Dėkoti už pašvęstojo gyvenimo kelią per pastaruosius 50 metų, išgyvenant Vatikano II Susirinkimo įkvėptą atsinaujinimą, grįžimą prie ištakų – tai vienas iš šių Pašvęstojo gyvenimo metų paskelbimo tikslų. Ir kaip skirtingai šis kvietimas nuskamba čia, Lietuvoje (ar kaimyninėj Latvijoj, ar tolimesnėje Albanijoje), nei, sakykime, Vakarų Europos kraštuose. Juk mums šiemet ir kitas jubiliejus – prieš 75 metus vienuolijos Lietuvoje buvo ištiktos sovietų okupacijos ir pradėjo slaptą, pogrindinį gyvenimą ir veikimą. Šiandien užkalbinta kiekviena vienuolinė šeima savaip paliudytų Viešpaties vedimą per 50 okupacijos metų. Bet visi liudijimai būtų ir šiek tiek panašūs. Tad šis straipsnelis – kelios nuotrupos iš Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų prisiminimų.
Ateitis neaiški
„1940 m. birželio 15 d. Sovietų kariuomenė peržengė Lietuvos Respublikos sieną ir po mėnesio visa jėga pasirodė Marijampolėje. Tų pačių metų liepos 25 d. buvo pareikalauta apleisti Centrinius vienuolijos namus: seserų namą ir noviciato namą. Kiemo mažame namelyje dar leido pasilikti kuriam laikui. Liepos 26 d. seserys suprakaitavusios kraustė ir ištuštino patalpas, kuriose tuojau pat apsigyveno kariškiai. Kai kurioms seselėms išdavė leidimus – propuskus – įeiti į kiemą, į likusį neužimtą namelį. Be leidimo į kiemą įeiti jau buvo nebegalima – prie vartų stovėjo sargybinis.
Rugpjūčio mėnesį buvo pareikalauta išsikraustyti ir iš kitų patalpų. Tik spaustuvės pastatas dar buvo nejudinamas. Todėl buvo skubama kuo greičiau dar atlikti metines rekolekcijas ir duoti ar atnaujinti įžadus (tai vyko rugpjūčio 15 d.). Seserų įžadininkių buvo apie 30: vienos naujino, kitos davė pirmuosius, dar kitos – amžinuosius. Duodančios pirmuosius įžadus buvo įspėtos apsigalvoti, nes Vienuolijos ateitis neaiški, bet nei viena nesusilaikė nuo įžadų. Po įžadų seserys vėl turėjo eiti kraustyti daiktų iš užimtų patalpų…“ (Ses. Albina Pajarskaitė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija, 2012, p. 152).
Ses. Apolonija Augustina Sereikytė tą dieną prisimena taip: „1940 m. rugpjūčio 15 d. septynios seserys padarėm amžinus įžadus, dalis darė pirmuosius ir nemažai atnaujino. Nemaža spaustuvės koplyčia buvo pilna seserų. Visos apeigos vyko tyliai, be giedojimo, rečituotos šv. Mišios. Mes į koplyčią iš įvairių Marijampolės vietų slapta susirinkom, savo vienuoliškus rūbus atsinešėm ir ten apsivilkom, po įžadų vėl nusivilkom, apsirengėm pasaulietiškai ir po trumpų pusryčių išsiskirstėm.“
Karo audros ir antroji sovietų okupacija galutinai išblaškė seseris: viena sesuo žuvo, kelios atsidūrė kalėjimuose ar tremtyje (stebuklas, bet visos vėliau grįžo), visos neteko pastogės ir darbo: glaudėsi pavieniui ar po dvi tris pas žmones, bandė įsidarbinti, o tai nebuvo paprasta. Šių sunkumų gilumą atskleidžia to meto vyriausioji vadovė ses. Elena Benigna Gruodytė: „Ypač buvo sunku dėl to, kad aiškiai buvo siekiama mūsų šeimą išbraukti iš gyvenimo. Buvo laikoma nusikaltimu bet koks šeimos gyvybės ženklas. Reikėjo visa, kas vienuoliška, slėpti, laužyti tuos geruosius įpročius, su kuriais sesutės buvo labai susigyvenusios, kas joms buvo tarsi antroji prigimtis. Reikėjo didelio prisivertimo įprasti gyventi neįprastomis sąlygomis.“
Laikui einant, buitinės sąlygos šiek tiek gerėjo. Bet svarbiausia, kad seserys ieškojo ir rado būdų ne tik išsaugoti, bet ir auginti vienuolinį gyvenimą, dalydamosi juo su kitais. Net ir didžiausio persekiojimo sąlygomis buvo širdžių, kurias pasiekė seserų liudijimas, kurias stipriai užkalbino kviečiantis Viešpaties balsas ir kurios dosniai atsiliepė, nepaisydamos galimos kainos: „Pirmuosius įžadus darėme trys. Atsikėlėm ryte anksti. Sausio 6 d. – Trys Karaliai – didelis speigas. Apsirengę visos Vaičaičio gatve perkirtom Vytauto g. (tuomet Černiachovskio) ir patraukėm pro sodą į Alyvų g. Ten mediniame namelyje, mansardoje, gyveno tėvas Pranciškus Šulskis MIC. Ligonis, gulintis patale, bet pasodintas prie stalo aukodavo šv. Mišias. Jį slaugė ses. Onutė Vasiliauskaitė. Ji viena ir buvo 6 val. ryto. Tyliai apačioje pravėrusios duris, kurias ses. Onutė prieš mums ateinant buvo atrakinusi, bailiai dairėmės aplink, ar kas mūsų neseka. Tuomet buvo tikinčiųjų didžiausio persekiojimo laikai. Dar atėjo trys sesutės. Jos visos trys naujino įžadus. Ses. Onutė užrakino duris; tiesa, kai lipome laiptais, nusiavėm batus, ir, kad laiptai negirgždėtų, lipome vienomis kojinėmis, nes apačioje gyveno šeimos. Tuomet ses. Onutė uždegė dvi žvakes; kambaryje buvo šviesa tik nuo tų žvakių. Ses. Onutė atnešė tris paprastas skareles ir mes prisidengėme galvas. Jokių velionų nei abitų neturėjome. Kai tik baigėsi šv. Mišios, galėto būti apie 7 val., vėl visos pamažu, ne kartu, išėjome namo…
Mano amžinuosius įžadus taip pat reikėjo labai įslaptinti. Tai buvo 1955 m. gruodžio 8 d. Buvo šiokiadienis. Prieš darbą nuėjusi į bažnyčią išklausiau šv. Mišias, po to nuėjau į darbą. Dirbau Chirurginiame skyriuje, kur guli ligoniai po operacijų. Ligonių buvo labai mažai. Nuėjusi į darbą, stengiausi atlikti viską, kas reikalinga tą dieną. Paskui pasiprašiau sesutės, dirbusios kitose palatose, kad mane truputį išleistų. Apsirengusi buvau kasdieniškai, kad neįtartų. Nubėgau pas t. Pranciškų Šulskį ir prie jo lovos padariau amžinus įžadus. Kas prie jų buvo – neatsimenu. Turbūt tos dvi sesutės, kurios tuo metu tėveliui Šulskiui patarnavo.
Taigi, po apeigų, pasveikinta abiejų sesučių, auksinį įžadų žiedą pasislėpiau ir vėl nubėgau į darbą. Bet ta sesutė, kuri mane išleido, sako: ‘Žinai, eik namo. Skyriuje taip ramu, o tavo darbai jau padaryti.’ Aš jai padėkojau ir išėjau. Nuėjau tiesiai į bažnyčią; kaip tik buvo šv. Mišios, kaip šventadienį. Iš bažnyčios nuėjau pas savo vyresniąją ses. Aleksandrą. Ji mane pasveikino ir sako: ‘Tau reikia kur nors pasislėpti, kad galėtum susikaupti ir pasimelsti.’ Tai ji mane įleido į šalia virtuvės esantį sandėliuką, prikrautą lovos patalynių ir kitokių daiktų… Tuomet aš užsimoviau žiedą, atsiklaupiau šalia čia stovinčios lovos, prikrautos raudonais impilais patalų, ir meldžiausi, meldžiausi…“ (iš ses. Veronikos Kazimieros Beišytės atsiminimų).
Ką šiandien reikia išgirsti?
Tiesa, jog vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo skaudžiai apiplėštas, neteko daugybės išorinių formų, labai svarbių atramų. Tai buvo tikros žaizdos, tikros aukos ir praradimai. Bet, akivaizdu, kaip ir kiekvienas apiplėšimas, ir šis talpino savyje ir malonę – stulbinamą Dievo galybės ir gailestingumo patirtį, atrandamą tik išgyvenant visišką savo bejėgiškumą ir menkumą. Bet geriau apie tai tegu kalba tos ir tie, kurie tamsiuosius dešimtmečius išgyveno, kurie ir niūriausioje prieblandoje patys ištikimai degė visa perkeičiančia Viešpaties meile ir kitus gebėjo ja uždegti. Jie iš tiesų žino ir kalba tai, ką mums ir šiandien labai reikia išgirsti: „Sugriauta ir uždaryta Bažnyčia veda mus prie vidinės krikščionybės, prie jos esmės, kurioje mes turime tapti garbintojais dvasia ir tiesa. Štai pats Dievas daro didelę korektūrą – pataisą, vertybių reviziją, perkainojimą ir didelį valymą.
Dievo ranka, ne žmonių, baigia viską nušluoti, kad pažadintų gyvą krikščionybę ir pravertų amžinąsias Bažnyčios versmes.
Konvencinės formos be įsitikinimo ir turinio. Išorinis korektiškumas be vidinio teisingumo ir meilės… Dievo ranka, ne žmonių, baigia viską nušluoti, kad pažadintų gyvą krikščionybę ir pravertų amžinąsias Bažnyčios versmes. Nėra bažnyčių? Argi ne tam, kad mūsų namų židiniuose degtų amžinoji meilės ir vienybės lemputė?! Pabandykite bent tomis valandomis, kada visi esate namie, uždegti raudoną lemputę ant stalo ir jūs pajusite jos palaimingą vidinę šilumą bei šviesą savo širdyse… Argi ne tam, kad mūsų kūnai būtų Šventosios Dvasios nesuteptos šventovės, argi ne tam, kad mūsų širdys pavirstų dorybių žiedais papuoštomis koplyčiomis su gaivia, vėsia tyla viduje, kur joks karas ir maras neįstengia įsilaužti ir pasėti skeveldrų, griuvėsių, mirties.
Štai ko reikia mums ir ko siekia Viešpats visais daleidimais: daugiau vidaus, daugiau sielos. Viską įdvasinti, viskam duoti prasmės ir išraiškos, išsivadavimo iš žudančios raidės, iš profanacijos ir banalumo, iš išorės melo ir veidmainystės, gal net iš pabalintų grabų, pilnų mirusiųjų kaulų ir visokio supuvimo.
Tikra religija prasideda ten, kur, rodos, reikėtų ją visai atmesti. Kada tu būsi taip suspaustas, jog manysi žūnant tavo laikiną ir amžiną laimę, kada pats sau statysi amžinuosius klausimus ir, kaip tamsoje paklydęs vabalėlis, pulsi prie Dievo šviesos, tada tu įžengsi į tikrąją religiją. Visa kita – vaikų žaislai“ (iš ses. V. Beišytės rašytinio palikimo).