Prieš 145 metus, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, 1867 m. kovo 1 d. Žemaičių vyskupas M. Valančius (1801-1849-1875) prašė Kauno gubernatoriaus leisti lietuviškomis raidėmis išspausdinti maldaknygę „Senas aukso altorius“. Tuo būdu buvo parodytas ir praskintas kelias legaliai kovai už spaudos laisvę, – juo ir ėjo jo tikrasis įspėdinis vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis (1834-1883-1908), kuris, pasak prel. A. Dambrausko-Jakšto, tiek savo darbštumu, tiek ilgu 25 metų vyskupavimu ir įsitikinimų tvirtumu labai panašėjo į savo pranokėją vyskupą Motiejų.

xxx

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus 1860 m. kunigu įšventintas Sankt Peterburgo imperatoriškosios dvasinės akademijos alumnas Mečislovas Leonardas Palulionis Varnių kunigų seminarijoje dėstė dogminę teologiją. 1864 m. Varnių kunigų seminariją, kaip ir Žemaičių vyskupą, perkėlus į Kauną, jis toliau tęsė pedagoginį darbą, buvo seminarijos prokuratorius, Kauno mergaičių gimnazijos kapelionas. 1883 m. gegužės 22 d. buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu. Amžininkai, pažinoję abu ganytojus, mėgdavo juos lyginti. Sakydavo, jeigu vysk. Motiejui, būtų tekusi ne Žemaičių, o kokia Polocko ar Liublino vyskupija, jis būtų sirgęs nostalgija, nuolat svajodamas apie savo „Šventą Žemaitiją“ ir skrisdamas mintimis prie savo „brolių žemaitėlių“. O jei vysk. Mečislovas būtų paskirtas net Afrikon, ten su lygiu atsidavimu būtų mokinęs ir anuos „juoduosius“ katalikus jų gimtąja kalba, nes jam svarbiausia buvo Bažnyčios gerovė ir žmonių išganymas, nežiūrint jų tautybės, kultūros ir istorijos.

Todėl jam mieliausia buvo bažnytinė, lotynų kalba, bet privačiai kalbėjo lenkiškai, nepamiršdamas, kad yra lietuvis (gimė 1834 m. gegužės 2 d. Smilgių valsčiuje). Vizituodamas Laukesoj 1904 m. į lietuvius šitaip prabilo: „Pasveikinęs lenkus, arba, tikriau sakant, lenkiškai kalbančius, nes pirm kokio 100 metų čia visi lietuviškai kalbėjo, dabar sveikinu jus, mano vaikai, lietuviai, lietuviškai kalbantieji, aš jus myliu“… O Gryvoje, sužinojęs, kad lenkai lietuviškos kalbos nenori į bažnyčią įsileisti, viešai pasakė: „Mano vaikai, lenkiškai kalbantieji. Iš kur toji jūsų neapykanta lietuviams? Kaip jūs galite sakyti nei į bažnyčią neįleisią lietuviškųjų giesmių? Ne jūs čia esate gaspadoriai, bet vyskupas. Bažnyčioj visi lygūs, ar tai būtų lenkas, ar latvis, ar baltgudis, vokietis ar lietuvis. Pats ištyriau, kad čia lietuvių daug, tai ir įsakiau, kad pamaldos būtų ir lietuvių kalba kas trečią šventę. Jei čia susidarytų vokiečių ir latvių būrys, leisčiau ir jiems pamaldas jų kalba… Jokių raštų, skundų, prašymų, man nesiųskite.“

Gryvoj, Laukesoj, Smėlynėj šventoriuje su kunigais ganytojas lietuviškai pats šnekėjo, lyg norėdamas duoti pavyzdį vietos lietuviamas. 1903 m. Plungėje kun. Jarulaitis lenkišką giedojimą pakeitė lietuvišku. Dėl to užsigavusi grafienė Oginskienė pasiskundė vyskupui, bet šis atsakė: „Klebonas racionaliai pasielgė.“

Į viską žiūrėdamas katalikybės žvilgsniu, vyskupas M. L. Paliulionis gerbė mokslą, bet tik tokį, kurį matė tarnaujant tikėjimo idėjai. Gryno mokslo, anot A. Dambrausko-Jakšto, besiplėtojančio savarankiškai, visai nepripažino. Todėl į A. Baranausko pomėgį matematikai, į K. Jauniaus įsigilinimą filologijon, į Maironio užsiėmimą poezija žiūrėdavo su pasigailėjimu, kaip į silpnybę, kurios doras kunigas turėtų saugotis. Ir jei kuriam kunigui – literatui skyrė aukštesnę vietą, pvz. Maironiui, tai vien tik už kunigiškus, ne literatūrinius nuopelnus. Jis buvo įsitikinęs, kad kunigas literatas negali būti geru dvasininku, nes ne pilnai atsidavęs Dievui, Bažnyčiai, be to, neretai yra maištininkas, nelaisvas nuo puikybės ir užsikrėtęs kriticizmu: „Kokia bus lietuviams nauda iš tų gilių matematiškų ir filologiškų tyrinėjimų, iš tų dailių eilių, aš nežinau; matau tik, kad mes neturim dar geros lietuviškos maldaknygės, katekizmo ir kitų žmonėms naudingų knygelių. Tesie kunigai geri Dievo Žodžio skelbėjai, teklauso kaip reikiant išpažinties, tenetingi mokyti vaikų mokykloje, te šventai dalija sakramentus ir rūpestingai teprižiūri parapijos reikalų – o, be abejo, mūsų Lietuva ne tik pasiliks „šventa“, bet ir užims tarp katalikiškųjų šalių pirmą vietą.“

Vyskupas M. L. Paliulionis, siekdamas, kad kunigija rūpestingiau vaikus mokytų tikėjimo tiesų, norėjo kunigų seminarijoje įvesti katekizavimą, kaip atskirą dalyką, ir kelis kartus prašė Žemaičių kunigų seminarijos profesoriaus kun. K. Jauniaus išversti į lietuvių kalbą platesnį katekizmą, bet kalbininkas to nepadarė. Žymusis Suvalkijos knygnešys kun. Martynas Sideravičius (1829–1907), Sudargo klebonas, iš vyskupo Mečislovo buvo gavęs 1000 rublių pasirūpinti lietuviškomis maldaknygėmis. Vyskupas skirdamas šią sumą, norėjo, kad rytinės Lietuvos žmonės galėtų gauti lietuviškų maldaknygių veltui arba prieinamiausiomis kainomis.

xxx

Per audiencijas vyskupas visada įspėdavo kunigus, kad jie neleistų vaikams lankyti cerkvių ir draustų naudotis rusiškomis maldaknygėmis. 1884 m. jis uždraudė katalikų moksleiviams už carą melstis cerkvėje. Už tai buvo apskųstas aukštesniai valdžiai ir nubaustas 50 tūkst. rublių bauda, kurią išmokėjo per kelis metus. Tačiau, pasak A. Dambrausko-Jakšto: „Betgi neužsivylė, nes pagaliau anie neteisingi adiministratyviniai biurokratijos paliepimai buvo atmainyti ir garbinga kova dėl vaikų sąžinės laisvės laimėta.“

Pasakojama, kad vyskupas kiekvieną dieną buvo pasiruošęs vykti į tremtį. Savo kambarėlyje vyskupų rezidencijoje (dabar M. Valančiaus g. 6) jis turėjo kelionei paruoštą lagaminėlį su reikalingais Mišioms laikyti daiktais. Kunigams sakydavo: „Kiekvieną valandą esu pasirengęs, žinau, kas manęs laukia.“ Kun. Juozapo Stakausko nuomone, tik savo skeretoriaus kun. Antano Karoso dėka vyskupas Mečislovas išvengė tremties. Pasak amžininkų, vyskupas Paliulionis buvęs valdingas, karšto būdo žmogus. Gavęs iš valdžios nepalankių raštų, savo sekretoriui padiktuodavo atsakymą „kirsdamas iš peties“, bet šis dėl visa ko padėdavo į stalčių, kad atvėstų. Praėjus kelioms dienoms vyskupas sužinojęs, kad kun. A. Karosas atsakymo dar neišsiuntęs, sutikdavo: „Tai gerai.“

Kaip vysk. M. Valančius, taip ir jo įpėdinis vysk. M. L. Paliulionis lietuviškos spaudos atgavimo klausimu rašė memorandumus, „Vidaus reikalų ministerijai“ įrodinėjo, kad teiginys, jog rusiškasis raštas lengvai pakeis lotyniškąjį, klaidingas: „Šios žinios tiek prieštarauja tiesai ir aiškiai tikrovei, kad argumentai nereikalingi joms sugriauti. Vienas dalykas tėra teisingas, kad jaunoji karta susipažino su rusiškuoju raštu, bet ir ji nesinaudojo maldaknygėmis, spausdintomis rusų raidėmis. O skaityti knygas spausdintas lotyniškuoju šifru, be abejo, jai nebus sunku, juo labiau, kad daugumas, netgi jokiose mokyklose nesimokę, lengvai skaito šias knygas. Tuo tarpu naujo šrifto įvedimo pasekmės yra labai jautrios: žmonės jau visiškai nebeturi maldaknygių, kurios reikalingos kaipo būtinas vadovas maldoje, o pripratę visados melstis iš knygų negali be jų apsieiti. Pasinaudodami tokiu trūkumu, užsienio knygininkai, savanaudiškais tikslais, perspausdina lietuviškas maldaknyges lotyniškuoju šriftu ir kontrabandos keliu pristato jas lietuviams, kurie nepaisydami aukštos kainos, perka jas, kur tik sugriebia. Su maldaknygėmis kartais patenka prastiems žmonėms į rankas brošiūros savo turiniu kenksmingos tiek religijai, tiek valstybei.“

1887 m. rugpjūčio 1 d. Kauno vicegubernatorius atsiuntė vyskupui M. L. Paliulioniui tris lietuviškų religinių ir stačiatikių knygų, spausdintų rusišku raidynu, pavyzdžius, klausdamas, kurį pavyzdį reikėtų pasirinkti, leidžiant vysk. Giedraičio 1816 m. išverstą „Naująjį testamentą“. Žemaičių ganytojas taip atsakė: „Moksliški tyrinėjimai filologų, visapusiškai studijavusių lietuvių kalbą, priėjo tos išvados, kad rusų alfabetas yra netinkamas išreikšti lietuvių kalbos garsams. Kai dėl lietuvių gyventojų laikysenos lietuviškų spausdintų rusišku šifru knygų atžvilgiu, tai patyrimas jau parodė, kad lietuviai labai biaurisi naudotis šiomis knygomis. O pravoslaviškos liturgijos pasirodymas lietuvių kalbos vertime gali tik sustiprinti šį pasibjaurėjimą. Kai dėl sumanymo spausdinti Šv. Rašto Naujojo įstatymo knygas ir apskritai katalikiškas knygas religinio turinio, vadovaujant pravoslaviškajai dvasininkijai, laikau pareiga pareikšti, kad katalikai negali pasinaudoti šiomis knygomis dėl to, kad šiuo atveju draudžia Bažnyčios įstatymai.“

Vyskupas Mečislovas artimai bendraudamas su dvarininkais grafais Mykolu Oginskiu ir Aleksandru Tiškevičiumi, dėstydavo savo rūpestį dėl lietuvių spaudos atgavimo, o privačiuose pokalbiuose ne sykį šį klausimą aiškino aukštesniems valdininkams. Turbūt ganytojo minties įkvėptas grafas A. Tiškevičius 1897 m. raštu kreipėsi į Kauno gubernatorių S. Suchodolskį, prašydamas išsirūpinti leidimą spausdinti lietuviškus leidinius lotynišku raidynu tokia tvarka, kaip buvo ligi 1964 metų.

1901-1902 m. tvirtą poziciją aktualiuoju klausimu parodęs vysk. M. L. Paliulionis, įsakė savo sekretoriui kun. Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui parengti rusų valdžiai memorialą dėl lietuviškos spaudos grąžinimo. Iš pradžių vyskupas norėjo prašyti legalizuoti tik lietuvišką religinę literatūrą ir tik kan. J. Tumo-Vaižganto paveiktas ryžosi rūpintis dėl visos lietuviškos spaudos reikalo. Memorialas buvo ganas išsamus ir motyvuotas. Jį vyskupas 1902 m. birželio 11 d. per Kauno gubernatorių pateikė Rusijos vyriausybei.

Paskutinį kartą vyskupas M. L. Palilionis lietuviškos spaudos klausimą kėlė 1904 m. gegužės 7 d. audiencijos pas Rusijos carą Nikolajų II metu. Caras jam atsakęs, spaudos draudimas bus panaikintas dar tą pačią dieną.

1904 m. grąžinus lietuvišką spaudą, žemaičių ganytojas paragino kun. Antaną Karosą įsteigti laikraštį „Nedieldienio skaitymas“, kitus įpareigojo išleisti „Trumpą katekizmą“, parūpinti „Platesnįjį katekizmą“, kunigiją ragino kibti į darbą ir kurti lietuvių raštiją. Tuo tikslu buvo įkurta šv. Kazimiero draugiją, kurią vyskupas palaimino ir atsiuntė gausią 300 rublių auką. 1905 m. išsireikalavo, kad rusiškose Lietuvos mokyklose tikybą būtų leista dėstyti gimtąja kalba.

xxx

1895 m. Romos popiežius Leonas XIII Kauno šv. Petro ir Povilo bažnyčiai suteikė katedros titulą. Iš Varnių į Kauną perkeltos katedros inauguracijos iškilmėse dalyvavęs prel. Povilas Januševičius atsiminimuose rašė: „Vyskupas Paliulionis prakalboje atsakančioje išreiškia labai gražiai savo ir savo kunigų gudonę pasiuntiniui Apašatalų Sosto prigulentį.“

Kitas, labai svarbus Žemaičių ganytojo M. L. Paliulionio rūpestis buvo katedros – vyskupo sosto – rekonstrukcija. 1899-1902 m. laikotarpiu čia buvo atlikta keletas pakeitimų: praplėsta zakristija ir perkelti vakarų link įėjimai, pristatyta Švč. Sakramento koplyčia, įrengtos gražios kanauninkų stalės, žymus dailininkas M. Andriolis katedrai nutapė keletą paveikslų. Vyskupas rūpinosi bažnytinės muzikos ir giedojimo auštesnio lygio pakėlimu. Katetedros vargonininku pakvietė kompozitorių Juozą Naujalį, jį pasitobulinti savo lėšomis buvo išsiuntęs į Regensburgo muzikos mokyklą, nesigailėdavo lėšų bažnytiniam vaikų chorų išlaikyti, pritarė minčiai Kaune steigti specialią vargonininkų mokyklą.

Pasak A. Dambrausko-Jakšto, vyskupas, norėdamas, kad iš sakyklos būtų skelbiamas tikras Dievo žodis ir tikras Bažnyčios mokslas, o ne trenksmingi, be jokio rimtesnio turinio šūkavimai, liepė kun. Jauniui sustatyti dvasiškosios išraiškos vadovėlį. Savo gi bažnyčioje, Kauno katedroje pats pamokslų sakymą sutvarkė ir vietos pamokslininkams praktiškų patarimų, nurodymų ir net kritikos nesigailėdavo.

„Religija, teigė A. Dambrauskas-Jakštas, – vyskupui buvo ne bergždžias formalizmas, bet tikras jo sielos ryšys su Dievu. Dievą jis jautė esant savo Viešpačiu, o save Jo tarnu ir įrankiu. Todėl ir vyskupo maldingumas buvo visada gyvas, meilė Dievo karšta, prisirišimas prie Apaštališkojo Sosto begalinis, bažnytinių įstatų bei apeigų vykdymas kuo uoliausias. Net ir paskutinius sakramentus beimdamas atidžiai veizėjo, kad viskas būtų atlikta kaip Bažnyčios rubrikos įsako.

1908 m. gegužės 2 d., savo gimimo dieną, sulaukęs 74 m. amžiaus, 15 val., vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis savo ranka parašė raštą, kad valdžią perleidžia sufraganui, vyskupui Gasparui Cirtautui. Jam mirštant susirinkusi kapitula kalbėjo maldas, bet neaiškiai. Vyskupas Mečislovas sušuko: „Kalbėkite aiškiai. Štai Žemaičių vyskupas miršta.“

Trisdešimt aštuntasis Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis palaidotas Kauno katedros kriptoje šalia savo mokytojo vyskupo Motiejaus Valančiaus.