Nepamiršdavo ir žvirblių

Per 1964 metų gruodžio „didįjį kraustymąsi“ iš Varnių kartu su visa kurijos raštine Kauną pagaliau pasiekė ir pamėgtas vyskupo Motiejaus rašomasis stalas. Ištiesęs ranką parodė – čia, palangėje, pastatyti, kad, pakėlus galvą nuo balto popieriaus lapo, žvilgsnis atsiremtų į Šv. apaštalų Pero ir Povilo bažnyčios raudono mūro sienas, kad, skaičiuojant ant pastogės atskridusius balandžius, nušvistų į septintą dešimtį metų įkopusio dvasininko siela, suktųsi ir aukštyn kiltų minčių srautai…

Augustinų vienuolyno buvusiame magistro name išdžiūvus neseniai perdažytoms ir maldomis prisodrintoms sienoms ir visai neblogai čia įsikūrus, panašu, kad lygesnį ritmą pagavo ir vyskupo širdis – kaip toji raibaplunksnė balandėlė sparnus ėmė skleisti ir nauja kovos už katalikų tikėjimą dvasia.

„… Nors viršininkai už tvirtybę Katalikų tikėjimo atimtų gyvenimus, sodintų į kalinę ir plaktų ar kapotų, visa tai turite iškentėti, nes verta to yra Dangaus karalystė… Gal atsitikti, jogiai nebeturėsite vyskupo, jogiai pritrūks kunigų, ir tuokart vienok turėkite savo tikėjimo. Kiekvienas už save atsakys Viešpačiam, neigi galėsite teismo dienoje tuo išsikalbėti, jogiai vyskupo ar kunigo nebuvo“, – tokie Kaune M. Valančiaus rašytos brošiūros „Prajautimas“ žodžiai.

„Vyskupas Beresnevičius įsikūrė buvusiame augustijonų vienuolyne [Didžiojoje Vilniaus gatvėje], 60 žingsnių nuo manęs, – rašė laiške kun. Antanui Baranauskui. – Konsistorija taipogi persikėlė. Seminarija dar Varniuose, nes Kaune neparuoštos patalpos. Likusius katedros ir konsistorijos tarnautojus rankioju. Štai ir mūsų kiemo naujienos… Džiaugiuosi ir labai džiaugiuos, kad mano gentainis, mano vyskupijos žmogus, nusipelnė vyresnybės dėmesio ir turėjo guvumo matyti užsienio mokslininkus [Peterburgo dvasinė akademija buvo pasiuntusi A. Baranauską į Miuncheno universitetą teologijos studijų pagilinti. Miunchene ir Romoje A. Baranauskas išgyveno nuo 1862 m. pabaigos iki 1865 m. pradžios].

Tos kelionės naudą patiria akademijos mokiniai. Bijaus tiktai dviejų dalykų: kad nuo darbo pertekliaus neprarastum sveikatos ir kad, būdamas užsiėmęs aukštesniais reikalais, nepamirštum Lietuvos. Juk nuo neatmenamų laikų tas kraštas neturi rašytojo, dėl to tenykščiai žmonės naudoja tik žemaitiškas knygas. Todėl reikia, kad pirmasis pašvęstum savo darbus gentainiams. Tegu Dievas atlygina Maloningajam Ponui už man atsiųstus labai gerus naujametinius linkėjimus. Pasaulyje viskas praeina; itaque consolamini in verbid istis (lot. taigi guoskitės šiais žodžiais). Priimk, kunige Antanai, patikinimą apie mano nuoširdų prie Maloningojo Pono asmens prisirišimą, su kuriuo pasilieku tarnu. Vyskupas Motiejus Volončevskis. Kaunas, 1865 m. sausio 8 d.“

Rengdamasis eiti į toje pačioje gatvėje, tada vadintoje „Ulica Powilejska“ (dabar M. Valančiaus) esančią pašto stotį, vyskupas Motiejus patikrino, ar apsiausto kišenėje dar likę grūdų. „Viešpats, sutverdamas žvirblius, žinojo ką darąs, todėl nereikia jo įstatymo gadinti. Užteks javų ir mums, ir paukšteliams“, – mokė čia parašytos „Vaikų knygelės“ apsakyme „Prancė paukštvanagėlis“. Šventoriuje žvirbliams ir karveliams pažėręs lesalo, lėtai žingsniuodavo Šv. Jurgio bažnyčios, pranciškonų ir bernardinų vienuolynų link, kur jau virė seminarijai skirtų patalpų remontas.

Žemaitiškos gudrybės

Kažin, ar papiliu žingsniuodamas ir įdėmiu žvilgsniu apmesdamas čia įsikursiančią Žemaičių dvasinę seminariją, vyskupas M. Valančius prisimindavo 1864 m. liepos viduryje lyg nuo stogo nukritusį akmenį gautą pranešimą, kai Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas iš vizitacijų Kurše privertė grįžti į Varnius. Kodėl? Kas atsitiko? Atsakymą greitai atsiuntė gubernatorius N. Muravjovas, liepos 21 d. kviesdamas vyskupą atvykti į Kauną. Jo sulaukęs, išsyk davė žinią savo tėvui Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, kuris staigiai telegrafavo: iš Kauno vyskupo neišleisti ligi atskiro nurodymo, paskirti slaptą priežiūrą ir duoti jam darbo. Todėl be jokių užuolankų Žemaičių ganytojui pranešė, kad su kapitula, konsistorija bei seminarija iš Varinių teks išsikelti…

Apžiūrint naujas patalpas, tvarkant tam reikalingus būtinus dokumentus, vyskupas buvo apsistojęs pas augustinus. Rugsėjo 12 d. iš Varnių gautas seminarijos rektoriaus kan. Juozapo Silvestro Dovydaičio laiškas ne tiek nustebino, kiek patvirtino jo nuojautą, kad 1863 m. sukilimo padariniai dar ilgai vysis iš paskos. „Vakar žandarai prašė seminaristų aprangos, – rašė rektorius, – kad karčemoje galėtų kažką sučiupti, bet aprangos nedavus, pasklido kalbos, kad žandarai miestelyje vaikšto persirengę panašiais į kunigų drabužiais, o tai gali sukelti seminaristų atžvilgiu įtarimus ir bereikalingus gandus.“

Buvo aišku, kad tokiu apgaulės būdu norėta susekti ir suimti neseniai dar vis laisvėje esančius praūžusio sukilimo dalyvius ir kad jų slėpimu įtarinėjama seminarija. „Margumynais“ pavadintuose užrašuose tarp 106 Žemaičių vyskupijos dėl sukilimo nukentėjusių kunigų pirmoje eilėje minimi kunigai Dovydaičiai – Juozapas ir jo brolio Petro sūnus kun. Justinas. Varnių dvasinėje seminarijoje ir Peterburgo akademijoje studijavę, išsilavinę, iškalba apdovanoti ir plunksną gerai valdantys dvasininkai Žemaičių vyskupijoje turėjo didžiulę įtaką, jie buvo artimi ir ištikimi vyskupo pagalbininkai.

Nė vienas kapitulos prelato ar kanauninko regalijų neturėjo, tačiau jų aktyvios veiklos metai amžininkų buvo taikliai įvardyti regnum Davidicum laikotarpiu. Suprantama, kodėl „koriku“ pramintas generalgubernatorius Muravjovas nuo tokių ir į juos panašių liaudies vadų kunigų vyskupą Valančių stengėsi izoliuoti. Šie abu kunigai buvo atvežti į Kauno kalėjimą, dėl abiejų išvadavimo vyskupas Valančius dėjo visas įmanomas pastangas, abu Varniuose buvo išduoti ir gėdingai apšmeižti. „Varnių karčemos savininkas Barikas, rudas, it lapės uodega, labiau už visus pasižymėjo įdavimais, – apie kun. Juozapo Dovydaičio skundiką rašė savo užrašuose. – Laimingas buvo tas, kuris laiku suskubo jam užsimokėti ir nusipirkti laisvę.“

Kaip su panašiu veikėju susitikus laikytis išminties ir atsargumo, vyskupas mokė naujausiame savo kūrinyje „Vaikų knygelė“. Antai Žarėnų parapijoje buvo guvus, iš prigimties mokslus ir pastabus Vincentas. Trylikos metų pono liokajumi paskirtas Vencė, pasak autoriaus, numanė žmones esant per daug „bylius“, viską pasakojant reikiantiems ir nereikiantiems, todėl ryžosi be melagystės nieko svetimiems nepasakyti. Vilniuje, ponui išėjus į miestą, o Vincentą palikus „gaspadoj“, įėjo „kaži koks tarsi pusponis“, ėmęs smalsauti, kas girdėt Žemaičiuose. Vincė atsakė: „Išvažiuodamu iš Panevėžio, girdėjova zvanijant su visais varpais: tur būti kas norint numirė.“ Svečias patikslino klausimą, ką ten, Žemaičiuose, žmonės kalba. O Vencė: „Žmonės ir kunigai kas rytą ir vakarą poterius kalba.“

Tas pokalbis vyko, ar sukilimui bręstant, ar jam prasidedant, nes pusponis prisispyręs kamantinėjo, ar tiesa, kad žmonės sukilo. „Tikra teisybė, kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės“, – Vencė atsakė ir į šį klausimą, ir į kitą – „kan dirb sukili?“: „Ką liepia gaspadorius: vienas eina arti, kits gena bandą ir teip toliaus.“ Netekdamas kantrybės klausinėtojas kelia balsą: „Kas tu esi per žmogus. Aš klausiu, bene mušas prie jūsų?“ Vėl Vincentas ramiai, bet savo linija veda: „Šiauliuose mudviem esant, susimušė žmogus su žydu, bet vyresnybė anuodu perskyrė.“ Paklaustas, ar nėra karės arba vainos, guvus Vencė paporino: „Yra. Mano pono dvare yra senas gaidys, kurs be pertrūkio vajavojas su kalakutu: kažin kurs kurį paveiks.“

Pagaliau atėjusysis lyg iš peties kerta: „Pasakyk man, be nesišiaušia prie jūsų ponai su bajorais prieš vyresnybę.“ Šis atsakė: „Kartais šiaušias; šitai mano paties ponas, eidamas prie vyresnybės, šukuoja galvą ir sušiaušia plaukus, užvis ant kaktos.“ Supykęs svečias šūkteli: „Kad tu prapultum su savo tokiu šnekesiu. O tai prakeiktas žemaitis – nieko negalėjau nuo jo dasižinoti.“ Apie papūstžandį su raudonais plaukais ir kumpa nosimi pusponį grįžusiam ponui papasakojęs Vincentas buvo tris kartus jo pabučiuotas ir labai pagirtas: „Tu ne pakalikas, bet sūnus mano esi…“

Slaptos mokyklos

Nuo ganytojavimo pradžios ypatingai svarbiu liaudies švietimo ir  katalikiškojo ugdymo reikalu „Prajautime“, vienoje iš kovingųjų Kauno laikotarpiu parašytų brošiūrų, vysk. M. Valančius dėsto: „Lig 1861 metų prie kiekvienos bažnyčios buvo mokykla parapijos vaikams. Mokė paprasti juos zokristininkai, vargoninkai ir kitas kuris vaikiukas, klebono pasamdytas. Visos tos mokyklos buvo Žemaičių vyskupo valdžioje; jis ne vien priveizdėjo, bet dar įvairias rašydavo knygeles ir leisdavo žmonėms. Taip apšvietimas, it tekanti saulė, kas kartas didžiai plėtės. Paskiau nuo 1861 metų vyriausybė užrakino visas klebonų mokyklas ir įsteigė savo maskolines mokyklas.“

Kaip generalgubernatorius M. Muravjovas arogantiškai buvo pareiškęs, rusiškas raštas turįs pabaigti tai, ką pradėjęs Rusijos kalavijas. Visur mokytojais buvo skiriami lietuviškai nemokantys ortodoksai. Katalikai kunigai tam priešinosi, o vyskupas Valančius, Varniuose pradėjęs kovą su pragaištingais tikėjimui ir dorai darbais, įnirtingai ją tęsė ir Kaune: raštus siuntė mokyklų direkcijai, protestavo. Savo 1864 m. rugsėjo 14 d. aplinkraščiu kunigams vyskupas įsakmiai nurodė, kad klebonų ir kitų kunigų pirmoji pareiga yra „užveiza škalkų parapijos, jie tur jausti, kad vaikai čystu pienu katalikų mokslo penėtųs ir tikroj pabažnėj augtų“.

„… Pristeigę tokią galybę mokyklų, maskoliai galėtų, Dievas žino, ko išmokyti vaikus; bet dabar, tiesą pasakius, nėra nieko, nes mokytojais padarė popų vaikus, nė žodžio lietuviškai nemokančius, – dėstė „Prajautime“. – Jie šneka su vaikais, lygia dalimi nė žodžio maskoliškai nemokančiais, it žąsys su kiaulėmis. Ta pati vyresnybė, aukštesniosiose mokyklose norėdama pramokyti vaikus vokiškai ir prancūziškai, ieško vyrų vokiečių ir prancūzų kilties. O Lietuvos vaikams mažosiose mokyklose duoda mokytojus, nemokančius lietuviškai. Argi tai ne juokai?“

Pipirų negailėdamas vyskupas piktinasi, kad maskolaičiai mokytojai vos ne visi geria karčemose degtinę visiems matant, o pasigėrę ieško, ko nereikiant. „Kokie ten yra jų tėvai popai, kad jų vaikai pačioj jaunystėj taip elgias? Kunigams katekizmą dėstant, ateina į mokyklą maskoliukai mokytojai, ir neleidžia dėstyti, kaip tikriems katalikams… Maskoliai šventomis dienomis gena vaikus į cerkves ir paikina. Vis tai regėdami, vaitoja tėvai, bet nieko negali padaryti… Mano nuomone, tėvai tur geriau mokėti štruopas [baudas], nekaip leisti, kad vaikus kas gadintų. Savo susiėjimuose [valsčiuje] turi nuspręsti, jog visos mokyklos be bažnyčių kaimuose įsteigtos, turi būti perkeltos prie bažnyčių. Tarpininkams to neleidžiant, tur į tas mokyklas suvisu savo vaikų nevežti.“

Kaip, apeinant tokias maskoliškas mokyklas, geriau mokslo siekti, kokius žingsnius žengti, ganytojas išdėstė laiške Pabiržės klebonui Tadui Lichodziejauskui: „Šios mokyklėlės [kaimų parapinės] buvo labai gražios ir naudingos, bet dabar dėl nuo mūsų nepriklausančių priežasčių taip veikti nebegali, nes jas išlaikantiems klebonams užtrauks atsakomybę arba paskatins atsiųsti į miestelius mokytojus, kurių mūsų liaudis nenori. Tad, esant dabartinei padėčiai, reikia galvoti apie kitus vaikų mokymo būdus, pavyzdžiui, paakinus ūkininkus, kad samdytų daraktorius ir kaimuose savo paauglius mokytų skaityti, o klebonai, laisvalaikiu lankydami kaimus arba važiuodami pas ligonius, turi šitaip surinktus vaikus globoti ir laipsniškai šv. Tikėjimo pagrindų išmokyti.“

Kunigų padėtis tuomet buvo nepavydėtina, juos kaip politiškai įtartinus atidžiai sekė visos rusų administracijos įstaigos. Slaptąsias mokyklas teko kurti labai sumaniai, kad kunigai nenukentėtų. Antai Ežerėnų dekanas vyskupui rašė: „Tėvai ėmė vaikus namie mokinti, bet ir tokiu mokinimu neilgi naudojosi. Valsčiaus seniūnai ir tūkstantininkai pasiųsti važinėjo ir vaikščiojo po sodžius, gindami ir vaikydami vaikus, o mokytojams ir tėvams grasindami stropomis…“

O kitas, jau Kaune pas augustinus apsistojus, Žiobiškio klebono Pranciškus Levickio atsiųstas laiškas ganytoją geriau nuteikė (kalba netaisyta):

„Keturiolika išrinkau parakvijoj marčelgų, kurie pavini kožnas vienas turėti savo dalioj, pavestoj jo užveizdėjimui, mokytoją arba guvernorių ir jam ataduoti visus vaikus, kad per žiemą mokytų. Potam nuo pradžios gavėnės, pabaigęs kalėdoti, priimsiu pas save klebonijon ir patsai su vargamistru mokysiu. Per tą gal užsidengsiu nuo vyresnybės, o pažitką tą patį ir gal geresnį apturės, nes kožnas galės vaikas namie pavalgęs atbėgti pasimokyti ir biednas piemenėlis sirata greičiau pribus, nes marčelgom ir gaspadoriam tokį daviau parodą su prisakymu kietu. Patys tėvai gerai permano, dėl ko teip darau ir ant ko noriu prigatavoti, nes suprato, kas lauk ateinančiose dienose ir kas gali sutikti augančiuosius. Kad nei šalna, nei giedra nepakąstų tą naują rasodną ir jauną.“

Į slapto mokymo organizavimą vysk. Valančius įtraukdavo ir tikybos mokytojus. Antai 1867 m., kai rusų administracija itin varžė naujų kunigų šventimą, baigusį seminariją diakoną Vitalį Dembskį paskyrė į Tryškius, kur jis turėjo mokytojauti vietos liaudies mokykloje. Prieš išvykdamas iš Kauno gavo slaptą vyskupo įpareigojimą: jam įteikė apie 18 egzempliorių lietuviško elementoriaus, kurį slėpė krosnyje, ir tarė: „Tu paskirtas į mokyklą, kurioje moko žemaitiško rašto rusiškomis raidėmis, štai tau duodu elementorius žemaitiškomis raidėmis, išdalink ir išparduok vaikams, kad jie nepamirštų tų raidžių, kuriomis buvo spausdintos jų tėvų knygos.“

Kas rekomenduota slaptųjų mokyklų daraktoriams?

„… Paaugę katalikai, maskoliškų raidžių nepažįstantys, negali gauti knygų, spausdintų lotyniškomis raidėmis. Sako, Vilniuje daug esant išspausdintų, kurių tačiau knygininkai negali pardavinėti, nes viršininkai jas uždarę užantspaudavo. Tokie tai prispaudimai atėjo ant Lietuvos krašto. Viešpatie, atitolink juos!“

Taip „Prajautime“ atsidusęs vyskupas Valančius rankų nenuleido. Išplėtęs parapinių mokyklų tinklą, jis padėjo kelti liaudies raštingumą, o leisdamas savo knygeles, parūpino jai lektūros. Pats Valančius „Paaugusių žmonių knygelės“ apsakymėlyje „Padorus ūkininkas“ šiaip vaizdavo jo knygelių skaitymą: „Rudens ir žiemos laike, vakarais mergelėms verpiant, Jonkė taipogi verpdama, giedojo, o paskui ją ir visa šeimyna. Apkyrėjus begiedant, Jūzupas skaitė visiems girdint Žyvatą Viešpaties Jėzaus. Žyvatus šventųjų, Pradžią ir kitas knygeles [jos visos Valančiaus], kurių daug turėjo.“

Apie Valančiaus beletristines knygeles užsimindamas V. Biržiška pastebėjo: „Visa tai buvo parašyta jau senatvės susilaukus, bet kaip tyčia tose knygutėse tos senatvės nuotaikos visai nejaučiama.“ Iš tiesų rūstoką savo kūrybos rimtumą autorius nuolat sušildo santūria geraširdžio humoristo šypsena. M. Valančius mokėjo juokauti, nebuvo jam svetima nė autoironija, kurios nemaža yra pribarstęs savo laiškuose ir kuria apdovanojo „Palangos Juzę“. Devintajame vakare, pavyzdžiui, prisipažįsta: „Taip ilgai man bepasakojant, pradėjo klausytojai garr-garr knarkti, ką aš regėdamas, cypt tyliai užgesiau žvakę ir ėjau gulti. Pakirdę kaži kuomet namiškiai lygia dalia sugulė. Tikiu ir skaitytojus knarksiant. Todėl tegul skaito negalintys kitaip užmigti.“

Žemaitiškos kalbos vaizdingumu ir subtilu humoru pasižymi ir apsakymas „Apie sutvėrimą pasaulio“, kuriame išdėstė Kūrėjo darbus per šešias dienas, pirmųjų žmonių gyvenimą, jų nusidėjimą ir išvarymą iš rojaus: „Tai pasakęs, liepė aniolui išginti Adomą su Ieva iš rojaus. Apie tą atsitikimą sako giesmė mūsų: „Adoms iš rojaus digs digs, aniol per kenkles švikšt švikšt. Išvarytu pajuto šaltį, verkė ir neturėjo su kuo apsivilkti. Susimilęs Viešpats davė aniedviem kailinėlius. Taip Viešpats paliko pirmuoju kriaučiumi pasaulyje.“

Slaptajai mokyklai, kuri po sukilimo tapo jo dėmesio centre, M. Valančius siūlo tokias pačias pedagogines priemones, kaip ir bajorų mokykloms. Iš tėvų ir daraktorių jis reikalavo mylėti vaikus. „Pasakojimas Antano tretininko“ teigia mintį, kad nedera mokykloje piktnaudžiauti fizinėmis bausmėmis, mušti ir plakti mokinius. Mokymui palengvinti Valančius daraktoriui rekomendavo pasigaminti kilnojamą raidyną ir iš jo dėlioti žodžius. „Vaikai, nuo pat ryto susirinkę, skaitė knygeles ir badė tas discipulkomis. Ką Antanas [tretininkas] matydamas padirbo iš medžio didžiąsias literas, kurias vaikai dėliodami nelygiai veikiau jų vardus atminė ir pradėjo guviau šlebždavoti.“

Kodėl tėvai ir daraktoriai vaikus privalėjo ugdyti pagal bajorų mokyklų principus, konkretų pavyzdį pateikia apsakyme „Šeškus bajoras“. „Buvo tai vyras, užvis jaunystėj, niekuo dėtas, rašyti ir skaityti mokąs ir gan dievobaimingas. Nuvažiavęs šventą rytą į Krekenavą, nestovėjo šventoriuj, pypkės nerūkė, bet ėjo į bažnyčią, padoriai meldės, pamokslo, žemaitiškai sakomo, klausė… Gaspadorystė jam klojos, skolos neturėjo, dar buvo gražaus veido, todėl bajoraitės laižės, į aną veizėdamos.“

Pradėjęs „Žemaičių vyskupyste“, M. Valančius istoriku liko visam amžiui. „Pasakojime Antano tretininko“ daug dėmesio skirdamas didvyriškoms žemaičių ir lietuvių kovoms su kryžiuočiais, kalavijuočiais, vyskupas siekė vaizdžiai parodyti senovės žemaičių ir lietuvių tvirtumą, narsumą ir pasitikėjimą savimi, laisvės, kaip didžio gėrio, suvokimą. Štai kokią išvadą pateikia pasakojime „Karė pas Pilėnus“: „Kryžiokai, Pilėnuose nieko neradę, lipo žemėn ir sakė: „Ką mes uždirbom, kabindamos į tą pliką kalną? Būtinai nieko. Išmušėm keturis tūkstančius žemaičių, savųjų pritrūkom nelygiai daugiau, o nupelnėm pelenų saują. Užtikra, sunku bus tokius žmones pamušti, kurie bevelija sudegti, nekaip mūsų padonaisiais būti.“