingai pasinaudojo tuo, kas nuo viduramžių buvo žinoma kaip potestas spiritualis, arba dvasinė valdžia. Jo veikla nėra išskirtinis reiškinys Katalikų Bažnyčios istorijoje. Ne pirmą kartą hierarchams teko konfliktuoti su imperatoriumi. Valančiaus atvejis išskiria tik tuo, kad katalikiškas potestas spiritualis susidūrė su Rusijos caru. Kalbant apie Valančiaus interregnum, reikia pripažinti, kad lietuvių tautinis sąjūdis gimė Katalikų Bažnyčios ir Rusijos imperijos susidūrimo kontekste. Valančiui rūpėjo Respublica Christiana, o ne lietuvių tautinio sąjūdžio reikalai, kuriems jis nebuvo abejingas, bet kurie nebuvo jo pagrindinis tikslas.

Lietuvių tautinio tapatumo reikalai Valančiaus akiratyje atsidūrė kaip sudedamoji kovos už katalikybę dalis. Valančius pasipriešino Rusijos caro primestam cuius regio, eius religio. Kovai su patvaldyste jis pasitelkė protestantų naudotas priemones – liaudies švietimą gimtąja kalba, knygų leidybą ir pagarbą paprastiems kaimo žmonėms. Vokiečių teisės ir politikos filosofo Carlo Schmitto terminais, tai buvo katalikiškas complexio oppositorum. Susidūręs su iššūkiais Katalikų Bažnyčiai, Valančius sugebėjo derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Jis valdė žmones neturėdamas to, kas vadinama politine valdžia. Sielas galima valdyti be ministerijų, gubernatorių, kariuomenės, policijos (įskaitant slaptąją) ir valstybės iždo pinigų. Šio valdymo negali išmokyti geriausi pasaulio universitetai, Machiavellio „Valdovas“ ir ekspertai.

Lietuvių tautinis sąjūdis gali būti apibūdintas kaip turintis savo monarchinį, aristokratinį ir demokratinį laikotarpį. Į šio sąjūdžio monarcho vaidmenį pretenduoja Valančius. Po jo atėjo įvairiausių inteligentų elitinių, sakytume „aristokratinių“, sąjūdžių laikai, kol galiausiai įsigalėjo masinė demokratija ir žmonės masiškai įsitraukė į tautinį sąjūdį. Valančius kaip vyskupas turėjo monarchą primenančią valdžią, tačiau tai buvo tik netiesioginė valdžia, potestas indirecta. Skirtingai negu vėlesni lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjai, Valančius turėjo realią, instituciškai įformintą valdžią žmonėms, nors tai buvo tik potestas indirecta. Jis pirmasis suprato, jog pagrindinis naujos Lietuvos ginklas turi būti ne fizinė, o dvasinė jėga. Vilkas visada turi daugiau jėgos, negu jo draskomos avys, tačiau žmonės dar turi sielą. Valančiaus valdytos vyskupystės tikintieji už žmonių sukurtos valdžios matė Dievo valdžią.

Netiesioginė valdžia reikalauja prisiimti visus su jos turėjimu susijusius pavojus. Jos turėtojas susilaukia didelio žmonių palaikymo, tačiau prireikus neturi galios jų apginti. Valančiaus pečius slėgė milžiniška atsakomybė už pilietines iniciatyvas. Kuo drąsesnės darėsi jo pilietinės iniciatyvos, tuo didesnė tapdavo atsakomybė už tuos, kurių prireikus jis negalėjo apginti. Valančius turėjo tik netiesioginę, religiniu ir moraliniu autoritetu grindžiamą, valdžią, kuri dabar priskiriama sovietmečio pabaigos Sąjūdžiui ir žiniasklaidai. Jis pirmasis prisiėmė institucinę atsakomybę už naujai besikuriančios tautos likimą. Daukantas turėjo atsakyti tik už savo parašytas knygas. Valančius prisiėmė atsakomybę už visą jo pilietinių iniciatyvų mobilizuojamą Žemaičių vyskupystę. Vytautas Kavolis gerai apibūdino Daukanto ir Valančiaus nesutarimų priežastį. Jo žodžiais, „Žemaičių caras negalėjo laisvo intelektualo laikyti sau lygiu“.

Valančius suprato, kad valdyti gali ne tik imperatorius. Valstiečių pasaulio suvokimas yra politinis veiksnys. Iki Valančiaus buvo autorių, pasakiusių daug gražių žodžių apie lietuvių kalbą, tačiau tik jis susirūpinimą ja pavertė Bažnyčios rūpesčio objektu. Jis religiją, kalbą ir valstiečių tautinę savivoką sujungė į vieną veiksnį. Valančius nesitikėjo, kad kova už religiją gali baigtis nepriklausomos valstybės sukūrimu. Jis buvo realistas. Vincas Trumpa rašo: „Visas romantizmo sąjūdis buvo atsirėmęs į praeitį. Juo buvo užsikrėtęs ir Daukantas. Bet ne Valančius“. 1850 metų sociologinės apklausos nebūtų parodžiusios, kad Lietuvos valstiečiams tada reikėjo savo valstybės. Valančius be sociologinių apklausų žinojo, ko reikia Lietuvos ateičiai.

Jis nepergyveno dėl demokratijos, tačiau po jo atėję demokratai pradėjo sakyti, kad jis nutiesė kelią į demokratiją. Nieko apie demokratiją nekalbėjęs vyskupas atvėrė duris demokratinei Lietuvai. Jo kova už Katalikų Bažnyčios teises sutapo su žemiausių socialinių sluoksnių žmonių kova už pripažinimą piliečiais. Tai vienas iš tų laikotarpių, kai demokratijai būtinai reikėjo religijos. Pasinaudojus Vaižganto knygos paantrašte „Kovos dėl kultūros vaizdai“, galima sakyti, kad Valančius pradėjo kovą už pažemintųjų įtraukimą į aukštąją kultūrą. Jo iniciatyva skaityti ir rašyti išmokyti vaikai po pusės amžiaus ėmėsi valstybės statybos.

Valančius suprato, kad Abiejų Tautų Respublikoje buvo užmiršta „liaudimi“ vadinama tautos dalis. Jo nuomone, paprasti kaimo žmonės turi teisę būti piliečiais. Valančiaus kaip vyskupo uždavinys buvo apginti religijos laisvę. Tai darant paaiškėjo, kad politinės Abiejų Tautų Respublikos dalimi nebuvusi liaudis yra išskirtinės svarbos veiksnys. Katalikų Bažnyčia negalėjo savęs apginti be rūpesčio tautinės savimonės ugdymu. Tai dar vienas Valančiaus interregnum epochos paradoksas. Nacionalizmas veikė kartu su kosmopolitine Katalikų Bažnyčia. Dievo žodžio vertimas į lietuvių kalbą skatino rūpestį šia kalba šnekančiais žmonėmis.

Valančiaus interregnum padėjo ištrūkti iš dviejų imperijų – Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos. Valančius įgyvendino sunkiai įgyvendinamą tikslą. XIV a. Lietuva su Lenkijos pagalba įžengė į katalikiškų tautų šeimą. Lig šiol mažai pastebėta, kad būtent Valančiaus Žemaičių vyskupystė tapo pagrindine tarpininke, padėjusia ištrūkti iš lenkų kultūros įtakos. Tai nebuvo sąmoningas tikslas, tačiau būtent Valančiaus veikla tapo viena iš svarbių prielaidų jam pasiekti. Katalikybė veikė kaip lenkų ir lietuvių tautų politinio atsiskyrimo tarpininkė. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis vėliau tęsė savo didžiojo pirmtako pradėtą darbą. Tik šio darbo dėka tarp lietuvių ir lenkų nėra lenkus ir ukrainiečius skiriančių kraujo upių.

Valančius demokratinės visuomenės pagrindus formavo nebūdamas politinės demokratijos šalininkas. Naujos lietuvių tautos kultūrinė ir politinė mobilizacija vyko religijos pagrindu. Kavolio nuomone, Valančiaus visuomeninės iniciatyvos formavo bendrų politinių veiksmų patyrimą: „Politikos mokslų terminija kalbant, blaivybės sąjūdis Didžiosios Lietuvos lietuviams duoda pirmąjį taikingą „masių mobilizacijos modelį“. Tapdami kovos už savo tikėjimą dalyviais, Valančiaus valdytos vyskupystės gyventojai kartu stiprino savo tautinę savivoką.

Jo valdoma Žemaičių vyskupystė gali būti vadinama paskutiniu Žemaičių kunigaikštystės nuopelnu. Žemaičių vyskupystės ribos beveik atitiko senosios Žemaičių kunigaikštystės ribas. Valančius Žemaičių vyskupystės gyventojus vadino žemaičiais, o kaimyninės Vilniaus vyskupystės katalikus – lietuviais. Po jo prasidėjo Žemaitiją į šoną patraukusi kova už Lietuvą. Žemaičiai suprato, kad nauja Lietuva nebeteikia prabangos autonomijai. Tautinė valstybė turi būti vieninga. Prisiminus Kavolio mintį apie „žemaičių carą“, Valančių simboliškai galima vadinti paskutiniu Žemaičių kunigaikščiu, turėjusiu potestas indirecta. Nors oficialiai žemaičių valdovas buvo caras, jie išsaugojo dvasios nepriklausomybę.

„Palangos Juzės“ epigrafe Valančius užrašė savo garsųjį „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis“. Tai valstiečių gynėjo žodžiai, kurie leido jį minėti net sovietinių mokyklų vadovėliuose. Žmonės į politiką ateina skirtingais keliais. Valančiaus vienas keisčiausių. Jis ganė žmonių sielas. Nei vienas vėliau talentingu jautęsis lietuvių politikas neturėjo tokio pašaukimo politikai. Panašu, jog Dievo pašauktas politikas nesuka sau galvos dėl buvimo politiku. Daugumos mūsų proseneliai prieš pusantro šimto metų buvo Valančiaus ganytomis avelėmis. Tai ne mokslinis apibūdinimas, bet gerai atspindi tų laikų dvasią. Ganydamas žmonių sielas, vyskupas padėjo pagrindus politinei lietuvių tautos nepriklausomybei.

Kauno arkivyskupijos muziejus (M. Valančiaus g, 6, Kaunas), minėdamas vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo 225-ąsias metines, 2026 m. rugsėjo 17 d. (ketvirtadienį), 19 val. atidaro parodą „Motiejus wiskupas Kauni“. Joje pristatoma viena ryškiausių XIX amžiaus Lietuvos asmenybių – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kurio pastoracinė, švietėjiška, kultūrinė ir visuomeninė veikla reikšmingai prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės stiprėjimo.

Parodoje lankytojai kviečiami pažvelgti į vyskupo gyvenimą ir veiklą Kaune, Vyskupo namuose (dab. M. Valančiaus g. 6), jo kasdienybę, kūrybą, aplinką ir ryšį su žmonėmis. Ekspozicijoje pristatomas Žemaičių vyskupijos žemėlapis, kuriame atsispindi vyskupo organizuotas knygnešystės sąjūdis ir pažymėtos daugiau kaip penkiasdešimt jo vyskupavimo metu pastatytų bei vyskupo šventintų bažnyčių.

Ypatingą vietą parodoje užima Valančių giminės portretai. Lankytojai pirmą kartą gali išvysti šiuos šeimos narių atvaizdus ir juose ieškoti giminei būdingų bruožų. Tai leidžia į vyskupą pažvelgti ne tik kaip į istorinę asmenybę, bet ir kaip į žmogų, kilusį iš konkrečios šeimos ir aplinkos.

Vyskupas, kurio žodis tapo veiklos įrankiu

Motiejaus Valančiaus gyvenimas Kaune išsiskyrė intensyvia pastoracine, švietėjiška ir kūrybine veikla. Grožinė ir teologinė kūryba, rūpestis žmonių švietimu bei lietuviško žodžio sklaida tapo neatsiejama jo ganytojiškos misijos dalimi. Švietėjišką veiklą Valančius suvokė kaip sielovadinės meilės ir rūpesčio Lietuvos žmonėmis išraišką.

Ypač sudėtingomis sąlygomis teko rūpintis lietuviškos spaudos leidyba ir jos sklaida. Slapta organizuoti lietuviškų knygų leidybą už Lietuvos ribų buvo didžiulis iššūkis, tačiau stipria valia ir sumanumu pasižymėjęs vyskupas M. Valančius su juo susidorojo. Tam reikėjo gebėjimo sutelkti žmones, įkvėpti juos idėja, suteikti drąsos ir skirti asmeninių lėšų.

Už veiklą, nesuderinamą su okupacine carine valdžia, vyskupas buvo baudžiamas tūkstančių rublių baudomis, jam ne kartą grasinta tremtimi. Nepaisant spaudimo, Valančius išsaugojo tiesią ir tvirtą laikyseną. Ši jo savybė įkvepia ir šiandien.

Asmeniniai daiktai ir kasdienybės ženklai

Parodoje eksponuojami autentiški su vyskupo gyvenimu ir veikla susiję objektai: vyskupo sostas, ganytojo žiedas, elenchai – jam priklausę liturginiai kalendoriai, kuriuose esama Valančiaus ranka pasižymėtų svarbių datų, tarp jų ir motinos mirties laikas.

Šalia XIX a. II pusės vyskupo Valančiaus leidinių eksponuojama ir pati storiausia „vizitinė kortelė“. Vyskupas, prisistatydamas svarbiems asmenims Peterburge ir kitur, dovanodavo žemaičių tarme 1848 m. išleistą knygą „Žemaičių vyskupystė“.

Parodoje taip pat primenama Valančiaus literatūrinė kūryba. „Palangos Juzė“ ir „Vaikų knygelės“, sukurtos Kauno katedros pašonėje, tapo reikšminga lietuvių vaikų literatūros istorijos dalimi. M. Valančius gerai suprato spausdinto žodžio galią ir didaktinę įdomios, patrauklios istorijos reikšmę.

Valančius ir augantis Kaunas

M. Valančiaus perkėlimas į Kauną 1864 m. buvo svarbus ne tik Bažnyčios, bet ir paties miesto gyvenimui. Tuometinis gubernijos miestas ėmė sparčiai augti, o į Kauno katedrą gausiai plūdo žmonės iš visos Lietuvos, atvykstantys priimti Sutvirtinimo sakramento.

Vyskupo dienoraštyje užrašyti sutvirtinamųjų skaičiai įspūdingi – nuo 350 iki 1 870 žmonių per dieną. Darbo dienomis susirinkdavo mažesnės minios, o sekmadieniais į Kauną plūsdavo tūkstančiai žmonių. Dėl tokio masto pastoracinės veiklos vyskupui teko aiškintis civilinei valdžiai.

Parodoje lankytojai gali išvysti ir paskutinę vyskupo Motiejaus Valančiaus dovaną Kauno katedrai – šv. Mišių taurę, kuri 1875 m. buvo pagaminta Rygoje iš jo pastoralo – ganytojo lazdos, jau po jo mirties.

Tikėjimo ženklai ir bažnyčių šventinimas

Atskira parodos tema – mensos portatilis iš Rumšiškių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios. Tai altoriuje dedama marmuro plokštė su krikščionių šventųjų kankinių relikvijomis. Tokie relikvijų kaulų gabalėliai buvo dovanojami naujoms bažnyčioms ir naudojami šventinant jų altorius.

Pats vyskupas yra rašęs, kad relikvijas „trupino“, idant jų užtektų visoms naujai statomoms bažnyčioms. Šis objektas atskleidžia ne tik liturginę praktiką, bet ir konkretų Valančiaus rūpinimąsi naujų parapijų ir bažnyčių gyvenimu.

Vyskupo aplinka ir atvaizdai

Parodoje eksponuojamas Kauno arkivyskupijos rinkiniuose saugomas XIX a. nežinomo dailininko nutapytas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus portretas. Dar vienas išskirtinis kūrinys – tai vyskupo Motiejaus Valančiaus namus puošęs įspūdingo dydžio P. Černyševskio paveikslas „Palaimintasis Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis“, nutapytas 1794 m.

Šie kūriniai leidžia pažvelgti į Valančiaus aplinką ir jo santykį su Žemaičių vyskupijos istorine atmintimi. Kartu jie papildo parodos pasakojimą apie asmenybę, kurios veikla apėmė ne tik kasdienę ganytojo tarnystę, bet ir platesnį kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą.

Paroda „Motiejus Wiskupas Kauni“ kviečia iš naujo pažvelgti į Motiejų Valančių – ne tik kaip į XIX amžiaus Žemaičių vyskupą, rašytoją ir švietėją, bet ir kaip į žmogų, savo laikyseną, žodį ir veiklą pavertusį atsaku į sudėtingos epochos iššūkius.

Parodos rėmėjai: Kauno arkivyskupija, LR Kultūros ministerija.

Partneriai: Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Kretingos muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Kauno apskrities Ąžuolyno biblioteka, Kauno technologijos universiteto biblioteka, Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto valdyba, Paulius Vaniuchinas.

Kuratorės: doc. dr. Rima Valinčiūtė-Varnė, dr. Roma Zajančkauskienė
Dizainerė: Gabrielė Aleksė
Ekspoziciniai baldai ir apšvietimas: Andrius Kairiūkštis

Kauno arkivyskupijos muziejaus pranešimas

Dėl daugiau informacijos:

Roma Zajančkauskienė
Tel. +370 618 53 429

Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, minėdama kunigo Adomo Milėriaus 105-ąsias gimimo ir 45-ąsias mirties metines, pasidalijo kraštotyrininko Povilo Griguolos straipsnio ištrauka. Penkerius metus Plungės parapijai vadovavęs dvasininkas plungiškių atmintyje išliko kaip veiklus, nesavanaudiškas ir žmonėms atsidavęs kunigas.

Kun. A. Milėrius gimė 1921 m. 1976-aisiais keletą mėnesių tarnavęs Šilutės klebonu, tų pačių metų rudenį buvo paskirtas į Plungę. Čia jis rado apleistą bažnyčią ir šventorių, todėl netrukus ėmėsi didelių tvarkymo darbų.

„Kad moterys neprisemtų batelių, remontuosim šventorių“, – per pirmąjį savo pamokslą Plungėje sakė klebonas.

Nors sunkiai sirgo, kunigas daug ir intensyviai dirbo. Jis sutvarkė bažnyčios šventorių, įrengė centrinį šildymą, perdažė altorius, šventųjų skulptūras ir klaupkas, išpuošė bažnyčios vidų. Pats dažė ir bažnyčios bokštus.

A. Milėrius garsėjo optimizmu bei humoro jausmu ir stengdavosi neparodyti savo negalavimų. Pasakojama, kad prie bažnyčios darbiniais drabužiais besidarbuojančio kunigo žmonės kartais neatpažindavo ir klausdavo, kur rasti kleboną. Jis atsakydavo: „Ateikit vakare į bažnyčią, pamatysit mane kitokį.“

Rūpinosi paveldu ir žmonėmis

Kun. A. Milėrius pirmasis Plungės parapijoje pradėjo gelbėti nykstančius kryžius bei koplytėles ir skleisti blaivybės idėjas. Jis tikintiesiems primindavo, kad senosiose kapinėse griūva koplytėlės ir kryžiai, nors ten palaidoti jų protėviai bei tėvai.

Rūpintis kapinėmis dvasininkas buvo įpratęs nuo pirmųjų kunigystės metų Telšiuose. Subūręs jaunimą, kartu su juo tvarkė ir puošė Telšių kapines, o dirbantiesiems pats gamindavo valgį.

Klebonas skatino žmones neapsiriboti vien malda bažnyčioje, bet pastebėti ir stokojančius artimuosius. Per pamokslus jis ragindavo moteris per ilgai neužsibūti šventovėje ir pasidomėti, ar kam nereikia atnešti vandens, malkų arba duonos.

Visą gyvenimą itin veiklus kunigas dažnai kartodavo: „Bėgam, bėgam, lekiam, lekiam.“ Kartu su Jurgiu Valančiumi jis rinko istorinę medžiagą apie Plungę ir finansavo kraštotyrinius tyrimus.

Gydytojams raginant mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis, A. Milėrius atsakydavo: „Gulėsi ar dirbsi – vis tiek mirsi, o ką padarysi gero – paliks žmonėms.“

Į laidotuves susirinko tūkstančiai žmonių

A. Milėrius eidavo tarnauti į labiausiai apleistas parapijas, jas sutvarkydavo ir vykdavo kitur. Sutvarkęs Plungės parapiją jis ketino persikelti į Žemaičių Kalvariją, tačiau šių planų įgyvendinti nespėjo.

Sunki liga kunigo gyvybę nutraukė 1981 m. spalio 17 dieną. Į jo laidotuves Plungėje atvyko kunigai ir tikintieji iš visos Lietuvos. Skaičiuota, kad dvasininką į paskutinę kelionę lydėjo apie 16 tūkst. žmonių. Kun. A. Milėrius palaidotas Plungės kapinėse.

„Jo gyvenimo šviesa ilgai neges Plungėje, Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje“, – rašyta kunigo nekrologe.

Seseriai Monikai Gavėnaitei sukanka šimtas metų. Prieš kiek daugiau nei metus ji iškeliavo į Amžinybę, palikdama gyvenimo liudijimą, kuris stebina savo vientisumu. Retai tenka sutikti žmogų, kurio žodžiai taip tiksliai sutaptų su darbais, o įsitikinimai nebūtų vien gražios deklaracijos. Monikutė buvo būtent tokia.

Rašau ne oficialiai, o taip, kaip ją visi vadino gyvenime – Monikutė. Taip į ją kreipdavosi maži vaikai, senukai, kunigai, vyskupai ir jos bendražygiai. Ji turėjo vienuolinį Jonės vardą, tačiau mažybinis Monikutės vardas jai tiko labiausiai. Gal dėl jos smulkaus sudėjimo, gal dėl ypatingo paprastumo ir šilumos, kurią pajusdavo kiekvienas ją sutikęs.

Kol žmogus gyvas, vengiame kalbėti apie jo šventumą. Nežinome, kaip jis pasielgs rytoj ar paskutinę savo gyvenimo dieną. Tačiau šiandien, minėdami sesers Monikos šimtąsias gimimo metines, drąsiai galime pasakyti: daugelis ją pažinojusių žmonių joje matė šventumo ženklus. Ne todėl, kad ji būtų dariusi nepaprastus stebuklus, o todėl, kad kasdien gyveno taip, kaip tikėjo.

Monika Gavėnaitė gimė 1926 metų rugsėjo 3 dieną Jakutiškių kaime netoli Ukmergės, tikinčioje ir patriotiškoje šeimoje. Dar vaikystėje iš tėvų perėmė meilę Dievui ir Tėvynei. Besimokydama Ukmergėje įsitraukė į ateitininkų veiklą, o pokario metais tapo partizanų ryšininke. Vėliau pasirinko pašvęstąjį gyvenimą ir visą likusį amžių liko ištikima vienuoliniam pašaukimui.

Kartą jos klausiau, ar niekada nesigailėjo labai jauna pasirinkusi vienuolystę. Monikutė nė akimirkai nesusimąstė. Atsakė, kad per visą gyvenimą nė karto nebuvo suabejojusi Dievo kvietimu. Tiesa, jau perkopusi devyniasdešimtmetį kartais pridurdavo, jog šiandieniniai vienuolynai tapę pernelyg patogūs ir sumaterialėję, tad jei reikėtų rinktis iš naujo, dar gerai pagalvotų. Šiuose žodžiuose nebuvo priekaišto kitiems. Jie tik atskleidė, kaip ji pati suprato pašaukimą: kaip visišką atsidavimą Dievui.

Materialūs dalykai jos gyvenime reiškė labai mažai. Prisimenu vaizdą iš Adakavo laikų, kai dėl sovietų valdžios persekiojimo niekur Lietuvoje nepavyko oficialiai registruoti jos gyvenamosios vietos. Žiemą, prieš eidama į bažnyčią, ji į savo nudėvėtus batelius įsikišo keliskart sulankstytą laikraštį. Paduose buvo skylės, todėl laikraštis saugojo nuo sniego ir drėgmės. Bet jai tai neatrodė problema. Tik nusišypsojo ir išėjo. Mano tėtis šį vaizdą prisimindavo iki gyvenimo pabaigos. Pasakodavo su grauduliu, nes jam tai buvo ne skurdo, o nepaprasto laisvumo nuo daiktų ženklas.

Prisimenu, kaip po Svarinsko suėmimo Viduklėje važiavome kartu su Monikute pas buvusius klebono bendražygius kunigus ir visiems jiems vežėme dovanų – paveikslus ir visa kitą, ką pats Svarinskas buvo gavęs iš kitų kaip dovanas, visa tai po jo suėmimo Monikutė išdalijo parapijoms, bažnyčioms… O mums, vaikams, kurie dalyvaudavome procesijose taip pat atiteko po kokį nors daiktą, kaip suimto klebono prisiminimą. Man atiteko puodelis su lėkštute iš servizo… Gaila, kad neišsaugojau…

Taip ji gyveno visą gyvenimą. Dėvėjo tai, ką gaudavo, nesivaikė patogumų, nieko nekaupė. Net paskutiniais gyvenimo metais visas savo išlaidas kruopščiai žymėdavosi mažame sąsiuvinyje. Vis dėlto taupė ne sau. Jeigu kam nors ko nors reikėdavo, atiduodavo nedvejodama. Su pinigais ji elgdavosi labai tvarkingai, vesdavo sąsiuvinį, kuriame fiksuodavo visas išlaidas. Esu mačiusi tą jos „buhalterinį sąsiuvinį“ ir įrašus, kuriuose matėsi kokią dalį pensijos ji atiduoda vienuolyno reikmėms, kiek pinigų kas mėnesį aukoja šv. Mišioms, nes už savo mirusius artimuosius ir kitomis intencijomis užsakydavo ne vienerias Mišias per mėnesį ir kokią dalį skirdavo maistui, ar kokiam monsinjoro pradėtam darbui tęsti… Taigi pragyvenimui sumos svyruodavo po keliasdešimt eurų, kai kada vos perlipdavo dvi dešimtis…

Gerai žinoma istorija apie monsinjoro Alfonso Svarinsko megztinį. Monsinjorui gulint ligoninėje, Monikutė jį padovanojo sušalusiam ir stokojančiam žmogui. Sugrįžęs šeimininkas megztinio neberado. Monikutės paaiškinimas buvo paprastas: tam žmogui jo reikėjo labiau.

Panašiai buvo ir su maistu. Tris dienas per savaitę ji pasninkaudavo valgydama tik duoną ir gerdama vandenį. Kitomis dienomis jos valgis irgi būdavo labai kuklus. Tačiau niekada nemačiau jos dėl to nusiminusios ar besigiriančios savo pasiaukojimu. Ji buvo vienas linksmiausių ir šviesiausių mano sutiktų žmonių. Atrodė, kad Evangelijos žodžius apie pasninką ji buvo priėmusi tiesiogine prasme.

Visa jos gyvenimo ašis buvo Dievas. Ji mėgdavo kartoti: „Jei Dievas pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietą.“ Šie žodžiai nebuvo tik graži frazė. Ji keldavosi labai anksti, dar prieš septintos valandos Mišias spėdavo sukalbėti brevijorių ir kitas maldas. Dieną eidavo į adoraciją, vakare vėl dalyvaudavo Mišiose. Rožinis beveik visada buvo jos rankose. Eidama, važiuodama autobusu ar laukdama stotelėje ji kalbėdavo rožinį. O namuose dažniausiai melsdavosi atsiklaupusi prieš kryžių. Kartais net užsnūsdavo suklupusi prie savo siaurutės lovytės.

Tikėjimas ją vedė ir tada, kai už jį reikėjo mokėti kainą. Sovietmečiu ji tapo viena aktyviausių pogrindinės Bažnyčios bendradarbių. Daugino ir platino draudžiamą religinę literatūrą, padėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, rinko informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą, rinko parašus po protestais, rengė dokumentus. KGB ją sekė, tardė, atleisdavo iš darbų, tačiau palaužti nepajėgė.

Viešai pasakojama istorija, kaip sovietų pareigūnai bandė sulaikyti vieną seserį ir įsodinti ją į milicijos automobilį. Smulkutė Monikutė stojo tarp pareigūnų ir vežamos sesers, rankomis bandydama ją užstoti. Vaizdas, kaip menkutė vienuolė mėgina pasipriešinti keliems uniformuotiems vyrams, atrodė beveik komiškai. Vėliau apie tai buvo pasakojama su šypsena, tačiau ši istorija puikiai parodo jos būdą. Monikutė neturėjo fizinės jėgos ar valdžios. Ji tiesiog niekada nepasitraukdavo, kai reikėdavo ginti žmogų.

Patriotizmas jos gyvenime taip pat nebuvo deklaracija. Būdama jauna mergina ji palaikė ryšius su partizanais, nešė jiems maistą ir žinias. Vėliau lankė politinius kalinius, siuntė jiems laiškus ir siuntinius, rūpinosi jų šeimomis. Ne vienas ją vadino Kalinių Motina. Ji rasdavo laiko parašyti laišką, aplankyti, paguosti, atvežti reikalingų daiktų. Taip ji suprato meilę Lietuvai: ne kalbomis, o tarnyste žmonėms.

Monikutė neturėjo fizinės jėgos ar valdžios. Ji tiesiog niekada nepasitraukdavo, kai reikėdavo ginti žmogų.

Mano prisiminimuose Monikutė neatsiejama nuo monsinjoro Alfonso Svarinsko. Su jais susipažinau 1976 metais, kai monsinjoras buvo paskirtas Viduklės klebonu. Monikutė atvyko kartu ir oficialiai buvo vadinama šeimininke. Tačiau iš tikrųjų ji buvo daug daugiau.

Ją parapijiečiai ar atvykę vadinimo šeimininkute, bet ji nebuvo vien sriuba besirūpinanti seselė. Ji klebonui padėdavo visuose reikaluose – buvo pagalbininkė parapijos ūkiniuose reikaluose, kasdien valgį gaminanti keliolikai žmonių, nes klebonas už stalo vienas nesėsdavo, pasikviesdavo meistrus atstatinėjusius bažnyčią, bažnyčios tarnus, ar šiaip mišių užsiprašyti atėjusius parapijiečius. Būdavo svečių, kurie po kelis mėnesius apsistodavo klebonijoje, tai ir politinių kalinių vaikai čia atostogas leisdavo, ir vienuolės procesijos drabužius siūdavo, būdavo ir tokių, kurie naktį kelioms valandoms užsukdavo, dažniausiai tai slapčia dėl kokių nors pogrindžio reikalų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto rengiamų dokumentų derinimo, parašų rinkimo ar kt. Monikutė buvo ta, kuri ne tik kiekvienu pasirūpindavo, bet jai dar ir pavojingų užduočių atlikti tekdavo, tai slaptus dokumentus, tai naujai pasirodžiusius LKB Kronikos numerius kažkam nuvežti, perduoti. Monsinjoras ne kartą vėliau yra pasakojęs, kad jis Monikute visiškai pasitikėjo, kad be jos nebūtų išsivertęs nei parapijoje dirbdamas, nei pogrindine veikla užsiimdamas.

Tas pats tęsėsi ir monsinjorui sugrįžus iš lagerio ir apsigyvenus Kaune, vėliau Vilniuje. Monsinjoras iš miesto dažnai grįždavo ne vienas. Durys atsiverdavo, o kartu su juo į vidų užeidavo dar keli ar keliolika žmonių pietų. Jokio perspėjimo iš anksto. Monikutei tekdavo per kelias minutes „padidinti“ puodą sriubos, surasti papildomų lėkščių, padengti stalą ir visus priimti taip, lyg jų būtų laukusi nuo pat ryto.

Monsinjoro namų durys buvo atviros visiems – draugams, pažįstamiems, bičiulių pažįstamiems, klajūnams, benamiams, žmonėms, atsidūrusiems gyvenimo kryžkelėje. O Monikutei tekdavo kiekvieną priimti, surasti vietą nakvynei, pamaitinti, pasirūpinti patalyne. Ji neskirstė žmonių pagal turtą, išsilavinimą, pareigas ar politines pažiūras. Kiekvieną priimdavo vienodai. Kiekviename matė žmogų.

Šiandien, kai tiek kalbama apie meilę sau, perdegimą ir kt, prisimenu Monikutę kaip žmogų, kuris niekada negalvojo apie save. Ji nežinojo kas yra atostogos, laisvadieniai, kas yra poilsio kelionės į užsienį ar Lietuvos pajūrį. Kas yra perdegimas ji tikrai nežinojo, nes tik devyniasdešimt dviejų būdama man prasitarė, kad dabar ji supranta ką reiškia žodis pavargti, kad tai būsena, kai norisi atsisėsti… Iki tol ji girdėdavo tą žodį ir nedrįsdavo kitų paklausti, ką jis reiškia, kad neįskaudint, nesumenkint.

Minėdami sesers Monikos Gavėnaitės šimtmetį, prisimename vienuolę, ateitininkę, partizanų ryšininkę, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbę, politinių kalinių globėją, monsinjoro Alfonso Svarinsko artimiausią bendražygę. Tačiau visi šie apibūdinimai pasako ne viską.

Pirmiausia prisimename žmogų, kuris be išlygų atidavė save Dievui, Tėvynei ir žmogui. Žmogų, kurio tikėjimas virto drąsa, kurio meilė Lietuvai virto tarnyste, o kasdienybė tapo tylia šventumo mokykla visiems, kuriems teko laimė ją pažinti.

Istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė gimė Rokiškio apskrities Galvydžių kaimo valstiečių šeimoje, iki sovietų nacionalizacijos valdžiusioje 50 ha žemės. 1944 m. suėmus ir ištrėmus tėvą, vieną iš partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių, ir nuteistą 15 metų kalėti, motina pradėjo slapstytis nuo tremties.

Kadangi Aldona gimė praėjus pusmečiui po partizanų suėmimo, pirmąsyk tėvelį pamatė vienuolikmetė. Nuo 1948-ųjų augo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas motinos seserį, kan. Nikodemo Kasperiūno šeimininkę Viktoriją Žiogūnaitę. Skapiškyje Aldona žengė ir pirmuosius žingsnius į mokslą. Paauglę Aldoną traukė muzika. Todėl mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, pasirinkusi kanklininkės specialybę. Nuo 1964-ųjų mokytojavo Vilkaviškio, Pakruojo, Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokyklose ir neakivaizdžiai studijavo istoriją universitete. Studijas su pagyrimu (tai pirmas raudonas diplomas Istorijos fakultete) baigė 1974 m. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių pedagoginės veiklos jai buvo suteiktos istorijos mokytojo metodininko (1994) ir istorijos mokytojo eksperto kvalifikacijos (1999).

Nuo 1975 m. prasidėjo A. Vasiliauskienės pedagoginė ir mokslinė veikla universitetuose. Dirbo Vilniaus (1975–2004) universiteto Istorijos fakultete vyresniąja darbuotoja, vėliau – pagrindine moksline darbuotoja Religijų tyrimų centre, dėstytojavo Šiaulių (2004–2010) ir Lvovo nacionaliniame Ivano Franko (2006–2008) universitetuose, skaitė specialųjį kursą Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų teologijos katedros magistrams. 1990–2015 metais Aldona Vasiliauskienė buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (įsteigta 1922 m., veikė iki 1940 m. Lietuvoje, 1956–1992 m. užsienyje, 1990 m. atkurta Lietuvoje) narė ir metraštininkė.

Pirmojoje po studijų darbovietėje, t. y. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Aldonai buvo pasiūlyta rengti spaudai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodekso Pirmojo Lietuvos Statuto, įsigaliojusio 1529 m., knygas. Kaip žinome, jau XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą, dalį dabartinės Baltarusijos, o nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – ne tik visą Lietuvą ir Baltarusiją, bet ir dabartinės Ukrainos, dabartinės Rusijos ir dabartinės Lenkijos didžiąsias dalis. DLK – didžiausia XV a. Europos daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius. Darbas su DLK dokumentais reikalavo ir papildomų žinių, gebėjimų, ir įžvalgumo.

Įgijusi senovės dokumentų analizės patirties, Aldona Vasiliauskienė nusprendė gilintis į Antrąjį Lietuvos Statutą (ALS) ir ta tema rašyti disertaciją. Ieškodama jai medžiagos, nuo 1985-ųjų, profesoriaus Stanislovo Lazutkos skatinama ir drąsinama, pradėjo važinėti į Ukrainą. Darbavosi Lvovo, Kijevo, Lucko, Kameneco-Podolsko, Odesos ir kitų miestų bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Dabartinio Sankt Peterburgo, Maskvos, Lenkijos, Ukrainos archyvuose ieškojo Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos dalies. Rasta 40, bet dauguma jų rašyta lenkiškai ar lotyniškai, tik 8 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine kalba, t. y. kirilica. Tuos 8 nuorašus Aldona Vasiliauskienė tyrinėjo ir aprašė daktaro disertacijoje „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“, apgintoje 1990 m. Vilniaus universitete.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės tyrinėjimų kelią bažnyčių istorijos vaga pasuko susitikimas su į Lietuvą iš Romos 1991 m. atvykusiu kunigu Antanu Liuima SJ (1910–1942–2000) – Lietuvos katalikų teologu, jėzuitu, teologijos daktaru, pirmuoju lietuviu profesoriumi Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Jam prašant, Istorijos fakulteto pritarimu dr. Aldona Vasiliauskienė sutiko tyrinėti katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį ir jo asmenybes. Lemtingą prasmę įgavo svečio mintys: „Šiandien svarbu imtis katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos tyrinėjimo; tų darbų, kurių niekaip negalima atidėlioti, kol dar yra gyvi tų įvykių dalyviai ir liudininkai“ („Mokslo Lietuva“, 2006 02 9–22). Apie šį posūkį dr. Aldona Vasiliauskienė taip kalbėjo: „Katalikiška tematika teikė ir tebeteikia daug džiaugsmo: tai tarsi grįžimas į šviesią vaikystę, kur augau apsupta kunigų dėmesio, meilės, reiklumo, ugdoma įstabios kan. Nikodemo Kasperiūno pedagogikos. Šis darbas – tai savotiška duoklė, širdies padėka vaikystei ir išlikęs vaikiškas žvilgsnis į kunigus, surandant juose daug gėrio.“ (Irma Stadalnykaitė, Aldona Vasiliauskienė: nuo Skapiškio iki Lietuvos Statuto ir bazilijonų, Voruta, 2020 07 24).

Nuo 1992-ųjų A. Vasiliauskienė tapo pirmąja intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja Lietuvoje, ypač Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Jos iniciatyva akademijoje buvo sukurta Istorijos mokslų sekcija, kuriai vadovavo 1992–2007 metais.

Kanadoje leidžiamuose „Tėviškės žiburiuose“ (1997 04 22) rašyta: „Jos neišsenkamos energijos ir darbštumo dėka visuomenė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Taujėnuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Veiveriuose, Alytuje, Telšiuose, Plungėje, Varniuose, Joniškėlyje bei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galėjo išgirsti mokslininkų, pedagogų, teologų pranešimus apie iškilias mūsų tautos asmenybes – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Edvardą Turauską, Stasį Bačkį, Antaną Liuimą, Juozą Prunskį, Paulių Rabikauską, Pranę Dundulienę, Antanę Kučinskaitę.“

Katalikiškos tematikos pranešimus Aldona Vasiliauskienė skaitė Lietuvoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Ukrainoje (Černivicų, Donecko, Drohovičių, Lvovo, Odesos, Lucko, Kijevo ir kt.) tarptautinėse mokslinėse-praktinėse konferencijose. Pasak Kazimiero Valiaus („Gimtinė“, 2005 09 1–30), „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje, nes, anot Popiežiaus Jono Pauliaus II, tikėjimas turi būti skelbiamas nacionaliniame kontekste“.

Aldonos Vasiliauskienės iniciatyva įamžintas prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės (Umiastauskaitės), prelato Alfonso Lipniūno ir kitų asmenybių atminimas. 1980 m. publikavo „Pranė Dundulienė: bibliografija”, 1984 m. – „Stanislovas Lazutka: bibliografija”, 1992 m. – jubiliejinį informacinį leidinį „Lietuvių katalikų mokslo akademija” . Pirmosios jos rašytos knygos apie asmenybes: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001)… Aldonos Vasiliauskienės pastangų dėka 2000 m. gegužės 7 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Pranas Dovydaitis (1886–1942) popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Bažnyčios kankiniu. Būtina pridurti, kad 1994–2006 metais daug nuveikė įamžinant lietuvių ir šveicarų mokslininko, literatūros istoriko ir pedagogo, publicisto, Lietuvos telegramų agentūros steigėjo ir pirmojo vadovo prof. Juozo Ereto (1896–1984) vardą Lietuvoje (1994–2006) ir Šveicarijoje (Bazelyje, 2010), kad talkino įkuriant Lietuvos – Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą ir kad 2012 m. Friburge išrinkta viceprezidente.

Aldona pirmiausia prisimenama kaip iškili tautos istorijos asmenybė, sugebėjusi prikelti iš praeities užmirštus politikus, dvasininkus, ypač kankinį Mečislovą Reinį ir kitus, įamžindama juos istorijoje. Kaip a. a. Aldonos laidotuvių metu sakė Krekenavos bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas, ji „viena pirmųjų ar net vienintelė sugebėjo patekti į Vladimiro centrinio kalėjimo istorinį archyvą Rusijoje, kur buvo kalinamas ir nukankintas arkivyskupas Mečislovas Reinys“. Jos pastangomis Vilniaus Arkivyskupo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Mečislovo Reinio vardas buvo įamžintas jo tremties, kankinystės ir mirties mieste – Vladimire (2012 m.), taip pat ir Lietuvoje… Skapiškyje savo sodyboje dr. A. Vasiliauskienė įkūrė arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo kambarį, sukaupė ukrainistikos knygų kolekciją. 2012 m. Ukrainos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka čia atidarė nuolatinę parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“. 2007 m. kieme pastatytas koplytstulpis arkivyskupui M. Reiniui tapo savotiška ukrainiečius ir lietuvius siejančia grandimi, pratęsiančia amžių tėkmėje susiformavusias gilias kultūrinio bendradarbiavimo tradicijas. Būtina pridurti, kad Skapiškio sodybą įsigijo 2006 m. laimėjusi pirmąją vietą Čikagoje organizuotame „Lietuvių balso“ konkurse, kuriam pateikė monografijos rankraštį apie M. Reinį. Prieš tai (2000 m.) buvo laimėjusi „Lietuvių balso“ konkurso antrąją premiją. Apie tai ji yra pasakojusi: „Jaučiau, kad konkursą laimėsiu, bet pirmosios premijos (1000 dolerių) nesitikėjau. Už tuos pinigus (dar truputį prisidūrusi) nusipirkau sodybą savo vaikystės miestelyje Skapiškyje. Taigi, ją man padovanojo arkivyskupas M. Reinys. Dėkodama Arkivyskupui, jo garbei 2007 m. pastačiau pirmąjį Lietuvoje Koplytstulpį (tautodailininkas Antanas Ruškys), kuriame įrašyta „Arkivyskupe Mečislovai Reiny, laimink mus visus!“ Turiu būti Jam dėkinga už įvairią globą ir kartu – kuo plačiau skleisti apie Jį žinią tikintiesiems.“

***

Aldona Vasiliauskienė buvo viena iš Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų bei pirmoji jos prezidentė (2000–2008 m.). Nuo 2001-ųjų užsiėmė ukrainistikos studijomis – plačiai tyrė istorinius ir kultūrinius ryšius tarp lietuvių ir ukrainiečių. Be to, kaip Lvovo Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, skaitė specialų kursą, buvo to universiteto bibliotekos mokslinio leidinio „Knygotyra ir informacinės technologijos” redakcinės kolegijos narė. 2005 m. jos iniciatyva pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių ir Lvovo nacionalinio I. Franko universitetų.

Kadangi visi trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) buvo reikšmingi ne tik LDK, bet ir visai Europai, Ukrainos istorikai pasiūlė lietuvei mokslininkei parengti iki XIX a. vidurio Ukrainai buvusio svarbaus Antrojo Lietuvos Statuto nuorašams kirilica skirtą monografiją. Ją ukrainiečių kalba 2004 m. išleido Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, organizavęs teksto vertimą ir finansavęs leidybą. Aldonos Vasiliauskienės monografija buvo pristatyta Lvovo nacionaliniame Ivano Franko ir Lucko universitetuose, vienuoliams bazilijonams, Ukrainos ambasadoje Vilniuje, Šiaulių universitete, kur tuo metu ji ėjo vyr. mokslininkės pareigas. Tai pirmoji knyga, skirta tik kirilica rašytų Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų kalbinei grupei tirti chronologiniu, paleografiniu (pagalbiniu istorijos ir filologijos mokslu, tiriančiu rašto istoriją) ir diplomatikos požiūriu. Tai ir pirmoji lietuviškai parašyta, o po to išversta į ukrainiečių kalbą ir publikuota humanitarinio profilio mokslinė knyga. Monografija ir dabar naudojama kai kuriose Ukrainos aukštosiose mokyklose kaip pagalbinė paleografijos mokslo priemonė.

Pristatant minėtą studiją ambasadoje, Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas akcentavo, kad Ukrainoje gerai žinoma dr. Aldonos Vasiliauskienės aktyvi veikla istorijos mokslo baruose, ir, dėkodamas už ryšių tarp dviejų valstybių stiprinimą, įteikė jai – pirmajai ir iki šiol vienintelei – neeilinį Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Garbės raštą, kurie teikiami tik „ukrainiečiams, be priekaištų diplomatinėje tarnyboje dirbusiems ne mažiau penkerių metų“. Metų skaičiaus pakako, bet tautybė ir „tarnyba“ ne ta, todėl paaiškinta, kad lietuvei Aldonai Vasiliauskienei suteikiamas „liaudies diplomatės statusas“ (Mokslo Lietuva, 2006 02 9–22).

2006 m. lapkričio 14 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė įsaką, kuriuo už išskirtinius nuopelnus Ukrainos valstybei, minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių užmezgimo 15-ąsias metines, Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji yra pirmoji lietuvė mokslininkė, gavusi tokį aukštą valstybinį apdovanojimą. Įvairiapusė mokslinė jos veikla liudija net tik didelį įnašą į istorijos mokslą, bet ir jos darbo įtaką draugiškų Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtotei.

Pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo (Rytų apeigų katalikų) ordino istoriją. Garsas apie vienuolius bazilijonus ypač intensyviai ėmė skambėti, kai 2000 m. dr. Aldonos iniciatyva buvo įkurta Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacija. Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, įamžinusi šių vienuolių vardą (netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis). Ordinas, 1617 m. įkurtas Lietuvoje, aktyviausiai įgyvendinęs 1596 m. priimtos Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Tad neatsitiktinai įkurtoji Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacija tyrimams pasirinko temą „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“. Nuo pat asociacijos įkūrimo ši tema neprarado aktualumo ir svarbos keliais aspektais: tai Lietuvoje beveik netyrinėta tematika, Vilnius – bazilijonų ordino lopšys, minėtas ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Kaip į dr. Aldonos Vasiliauskienės akiratį pateko Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas? Ant to kelio ją užvedė dabar Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje dirbantis kun. Jordanas Urbonas, 1997 m. paskirtas klebonu į Šv. Bazilijaus Didžiojo parapiją.

Dr. A. Vasiliauskienės vardo klasę buvusioje Bazilionų mokykloje puošė dvyliktokų – Haroldo Gudelio (2014), Gretos Baniulytės (2016), Austėjos Papreckytės (2017) ir Osvaldo Bartkaus (2019) sukurti vitražai, pačiais įvairiausiais aspektais atspindėję vienuolių bazilijonų ir Bazilionų mokyklos bendradarbiavimą.

Ne vieną dešimtmetį autorė daug dėmesio skyrė ukrainistikai, ypač Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai bei vienuoliams bazilijonams, jų veiklai tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje atskleisti. 2014 m. lapkričio 23 d. Ukrainoje, Hošivo Kristaus Atsimainymo vienuolyne (Ivano Frankivsko sritis) po iškilmingų šv. Mišių ir koncerto dr. Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas naujas apdovanojimas – gražus spalvotas medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui paminėti. Šį, jau devintą, apdovanojimą įteikė vienuolyno vyresnysis igumenas t. Demjanas (Zinovijus Kastranas) OSBM, apžvelgdamas dr. Aldonos Vasiliauskienės nuopelnus, garsinant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, skleidžiant žinias apie vienuolius bazilijonus ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Tokiu medaliu apdovanota tik vienintelė lietuvė.

Sveikinimų daug ir įvairių, pvz.: „Lietuvos aido“ redakcija džiaugiasi, kad medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui, per mūsų bendradarbę, atkeliavo ir į Lietuvą. „Lietuvos aido“ redakcija sveikina dr. Aldoną Vasiliauskienę su šiuo unikaliu apdovanojimu, laukdama naujų jos straipsnių.“ (https://www.aidas.lt>).

Dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijų statistika įspūdinga: per 200 mokslinių ir per 2 tūkst. mokslo populiarinimo straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir užsienio periodikoje. Iš jų apie 500 parašyta ukrainistikos temomis, dalis jų išspausdinta Ukrainoje. Dar vienas jos veiklos baras – per dvidešimt autorinių knygų, 3 bibliografijos, 4 leidinių sudarytoja. Tarp minėtų leidinių ir Ukrainai svarbiomis temomis: „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014), „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (2017), „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ (2021), „Tegul visi bus viena“ (2024). Pastaroji knyga parašyta kasdien kovojant su įžūlios ligos keliamais skausmais. Autorė skubėjo ją rašyti. Mat, 2023-iuosius Seimas buvo paskelbęs Šv. Juozapato metais, o Vyriausybė patvirtinusi Kultūros ministerijos parengtą jo kankinystės 400-ųjų metinių minėjimo planą. Mokslo informacinis leidinys dedikuotas buvusios Bazilionų mokyklos kolektyvui – direktoriui Rimantui Goriui, pedagogams, mokiniams ir visiems darbuotojams. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad Šventasis Juozapatas – šauklys religinio judėjimo, siekiančio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo, kaip galutinio tikslo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė. Pasiaukojančiai vykdė Brastos Bažnytinės unijos nutarimus, paskirtas vyskupu, pasirinko ganytojišką šūkį „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Šimtais skaičiuojamos ir dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijos apie Kupiškio krašto žymius žmones, dvasininkus, mokslininkus, menininkus, tremtinius, kraštotyrininkus. Šiai veiklai apibūdinti tinkamiausi žodžiai „kruvinas darbas“, kuriais nusakoma ilgo, kruopštaus, sudėtingo, įtempto ir atsakingo darbo esmė. Neveltui mokslininkė dar 2001 m. buvo įrašyta į Pasaulio žymių moterų bibliografinį žinyną. Leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje? 2015“ rašoma: „Pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje apdovanota ryšių su ukrainiečiais už Ukrainos ribų draugijos „Ukraina – Pasaulis“ Garbės diplomu (2003) ir Aukso žvaigžde (2006). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas A. Vasiliauskienei kelis kartus teikė Jubiliejinius (Taraso Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio) medalius, o 2014 m. vienuoliai bazilijonai įteikė medalį, skirtą Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui. Ukrainos Nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto religijotyros skyrius 2013 m. išrinko Garbės nare-bendradarbe. Tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje.”

Aldona Vasiliauskienė 2015 m. apdovanota Palaiminimo raštu iš Šventosios Žemės, kurioje prieš du tūkstančius metų lankėsi, kalbėjo, gydė Jėzus, kartu su savo mokiniais (šventosios vietos dabartinio Izraelio, Palestinos ir Jordanijos teritorijose).

2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) renginyje, skirtame Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec su kitais vienuoliais bazilijonais įteikė prelegentei ukrainiečių rūpesčiu į Lietuvą atkeliavusį Popiežiaus atsiųstą pergamentą: „Šventasis Tėvas Benediktas XVI iš visos širdies suteikia Apaštališkąjį Palaiminimą Aldonai Vasiliauskienei, melsdamas dieviškųjų malonių gausybės jos 60-mečio proga“ (Voruta, 2006 04 15). Antrasis Palaiminimo Raštas A. Vasiliauskienei įteiktas Svėdasuose tų pačių metų lapkričio 20 d. Jame prasmingi Popiežiaus palinkėjimai: „Jūsų darbštumas ir talentai tebūnie padauginti Tėvynės ir Bažnyčios gerovei.“ Šie du neeiliniai įvykiai Lietuvos mokslo istorijoje be galo pradžiugino Aldoną. Juk tik nedaugelis mokslininkų / pasauliečių gauna Palaiminimo Raštą. Dažniausiai apdovanojami dvasininkai, seselės vienuolės, katalikiškos organizacijos. Be to, reti atvejai istorijoje, kai beveik tuo pačiu laiku gaunami du to paties Šventojo Tėvo Apaštališkieji Palaiminimo Raštai. Išsakydama savo džiaugsmą, Aldona pabrėžė: „Nors sveikinimas adresuotas konkrečiai man, tačiau, manau, kartu skirtas ir visam Šiaulių universitetui, kuriame pastaruoju metu aš dirbu, kuris palaiko ir skatina veiklą, taip pat ir Vilniaus universitetui, kuriame darbavausi.“

„A. Vasiliauskienė nemažai prisidėjo ir prie Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios veiklos pagyvinimo – joje vis dažniau apsilanko ir lietuviai, lenkai, todėl pagyvėjo ir visos ukrainiečių diasporos Vilniuje veikla“ (A. Guščius, „XXI amžius“, 2005 07 29). 2020 m. iškilmingame renginyje Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas Tautinių mažumų (Lietuvoje gyvena per 150 tautybių) departamento, atkurto 2015 m. viduryje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Didysis Aukso Garbės ženklas. Apdovanojimui dr. A. Vasiliauskienės kandidatūrą pristatė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė, Pasaulio ukrainiečių moterų organizacijų federacijos narė Natalija Šertvytienė, ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje garsi gydytoja. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, 0,5 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė ukrainiečiai. Tiesa, tai – ne pirmas departamento dėmesys, parodytas dr. Aldonai Vasiliauskienei: ji Tautinių mažumų ir išeivijos departamento 2005 m. buvo apdovanota sidabro Garbės ženklu „Už nuopelnus”. Literatūros kritikas ir tyrėjas Alfredas Guščius, 2005 m. dalydamasis įspūdžiais, patirtais Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (XXI amžius, 2005 05 29), rašė: „Aštuoniolika kunigų prie Dievo stalo juk ne dažnai pamatysi! Tiek jų atėjo norėdami nuoširdžia malda padėkoti Dievui už tai, kad Jis leido vienai iš Jį ištikimai garbinančių pasauliečių sulaukti aktyvaus 60-mečio, pasiekti aukštumų moksle, kūryboje.“ Panevėžio vyskupijos generalvikaras kanauninkas dr. Robertas Pukenis – kanonistas, poetas, publicistas – per pamokslą sakė, kad Aldona Vasiliauskienė savo knygomis, moksliniais straipsniais, organizuotomis konferencijomis iš užmaršties prikėlė daug iškilių bažnyčios asmenybių, kad ji „rašo apie tvirto tikėjimo vyrus ir moteris, ir ne bet kaip rašo, o su pagarba ir meile, jos knygos tiesiog spinduliuoja tų žmonių (neretai ir kankinių) sielos grožiu, dvasios stiprybe“.

„Dvasios ambasadorė“– taip dr. A. Vasiliauskienę jos 70-ojo gimtadienio proga apibūdino vyskupas Jonas Kauneckas. Remdamasis netrumpa bendravimo patirtimi (istorikė nemažai laiko skyrė Panevėžio vyskupijos archyvinės medžiagos studijoms), vyskupas pabrėžė, kad mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų. Be to, Aldona Vasiliauskienė ne vien religinio, bet ir kultūrinio Skapiškio gyvenimo įkvėpėja, aktyvi dalyvė ir metraštininkė. Todėl neatsitiktinai jos 70 metų jubiliejus iškilmingai buvo švenčiamas šiame miestelyje. Daktarė itin džiaugėsi iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias aukojo 12 lietuvių bei ukrainiečių kunigų, vadovaujamų vyskupo Jono Kaunecko, džiaugėsi ir Vitos Vadoklytės sumąstytu teatralizuotu šventiniu vakaru, kuriame labai aktyviai dalyvavo visa mokykla.

Lietuvos katalikų parapijų ir lietuvių dvasininkijos veiklos tyrinėtoja, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė (1990–2015), Kazimiero Valiaus (Gimtinė, 2005 09 1–30) žodžiais tariant, „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje.“ Šią mintį papildo citata: „Nei ordinai, nei vardinės klasės, nei kitokie titulai veltui nedalijami. Juos reikia užsitarnauti. Dr. A. Vasiliauskienė vykdo reikšmingą mokslinę, šviečiamąją veiklą. Be Dievo palaimos, be Švč. Mergelės Marijos globos tokie darbų mastai neįmanomi.“ (Rašytojas, Alfredas Guščius, „XXI amžius“, 2014 01 31).

Išeivijos lietuvių visuomenės veikėjo Edvardo Šulaičio žodžiais tariant, Aldonos Vasiliauskienės knygos pavadinimas „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ tinka ir visam autorės gyvenimo būdui įvardinti, būtent, dirba įvairiose sferose, dirba ten, kur tik jaučia „pareigą ir reikalą reikštis“, dirba akumuliuodama retą Dievo dovaną: įgimtą galią bendrauti su žmonėmis, norą padėti artimui ir tėvynei“.

Sakydamas homiliją, vyskupas emeritas J. Kauneckas apgailestavo, kad po truputį išeina karta, mylėjusi Dievą ir Tėvynę, ir akcentavo, kad Aldona paliko be galo ryškų pėdsaką, kurio dar ilgą laiką nebus kam pakartoti. Ir visa tai darė, psalmininko žodžiais tariant, „vaikščiodama akivaizdoj Dievo“.

Praėjus 5 dienoms po dr. Aldonos Vasiliauskienės mirties, 2025 07 17 vieningu visų Kupiškio tarybos narių sprendimu jai suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas. Skelbta, kad A. V. Vasiliauskienė dar pati pasirašė, kad sutinka būti apdovanota šiuo titulu. Ir tai buvęs paskutinis jos parašas. Garbės piliečio pažymėjimą atsiėmė jos giminaičiai.

„Aldona, Dievas su Jumis“, – šis pedagogo ir kultūros publicisto Juozo Skomskio straipsnio „Šviesoje“ (2014, balandis) pavadinimas labai tinkamas baigiamajam sakiniui.

Turtingiausias ir kartu labai varganas žmogus

Jonas Kauneckas,

Panevėžio vyskupas emeritas

Sudėtinga rašyti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Ji tikrai gana daug padarė Lietuvai ir ne tik jai. Dėstyti viską, ką ji parašė, nebeverta, nes pakankamai daug visur jau skelbta. Nesinori kartoti minčių, kilusių Jos laidotuvių metu…

Kalbant apie dr. Aldoną Vasiliauskienę, galima nustebinti kiekvieną žmogų. Pirma, ji – labai, labai turtingas žmogus, bene turtingiausia Lietuvoje… Antra vertus, ji – be galo varganas žmogus! Ir abu šie pasakymai yra teisingi, niekas negalėtų jų paneigti. Tik pažvelkite į jos sodybą Skapiškyje: prie namelio dėmesį patraukia jos rūpesčiu pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. Be abejo, jie neatsirado be kelių dešimčių tūkstančių. O knygų, o straipsnių kiek prirašiusi! Ir apie didžiąsias asmenybes – arkivyskupą Mečislovą Reinį, ir apie Lietuvos kūrėją prelatą Mykolą Krupavičių, ir apie daugybę kitų dvasininkų, mokslininkų (bene 20 stambių knygų). Koks jos indėlis į istoriją – pirmąkart atliktas mokslinis Lietuvos statuto tyrinėjimas, remiantis senlenkių, senbaltarusių ir lotynų kalbomis. Visus tuos raštus skaičiuojant, jų autorė turėjo uždirbti šimtatūkstantines sumas. Šiuo aspektu išvada pagrįsta: ji – viena turtingiausių tarp visų Lietuvos žmonių. Bet…

Štai mokslų daktarė rengiasi išvykai į valstybinius ar vyskupijų archyvus ir nedrąsiai teiraujasi, gal kas duos pinigų kelionei, nes jos pačios piniginė tuščia. Nuoširdžiausiu dėkingumu priima kiekvieną auką kelionei! Ir jokiame viešbutyje apsigyventi ar jokiame restorane gausiai ir skaniai pietauti net nesvajoja. Visada džiaugiasi gavusi lovą ar pasodinta prie stalo vienuolyne ar pas kurį nors dvasininką. Šitaip tas „turtingiausias“ visada vargo ir kūrė palaikomas tik išmaldomis… „O kurgi honorarai už autorines knygas?“, – paklausite jūs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvoje „ir labai aukšta kokybe pasižyminčių knygų autoriai už savo ne vienerių metų darbą gauna tik „zuikio ašaras“, honorarai už knygas autoriams yra labai maži, o kartais ir išvis nemokami (2017 03 29, <https://balticstudent.lt>). Leidybos praktika rodo, kad dalis autorių sutinka publikuoti savo kūrinį išvis be honoraro, nemanydami, kad būsimoji knyga bus pelninga ar kad jis rašo galvodamas tik apie pinigus. Be abejo, Aldona priklausė šiai autorių grupei. Tik… tik leidybos išlaidas reikėdavo padengti, nuolaidų nėra ir negali būti. Privalu rasti rėmėją / šelpėją. Dr. Aldona Vasiliauskienė paliko dirvonų dirvonus mokslinių darbų! Ir ne tik raštų krūvas. Dabar, kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė buvo tiesiog dvasinė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios ambasadorė. Nėra Lietuvoje kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, įtrauktų net į Vatikano mokslinės akademijos aktus. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Ji – nuolatinė mokslinė darbuotoja Ukrainos nacionaliniame Ivano Franko universitete, nepailstanti Bazilionų ordino tyrinėtoja, ji – Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė. Daktarė sugebėjo įsiskverbti net į Vladimiro kalėjimo archyvus. Apžvelgiant mintyse jos rašytinį palikimą, tampa visiškai aišku, už ką jai įteikta ištisa gausybė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos apdovanojimų.

Kai Lietuva taip dažnai nepagrįstai vadinama žydšaudžių tauta, dr. Aldona Vasiliauskienė pasižymėjo aprašydama žydų gelbėtojus – Lietuvos kunigus. Todėl ji pagerbta ir išaukštinta Izraelio ambasadoriaus pakvietimu į žydų gelbėtojų ar jų giminaičių apdovanojimus žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Visų jos nuopelnų katalikų Bažnyčiai, Lietuvai ir Ukrainai nešvardysi… Skaudu, kad jos nebėra šalia. Tačiau guodžia mintis, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Gyvenimas vardan Dievo, tiesiant tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos

T. Pavlo Jachimec OSBM,

Dievo Motinos Ėmimo į Dangų vienuolyno vyresniojo patarėjas,

Ivano Frankivsko rajonas, Ukraina

Kas toji tiltų tarp valstybių vardan Dievo statytoja? Ji – istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė (1945 07 23–2025 07 12 ), savo gyvenimą kūrusi ant meilės Dievui ir Tėvynei pamatų.

Su dr. Aldona susipažinau 1999 metais. Kaip tai nutiko? Lietuva man, ukrainiečiui, buvo artima nuo 1987-ųjų pabaigos, kai aš, tada dar Sovietų sąjungoje uždraustos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios Bazilijonų ordino vienuolis ir jų seminarijos klierikas, pradėjau keliones iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal – buvau savotišku kurjeriu, slapta gabenančiu Lietuvoje, irgi pogrindyje, išspausdintą religinę literatūrą ir maldaknyges ukrainiečių kalba. 1991-aisiais metais, Ukrainoje dar pogrindyje iššventintas į kunigus, buvau paskirtas Lietuvos graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje parapijos dvasiniu vadovu ir atsikuriančio bazilijonų vienuolyno vyresniuoju. Šiame didelių permainų ir visuomeninio ir religininio gyvenimo verpete ir susitikau su dr. Aldona. Iš jos pirmą kartą sužinojau, kad Lietuvoje yra miestelis, vadinamas Bazilionais – iš tų laikų, kai Žemaitijos krašte dar XVIII a. apsigyveno vietos bajorų žemvaldžių pakviesti vienuoliai bazilijonai, kurie įkūrė mokyklą ir bažnyčią Šv. Bazilijaus titulu, prie kurios ir patarnaudavo Lietuvos žmonėms.

Aktyvus mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 2000-aisiais metais. Tuomet Vilniuje esanti Švč. Trejybės bažnyčios graikų apeigų katalikų parapija, o taip pat mūsų tikintieji iš Kauno Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos iškilmių proga surengė piligriminę kelionę į atlaidų vietovę – Šiluvą. Programoje buvo numatytas apsilankymas Kryžių kalne, kur, gavus vietos vyskupo sutikimą ir palaiminimą, buvo pastatytas jubiliejinis lietuvio kryždirbio kryžius su užrašu: „Padėka Viešpačiui Dievui už Jubiliejinius metus nuo Lietuvos graikų apeigų katalikų“. Kryžius palaimintas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Šiluvoje po atlaidų. Kelionės metu mus visur lydėjo dr. Aldona, kuri, kiekvienai progai pasitaikius, pasakojo susirinkusiesiems, kas tokie graikų apeigų katalikai ir kas yra vienuoliai bazilijonai.

Paskiausiai aplankėme ir Bazilionų miestelį, Šv. Bazilijaus bažnyčią, susitikome su parapijos klebonu Jordanu Urbonu. Ir vėl visa tai – dr. Aldonos dėka. Mat, tuo metu kun. Jordano Urbono prašymu ji tyrinėjo archyvinius duomenis apie Šv. Bazilijaus bažnyčią ir jau tada nepaprastai daug žinojo apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Ji – pirmoji Lietuvoje ėmėsi tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją.

Aldona Vasiliauskienė buvo ne tik istorijos žinovė, bet ir giliai religingas žmogus. Lankydamasi mūsų Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje, ji dalyvaudavo Dieviškojoje liturgijoje, o taip pat ir kitose pamaldose, po kurių mes visada nuoširdžiai ir prasmingai bendraudavome.

Viename iš tokių susitikimų dr. Aldona pasiūlė surengti konferenciją apie Bazilijonų ordiną, pabrėždama, kad tai taip pat būtų pasiruošimas Bazilijonų ordino įkūrimo 1617 m. Didžiojoje Kunigaikštystėje 400-osioms metinėms, – vienuoliškojo ordino, kurio lopšiu tapo Vilnius. Tada atsakiau, kad niekada nieko panašaus nesu daręs ir patirties neturiu, kad nesu istorikas, neišmanau istorijos mokslo. Išgirdusi mano samprotavimus, dr. Aldona atsakė, kad ji tai organizuotų, o aš – padėčiau.

Nors kai kurie mūsų vienuoliai tėvai sakė, kad dar per anksti ruoštis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimo 400 metų jubiliejaus minėjimui, nes dar yra daug metų iki sukakties, bet ji atkakliai įtikinėjo, kad darbo labai daug, kad tam reikia nemažai laiko. Aš atsakiau: „Jei Jūs esate pasiruošusi ir imatės šio reikalo, tuomet aš prisijungsiu“.

Taigi, tokia tad buvo pradžia: tada prasidėjo darbas ir pasiruošimas Jubiliejui. Viską, kas vykdavo, ji stengdavosi publikuoti viename ar kitame žurnale arba laikraštyje, o taip pat ir „Parapijos žodyje“ (redaktorius – p. Vasil Kapkan), kuris buvo leidžiamas prie mūsų Švč. Trejybės parapijos Vilniuje. Publikacijų tikslas – gilinti lietuvių žinias apie vienuolius bazilijonus. Jai rūpėjo atskleisti ukrainiečių įamžinimo Lietuvoje būdus ir formas, išsiaiškinti ukrainiečių mini garsinimo centrus Lietuvoje, apžvelgti jų veiklą, aprašyti darbus, garsinant Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordiną.

Pirmoji mokslinė ir praktinė konferencija, skirta Bazilijonų ordino istorijai ir švietėjiškai veiklai Lietuvoje tirti, įvyko 2001 m. lapkričio 8–11 d. Renginys vyko Šiauliuose, Bazilionuose ir Vilniuje. Konferencija buvo skirta ir Bazilionų vidurinės mokyklos 230-osioms metinėms paminėti. Joje dalyvavo Bazilionų mokyklos direktorius, Šiaulių universiteto rektorius, o taip pat istorikai iš Ukrainos, Lenkijos ir Italijos. Iš Romos buvo atvykęs t. Porfyrijus Pidručnyj OSBM, Bazilijonų ordino istorikas. Konferencija turėjo tarptautinės svarbos pobūdį.

Kiekvienais metais panašios konferencijos (iš viso jų buvo 11) vykdavo ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje bei ten, kur yra bazilijonų vienuolynų: Lvive, Bučače, Krechive, Lucke, Voluinės Volodymyre, Lavrive.

Tik istorikės Aldonos Vasiliauskienės įžvalgumo ir atkaklumo dėka 2001 m. šia moksline-praktine konferencija planingai pradėta skleisti visuomenei žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ne vien Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, kad jie būtų paskelbti šventaisiais. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Kur gebėdavau, stengdavausi pagelbėti vieno ar kito būsimo straipsnio autorei. Padėjau rinkti medžiagą monografijai „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila”: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija” (išleista Romoje, 2014, 680 p.), dalyvavau šio mokslinio veikalo pristatymuose Lietuvoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Po monografijos pristatymo Kyjivo Taraso Ševčenkos vardo universitete, parengiau apžvalginį straipsnį „Kyjivo universitete apie vienuolius bazilijonus ir jų vardą įamžinusią lietuvę“ ir pateikiau jį Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios informaciniam departamentui Kyjive. Mūsų bičiulė Aldona kiekvieną pagalbos gestą priimdavo nuoširdžiai dėkodama ir stengdamasi įžvelgti, kuo ir kaip galėtų man atsilyginti. Svarbiausias atlygis – malda, prašant Dievo sveikatos, visokeriopos apsaugos, sėkmės darbuose.

Atsigręžęs į praeitį ir apžvelgęs buvimo šalia bendramintės Aldonos rezultatus, matau, kaip ji turtino mane praktiniais įgūdžiais skleisti žinias apie vienuolius bazilijonus ir stiprinti tikėjimą tarp žmonių. Aktyviai talkinau 2000 m. pabaigoje įkurtai Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacijai, kurios prezidente ir buvo išrinkta dr. A. Vasiliauskienė, šias pareigas ėjusiai ne vieną dešimtmetį. Stengdavausi į konferencijų organizacinį darbą įtraukti bazilijonų vienuolynus Ukrainoje, atsakingas institucijas Lietuvoje, vadovavau konferencijų sesijoms, tardavau sveikinimo žodį, skaitydavau pranešimus. Mokslininkės Aldonos rūpesčiu 2004 m. buvo pasirašyta Šiaulių universiteto bendradarbiavimo sutartis su Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutu, o 2005 m. – Šiaulių universiteto su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetu. Sutartys nebuvo popierinės. Jos įgyvendintos praktiškai. Svarbiausia – išleistos trijų minėtų institucijų trys svarbios knygos: Mokslo monografija: Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija. Roma. Analecta. T. 53. 2014. 680 p.; Mokslinių straipsnių rinkinys: Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai. Lvivas. 2017. 324 p.; Mokslo studija: Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus bazilijonų veikloje. Lvivas. 2021. 1112 p. Turėjau garbės ir šiais atvejais talkinti bendražygei Aldonai.

Atmintyje giliai įstrigo pirmiausia pastebėtas jos charakterio bruožas – kiekvieną kartą, kai mokslininkė pradėdavo kokį nors naują darbą, ji visada melsdavosi ir prašydavo Dievą palaiminimo. Konferencijų programoje visada buvo aukojamos Šv. Mišios, kuriose dalyvavo ne tik kunigai, bet ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis, vyskupas Volodymyras Juščakas OSBM iš Lenkijos, vyskupas Irynėjus Bilykas OSBM iš Romos ir kiti. Visi kiti renginiai taip pat prasidėdavo malda ir palaiminimu.

Dr. Aldoną prisimena daugybė Briuchovyčių Bazilijonų seminarijos studentų, nes jos pastangomis buvo organizuoti lietuvių kalbos kursai. Dr. Aldona gerai mokėjo ukrainiečių kalbą, todėl galėjo lengvai versti į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Ji turėjo ryšių su Ukraina dar nuo sovietinių laikų, bendradarbiavo su įvairiais universitetais ir valstybiniais archyvais, nuoširdžiai mylėjo Ukrainą, patyrė nemažai rūpesčių ir kančių, bet tai jos nesustabdė.

Ne kartą buvau liudininkas puikaus jos supratimo ir gebėjimo prakalbinti kiekvieną, nepaisant žmogaus padėties, nes mokėjo bendrauti su Dievu. Ne tik bendravo su Dievu, bet ir labai jaudindavosi matydama, kad šalia esantis žmogus atsainiai, nerūpestingai ir neatsakingai laikosi krikščionims būtinų tikėjimo tiesų ir moralės normų, kylančių iš įsakymų, kuriuos, pasak Biblijos, Dievas pateikė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašydamas jas ant akmens plokščių. Dr. Aldona nesidrovėdavo taktiškai įspėti tikintįjį, kad jis elgiasi ne pagal Dievo įstatymus.

Iš pažiūros ji atrodė pasitikinti savimi ir dvasiškai stipri, tačiau, tiesą sakant, jai nuolat reikėjo šilto žvilgsnio, nuoširdaus palaikymo ir užuominos – „Tu ne viena“ arba „Tu darai tai, kas reikia.”

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebono ir bazilijonų vienuolyno igumeno (vyresniojo) pareigas su trumpomis pertraukomis ėjau ketvirtį amžiaus. Todėl būta nesuskaičiuojamai daug kelionių automobiliu iš Lietuvos į Ukrainą ir atgal. Važiuodami melsdavomės ne vieną rožinį, prašydami Dievo palaiminimo planuojamiems darbams, dėkodami Dievui už tai, ką nuveikėme Viešpaties labui.

Didžios mokslininkės, bendramintės ir bendražygės dr. Aldonos Vasiliauskienės dideli ir platūs prasmingi darbai, nuveikti vardan Lietuvos ir Ukrainos, ilgai išliks mūsų visų atmintyje kaip fundamentalus neįkainojamas ir amžinas atminimas ateities kartoms.

Už viską dėkoju Viešpačiui, Jam šlovė ir garbė per amžius!

Greičiau išeina iš šio pasaulio genijai, nes pasaulio blogis užmuša pačius geriausius ir kilniausius žmones

Jordanas Urbonas,

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras altarista

Lietuvos istorikų gretose nebėra mokslininkės, eruditės, be galo daug nuveikusios mūsų Bažnyčios istorijos įamžinimui. Prieš mano akis iškyla tauri mokslininkė, kuriai rūpėjo visa Lietuva, jos bažnyčios, parapijos, kunigai ir žmonės, t. y. visų jų istorijos. Aš, kaip kunigas, pavadinčiau Ją italų domininkonės tretininkės ir mistikės šv. Kotrynos Sienietės (1347–1380) vardu. Šv. Kortyna visada be jokių išvedžiojimų sakydavo tiesą, kuri kiekvieną mokė istorijos Tiesos.

Pirmoji mano pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene įvyko kunigaujant Čekiškės parapijoje. Jos begalinio darbštumo dėka atsirado turininga knyga „Akmenuotas patrioto kelias“ apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, filosofijos mokslų daktarą, tremtinį Praną Dovydaitį (1886–1942). Valandų valandos, paleistos archyvuose, ieškant medžiagos minėtai asmenybei prikelti iš užmaršties, virto vietos žmonių pasididžiavimo simboliu. Tik dr. Aldonos Vasiliauskienės dėka Čekiškės šv. Trejybės šventoriuje iškilo signataro vardą įamžinęs kryžius. Tik Ji savo atkakliu rūpesčiu sugebėjo tai padaryti. Ji buvo istorijos Saulė. Gaila, labai gaila, kad tos Saulės nebėra čia žemėje. Liko gilus prisiminimas apie Jos išskirtinį pastabumą ir darbštumą, begalinę meilę tikėjimui ir žodžiais nenusakomą ryžtą Tėvynės sūnų ir dukrų įamžinimui.

Kitas ilgalaikis bendravimas su dr. Aldona Vasiliauskiene man primena Bazilionus, t. y. miestelį netoli Šiaulių. Posūkis į Bazilionus labai aiškiai nusakytas Jos straipsnyje „Vienuoliai bazilijonai Šiaulių krašte“, publikuotame „Šiaulių naujienose“ (2021 05 13). Jame autorė Aldona apgailestauja, kad ne visi Lietuvoje žino apie Graikų apeigų tikinčiuosius unitus, kad kai kurie net aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės juos tapatina su stačiatikiais (provoslavais), apgailestauja, kad netgi Šiauliuose gyvenantys ukrainiečiai ne visi žino apie Bazilionų miestelį, nesusipažinę su unikalia ir sudėtinga Rytų (graikų) apeigų katalikų (unitų) vienuolių bazilijonų istorija… Taigi, ar daug rastume Lietuvoje žmonių, sielvartaujančių tikėjimo klausimais ir pasiryžusių aukoti ne vienerius gyvenimo metus vardan kitų praregėjimo?

Suartėjimas su ukrainiečiais, begalinis atsidavimas Bazilionų bažnyčios archyvų studijoms, mokslinės konferencijos, nesuskaitoma daugybė pranešimų, šimtais skaičiuojami straipsniai, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis publikuoti dvikalbiai solidūs leidiniai atskleidė Jos nepaprastą istorikės talentą atrasti tai, kas užmiršta. Savo pasiaukojamu darbu Aldona sutvarkė tai, kas DIEVO buvo Jai pavesta. Nors ir kęsdama negailestingos ligos skausmus, dr. Aldona Vasiliauskienė spėjo pasidžiaugti publikuota knyga „…TEGUL VISI BUS VIENA“. Šiam mokslo informaciniam leidiniui pasirinktas šv. Juozapato Kuncevičiaus, siekusio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, šūkis.

Dr. Aldona Vasiliauskienė buvo mūsų laikų istorikų istorikė, kuriai lenkiu galvą. Išėjus Jai, pesimistiškai žvelgiu į ateitį: nebematau žmogaus, kuris taip moksliškai ir pilna tikėjimo širdimi nukreiptų visas savo jėgas Bažnyčios istorijos atvertimui ir tikėjimo skatinimui.

Drąsi, nebijanti kalbėti atvirai dr. Aldona Vasiliauskienė buvo ta istorikė, kuri su meile tarnavo savo gimtajam kraštui ir Bažnyčiai. Ji buvo nuostabiai geraširdė, gebanti aukotis kilniam tikslui ASMENYBĖ.

Dviejų šventovių žmogus, arba mintys apie dr. Aldoną Vasiliauskienę

Kun. dr. Nerijus Pipiras,

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras

Keista kalbėti apie daktarę Aldoną Vasiliauskienę. Po šiai dienai įprasta, kad jinai kalbėtų, kad jinai tiesiog būtų visur. Pasakytų ne vieną žodį ir išguldytų tiesą tokią, kokia ji yra. Keista dar ir dėl to, kad šios asmenybės niekaip neįsprausi net į specialiai parinktus žodžius.

Pamenu, susitikom jos bute Vilniuje. Mane iš karto pribloškė knygų gausa. Pradėjome kalbėti apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, nes buvau pasiryžęs rengti diplominį darbą apie jį. Vėliau kalba išsirutuliojo apie Aukštaitiją, Uteną, Salaką. Neapibendrinčiau kitaip tos patirties, kaip tik mokinių, prabuvusių su Mokytoju, patirtimi, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Ne kitaip ir buvo. Tą dieną ji mane įkalbėjo bandyti dalyvauti mokslinėse konferencijose, rašyti straipsnius, rengti pranešimus tiek apie arkivyskupą M. Reinį, tiek apie Salako bažnyčią. Vėliau susitikom tų pranešimų rengti. Ji jau buvo perskaičiusi mano diplominį darbą ir negailėjo kritikos. Tiksliau – davė gausios pylos. Tačiau dirbom. Net ne po kelias valandas, bet per dienas. Ėmiau žavėtis jos pastabumu ir dėmesingumu kiekvienam žodžiui, skaičiui, loginei sekai – mažmožiams, iš kurių sudėliota istorija. Vėliau, pristatydamas tuos pranešimus, susitikau su daugeliu mokslo žmonių. Visi jie – Aldonos pažįstami, apie juos ji galėjo kalbėti valandų valandas. Ir apie juos, ir su jais. Tai iš tiesų mane žavėjo. Galbūt nuo to prasidėjo mano žingsniai mokslinės disertacijos link. Prisimenu, kaip kartą aš ją pavadinau savo disertacijos motina. Tiesa, tąkart ji nesakė, ar toks įvardijimas taiklus. Tačiau man jis buvo neginčijama tiesa.

Kai prasitariau apie troškimą tapti kunigu, ji žadėjo už mane melstis. Neabejoju, kad šį pažadą įvykdė.

Tiesiog gera buvo ją sutikti bažnyčiose arba klausytis daugybės pasakojimų apie jas, dvasininkus: Šiluva, pamaldumas Pompėjos Dievo Motinai, Skapiškio parapija, Vilniaus Švč. Trejybės (graikų apeigų) parapija ir visi Ukrainos reikalai, Vilniaus arkikatedra ar šv. Mikalojaus bažnytėlė, prelatas Mykolas Krupavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Jonas Steponavičius, Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio pėdsakais Aldona tiesiog sekė iki pat tolimojo Vladimiro (prie Kliazmos).

Ji tiesiog žinojo daug ką iš praeities bei dabarties ir mokėjo nė kiek nenutylėdama tiesos autentiškai ją pristatyti. Kitu kampu, nei skandalai… Ir labai norėjo, kad kiti sektų būtent ta tiesa. Laikui bėgant, supratau, kad ji – drąsus ir tiesus žmogus: dar ir šiandien ilgiuosi jos skambučių. O skambindavo kiekvieną kartą, išgirdusi mano sakomą homiliją ar vedamą laidą per Marijos radiją. Ne vien girdavo. Ir pastabų – tokių, kokių reikia, išgirsdavau. Jos būdavo tokios, kokias išsako nuoširdus ir kruopštus bendrakeleivis (kiekvieną kartą už jas atsiprašydavo, nors aš prašydavau, kad to nedarytų).

Galų gale negaliu nepasidalinti jos šypsena. Prieš pat iškeliavimą, aplankęs ją Vilniaus hospise ir suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, išreiškiau viltį susitikti sakydamas, kad dar daug bendrų darbų reikia atlikti. Ji šyptelėjo. Viską suprato palikdama lyg testamentą didingą, o svarbiausia – prakalbintą praeitį, ant kurios, tarsi unikalaus pamato, tikrai drąsu statyti visos tautos, Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Ir jei būtų man patikėta sunki užduotis, kaip nors trumpai apibūdinti Aldonos gyvenimą, susitikimus su ja, bendrystę, drįsčiau teigti, kad ji buvo dviejų šventovių žmogus: ir tos, prie kurios prisiliečiama, ir tos, kurioje nutylama, garbinama, klūpoma ar tiesiog būnama…

Šviesi tarnystė atminties kelyje: du dešimtmečius trukusi bendrystė

Zita Mackevičienė,

Utenos TAU direktorė

Šviesios atminties dr. Aldona Vasiliauskienė man – žmogus, su kuriuo daugelį metų siejo glaudus ryšys, bendras rūpestis istorine ir dvasine atmintimi, pagarba žmogui, idėjai ir tiesai. Jos mokslinis kelias – nepaprastai platus ir reikšmingas.

Nors gimė Anykščių krašte, o didžiąją veiklos dalį vykdė Šiauliuose ir Bazilionuose, Vilniuje ir Kupiškyje, tačiau ryšys su Utenos kraštu buvo itin gyvas ir prasmingas. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ją pagerbė sidabriniu Vyčio ženklu „Už nuopelnus“, kuris skirtas už svarų indėlį mokslo ir kultūros srityje bei Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą. Jos knygų pristatymai, moksliniai pranešimai ir leidiniai tapo reikšminga Utenos viešųjų erdvių ir bibliotekų kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ypatingą vietą dr. Aldonos veikloje užėmė Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo puoselėjimas. Nuo 2003-ųjų, kuomet Utenos rajono savivaldybėje pradėjo veikti Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo komisija, mūsų keliai susipynė labai glaudžiai. Ji rengė pranešimus, publikavo straipsnius, tyrinėjo archyvinę medžiagą, tarp jų – išskirtinės reikšmės arkivyskupo M. Reinio asmens bylą iš Vladimiro kalėjimo archyvo. Šie darbai tapo svarbūs tiek akademinei bendruomenei, tiek beatifikacijos bylai.

Daugailiai, Utena ir Skapiškis – trys centrai, kuriuose ypač gyvai puoselėjamas arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas. Čia ryškiai susijungė dviejų asmenybių keliai: monsinjoro, kraštotyrininko, visuomenininko Petro Baltuškos (1930–1954–2013) – vietos dvasininko, bendruomenės autoriteto ir dr. Aldonos Vasiliauskienės – mokslininkės, publikacijų autorės, atminties saugotojos. Mons. P. Baltuška padėjo jai publikuoti knygą apie arkivyskupą Teofilį

Matulionį „Nemarus mirtingasis” (1981) ir surinkti medžiagą bei išleisti „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai” (1997), skirtą prelatui dr. Juozui Prunskiui jo 65-erių metų kunigystės ir 90-ies metų amžiaus jubiliejų proga. Monsinjoro ir istorikės bendrystę vainikavo jos parengta monumentali monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (Utena, 2011), tapusi neįkainojamu Utenos krašto ir Panevėžio vyskupijos dvasinės istorijos dokumentu.

Mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais, virto gilia ir tvirta bendryste. Nesuskaičiuojami susitikimai, knygų pristatymai, renginiai, parodos, apdovanojimų ceremonijos – visa tai mus artimai jungė. Man iki šiol sunku kalbėti apie ją būtuoju laiku. Dr. Aldonos gyvybingumas, aktyvumas, nepaprastas darbštumas ir mokslinis produktyvumas darė didelę įtaką ir mano pačios gyvenimui. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems mokslas nebuvo tik profesija – tai buvo pašaukimas, paremtas sąžine, atsakomybe ir vidine šviesa. Jos darbai tapo tiltu tarp archyvų tylos ir gyvosios bendruomenės, tarp praeities ir dabarties žmogaus. Kaip minėta, ypač reikšminga jos misija – Ukrainos, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir monsinjoro Petro Baltuškos atminimo puoselėjimas – paliko gilius pėdsakus Utenos krašto, Daugailių ir visos Lietuvos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Asmeniškai man dr. Aldona buvo ne tik kolegė ar bendražygė. Ji buvo artima dvasios sesuo. Jos tikėjimas ir pasitikėjimas, atkaklumas ir ramus vidinis tvirtumas įkvėpė nepasiduoti net tada, kai kelias atrodė neįveikiamas. Šiandien jos nebėra tarp mūsų fiziškai, tačiau jos palikimas gyvas – knygose, archyvuose, parapijose, žmonių atmintyje. Tai palikimas, kuris įpareigoja. Saugoti! Tęsti! Perduoti! Tegul dr. Aldonos Vladislavos Vasiliauskienės gyvenimas ir darbai lieka šviesos ženklu Lietuvos istorijoje, moksle ir žmonių širdyse. Šviesus ir pilnas dėkonių tebūna jos atminimas.

Esu dėkinga likimui…

Nijolė Bagdonavičienė,

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

Gyvenimas kartais būna labai dosnus dovanodamas malonias akimirkas, staigmenas, susitikimus. Tokią likimo dovaną gavau ir aš, buvusi Skapiškio mokyklos mokytoja. O dovana buvo tokia, kuri išliks visam likusiam gyvenimui, tokia, už kurią būsiu dėkinga amžinai. Tai pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene, ryškia asmenybe, garsia savo darbais, stipria valia, Žmogumi iš didžiosios raidės… Visą tą laiką žavėjausi jos darbštumu, atkaklumu, padrąsinančiu žodžiu.

O pažintis prasidėjo tada, kai ji, įsigijusi sodybą Skapiškyje, užmezgė ryšius su miestelio mokykla. Pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, kuklūs, juk ji mokslininkė, žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų… Tačiau jos paprastumas, betarpiškas bendravimas, nuoširdi šypsena tirpdė nerimą. Begalinis dėkingumas išlieka mano širdyje už tai, kad, kiek besilankydavo mokykloje, visada atnešdavo gerą nuotaiką, malonius linkėjimus, krūvas dovanų mokiniams ir visai mokyklos bendruomenei. Dažna viešnia būdavo šventiniuose renginiuose, nuoširdžiai jais džiaugdavosi, o, svarbiausia, apie tai paskelbdavo respublikinėje spaudoje. Taip apie Skapiškio mokyklą galėjo sužinoti ir plačioji visuomenė. Dėkinga esu ir už tai, kad mano klasę pasirinko globoti. Tai sustiprino mūsų bendrystę dar labiau… Atsidėkodami stengėmės padėti ir jai, prižiūrėdami sodybą, tvarkydami aplinką, darželį aplink koplytstulpius… O kaip neįvertinti tai, kad eidama į mokyklą ji visada nešė Dievo žodį, stiprino tikėjimą, organizavo susitikimus su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, dvasininkais.

Dr.Aldonai visada rūpėjo miestelio gyvenimas, žmonių likimai, kultūrinė veikla. Rašė daug straipsnių apie tai, taip garsindama Skapiškio miestelį. Artimai bendravo su kultūros namais, režisiere Vita Vadoklyte, jos mėgėjų teatrais ,,Stebulė“ ir ,,Ku-kū“. Su džiaugsmu dalyvaudavo teatrų festivaliuose ,,Pienių vynas“, ,,Pienių medus“, ,,Pienių pūkas“. Argi neturėčiau būti dėkinga už tai, kad tekdavo būti kartu, išgirsti svarų vertinamąjį žodį, nuomonę.

Dar jaučiu dėkingumą ir už tuos nuostabius susitikimus dr. Aldonos sodyboje, namuose, kur vykdavo renginiai, šventės, susibūrimai. Kiek svečių čia būta, tikrai nesuskaičiuosiu, bet visi jie buvo laukiami, pagerbti, pamaloninti. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti, pagelbėti, padėti pasirūpinti viešnagių rūpesčiuose. Įsimintini vakarai su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos ir kitais svečiais. Bet labiausiai mane stebindavo dr. Aldonos atviras žmogiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti betarpiškai ir paprastai.

Esu nepaprastai dėkinga už naują patirtį dalyvaujant dr. Aldonos knygų pristatymuose. Pirmasis toks išbandymas buvo monsinjoro Klemenso Gutausko monografijos pristatymas. Vėliau sekė kiti. Skaityti pranešimai Kupiškyje, Utenoje, Zarasuose Įsimintiniausias darbas buvo knygos ,,Vasilijaus Zinko studija ,,Sesuo Rafaila“: istorinis, biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas. Su mokiniais parengėme meninę programą apie seserį Rafailą. Kartu keliavome į Bazilijonų miestelį Šiaulių rajone, Uteną, kur pristatinėjome šią knygą. Tai buvo nepaprasta patirtis tiek man kaip mokytojai, tiek mokiniams.

Dr. Aldona visada dėkodavo už draugystę, bendravimą. Bet didžiausia jos padėka buvo ta, kad ji suorganizavo keliones į Respublikos Seimą. Ten apsilankė mūsų mokyklos mokytojos Regina Stanienė, Auksė Jankevičienė, kurios skaitė pranešimus. Ten teko apsilankyti ir man, kur skaičiau pranešimą konferencijoje pristatant kunigo Jono Steponavičiaus monografiją. Labai gerai prisimenu, kaip dr. Aldona sakė, kad dabar ji tikrai atliko visa tai, ką turėjo padaryti atsidėkodama. Bet už ką dėkodama? Ar už tai, kad bendraudama mums davė tokią patirtį, kurios mes ir nebūtume turėję? Tai mes turėtume būti jai dėkingi… Dėkingi už Skapiškio miestelio ir jo gyventojų garsinimą, už Mečislovo Reinio alėjos atsiradimą, už unikalios sodybos ir parodos apie Ukrainą puoselėjimą, už širdies gerumą ir skleidžiamą tikėjimo tiesą.

Tikrai esu labai dėkinga likimui, kad gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris suteikė jėgų daugiau pasitikėti savimi, dvasiškai stiprino svariu savo žodžiu, praplėtė ne tik mano, bet ir aplinkinių akiratį. Miela Aldona, man dar ilgai trūks Jūsų, Jūsų telefono skambučio ir balso:,, Nijolyte, aš atvažiavau į Skapiškį…“

Tikrai esu dėkinga likimui…

Nuoširdžios tarnystės istorijos vingiuose Asmenybė

Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas emeritas

Su gilia meile ir dėkingumu prisimenu dr. Aldoną VASILIAUSKIENĘ.

Ne kartą apsilankiusi Šiaulių kurijoje, ji savo žodžiais, darbais ir nepailstančiu uolumu uždegdavo mane skleisti Gerąją Evangelijos Naujieną. Ji spinduliavo atvira širdimi, karšta Dievo ir artimo meile, o jos trykštanti energija rodė, kad netilpo savyje ir nuolat norėjo priminti visiems:

„Darbuokimės, nes laikas trumpas.“ Dr. Aldonos Vasiliauskienės veikla buvo nepaprastai plati ir prasminga. Ji paliko ryškų pėdsaką, ieškodama medžiagos archyvų ir liudijimų Dievo Tarnų bylose, stropiai rinkdama kiekvieną istorijos trupinėlį, kad būtų išsaugoti šventumo ženklai, išlikę mūsų krašto atmintyje. Jos žingeidumas, mylinti ištikimybė Bažnyčiai ir mokslinis tikslumas prisidėjo prie keleto Dievo Tarnų tyrimų išplėtimo ir liudijimų sutelkties. Ji taip pat aktyviai dalyvavo Šiaulių vyskupijoje rengiant ir organizuojant konferencijas, kurios ugdė tikinčiųjų bendruomenę, stiprino tapatybę, skatino gilintis į Bažnyčios istorijos ištakas ir šiandieną. Kiekvienas jos pranešimas buvo pripildytas nuoširdumo, akademinio kruopštumo ir uolios tarnystės. Daugelį kartų galėjome džiaugtis jos parengtomis knygomis ir jų pristatymais, kuriuose ji su užsidegimu dalijosi tuo, ką tyrė, atrado ir mylėjo. Šios publikacijos tapo ne tik istoriniais liudijimais, bet ir dvasinėmis gairėmis, padedančiomis mums šiandien.

Nuoširdžiai dėkoju Jums, miela Aldona, už gausų rašytinį palikimą, už Jūsų ištikimą meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Teatlygina Jums Dievas ir tesuteikia dalį tarp išrinktųjų. Turiu viltį išvysti Jus Dangaus Tėvynėje ir dar kartą ištarti širdingą ačiū. Nuoširdžiai dėkingas.

Pažintis su išskirtinio darbštumo Bažnyčios istorike – Gyvąja enciklopedija

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratorius

Dievo Apvaizda leido susipažinti su a. a. Aldona Pajedaite-Vasiliauskiene, kilusia iš Anykščių krašto. Tai buvo Asmenybė, kurią tikrai privalu vadinti iš Didžiosios raidės.

Galima sakyti, kad dr. Aldona mane įvedė į svarbią kultūros ir mokslo pažinimo sferą. Pažintis įvyko per kun. Virgilijų Liuimą, kadangi dr. Aldona bendravo su JO dėdėmis – Antanu ir Pranu. Antanas Liuima (1910–1942–2000) SJ – pirmasis lietuvių profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, mokslo akademikas, VDU garbės daktaras (1959 m. Lietuvos katalikų MA atkūrimo išeivijoje iniciatorius ir jos akademikas, 1959–1992 m. centro valdybos pirmininkas, rūpinęsis Lietuvos katalikų MA atkūrimu ir 1991 m. vadovavęs pirmajam LKMA suvažiavimui Vilniuje. Pranas (1919–1945–2005) – vienuolis, apgynęs daktaro disertaciją. Bendravimo su jais dėka, dr. Aldona Vasiliauskienė įgijo polėkį – dirbti, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.

Savo knygoje „Kunigas – žmogus“ (Krumpliauskas Stanislovas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 497) apie dr. Aldoną Vasiliauskienę rašiau: „Išskirtinio darbštumo žmogus. Kuo daugiau pažįsti šį Žmogų, tuo labiau žaviesi neeiliniu dvasingumu, atskleidžiančiu didelius jos talentus: ne tik kruopščiai rinkti medžiagą, saugoti, rūšiuoti, bet ją viešinti – informuoti visuomenę“. Faktai, kad ji yra žymių Lietuvos asmenų: „prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarnaitės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės, Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno – atminimo įamžinimo komisijų narė“ yra labai iškalbingi. Aldonos vaikystės aplinkoje buvo kunigų, kurių pasišventimas Dievui bei artimui paliko ryškų pėdsaką jos pasaulėžiūroje. Jų gyvenimo ir veiklos aprašymai – graži jos padėka, įprasminanti Tikėjimo skleidėjų atminimą ir svarbūs liudijimai bei indėliai į Lietuvos Katalikų bažnyčios istoriją. Įdomus faktas: „Lietuvoje vienintelis toks atvejis, kad mūsų „Lietuvos Aido“ bendradarbė dr. Aldona Vasiliauskienė tais pačiais 2005 metais yra sulaukusi dviejų Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštų: vieną įteikė vienuoliai bazilijonai, antrąjį – Panevėžio vyskupijos dvasininkai.“ Jos veiklą pastebėjo ir kiti Popiežiai, buvo apdovanota „popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo medaliu (2001 m.), popiežiaus Pranciškaus lankymosi Baltijos šalyse atminimo medaliu (2018 m.)“.

Visų pirma, esu jai dėkingas, kad tiek daug nuveikė mano asmeniui. Ne kartą esu girdėjęs klausiant, kodėl nebuvau represuotas už antitarybinę veiklą. Dr. Aldona, rinkdama medžiagą apie kunigus, buvo gavusi leidimą lankyti slaptus KGB Archyvus, „užmetė akį“ ir į mano bylą, kurioje surašyti visi sakyti pamokslai, išdėstyta visa veikla. Ji nekart klausė manęs, ar noriu sužinoti, kas iš mano artimos aplinkos mane „sekė“. Nesutikau – nenorėjau drumsti sau ramybės: sužinojęs pavardes, galbūt, nejaukiai jausčiausi. Savo surinktą medžiagą Ji pateikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komisijai. Išsamiai išnagrinėjus bylą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu, buvau pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2006–09–20, protokolo Nr. 157).

Dr. Aldona, kurios gyvenime didelę įtaką turėjo Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872–1896–1956), daug dėmesio skyrė informacijos apie kunigų gyvenimą ir veiklą rinkimui ir viešinimui, norėdama atskleisti jų švietėjišką veiklą Bažnyčios gerovei. Tai itin originali Jos padėka Bažnyčiai ir Dvasiškijai. Rašydama knygas apie dvasininkus, Ji, turėdama leidimą darbuotis Vatikano ir kitų šalių archyvuose, skrupulingai ieškodavo medžiagos būsimiems leidiniams – buvo pradėjusi netgi rašyti knygų seriją „Bažnyčios šviesa“.

Jos dėka žymių dvasininkų likimai užfiksuoti knygose: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001), „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (2003), „Monsinjoras Klemensas Gutauskas:“ (2004), „Monsinjoras Petras Baltuška: monografija“ (2011), monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014; ši knyga, kaip ji sakydavo, pareikalavo ypatingos kantrybės, teko nemažai įdėti darbo ir sveikatos), „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ ir daug kitų. Paskutinė jos knyga „Tarnauti žmonėms – tai tarnauti Dievui“ apie kunigą Vytautą Rapalį, pastačiusį bažnyčią Visagine, vyko 2025 m. balandžio 3 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Žinodamas jos ligą ir tai, kad ji visai neseniai po operacijos, raginau nevykti į knygos pristatymą, o pailsėti. Gerbdama kunigą Vytautą Rapalį, mano pasiūlymo atsisakė – pristatyme dalyvavo, nors ir jautėsi silpnokai.

Dr. Aldona daug darbo įdėjo siekiant Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio paskelbimo Palaimintuoju pripažinimo. Tuo tikslu ji, ieškodama medžiagos, važiavo į Vladimiro kalėjimą – ten jai buvo leista susipažinti net su slapta kalėjimo archyvine medžiaga. Ji visada pagarbiai minėdavo, kad dėl leidimo patekti į minėtus archyvus, daug pasitarnavo tuo metu buvęs Rusijos Federacijos Lietuvos ambasadorius Antanas Vinkus.

„Džiugu, kad su dr. Aldona sieja ne tik ilgametė bendrystė, prasidėjusi Anykščiuose ir tebesitęsianti iki dabar, bet ir Antalieptė (šioje seniūnijoje esantis Madagaskaro kaimas – arkivyskupo M. Reinio gimties vieta), kuriai ji skyrė daug įdomių straipsnių respublikos spaudoje. „2013 m. liepos 24 d. Skapiškyje vyko iškilmingas renginys, skirtas Pirmosios Piligrimystės Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais, minint jo 60–ąsias mirties metines“, o vėliau dr. A. Vasiliauskienės sodyboje, kurioje buvo apie 200 žmonių, pašventinau Rūpintojėlį šiam įvykiui atminti.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 498).

1996 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro doc. dr. Algimanto Nako iniciatyva organizuota pirmoji mokslo istorikų konferencija (pvz., 2008 m. – konferencija „Mokslo ir Technikos raida Lietuvoje“, vyko Vilniuje). 2009 metais Aldonos Vasiliauskienės dėka, pirmą kartą suorganizuota Anykščių koplyčioje Lietuvos mokslo istorikų konferencijos „Scientia et historia – 2009“ edukacinė sesija, skirta Anykščių Šv. Mato bažnyčios šimtmečiui. Konferencijoje, kuri vyko Anykščių koplyčioje, skaityti įvairūs pranešimai: Doc. Juozas Banionis, VPU Matematikos ir informatikos didaktikos katedros vedėjas, skaitė pranešimą apie Antaną Baranauską kaip matematiką. Konferencija buvo skirta Anykščių jaunimui.

Kunigaujant Anykščių šv. Mato bažnyčioje, Ji dažnai lankydavosi pas mane – daug diskutuodavome. Ją domino mons. Alberto Talačkos gyvenimas, kan. Petro Budriūno, mons. Petro Baltuškos biografiniai duomenys ir kt. veikla.

Kristaus mirties ir prisikėlimo 2000-ųjų metų (33–2033) paminėjimui skirtas piligriminis padėkos žygis, kurio pagrindinis akcentas – ąžuolinis 400 kg kryžius. Piligriminė kelionė pradėta 2006 m. vasarį: per Gavėnią su kryžiumi aplankytos visos 25 Ukrainos sritys. Dr. Aldonos Vasiliauskienės rūpesčiu, Kryžių į Lietuvą atvežė ukrainietis piligrimas Vitalijus Sobolivskis, kuris 2008 m. birželio 14 d. atkeliavo į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę. Šis įspūdingas kryžius dvi paras buvo ir Anykščių šv. Mato bažnyčioje, žmonės budėjo prie jo, meldėsi.

Vienas svarbių dr. Aldonos nuopelnų: ji Lietuvoje buvo pirmoji intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja bei metraštininkė, aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų MA veikloje. Dr. Aldonos iniciatyva sukurta istorijos mokslų sekcija akademijoje.

Aldona Vasiliauskienė labai rūpinosi dvasiniu gyvenimu: pašventinau Mokslų Akademijos Vėliavą; dalyvavau visuose Jos apdovanojimuose – LR Prezidentūroje, Ukrainos Ambasadoje. Esu dėkingas Jai, kad, man gulint „Santaros“ ligoninėje, aplankė kartu su Bazilijonų vyskupu ir jo sekretoriumi.

Iki pažinties su Aldona nesidomėjau, o ir Lietuvos visuomenė mažai žinojo apie vienuolius bazilijonus, graikų apeigų katalikus. Susitikimai su jais, bendravimas knygų pristatymuose Kupiškio savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Skapiškio kultūros namuose, Aldonos sodyboje šventinant Koplytstulpį ir Rūpintojėlį, bei renginiuose, skirtuose Dievo Tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimui, praturtino mano žinias. Savo sodyboje ji įrengė įspūdingą mini

ukrainistikos centrą – muziejų, kurį palaimino trys Ukrainos vyskupai. Dr. Vasiliauskienė apdovanota „Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu (2006 m., pirmoji lietuvė, pelniusi tokį apdovanojimą)“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016 m.). Vyskupas Jonas Kauneckas akcentavo: „Mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 500). Ji mokėjo ir ukrainiečių kalbą.

Man klebonaujant Dusetose, Ji atvykdavo ir čia. Patiko Dusetos, dusetiškiai. Buvo atvykusi į Dusetas pasveikinti rašytoją, žurnalistą Donatą Čepuką. Atvežė jam Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą, kuriuo dėkojama už didelį indėlį į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos kultūros istoriją. Ne kartą su parapijiečiais lankėmės Skapiškio bažnyčioje, jos sodyboje.

Dusetų Kultūros centre buvo iškilmingai pristatyta ne tik A. Vasiliauskienės monografija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“, kurioje aprašoma Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino XVI–XIX a. istorija, bet ir organizuota Jos garbingų apdovanojimų, gautų Lietuvoje ir Ukrainoje, paroda. Renginys puikiai pavyko – dr. Aldona liko patenkinta, keliskart net susigraudinusi sakė, kad nė karto nebuvo taip pristatyta jokia jos knyga, kaip ši.

2024 m. spalio 22 dieną Zarasų rajono savivaldybės Didžiojoje salėje vyko istorikės, humanitarinių mokslų dr. Aldonos Vasiliauskienės 445 puslapių mokslinės biografijos „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ pristatymas. Nuo tada susiskambindavome tik telefonu, daugiau pamatyti Jos nebeteko.

Ji buvo istorijos ir kultūros eruditė. Kartais pasiguosdavo, pabėdodavo įvairiais gyvenimiškais rūpesčiais. Svarbiausia jos būdo ypatybė – nesiskųsti sveikata: nekalbėti apie ligas, vaistus, blogą savijautą. Ne kartą raginau Ją kreipti daugiau dėmesio savo sveikatai, pasistiprinti, aplankyti gydytojus, atlikti tyrimus, tačiau Ji tik numodavo ranka. Pablogėjus Jos sveikatai ir patekus į ligoninę, skambinau klausdamas, kada galėčiau ją aplankyti? Nustebino neigiamas atsakymas: „Nereikia. TIK PASIMELSKITE“. Nežinau, kodėl nenorėjo bendrauti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Manau, kad Jai buvo skaudu, nes buvome bendraamžiai. Ji visada mielai dalyvaudavo mano įvairių jubiliejų (gimtadienių ir kunigystės) šventėse, stebėjosi išleista „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“ knyga, o ypač knyga „Kunigas – žmogus“, kurios bendraautorė – zarasiškė Giedrė Mičiūnienė. Mano kunigystės šventimų jubiliejaus proga Ji buvo atvykusi į Dusetas ir atvežė LRS narės Rimos Baškienės sveikinimą – padėką.

Aldona buvo tvirto būdo, gal kiek tiesmukiška, atkakliai siekianti savo numatytų tikslų, mokanti planuoti laiką. Nuoširdžiai bendraudama, mokėjo prikaustyti klausytojus – tiek suaugusius, tiek ir jaunuomenę. Būdama reikli sau, mokėdavo šito pareikalauti ir iš kitų: niekada už akių nekalbėdavo, tačiau neretai kunigams ir vyskupams sakydavo pastabas tiesiai į akis, tačiau kartu ir pagirdama, pasidžiaugdama gražiais gerais pavyzdžiais. Ji buvo gilaus tikėjimo: stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, priimti Šv. Komuniją. Būdama Vilniuje, melstis dažniausiai eidavo į Katedrą. Ypač vertino Kankinių koplyčią, nes jinai skirta Lietuvos kankiniams.

Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Jos nebėra. Vis atrodo, kad, suskambėjus telefonui, pamatysiu Jos vardą arba, būdamas Vilniuje, aplankysiu Ją bute, kuriame tiek daug nebaigtų rankraščių, iškarpų, straipsnių, o nuo grindų iki lubų pilnos lentynos knygų.

Apie JĄ rašyti nelengva – Ji mūsų krašte buvo ir ilgai dar bus vadinama Gyvąja enciklopedija. Jos gyvenimas ir veikla kažin ar sutilptų į kelis storiausius knygų tomus.

Te Gerasis Tėvas globoja ir džiugina Ją savo Namuose! „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 10).

Iki paskutinės akimirkos likusi ištikima savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai

Kun. Vytautas Rapalis,

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas

Profesorė, daktarė, istorikė – šie žodžiai tik iš dalies apibūdina tai, kas buvo dr. Aldona Vasiliauskienė. Mano gyvenime ji pirmiausia buvo žmogus, su kuriuo siejo gili bendrystė, grindžiama meile Bažnyčiai, pagarba istorijai ir rūpesčiu žmogumi. Mūsų bendravimas augo ne iš formalių pareigų, bet iš abipusio troškimo, kad Bažnyčios istorija nebūtų tik archyvų tyla, o gyvas liudijimas šiandienos žmogui.

Dažnai ji sakydavo, kad istorija nėra vien praeitis, kad tai – gyva sąžinės atmintis. Šios nuostatos ji laikėsi per visą savo mokslinį ir asmeninį gyvenimą. Kaip kunigui, man ji buvo nepakeičiama pagalbininkė, padėjusi susigaudyti sudėtinguose Bažnyčios istorijos vingiuose, ypač kalbant apie persekiojimų metus, dvasininkijos likimus, ištikimybės ir kančios liudijimus. Ji mokėjo ne tik cituoti šaltinius, bet ir surasti jų ten, kur kiti jau buvo nustoję ieškoti – archyvuose, senų laikraščių iškarpose, užmirštose knygose. Šis jos kruopštumas buvo kartu ir meilės Bažnyčiai bei Tėvynei išraiška.

Aldona buvo stebėtinai ištikima parapijietė – tiek Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, tiek

Žvėryno parapijos bažnyčioje. Ten ji buvo ne titulus nešiojanti mokslininkė, bet paprasta tikinti moteris, tyliai besimeldžianti, kantriai tarnaujanti ir visada pasirengusi padėti. Jos ištikimybė buvo kasdienė, nepastebima, bet labai gili.

Sutelkusi dėmesį kunigams ir skyrusi jiems širdį, ji giliai jaudinosi dėl kiekvieno, skaudžiai išgyveno jų likimus ir troško, kad jų gyvenimai būtų įamžinti. Daug jos inicijuotų leidinių gimė ne iš ambicijos, bet iš pareigos atminčiai. Pirmiausia jai rūpėjo tie, kurie iškentėjo lagerius, tremtis, persekiojimus, bet liko ištikimi Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Tokie žmonės buvo jos pasididžiavimas.

Ypatingą vietą jos širdyje užėmė Ukraina ir dvasiniai tiltai tarp Lietuvos ir Ukrainos. Bazilijonų vienuolynas Vilniuje jai buvo ne tik tyrimų objektas, bet gyvas bendros Bažnyčios istorijos ženklas. Ji jautė, kad per šią istoriją stiprėja ir šiandieninė brolystė, kuri remiasi bendra kančios ir vilties patirtimi.

Didelė jos gyvenimo ir tarnystės dalis buvo skirta Lietuvos katalikių moterų sąjungai. Ji šiai organizacijai atidavė ne tik savo laiką, bet ir širdį. Būdama valdybos narė ir garbės narė, ji globojo šią daugiau nei šimtmetį gyvuojančią organizaciją, giliai tyrinėjo jos istoriją, jos sudėtingus vingius ir jautė atsakomybę už jos ateitį. Mūsų bendrystę dar labiau sutvirtino tai, kad jau daug metų esu šios organizacijos kapelionas.

Aldona neskaičiavo nei savo laiko, nei savo jėgų, nei savo asmeninių lėšų. Ji dirbo iki išsekimo, užsibrėžtam tikslui įgyvendinti dažnai aukodama ir savo sveikatą. Jai rūpėjo ne patogumas, o tarnystė. Tai buvo tylus, bet labai tikras pasiaukojimas, kurio daugelis galbūt nematė, bet kuriuo Dievas tikrai džiaugėsi.

Vienas iš mūsų paskutiniųjų pokalbių įvyko jai jau gydantis ligoninėje, sunkios būklės. Ir net tada ji kalbėjo ne apie save, bet apie dar vieną planuojamą knygą. Ji svajojo ją išleisti, ji jau gyveno tuo rankraščiu, kuris, deja, liko jos stalčiuose ir taip nepasiekė leidyklos. Man šis pokalbis tapo labai stipriu liudijimu apie žmogų, kuris iki paskutinės akimirkos lieka ištikimas savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai.

Ji giliai tikėjo, kad atmintis yra Bažnyčios ir tautos gyvybingumo šaltinis ir kad iš atminties mes mokomės, iš jos darome išvadas ir džiaugiamės. Ji buvo žmogus, kuris saugojo atmintį ne kaip muziejinį eksponatą, bet kaip gyvą jėgą, padedančią tautai ir Bažnyčiai išlikti.

Kaip kunigas ir kaip žmogus esu jai nuoširdžiai dėkingas už bendrystę, už jos neišsenkantį entuziazmą, už jos užsidegimą bendram Bažnyčios ir Tėvynės labui. Mano atmintyje ji išlieka kaip sąžinės istorikė, kaip ištikima Bažnyčios dukra ir kaip žmogus, kuris iki galo gyveno tuo, kuo tikėjo.

Šią bendrystę laikau Dievo dovana savo kunigiškame kelyje.

Modernumu neblizgančios istorikės kelias: ar tikrai?

Lina Dūdaitė-Kralikienė,

Istorikė

Istorikę Aldoną Vasiliauskienę teko garbė pažinti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip kolegę, kuri ėmėsi sunkių ir istorikams nepopuliarių temų. Tų, kurios neblizga modernumu, nūdienos istorijos mokslo kontekste neatrodo labai naujoviškos ir patrauklios… Net pritemptos prie istorijos teorijos tendencijų. Todėl buvo jaučiama, kad, nepaisant aktyvios ir produktyvios veiklos, dr. Aldona buvo palikta istorijos meinstrymo šalikelėje.

Jos gvildentos temos, kaip rodo laikmetis, yra labai aktualios. Dr. Aldona gerokai anksčiau nei daugelis kitų pajuto Ukrainos temos svarbumą. Antai, šiandien kalbame apie litvinizmo grėsmę. Tačiau ar patys tinkamai atlikome namų darbus? Ar patys lietuviai suvokiame ir gebame kitiems perteikti, kiek Lietuva buvo svarbi formuojantis baltarusių, ukrainiečių tautoms? Dažnai kalbame apie spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį. Tačiau ar suvokiame jo priežastis ir to draudimo esmę? Slavofilai, kurie dominavo tuometės Rusijos imperijos politiniame gyvenime, manė, kad kai kurios imperijos tautos, įskaitant ir lietuvius, yra lenkų sugadinti rusai, kuriems reikia grąžinti „iskonno russkije korni“. Jei lietuviai, kuriuos nuo slavų, baltarusių bei ukrainiečių skyrė ir kalba, ir tikėjimas, sulaukė tokio spaudimo, tai verta užduoti klausimą, kaip carinėje Rusijoje buvo žvelgiama į ukrainiečių teisę būti tauta? Rusija net šiandien, XXI a., kvestionuoja ukrainiečių teisę į jų kalbą, kultūrą, valstybingumą. Todėl dr. A. Vasiliauskienės tyrimai yra svarbūs ne tik nacionaliniame kontekste. Tai raktas į ukrainiečių tautos išlikimo ir raidos aktualijas.

Jos nagrinėtos katalikų Bažnyčios Lietuvoje temos taip pat neblizga populiarumu ir rėkiančiomis antraštėmis. Tai – vėlgi tylus kantraus darbo pamatas apie sovietmečio ir šių dienų problematiką. Ar tai aktualu? Dažnas, išgirdęs žodžius „Bažnyčia“, „kunigas“, – tik įnoringai suraukia nosį, patogiai pamiršdamas, kad katalikų Bažnyčia – VIENINTELĖ institucija Lietuvoje, kuri priešinosi sovietų ir nacių okupantams nuo pirmosios iki paskutinės minutės. Ir tų dienų didvyrių, kankinių ir tylių istorijos darbininkų istorijos šiandien, kai pradedame skaičiuoti ketvirtuosius karo Ukrainoje metus, tampa vis aktualesnės. Tai – pasipriešinimo teorija ir praktika.

Dėmesio vertos ir dr. A. Vasiliauskienės rengtos konferencijos. Jos tylus ir kantrus darbas tada priminė kovą su vėjo malūnais, t. y. su abejingais klausytojų veidais ir žvilgsniais į temas, kurios retokai gvildentos net sostinėje. Ką jau kalbėti apie provinciją! Neslėpsiu, nemenką įspūdį padarė bandymas visapusiškai analizuoti popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje niuansus: nuo citatų iki religinės muzikos iššūkių.

Atskiras klausimas – jos muziejaus Skapiškyje likimas. Surinkta daug aktualių, įdomių dalykų, kurie įgudusiose ir atsakingose rankose galėtų tapti lobynu. Ar taps? Ar nenuguls istorikės viso gyvenimo triūsas kokiame bibliotekos ar muziejaus kampelyje? Jau dabar aiškėja, kad to dėmesio ir jai gyvai nebuvo per daug, o mirusiai – tai suvis… Ar dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo darbų neištiks trumpalaikių projekčiukų likimas: kol buvo kam rūpintis… O kai nebeliko, tai ir…

Tai retorinis klausimas kraštiečiams, kupiškėnams… Kaip ir dėl pavėluoto Garbės piliečio titulo. Šie reikalingi gyviems žmonėms, o ne kaip epitafija ant kapo. Gerbti ir branginti reikia gyvus! Gyviems reikia palaikymo, pagarbos. Juk ne kartą ir pati dr. Aldona patyliukais, su kartėliu savęs klausė: ar visa, ką ji daro – tyrimai, konferencijos, susitikimai, kurių pagrindinė rėmėja ir finansuotoja dažniausiai buvo pati, – yra svarbu? Proginės pagarbos konferencijų, jubiliejų proga formalių garbės raštų forma nepakanka. Ir titulai tokio lygio asmenybei reikalingi toli gražu ne savimeilei pakasyti, o visuomenei parodyti: šios temos yra svarbios, reikalingos, aktualios. Gyventi reikia čia ir dabar! Gerbti, pripažinti reikia čia ir dabar! O už mirusiuosius belieka melstis. Requem aeternam, dona ei, Domine…

Kelios vertybinės reminiscencijos apie Bažnyčios istorikę dr. Aldoną Vasiliauskienę

Vincentas Tamošauskas OFMCap,

Vienuolis pranciškonas kapucinas

Jau senokai, dar iki asmeninės pažinties, neakivaizdžiai pažinojau gerbiamą dr. Aldoną Vasiliauskienę iš spaudos ir jos publikuotų mokslinių, istorinių bei dvasinių straipsnių aktualiomis temomis. Skaitant jos tekstus, buvo aiškiai juntama ne tik profesionali istorijos mokslų daktarės kompetencija, bet ir gili, brandi tikėjimo laikysena, meilė Bažnyčiai, pagarba savai kultūrai, kraštui, tautinei atminčiai ir konkrečiam žmogui. Jos perteikiama istorija niekada nebuvo vien sausa faktų seka – ji alsavo gyva dvasia, moraline atsakomybe ir tarnyste tiesai.

Tiesiogiai su dr. Aldona susitikau vienintelį kartą, tačiau tas susitikimas paliko itin ryškų ir šiltą įspūdį. Tai įvyko 2024-ųjų liepos pabaigoje, Skapiškio sodyboje, prieš man išvykstant į Ukrainą. Jau pirmojo pokalbio metu ji pažadėjo padovanoti savo išleistų knygų ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurios man buvo reikalingos ukrainiečių kultūrai, jų tikėjimui, istoriniams ryšiams ir pačiai kalbai geriau pažinti. Šis jos gestas nebuvo formalus – jame atsiskleidė nuoširdus rūpestis, atvirumas ir tikras solidarumas su tauta, patiriančia skaudžius išbandymus.

Iš jos dovanotų ir pristatytų knygų dar labiau atsivėrė istorikės platus mokslinių interesų laukas: gilus ir nuoseklus domėjimasis bazilijonų vienuolija, ilgalaikiai tyrinėjimai, rengiami simpoziumai, mokslinės konferencijos, nuoseklus ir itin kruopštus darbas su šaltiniais ir archyvais. Visa tai liudijo ne tik akademinį atkaklumą, bet ir ypatingą gebėjimą matyti istoriją platesniame – Bažnyčios, tautų ir kultūrų dialogo – kontekste. Akivaizdžiai matėsi jos, kaip neeilinės asmenybės, mokslininkės ir tyrinėtojos, platus matymo ir pajautos horizontas.

Ypatingą įspūdį paliko ir pati Skapiškyje esanti sodyba, virtusi savotišku muziejumi ir jaukiu pasibuvimu svečiams ar piligrimams. Tai buvo gyvas kultūros, atminties bei svetingumo centras. Ten pleveno Ukrainos ir Lietuvos tautų dvasia, pagarba istorijai, nuoširdus svetingumas ir meilė žmonėms. Atrodė, kad ši rezidencija jau seniai peržengė asmeninės nuosavybės ribas ir tapo dovana visuomenei, atvira susitikimams, dialogui, pažinimui.

Vėliau teko ligos fiziškai palaužtą dr. Aldoną vežti į Vilnių. Pradžiugino ne tik pati kelionė ir mūsų pokalbiai, bet ir apsilankymas jos bute sostinėje. Tai buvo tikras mokslininkės ir kultūrininkės būstas – erdvė, kurioje knygos nebuvo tik interjero detalė, bet gyvenimo dalis. Atrodė, kad sienos tiesiog „suremtos“ iš knygų, rankraščių, leidinių, liudijančių viso gyvenimo darbą ir pasišventimą mokslui bei kultūrai. Būtent, ten dr. Aldona ir padovanojo man dvi anksčiau žadėtas knygas – tyliai, paprastai, be jokio savęs sureikšminimo.

Rašyti istoriją kaip maldą

Kun. lic. Andrius Šukys

Šio teksto tikslas – prisiminti. Aldutę. Dr. Aldoną. Vasiliauskienę – kaip visuomet prisistatydavo paskambinusi.

Gal tiek ir užtenka.

Prisiminti žmogų, kuris mokėjo rinkti kitų gyvenimus taip pagarbiai, tarsi bijotų sutrukdyti jų tylai.

Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie Ją.

Apie Jos balsą – išdidžiai skambų, aiškų, kiekvieną žodį tokį tikslų, tarsi Jos etosas būtų natūralus gyvenimo lydinys.

Apie Jos laikyseną – griežtą pirmiausia sau, po to ir kitiems.

Turbūt todėl ir norisi rašyti…

Ne apie darbus. Apie būseną, kuri lieka, pasilieka, išlieka.

Aldona gimsta 1945-aisiais. Auga tarp laukų, tarp upelių ir šieno kvapo, tarp žmonių, kurių paprastume slypi tikėjimo tvirtybė.

Iš čia – Jos ramybė.

Tas tylus pasitikėjimas, kad gyvenimas turi prasmę, net kai jos (dažniausiai) nesimato.

Jos gyvenimo praktika – veiksmas ir refleksija, sutverti kartu.

Baigia istoriją Vilniaus universitete.

Rašo, tyrinėja, gina disertaciją. Ir vėl rašo. Daug rašo.

Ir visą laiką lieka arti tų, kurie liudija.

Kunigai, vienuoliai, moterys ir vyrai, sovietmečio tikintieji – žmonės, kurių istorijas kiti dažnai nutyli.

Ji renka jų žodžius.

Renka taip, kaip kiti renka maldą.

Kiekvienas sakinys yra tarsi rožinio karoliukas – be skubos, su pagarba ir nuojauta, kad čia glūdi memoria.

Didelė Jos gyvenimo dalis prabėga archyvuose.

Tose šaltose, popieriaus ir dulkių kvepiančiose vietose, kur istorija slepiasi po parašais, spaudais, išblukusiais rašmenimis.

Ji moka skaityti ne tik tekstą, bet ir tylą tarp eilučių.

Moka iš bylos ištraukti gyvą žmogų.

Iš dokumento – kvėpavimą.

Iš datos – likimą.

Archyvai Ją traukia ne kaip vieta, o kaip būties erdvė, kur viską dar galima išgirsti, jei tik klausaisi pakankamai giliai.

Ir visgi ne tik archyvai, ne tik dokumentai.

Skapiškis – Ukrainistikos muziejus.

Ten sienos kalba, daiktai alsuoja istorija. Šviesa krinta kitaip M. Reinio alėjoje.

Nuolat besilankančios grupės, piligrimai – visi sutinkami dosniai.

Svetingumas Skapiškyje – arbata ant stalo, sparčiai judančios rankos, kurios viską žino.

Ir žmonės – pasitikti – sutikti – išlydėti – perkeisti žmonės.

Jie klausosi taip įdėmiai, kaip Ji klausosi kitų.

Ir tada Jos balsas suskamba – aiškus, tvirtas, įkyriai malonus.

Sako, aiškina, dėsto – žodžiai sklando kaip natūralus dialogas, vedantis klausytoją į gilesnę prasmę.

Joje – pedagogės dvasia: kiekvienas klausimas, kiekvienas atsakymas – tiltas tarp žinojimo ir patyrimo.

Kiekvienas sakinys veda, bet neužgožia.

Ji yra iš tų, kurie mato žmogų iki esmės.

Be patoso, be pretenzijos.

Jos sakinys – tvirtas, be nereikalingų žodžių.

Jos tonas – ne teisėjo, o liudytojo.

Kiekvienas Jos tekstas – atminties darbas: ištikimybė laikui / būdas sugrąžinti vardą, balsą, veidą / būdas pasakyti: esi.

Ji netiki trumpalaikiu įspūdžiu.

Tiki darbu – lėtu, atkakliu, tarsi kasant šaltinį po žeme.

Ir kai ištrykšta vanduo – jis švarus.

Nuo 1990-ųjų Ji aktyviai veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijoje.

Rašo apie dvasininkus, parapijas, tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Apie žmones, kurie išsaugojo tikėjimą, kai viskas griuvo.

Apie tuos, kuriuos sutiko pakeliui.

Apie tuos, kurie kvietė arbatos ir dalinosi savo istorija.

Kartu rašo ir apie mus – tuos, kurie paveldėjo tą tylą, tą atsakomybę.

Tą pareigą prisiminti.

Jos tekstai – ne vien mokslas. Tai gyvenimo etika / tikėjimo geografija / kartais – ir išpažintis / kartais – filosofija, virstanti gyvenimu.

Kiekviena biografija, kurią Ji kuria ir kūrė, tampa mažyte malda už žmogų, už laiką, už tautą.

Gal todėl Jos darbai nesensta.

Atrodo, kad jie parašyti vakar.

Atrodo, kad Ji vis dar čia – prie stalo, pasilenkusi virš teksto, ieškanti tikslaus žodžio / termino / paaiškinimo…

Tokio, kuris nieko neįskaudintų, bet pasakytų viską. Kiek įmanoma – viską.

Kai istorija tampa malda – ji nenyksta.

Kai žmogus tampa šviesa – ji lieka.

Šis tekstas – padėka. Už darbą / mokytojystę / pašaukimą / kantrumą.

Kad būtų daugiau prasmingos tylos, kurios ilgisi dabarties žmogus.

Už šviesą, kuria dar ilgai matuosime laiką: amžinai ir apsčiai.

2025 m. liepos 12 d. pas Viešpatį iškeliavo lietuvių istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė. Laida skirta šiai šviesuolei prisiminti. Laidą veda Marijos radijo programų direktorius  direktorius kun. dr. Nerijus Pipiras, kalba Krekenavos bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas. Laidoje ištrauka iš MR laidos, kurioje dalyvavo ATA dr. Aldona Vasiliauskienė.

2026-ieji yra paskelbti Lietuvos Helsinkio grupės metais, kunigas jėzuitas Karolis Garuckas buvo vienas jos steigėjų. Laidoje dalyvauja ir asmeniniais prisiminimais bei istoriniais faktais apie šį kunigą dalijasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys. Kalbina Gediminas Zelvaras.

Būsimasis rezistentas Vladas Lapienis gimė prieš 120 metų, 1906 m. birželio 6 d. Latvijoje, Daugpilyje. Po I pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje. 1937 m. atvyko gyventi į Kauną. Dirbo įvairius darbus, vakarais lankė suaugusiųjų gimnaziją, ją baigė jau brandaus amžiaus. 1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Neakivaizdžiai 1954 m. baigė Vilniaus universiteto Pramonės ir ekonomikos fakultetą. Dirbo įvairiose Mokslo akademijos institutuose ekonomistu (Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje iki pensijos 1967 m.).

1973 m. nepaisant garbaus amžiaus įsijungė į pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybą, dauginimą ir platinimą. V. Lapienis mini,

[…] kad po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. LKB Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.

Talkino spausdinant maldyną „Visada su Dievu“, vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pradžiamokslį“. Daugino, platino pogrindžio Aušrą, platino rusų pogrindinį leidinį „Einamųjų laikų kroniką”, kitą pogrindžio spaudą ir tokią literatūrą kaip A. Solženycino „Gulago archipelagas”. Rinko ir perduodavo informaciją pogrindžio leidiniams. 1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai.

Dėl LKB Kronikos platinimo V. Lapienio namuose taip pat buvo daromos kratos, kurių metu buvo konfiskuota ne tik Kronikos leidiniai, bet ir daugiau įvairios valdžios uždraustos religinės literatūros, rašomoji mašinėlė. 1973 m. lapkričio 20 d. kratai vadovavo KGB vyr. ltn. Robertas Pranciškus Gudas (g. 1939 m.). Po kelių dienų V. Lapienis buvo iškviestas tardymui Vilniuje, į KGB rūmus. V. Lapienis taip aprašo šį tardymą:

Mane vyr. ltn. Gudas, nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis. Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris. Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą…. Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio „tardymo“ nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitroglicerino, validolio ir dar kažkokių vaistų. Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis (panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo)? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo jie neturi. Tik jų padariniai jaučiami.

Tai, ką aprašo V. Lapienis, labai panašiai apie savo tardymus liudijo ir rezistentė ses. Nijolė Sadūnaitė, kuri spėjo, kad prieš ją buvo panaudota radiacija, nes taip pat labai blogai jautėsi ir po to buvo labai blogi kraujo tyrimai. Kelių asmenų panašūs liudijimai duoda pagrindą manyti, kad KGB prieš rezistentus naudojo nuodijančias medžiagas, tai yra ypač nusikalstama veikla.

Nepaisant to, kad KGB jam pateikė oficialų įspėjimą nutraukti „antivalstybinę veiklą”, jis pasirašė keletą protestų ir peticijų LSSR ir SSRS valstybinėms ir partinėms institucijoms dėl tikinčiųjų diskriminavimo bei persekiojimo (visų jų tekstai buvo paskelbti LKB Kronikoje). V. Lapienis mini, kad ir toliau kagėbistai nepaliko jo ramybėje, kaip tardė kagėbistas Juozas Marcinkevičius (g. 1935 m.):

1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė KGB vyr. tardytojas kpt. Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs…) Atrodo, jis gerai valdė psichologinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

1976 m. vėl buvo krata V. Lapienio bute, po kurios spalio 20 d. buvo suimtas (būdamas 70-ies metų) ir po 9 mėnesių tardymo 1977 m. liepos 25 d. pagal LSSR BK 68-1 str. nuteistas 3 metams kalėti griežto režimo lageryje ir 2 metams tremties. Kartu buvo teisiami ir dar du pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai – Jonas Kastytis Matulionis ir Ona Pranskūnaitė. Teisme prasmingai nuskambėjo paskutinis V. Lapienio žodis:

Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai. Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.

LKB Kronika pateikė, ką apie šį teismą 1977 m. rugpjūčio 21 d. rašė komunistų partijos propagandinis dienraštis „Tiesa“ :

[…] Jėzuitų vadovaujamas Vatikano radijas itin stengiasi bent smulkmena įgelti mūsų šalį, mūsų respubliką, šiam tikslui Vatikano jėzuitai pasiryžę pasitelkti bet kokį lietuvių tautos atskalūną, kad tik jis juodintų Tarybų Lietuvą, purvais drabstytų mūsų liaudies laimėjimus. Tokių atskalūnų, kurie nenori žengti kartu su visa liaudimi, labai reta, tačiau dar pasitaiko. Neseniai Vilniuje pasibaigė trijų šmeižikų—vilniečio pensininko Vlado Lapienio, Vilniaus Jungtinės drabužių parduotuvės dailininko Kastyčio Jono Matulionio ir buvusios Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas” įrankininkės Onos Pranskūnaitės—atviras teismas. Jie visi trys gamino ir platino tendencingai surinktą bei aiškiai šmeižikišką literatūrą (LKB Kroniką—red. pastaba), kurioje buvo iškreiptai pateikiama valstybės vidaus politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, melagingai šnekama apie tariamą, sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą.

Tam tikra prasme svarbu prisiminti, kokiu stiliumi rašė sovietinė spauda apie rezistentus, kokią propagandinę leksiką naudojo, kai dabar ugdomas visuomenės atsparumas propagandai.

V. Lapienis kalėjo Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvo tremtyje Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje. 1981 m. grįžęs į Lietuvą tęsė pogrindžio veiklą: toliau bendradarbiavo leidžiant pogrindinius leidinius: „LKB Kronika“, „Lietuvos ateitis“, platino „Einamųjų įvykių kroniką“, pasirašė ir platino įvairius žmogaus teisių gynėjų dokumentus, straipsnius. 1981–1985 m. parašė ir išplatino autobiografinę apybraižą „Sovietinio kalinio memuarai”. Ji publikuota pogrindžio Aušroje (1985 m. Nr. 48(88) ir Nr. 49 (89).

Dėl minėtosios apybraižos, LKB Kronikos ir Einamųjų įvykių kronikos dauginimo, laikymo ir platinimo 1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Vladas pradėjo slapstytis, tačiau 1985 m. pradžioje Kaune buvo suimtas. 1985 m. kovo 28 d. antrą kartą nuteistas 4 metams įkalinimui griežtojo režimo lageryje ir 2 metams tremties. Žmonos ir bendraminčių pastangomis dėl Vlado amžiaus ir sveikatos būklės bausmė buvo pakeista nuteisimu dvejais metais lygtinai ir po 2 metų kalinimo 1987 m. V. Lapienis grįžo namo. Nepaisydamas nuolatinio seklių dėmesio ir sveikatos problemų, jis toliau tęsė rezistencinę veiklą. Tarp kitų pasirašė kreipimąsi į SSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, reikalaujant išlaisvinti ir grąžinti į Lietuvą politinius kalinius.

1998 m. rugsėjo 21 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. dekretu – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Paskutiniaisiais metais gyveno Marijampolės globos namuose. Vladas Lapienis mirė 2012 m. kovo 6 d. Palaidotas Vilniaus Naujosiose Rasų kapinėse.