Valdyti Žemaičių vyskupiją P. Karevičiui teko politiniu požiūriu sudėtingu Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu – 1914–1926 metais. Kario slapyvardį pasirinkęs dvasininkas visa savo esybe suaugo su atgimstančia ir besiformuojančia valstybe: jis laimino kiekvieną svarbesnį besikuriančios valstybės žingsnį. Bažnyčios istorijoje P. Karevičius pristatomas kaip ganytojas, užbaigęs vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtą lietuviškos sielovados įtvirtinimą.

Iš nuotraukos skvarbus vyskupo Valančiaus žvilgsnis

Gimtųjų Giršinų šviesioje seklyčioje mažasis, tarp trijų seserų augęs, Pranciškus tarytum jausdavo žmogaus iš įrėmintos nuotraukos veriantį žvilgsnį. Tik jau ūgtelėjusiam raides pradėjusiam dėlioti sūnui tėvas Pranciškus Karevičius (1825–1907) pasakė, kad čia – jo mylimas vyskupas Motiejus Valančius, kurį jis ne tik matė mokydamasis Varnų kunigų  seminarijoje, bet ir ne kartą kalbėjosi. Klierikai, sode matydami prie rankraščio palinkusį rektorių kun. Valančių, žinojo, jog vingiuoja jo istorinio veikalo „Žemaičių vyskupystė“ eilutės. Grupelė, tarp jos narių ir Karevičius, rektoriui talkinusi, renkant  parapijų kūrimosi faktus, etnografinę medžiagą, laukdavo akimirkos, kada galės įteikti savo parengtus raštus.

Dėl įvairių giminėje susiklosčiusių aplinkybių,  Karevičius kunigystės šventimų neėmė. Grįžo į Giršinus, su Petronėle Pocevičaite iš Vaičaičių kaimo, Ylakių parapijos, sukūrė šeimą. Visi keturi šviesiam gyveniman išleisti Karevičių vaikai užaugo su M. Valančiaus „Vaikų knygele“, „Palangos Juze“, „Šventųjų gyvenimais“,  ir visi žinodavo, kad į kiemą įdardėjusiame vežime yra Tilžėje spausdintų draudžiamų lietuviškų knygų paketas.

„Šventadieniais dvasiniams skaitymams paskirdavau po keletą valandų. Jau 1877 metais pradėjau jausti norą visiškai pasišvęsti ypatingai Dievo tarnybai: jei nebūtų galima likti kunigu, tai stoti kur nors paprastu vienuoliu, – rašoma arkivyskupo P. Karevičiaus atsiminimuose. – Mane   daugiau viliojo  misionierių institutas ar ordinas, siunčiąs savo narius į pagonių misijas.“

Pranciškonu tretininku tapęs jaunuolis į savo pašaukimo kalną pradėjo kopti 1881 m., kai įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Vasaromis į Žemaitiją sugrįžęs patarnaudavo Palangos bažnyčioje. Kokį įspūdį paliko presbiterijos klauptuose, kairėj didžiojo altoriaus, besimelžiantis klierikas Pranciškus,  atsiminimuose yra rašęs kunigas poetas Mykolas Vaitkus: „Ilgai veizdėjau ir grožėjaus… Tas Karevičiaus veidas, anuomet dar jaunas, tiesiog lyg kokio senovinio Romos senatoriaus ar konsulo, ar imperatoriaus, vyriškai gražus, ryškiabruožis, asketiškai liesas, išblyškęs, dabar paskendęs kontempliacinėj maldoj, toks lyg iš vidaus peršviestas, toks skaisčiai dvasiškas. Iš tikrųjų, tai buvo, anot šv. Pranciškaus Asyžiečio, nebylys pamokslas, pavyzdžiu bylojąs ir žavėte žavįs…“

Dvidešimt penktaisiais savo gyvenimo metais, baigęs Peterburgo katalikų dvasinę akademiją, 1886-ųjų gegužės 17 d., Pranciškus įšventintas kunigu ir paskirtas Peterburgo kunigų seminarijos teologijos ir liturgijos profesoriumi.  Ketverius metus aptarnavo Samaros katalikus, tarnavo Šv. Kotrynos katalikų prokatedros viceklebonu, vėliau klebonu. 1910 m. paskirtas Mogiliavo Kapitulos kanauninku, šalia mokymo ir sielovados gynė lietuvių bei latvių kalbų teises bažnyčiose, reiškėsi lietuvių visuomeniniame gyvenime. Aru lietuvių tautoje, pasak kun. Kazimiero Matulaičio MIC, Pranciškus Karevičius iškilo, kai 1914 m. vasario 27 d. popiežius šv. Pijus X paskyrė jį 39-uoju Žemaičių vyskupu.

Jaunimą įkvėpę ganytojo ,,pasmarkavimai“

Iš Peterburgo į Lietuvą vingiuojančiame traukinyje vyskupo Pranciškaus veidu slinko gegužės 17 d. Šv. Kotrynos prokatedroje vykusios konsekracijos įspūdžių šešėliai. Mogiliavo arkivyskupo Vincento Kliučinsko, Seinų vyskupo Antano Karoso, didelio lietuvių dvasininkų draugo vyskupo Jano Ciepliako, gausaus būrio tautiečių ir buvusių seminarijos auklėtinių viltimi ir įpareigojimu virtę sveikinimai…

Iš Vilniaus geležinkelio stoties vysk. Karevičius patraukė Senamiesčio link, kur gyveno Lietuvių mokslo draugijos, kurios nariu jis nuo 1911 m. buvo, pirmininkas Jonas Basanavičius. „Vykdamas į Kauną aplankiau jį Vilniuje, – rašė atsiminimuose ganytojas. – Kadangi jis susirgęs priėmė visus ligoniui teikiamus šv. Sakramentus, man aišku, jog jis buvo šv. tikėjimą išlaikęs, nors jo praktikavime ir apsileisdavo. Po to mačiau Basanavičių Kauno katedroje, atvykusį su dr. generolu Nagevičium į pamaldas.“

Kaune pasiekęs katedrą ir šalia jos antrą šimtmetį skaičiuojančius Žemaičių vyskupų rūmus, Ekscelencija Pranciškus į antrą aukštą kopė tais pačiais M. Valančiaus dešimt metų mintais laiptais. Vakarinės saulės spinduliai buvo nušvietę priėmimo salėje pakabintą vyskupo Motiejaus portretą, kurį saugojo jo įpėdiniai ir buvę mokiniai vysk. M. L. Paliulionis ir vysk. G. F. Cirtautas, kuris lydės ir trečiąjį įpėdinį vysk. P. Karevičių. Vėliau, kaip rašė M. Biržiška, sužinojęs, jog prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas prolenkiškai nusistatęs Kauno dvasinės seminarijos profesorius dalį Valančiaus archyvo medžiagos buvo slaptai išėmęs ir atidavęs Vilniaus lenkų mokslo mėgėjų draugijos bibliotekai, tarė savo griežtą žodį: „Tą Valančiaus archyvo naikinimą ir skaidymą sustabdė tik vyskupas P. Karevičius. Jis įsakė visą archyvą sutvarkyti ir įrišti į atskirus tomus, kurių bus arti šimto.“

1914 m. gegužės 31 d. Kaune Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus ingreso ceremonija senojoje Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje buvo labai iškilminga. Prel. prof. Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Šaulys atsiminimuose rašė: „Savo pamokslą vysk. Pranciškus Karevičius pasakė žemaitiškai aukštaitiška kalba. Lenkiškai nė žodžio. Pamoksle ištvojo reikalą kelti švietimą, rūpintis visuomenės bei liaudies padėties pagerinimu. Kai kuriuos veikėjus (dar gyvus) paminėjo – pagarbino vardais – pavardėmis.“

Vyskupui kalbant lietuviškai, presbiterijoje, kur sėdėjo stambesniosios dvarininkijos atstovai, nuvilnijo šurmulys. „Ponijos atstovai, – rašė prel. K. Šaulys, – išgirdę, kas buvo ištvota bažnyčios sakykloje ir iš viso padarę išvadas iš naujojo vyskupo elgesio, tarė, kad tai ne jų, o mūsų (litvomanų) luomo žmogus, ir jį suboikotavo. Pagal buvusią anuomet tradiciją, vyskupas buvo laikomas pakeltu ir priimtu į obivatelių luomą (stan obywatelski). Stambiesiems dvarininkams pasirodė, kad vyskupas Karevičius į tą obivatelių luomą netinkąs.“

Dvarininkai buvo labai nepatenkinti ir tuo, kad ne jie pirmieji vyskupą pasveikino, o kunigų seminarijos rektorius prel. J. Mačiulis-Maironis su klierikais. Netrukus po ingreso, lenkų delegacijai atėjus skųstis, vysk. P. Karevičius pasakė: „Lenkai lietuvių tautiniame atgimime ne tik kad lietuviams nieko nepadėjo, bet savo nepalankumu sukiršino lietuvius prieš save ir dabar jie turį atitaisyti. Patariau jiems su lietuviais eiti išvien, padėti jiems lietuviškąją kultūrą kurti, išvien eidami, turėsią įtakos jiems ir tokiu būdu bus išvengta kai kurių kraštutinumų. Tai buvo mano nuoširdus ir naudingas patarimas…“

Nors dvarininkai siuntė skundus į Romą ir aprašė vyskupo daromą skriaudą lenkams, ganytojas neišsigando, o darė tai, „ką jam liepė sąžinė ir savo tautai pareigos jausmas“. Anot žymaus filologo Aleksandro Merkelio, „visus tikinčiuosius lygiai vertino, visų reikalus vienodai gynė ir visiems uoliai tikybiniuose reikaluose tarnavo“.

„Anuomet tie vysk. Karevičiaus pirmieji „pasmarkavimai“, – atsiminimuose rašė kun. M. Vaitkus, – patiko, turbūt, visiems lietuviams patriotams. Vysk. Karevičius nebuvo gimęs politiku, juoba diplomatu: jis buvo nuoširdus, tiesus, drąsus kunigas-ganytojas, kurs visa širdim veržės į tiesą bei teisingumą. Mes jaunieji [anuometiniai], nors kartais teorijoj ir paabejodavome naujojo vyskupo taktikos tobulumu, tačiau, kaip paprastai jaunimas, vis tiek džiaugėmės jo radikalumu, jo patriotizmu, jo bažnytišku uolumu. Dabar, atrodė mums, galėsim išsijuosę pasidarbuoti ne vien Bažnyčios, o ir Tėvynės labui, eidami tobulai išvien su savo dvasiniu Ganytoju, o ne taip, kaip kartais būdavo lig šiol.“

„Ūpas kiaurai patriotiškas“

„Grįžtame pas savuosius. Širdis kartoja: ‚Leiskit į tėvynę…‘“– dienoraštyje rašė kan. Kazimieras Paltarokas, ištikimas vysk. P. Karevičiaus ilgos kelionės palydovas. 1916 m. rugpjūčio 19 d. Kauno geležinkelio stotyje  ganytoją sutiko generalvikaras kun. Juozas Stakauskas su kunigais ir vokiečių kariškiais. Iš stoties vyskupas, nuvykęs katedron, pasakė pamokslą, išvardydamas, kiek Rusijoje yra Lietuvių komiteto nuo karo nukentėjusiems šelpti skyrių, kiek išlaikoma gimnazijų, pradžios mokyklų, kiek prieglaudų.

Lietuvių dvasia nepalaužta, inteligentija su katalikų dvasininkais ją visais būdais palaiko. Tokios žinios gaivino tiek lietuvių, tiek lenkų širdis, stiprino viltį, tačiau vokiečiams tai girdėti buvo nemalonu. „Jūs neturite inteligentų“, – dažnai mėgdavo kirsti okupacinio režimo vykdytojai, pradėję steigti vokiškas mokyklas, leisti laikraštį, kitais būdais įvedinėdami savąją tvarką. Nuožmiam lietuvių skriaudikui Isenburgui von Birsteinui pagrasinus vyskupą priversti daryti tai, ką jie nori, šis atkirto: „Užsidegęs ir pajutęs savy narsą įtraukiau oro ir tvirtu balsu atsiliepiau: Jūsų Šviesybe, galite mane ištremti, galite liepti mane sušaudyti, bet manęs, mano sąžinės priversti Dievas neleis.“  Po tokio atsakymo Izenburgas nusileido.

Kai 1916 m. popiežius Benediktas XV bažnyčiose paskelbė rinkliavą Lietuvos gyventojams, nukentėjusiems nuo karo veiksmų šelpti, vokiečių okupacinė valdžia numatė tų aukų dalijimą pavesti savo administracijai, nesitikėdama ryžtingo, pirmiausia vysk. P. Karevičiaus, „ne“. Vyskupas nesutiko, lietuviai politikai su džiaugsmu jam pritarė.

Kan. K. Paltarokas iš karto pastebėjo „okupuotos Lietuvos naują stilių“. Kuo jis pasireiškė? Be okupacinio režimo primesto vargo miesto ir kaimo žmonėms, ryškiausias bruožas, anot Petro Klimo, – „ūpas kiaurai patriotiškas“. Politinėse diskusijose 1916 m. kovo mėnesį gimsta ir bemaž aiškus lietuvių grupės nusistatymas – siekti Lietuvos nepriklausomybės ir savarankiškumo. Nesėkmės karo frontuose vokiečių okupantus vertė ieškoti naujų galimybių kraštą aneksuoti, tikintis įžiebti norą pačiai tautai prisijungti, sudaryti Kuršo ir Lietuvos uniją. Todėl okupacinė valdžia kreipėsi į didžiausius lietuvių autoritetus – daktarą, visuomenės veikėją Joną Basanavičių ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į vadinamąją Patikėtinių tarybą. Gautas atsakymas: tokia taryba turi būti sudaryta iš išrinktų žmonių, sušaukus Vilniuje lietuvių tautos atstovų konferenciją.

Ruošiantis būsimai Vilniaus konferencijai, Kaune prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas įvykdė vyskupo pavedimą. Savo butą šalia seminarijos jis pavertė tikru pasitarimo dėl Lietuvos ateities štabu. Į pasitarimą atvykęs kan. Justinas Staugaitis rado dvasininkus – Kazimierą Šaulį, Kazimierą Paltaroką, iš Vilniaus atvykusius svečius – Antaną Smetoną, Jurgį Šaulį, kauniečius – Tadą Daugirdą, Saliamoną Banaitį. Jie ir vėliau prisijungę kiti asmenys dalyvavo 1917 m. rugsėjį vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje, kuri priėmė nutarimus dėl Lietuvos ateities ir išrinko Valstybės Tarybą.

Vyskupo Pranciškaus misija Berlyne

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi, o antroje nutarimo dalyje Taryba prašė iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisakė už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietija. Sausio 27 d. Lietuvos Taryba išrinko delegatus vykti derybų į Berlyną ir Lietuvos Brastą. Nutarta siųsti kan. K. Olšauską, kaip Šveicarijos tarybos atstovą, o, siekiant greitesnio Lietuvos pripažinimo, pasinaudoti aukšto katalikų dvasininko vyskupo P. Karevičiaus autoritetu.

1918 m. vasario 11 d. Berlyne Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Hindenburgas Žemaičių vyskupą, kaip pats ganytojas pasakojo, priėmė „visai žmoniškai“: „Nebaugus. Gerokai mums žemaičiams primeną visų matytą Prūsų kiaulių kupčių, kur liuob švaistytis Žemaičių parubežiais. Tad didesnės baimės man neįpūtė, ir pasirokavova itin įdomiai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti.“

O pasakodamas apie štabo viršininką generolą Erichą von Ludendorffą vaizdingai apibūdino: „Tasgatės, pasisodino mane priešais save, prieš šviesą ir įsmeigė savo tuos grąžtus man stačiai į pat akių dugną ir gręžia, ir spigina, ir šaldo. Aha, manau sau: tu nori mane palaužti, pasismeigęs it vabalą ant spilgų. Tikies, kad neišturėjęs tavo vilko vyzdžių, nuleisiu akis, sumišiu ir tavo valiai pasiduosiu, kaip turbūt kiti daro?.. Kad tu, prūse, nesulauktum. Ant galo pagalės generolas nukreipė į šalį akis ir po valandėlės prabilo: ‚Vadinas, atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą Lietuvą. Nieko sau, drąsus užsimojimas. O ar žinote, ką tai reiškia sukurti naują valstybę mažne iš nieko. Argi pirma nereikia susikurti bent šiokią tokią nepriklausomą kultūrą, pasiliekant po kieno nors kultūrine bei šiaip jau valstybine globa?‘ Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti. Matau nieko iš to kalakuto nepešiąs – tad tegu žūna mano ratai su visais tekiniais, o aš bent kirsiu jam visą tiesą.“

Negaišuodamas vyskupas Karevičius nuvyko pas grafą Hertlingą, kuriam pavyko įteikti dokumentus apie vokiečių žygius Lietuvoj: „Po reikiamos įžangos kyšt ranką į antį, čiupt popierius ir brūkšt kancleriui.“ Hertlingas priėmė ir pažadėjo su dalyku susipažinti. Pagaliau pasigirdo telefono skambutis. Kancleris, neilgai kalbėjęsis su Ludendorffu, vyskupui pareiškė: ponas generolas Ludendorffas sutinkąs, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma. ,,Na, tai man nieko kito nelieka, vien paruošti reikiamą dokumentą ir nuvežti Jo Didenybei kaizeriui pasirašyti. Tuo mano žygis baigės, ir grįžau į Kauną, bylą laimėjęs, bent nepriklausomybės klausimu.“

Lietuvos Tarybai buvo nepaprastai reikalinga ir visuomenės parama, ypač sudėtingais 1918 m. spalio–lapkričio mėnesiais. Tuo metu buvo parašyta ir išplatinta deklaracija, kurioje išvardinti visi pagrindiniai Tarybos žingsniai, daryti išsivadavimo link, išvardinti ir įvertinti padėti valstybingumo pamatai. Istorikas A. Tyla spėja, kad tekstas galėjo gimti Žemaičių vyskupo kapituloje, ir panašu, kad tai nenuneigiama. Taryba gavo tokią deklaraciją iš kelių vietų, ją pasirašė po keliasdešimt asmenų, tarp jų ir žymių asmenų (A. Dambrauskas, J. Mačiulis-Maironis, K. Paltarokas, kompozitorius J. Naujalis ir kiti), o kitą tokią deklaraciją pasirašė ir Žemaičių ganytojas P. Karevičius .

Kodėl vyskupas pasirinko Kario slapyvardį?

Pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, 1918 m. gruodį atvykęs į Kauną kurti antrąjį pėstininkų pulką, pirmiausia aplankė vyskupą Pranciškų Karevičių, kuris jį nusiuntė pas prelatą M. Krupavičių ir prof. P. Dovydaitį, palydovu paskyrė S. Banaitį, Lietuvos Tarybos narį. Vyskupo Karevičiaus rekomenduoti  asmenys į pulko kūrimą įtraukė ateitininkus studentus ir gimnazistus.

O pats ganytojas taip užsidegė Lietuvos kariuomenės kūrimu, jog, kaip atsiminimuose rašė pulk. V. Grigaliūnas- Glovackis: „Kai susiorganizavo pirmas savanorių priėmimo biuras, jis kiekvieną dieną apsilankydavo biure ir išbūdavo mažiausiai bent valandą. Specialiai jam kamputyje pastatėm kėdę. Sėdėjo jis, žiūrėjo ir gėrėjosi atvykstančiais savanoriais, nuolatiniu klegesiu ir linksmumu.“

1919 m. sausio 2-osios rytą paskutiniu vokiečių traukiniu prekiniame vagone Vyriausybės nariai paliko sostinę ir atvyko į Kauną. K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtoje 1912 m. pastatytame pastate prieglobstį radusi Valstybės Taryba išsyk ėmėsi įgyvendinti dar Vilniuje iškeltą uždavinį – sušaukti antrąją Konferenciją. 1919 m. sausio 16 d. į Kauno miesto salę tarp susirinkusių viso krašto atstovų, svečio teisėmis dalyvavo ir Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. 1919 m. balandžio 4 dieną Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priimtos laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių pamatu priėmė antrą laikinąją Konstituciją. Aukščiausiomis valstybinės valdžios institucijomis tapo Valstybės prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Tarybai atrodė, kad į prezidentus geriausiai tiks Antanas Smetona.

Istorinė balandžio 6-oji, artėja 16 val. – prezidento prisaikdinimo ceremonijos valanda. Tame pačiame pastate, kur veikė Lietuvos Taryba, Finansų ministerijos mažojoje salėje, išsirikiuoja Karo mokyklos kariūnai. Į iškilmingą posėdį renkasi Valstybės Tarybos ir Ministrų kabineto nariai. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninko Kazimiero Stepono Šaulio lydimas įžengia Žemaičių vyskupas P. Karevičius. Salės viduryje ant nedidelės pakylos padėtas iš Kauno katedros atneštas kryžius ir ką tik įrišta laikinoji Konstitucija. Pirmą kartą išrinktas Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona taria priesaikos žodžius: „Didžiu ir Visagaliu Dievu prisiekiu ir pasižadu Lietuvos piliečiams, jų Atstovybės, Valstybės Tarybos akivaizdoje, kad aš mano pilietiška garbe ir kilniausiais mano sielos jausmais būsiu ištikimas Lietuvos Valstybei ir jos Konstitucijai ir sąžiningai eisiu aukštas mano pareigas. Taip man Dieve padėk.“

1919 m. balandžio 11-oji. Aukštoji Panemunė. Išsirikiavę kariūnai į Karo mokyklos  atidarymą ir jos pašventinimą sutinka atvykstantį pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių. Ganytojas savo pamoksle mažą, bet tvirtos valios ir pasiryžimu degančią kariuomenę gretino su didelėmis bedvasėmis armijomis…

1919 m. gegužės 11-ąją Rotušės aikštėje priesaikai priimti išsirikiavo Kaune dislokuoti daliniai – 2-asis pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulkas, 5-asis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas, 1-asis husarų didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas. „Po šv. Mišių į Rotušės aikštę išėjo didžiulė procesija, vedama Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ir kitų aukštų dvasininkų, – rašė laikraštis „Lietuva“. – Tūkstantinė minia iš lėto slinko prie aikštėje išrikiuotų mūsų kariuomenės dalinių, sudarytų beveik vien iš savanorių. Minia su choru giedojo „Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė“.

Prie Rotušės rūmo įrengto laikino altoriaus vyskupas Pranciškus Karevičius pirmiausia prabilo į karius ir minią, savo kalbą pradėdamas pranašo Ezekielio regėjimu: „Izraelio tautai per 70 metų esant Babilonijos nelaisvėje ir netekus vilties atgaivinti savo valstybę, Ezekielis matė didį, kaulų pilną lauką. Ir papūtė vėjas, gyvybė įžengė į apmirusius kaulus, jie apsivilko kūnu, atsistojo ant kojų ir pasidarė jų didi kariuomenė. Ilgiau, negu Izraelio tauta, be gyvybės ir be vilties buvo lietuvių tauta, tačiau ši diena parodo, kad mes gyvybę atgavę, atsidavę Tėvynės labui, įgysime sau teises tai gyvybei išlaikyti…“

Besiformuojančiai karo dvasininkijos institucijai vis dar trūko vyriausiojo kapeliono, taip pat teisių, pareigų ir statuso apibrėžtumo. Žemaičių vyskupas P. Karevičius teigė: „Iniciatyvą paskirti Vyresnįjį kariuomenės kapelioną davė pats dalyko reikalas, būtent suvienodinti ir įmanomai geriau sutvarkyti dvasiškojo ganytojavimo darbą kariuomenės tarpe, sulig Kanonų teisių normos.“ 1919 m. gruodžio mėn., dalyvaujant Lietuvos prezidentui A. Smetonai, vyriausybės nariams, vysk. P. Karevičius pašventino Karo ligoninės rūmus.