Filmas, kuriam finansinę paramą suteikė krikščioniškas labdaros ir paramos fondas „Donum“, pagal scenarijų turėtų atitikti tėvo Gérard’o dvasinį testamentą, kad jam palikus „šį ašarų klonį“ jo žodžiai ir toliau lydėtų tuos, kuriuos pažino, atsimindavo, kurie užsirašydavo jo patarimus, įžvalgas, pastebėjimus ar net praregėjimus, bet taip pat ir prašydavo, kad pats tėvelis ant popieriaus lapų surašytų savo dvasinę išmintį, paties vadintą „dvasiniais atsidūsėjimais“.

Artumo paguoda mūsų tautai

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tarp daugelio Katalikų Bažnyčioje sužydėjusių iniciatyvų, atsiradusių judėjimų Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas yra išskyręs ir didele dovana vadinęs kontempliatyviųjų vienuolinių bendruomenių gyvenimo atsikūrimą.

Po daugiau kaip 150 metų atsinaujino vyrų benediktinų kontempliatyvusis gyvenimas Lietuvoje, įkuriant Šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose. „Viešpats jau seniai rengė kelią šiam atgimimui, – rašė arkivyskupas Kęstutis, – ir suteikė savo artumo paguodą mūsų tautai, dovanodamas čia gyvenančius ir besimeldžiančius brolius benediktinus… Per tuos metus tapo ypatinga Dievo dovana daugeliui žmonių. Jie vyko į vienuolyną stabtelėti maldai, kelioms susikaupimo dienoms ar rekolekcijų laikui, šventė liturgiją drauge su broliais ir kalbėjosi su dvasios tėvu Gérard’u.

Taip jie aptiko unikalią krikščioniškojo gyvenimo bei dvasingumo patirtį. Ir daugiau kaip dvidešimt metų neatskiriama šio apsilankymo dalimi daugeliui buvo tapę reguliarūs susitikimai su tėvu Gérard’u. „Čia Palendrų vienuolynas“, – išgirsdavome jo melodingai su prancūzišku akcentu) ištartą pasisveikinimą atsiliepiant telefonu, kai skambindavome norėdami čia atvykti. Tas džiaugsmingas „kada atvažiuojate?“ buvo guodžiantis ženklas, kad esi laukiamas, o entuziastingas, su šypsena, sutikimas atvykus liudijo mylinčio tėvo ir iš tolimo krašto grįžusio sūnaus susitikimą.“

Ir kai arkivyskupas Kęstutis kartą jo paklausė: „Kokia jūsų pati mėgstamiausia Senojo Testamento knyga?“, nustebo išgirdęs, kad tai Rutos knyga. Kodėl? Ogi dėl nuostabios ištikimybės ir nuolankumo, kuris perteiktas Rutos atsakyme savo anytai Naomei: „Kur tu keliausi, ir aš ten keliausiu, kur tu apsistosi, ir aš tenai būsiu. Tavoji tauta – tai mano tauta, tavasis Dievas – tai mano Dievas“ (Rut 1, 16).

Pirmas dalykas, kuris krito į akis vienuolyno priorui t. Kazimierui Milaševičiui OSB, buvo tėvo Gérard’o noras mokytis lietuvių kalbos, pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją, o kartu perduoti, įkūnyti benediktinišką vienuolišką kultūrą, tradiciją Lietuvoje: „Jei reikėtų dviem žodžiais apibūdinti visą tėvelio gyvenimą, tie žodžiai būtų ištikimybė ir uolumas. Ištikimybė benediktiniškai tradicijai, ištikimybė ir uolumas liturginei bei asmeninei maldai, Dievo žodžio – lectio divina – skaitymui, ištikimybė Dievui duotiems įžadams… Mane taip pat labai palietė tėvo Gerard’o gebėjimas keistis. Tai benediktiniško nuolatinio gyvenimo atsivertimo įžado esmė. Vienuolinis gyvenimas nėra savaime vykstantis procesas, nėra savaime suprantamas dalykas. Jis reikalauja nuolatinio dvasinio atsivertimo, vidinio virsmo.“

Sužmoginti pasaulį, kad vėliau galėtumėte sukrikščioninti

Tačiau didžioji jo charizma buvo dvasinis palydėjimas. Palydimiesiems, pasak Šv. Benedikto vienuolyno prioro K. Milaševičiaus OSB, t. Gerard’as atiduodavo visą save: savo širdį, savo protą, visas savo jėgas, taip pat visą laisvą laiką. Turėdamas įžvalgos dovaną, gebėdavo greitai kituose atpažinti kliūtis, neleidžiančias eiti pirmyn, ir pasiūlydavo paprastas dvasines priemones joms įveikti. Padėti, padrąsinti, suteikti viltį tam, kuris ateidavo pas jį atvira širdimi, prašydamas pagalbos, patarimo – tai ir buvo jo didžioji užduotis, rūpestis bei malonė.

Labai paprastais, negausiais, bet kupinais gyvenimiškos išminties žodžiais jis prikeldavo žmones gyvenimui, sugrąžindavo džiaugsmą, viltį, prasmę. Žodžiu, šypsena, tėvišku patapšnojimu, malda jis palydėdavo kiekvieną savo dvasios vaiką.

„Tai tikras svečių tėvas, – liudijo Marius Darafėjus su žmona Gintare, – kurio dėmesys atvykėliui sukuria laukiamo ir su meile priimamo svečio jausmą, išliekantį visos viešnagės metu. Tai laikas, kuris yra su juo, skirtas tik man, mano rūpesčiams, tikslams ir pasiryžimams… Visada ieškodavo būdų, kaip išjudinti sustabarėjusią dvasią ar kūną, kaip prabudinti iš užsnūdimo ar vangumo.“

Kai verslo apsaugos įmonei tada vadovavęs, o prieš metus įsteigęs krikščioniškosios paramos ir labdaros fondą „Donum“ Tomas Reventas su tėvu Gérard’u dalijosi savo rūpesčiu dėl kai kurių darbuotojų atsainaus požiūrio, jis patarė: „Būkite kaip tėvas, nors tai ir nėra šeima. Kiekviena problema yra proga pagerinti savo elgesį, meilę Dievui ir žmonėms. Padėkite jiems geriau vertinti situaciją, turite skatinti žmones geriau elgtis. Daugiau meilės ir daugiau supratimo – iš jūsų, Dievas laukia jūsų darbe…

Darbas yra priemonė augti kaip žmogui, o vadovas, kaip tėvas, turi sukurti pasitikėjimo atmosferą. Gal žmogus nori pasitaisyti ir toliau dirbti? Tad negalvokime, kad žmogus visada yra blogas, nes jis būna ir kitoks… Mūsų uždavinys – sužmoginti pasaulį, kad vėliau galėtume sukrikščioninti. Visi mes turime bendrą žmogišką prigimtį, ir gyvenimas yra vienas. Bendraukime su Dievu per maldą ir darbą, klauskite: kaip aš galėčiau geriau elgtis ir gražiau bendrauti?“

Dvasinės tėvystės problematikos aktualumą šiuolaikiniam, dažnai psichologinių traumų patyrusiam žmogui atskleis ir būsimo filmo „Patrimonium Patris“ („Tėvo palikimas“) kūrėjai.

Kaip tai sėkmingai atliko 2023 m. Pauliaus Aleksandravičiaus sudaryta ir redaguota Palendrių vienuolyno išleista knyga „Tik į priekį – pasakojimai, padrąsinimai, prisiminimai – Tėvas Žeraras“. Čia galima rasti ir paties t. Gérard’o Martelio OSB laiške Benediktui Košetui (Benoit Cocher) rašytus žodžius (105 p.): „Kadangi vienuolynas vis žinomesnis, vis dažniau sulaukiame apsilankymų ir prašymų pasilikti. Tai graži tarnystė – padėti tokiai daugybei avių, neturinčių ganytojo. Išklausyti žmones, parodyti, kaip atsistoti ant kojų, suteikti jiems malonę žengti nauju keliu su naujomis jėgomis. Gera šypsena atsisveikinimo akimirką yra naujai atrastas vilties ženklas. Kokia malonė sugebėti padaryti žmones laimingus.“