Lietuviai gali pagrįstai didžiuotis savo tautiečiu, ypatingu žmogumi – Andriumi Rudamina. Gaila, kad įstrigusi jo beatifikacijos byla (vis dėl mūsų aplaidumo), o žmonėms žodis „Rudamina“ asocijuojasi tik su kaimu netoli Vilniaus ir… dideliu paukštynu. Nedaug kas žino, jog Andrius Rudamina, gyvenęs XVII amžiuje, buvo išskirtinė asmenybė, kurios atminimas vis dar rusena Indijoje ir Kinijoje.
Gyvenimo pradžia
Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą Andriaus Rudaminos gimimo vietą. Pasak vienų, gimė Rudaminoje, kiti tvirtina jį gimus Daugėliškyje. Pasaulį išvydo 1596 m. kilmingoje šeimoje. Tėvas Andrius (anot kitų šaltinių, Jonas) buvo seniūnas. Motina, Darata Galvėlaitė, pasižymėjo itin nuoširdžiu tikėjimu. Giminės užėmė aukštus postus, o ir Andriaus šeima nieko nestokojo. Deja, motina mirė anksti ir berniukas liko našlaitis. Atrodo, jog šeimoje daugiau sūnų nebuvo. Rūpestingas tėvas savo įpėdinį matė kaip būsimą politiką.
Namuose Andrius buvo parengtas stoti į Vilniaus jėzuitų kolegiją. Nuo 1613 m. septyniolikmetis pradėjo studijas. Nepatvirtintomis žiniomis, jau tada patyrė mistinių regėjimų. Priklausė Marijos sodalicijai. Buvo ypač gabus ir daug žadantis studentas. Tuo metu pajuto pašaukimą ir pareiškė norįs tapti kunigu vienuoliu, maža to, dar ir misionieriumi. Tai kirtosi su tėvo planais, tad Rudamina vyresnysis, siekdamas izoliuoti sūnų nuo tariamai jėzuitų jam daromos įtakos, išsiuntė Andrių tolesnių studijų į universitetą Vokietijoje. Čia Andriaus studijų sritis yra filosofija. Vėliau mokslus tęsia garsiame Luveno katalikiškajame universitete. Pažymėtina, kad Andrius Rudamina nebuvo tik humanitarinio mąstymo žmogus. Jis gyvai domėjosi matematika, fizika, astronomija ir geografija. Šios žinios jam vėliau labai pravers. Na, o civilinės teisės studijos Luvene – tai jau klusnaus sūnaus duoklė tėvo norams.
Studijų metais perskaityta vyskupo Jeano de Chokierio knyga Thesaurus politicorum aphorismorum (Politikos aforizmų rinkinys) Andriui padaro didžiulį, net lemiamą poveikį. Nors knyga nebuvo kažkuo ypatinga, ji Andriui į rankas pateko tuomet, kai reikėjo apsispręsti paskutiniam postūmiui prieš renkantis gyvenimo kelią. Ir jis apsisprendė. Beje, tą knygą išvertė į lenkų kalbą (išleista pavadinimu Apie valstybių kitimą ir valdančiųjų pražūtį), ir ji sulaukė kelių leidimų. Apie ką joje kalbama? Lježo vyskupas primena, kad viskas šiame pasaulyje laikina ir neesminga. Prasmę turi tik darbai, daromi tarnaujant Dievui ir per šią tarnystę – žmonėms.
Tolesni gyvenimo posūkiai
21-erių Andrius Rudamina grįžta į Lietuvą ir pradeda dirbti pas vyskupą Eustachijų Valavičių, su kuriuo buvo susijęs giminystės ryšiais. Netrukus miršta tėvas, ir Andrius paveldi jo dvarus bei kitą turtą. Giminės žino apie jo troškimą tapti kunigu ir visokeriopai tam priešinasi, net bando apvesdinti. Bet Andrius tvirtas. 22-ejų įstoja į Jėzuitų ordiną, o turtus užrašo jėzuitų naujokynui. Pats į ordiną atsiveda ir buvusį tarną Mikalojų. Kai naujokyne Andriui tenka tapti pastarojo „pavaldiniu“, uoliai ir nesispyriodamas vykdo šio pavedimus, dirbdamas paprastus ir nelengvus ūkio darbus. Po dvejų metų naujokyne duoda pirmuosius įžadus. 1620 m. pradeda studijuoti teologiją Vilniuje. Jo bendramoksliai yra būsimas šventasis Andrius Bobola, garsus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Šis tampa Andriaus Rudaminos artimu bičiuliu visam gyvenimui.
Praeina treji metai, ir jėzuitų provincijolas tris gabiausius studentus – Rudaminą, Sarbievijų ir Mikalojų Zavišą – išsiunčia tolesnių studijų į Romos jėzuitų kolegiją (dabar – Grigaliaus universitetas). Praėjus metams Andrius gauna kunigo šventimus, o dar po vienerių baigia studijas.
Ir… kreipiasi raštu į vyresnybę, prašydamas išleisti jį į misijas Azijoje. Ordino generolas pataria labai gerai pagalvoti, bet Rudamina nepalenkiamas.
Kelio į misijas pradžia
Studijuodamas Romoje, be pagrindinės studijų krypties – teologijos, Rudamina mokėsi geografijos, matematikos, astronomijos bei kaupė specialias, darbui misijose reikalingas žinias. 1624 m. rudenį jis išvyko į Lisaboną.
Kodėl Lisabona? Tai buvo vieta, kur visus metus laivo laukiantys jėzuitai ten esančioje savo kolegijoje įgydavo išskirtinių, labai reikalingų darbui misijose žinių. Dėl oro sąlygų tais laikais laivai plaukdavo tik kartą per metus, pavasarį, tad laiko mokytis pakako.
Šis tas apie kelionę. Pusė plaukiančiųjų šešis mėnesius trunkančioje kelionėje mirdavo sava arba tragiška, nuskendus laivui, mirtimi. Kaip žinoma, XVII a. nebuvo šaldytuvų, laivai retai apsirūpindavo gėlu vandeniu, žmonės gyveno itin ankštose patalpose antisanitarinėmis sąlygomis. Nenuostabu, kad laivuose siautėdavo įvairiausios ligos. Laivyba priklausė nuo oro sąlygų (meteorologinių prognozių, suprantama, dar nebuvo), todėl laivai dažnai nuskęsdavo, suduždavo. Juk reikėdavo apiplaukti Afriką su visomis pavojingomis jos pakrantėmis. Be gamtos pavojų, dar tykodavo ir piratai.
Kiekviename laive plaukdavo nuo 10 iki 25 misionierių jėzuitų, kurie tą pusmetį stropiai mokydavosi vieni iš kitų, dalydamiesi ir įgydami daug specialių žinių.
Kartu su Rudamina plaukė dar 11 jėzuitų. 1625 m. rugpjūtį laivas nuleido inkarą Indijos Goa uoste, vietoje, kur misionierišką veiklą savo laiku pradėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygis šv. Pranciškus Ksaveras. Visą kelionės laiką t. Andrius slaugė laive ligonius. Būdamas smulkaus kūno sudėjimo, liesutis, anaiptol ne stipruolis, stengėsi pagelbėti kiekvienam sunegalavusiam.
Misijose
Andrius Rudamina, pirmasis lietuvis, įkėlęs koją į Indijos žemę, ilgai čia neužsibuvo. Tačiau gyvendamas šioje šalyje, daug ir itin nuoširdžiai, negailėdamas savęs, dirbo uoste stovinčiuose laivuose, kalėjimuose, ligoninėse. Nenuostabu, kad užsikrėtė maliarija ir pats sunkiai susirgo. Žinoma, savo juodą darbą atliko ir Indijos klimatas. Vyresnybė padarė logišką išvadą, kad t. Andriui pagyti reikia žemyninio klimato. Taip Rudamina atsidūrė Kinijoje. Pradžioje apsigyveno Džedziango provincijos Hangdžou vietovėje. Maliarija jį tuoj pat paliko ramybėje. Pasveikęs Rudamina su jam būdingu uolumu ir darbštumu pradėjo mokytis kinų kalbos. Šnekamąją įsisavino gerai, tačiau kiniškai rašyti jam sekėsi sunkiau. Bet kalbą mokėti buvo dar ne viskas.
T. Andrius atsidūrė tarp kitos rasės ir visiškai kitokios, tūkstantmečius gyvuojančios kultūros žmonių. Perprasti kinų papročius, mentalitetą nepaprastai sunku ir dabar, o ką jau kalbėti apie XVII amžių! Kinija, atsitvėrusi Didžiąja kinų siena, visiškai izoliavo save nuo viso pasaulio. Kadaise didingi mokslai, menai toli atsiliko nuo Europos. O dar papročiai! Tarkim, užsiimti astronomija buvo labai pavojinga, nes šis mokslas laikytas Dangaus Sūnaus, t. y. imperatoriaus, „nuosavybe“. Tad net kalbėti apie astronomiją prilygo beveik šventvagystei! Bet didžiulės inteligencijos ir erudicijos žmogus t. Andrius sugebėjo susidraugauti su išsilavinusiais kinų mandarinais. Per juos ėjo dviejų krypčių kelias: prie imperatoriaus ir prie varguomenės, kuri besąlygiškai tikėjo mandarinais. Ir Rudamina pradėjo apaštalauti. Kiniškai sakė nuostabius pamokslus, lankė vargšus ir ligonius. Pajėgė su paprastais žmonėmis taip kalbėti, kad suprastų kultūriškai jiems sunkiai suvokiamus dalykus. Greit tapo populiarus ir greit… užsikrėtė plaučių tuberkulioze. Liga nesumažino nei jo aktyvumo, nei darbštumo.
Vėl vyresnybei teko jį perkelti toliau į šiaurę, kur palankesnis klimatas. Tai buvo Fudziano provincijos Fudžou miestas.
Kinai t. Andrių vadino Lu Ande ir labai juo žavėjosi. Sergantis misionierius toli keliauti nebegalėjo, bet kaip jis dirbo vietoje! Skelbė ir aiškino žmonėms Dievo žodį, klausė išpažinčių, sakė nepaprastus pamokslus, lankė varguomenę, pasiligojusius. Didžiulių darbų nuveikė išmokydamas tikėjimo tiesų mandarinus, kurių įtaka paprastiems žmonėms buvo absoliuti.
Šaltiniuose kalbama apie t. Andriaus Rudaminos SJ su bendraautoriu t. Giulio Aleni SJ išleistą knygą Pasikalbėjimas su kunigu (Kouduo richao) kinų kalba. Tai dažniausiai kinų užduodamų klausimų apie tikėjimą bei mokslą ir tėvų jėzuitų atsakymų į juos rinkinys. Pirmą kartą knyga išleista 1630 m. Fudžou mieste, antrasis leidimas datuojamas 1872 m., o trečiasis – 1922 m. Reta tauta gali pasigirti turinti tautietį, XVII a. išleidusį knygą Kinijoje kinų kalba. Taip pat jo autorystei priskiriamos ir dvi nedidukės knygelės kiniškai: Dvidešimt širdies paveikslų bei Darbštaus ir tinginio žmogaus dešimt paveikslų. Spėjama, jog šiuos tekstus t. Andrius diktavo, o užrašė nežinomas kinų mandarinas.
Gyvenimo pabaiga
T. Andrius Rudamina SJ amžininkų buvo laikomas ypač šventu žmogumi. Gyveno neilgai, pas Viešpatį iškeliavo eidamas 36-uosius metus. Yra aprašyti jo mirtį lydėję keli antgamtiniai reiškiniai. Mirus t. Andriui, kinai dar daug metų eidavo prie jo kapo melstis ir prašyti užtarimo pas Dievą.
Savo dienas šis Dievo tarnas užbaigė Fudžou mieste 1631 m. rugsėjį. Palaidotas misijos kapinėse, jam pastatytoje koplyčioje.
O beatifikacija?
1900 m. Amerikos lietuviai kreipėsi į popiežių Leoną XIII dėl Andriaus Rudaminos SJ beatifikacijos bylos pradėjimo. Tarpukario Lietuvoje tuo klausimu rūpinosi jėzuitų provincijolas t. Benediktas Andruška. Po karo jis mirė sovietų lageryje, tad bylos niekas ir netęsė. Švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų (1987 m.), grupė kunigų kreipėsi į Šventąjį Tėvą ir vyskupus, prašydami t. Rudaminą paskelbti palaimintuoju (apie tai rašyta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje).
Dera pabrėžti, jog nemažai žinių apie t. Andrių Rudaminą SJ būtų galima rasti Romos, Lisabonos ir JAV jėzuitų archyvuose, tačiau negirdėti, kad kas šioje srityje intensyviai dirbtų.
Pabaigoje įdomus faktas. Į Kiniją plaukė apie 920 jėzuitų, tačiau gyvi ją pasiekė tik 463. Iš pradėjusių veiklą Kinijos misijose t. Andrius buvo 55-asis. Taigi, ne per toliausiai nuo pirmeivių.
